- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-16
- Bylos Nr.
- e2A-501-425/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-02680-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- S. P.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdami Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-230-424/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Elsi“ ieškinį atsakovui S. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 22 058,80 Eur žalą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad 2018-02-02 Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Elsi“ ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Projektų investicijos“. Įmonės direktoriaus pareigas laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ėjo atsakovas S. P.. Atsakovas netinkamai vykdė savo, kaip bendrovės direktoriaus, pareigas, bendrovei esant nemokiai neužkirto kelio jos įsiskolinimų augimui, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. 2013-06-28 bendrovės direktore buvo įregistruota Estijos gyventoja T. S., tačiau bankroto byloje patvirtinti kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) finansiniai reikalavimai susidarė iki T. S. paskyrimo bendrovės vadove. Įmonės skolos susidarė atsakovo S. P. vadovavimo įmonei laikotarpiu.
3. Pabrėžė, jog VMI patikrinimų metų nustatė, kad įmonės mokestinės nepriemokos 2011-01-01 dienai buvo 21 460,95 Eur ir nuosekliai didėjo, o 2013-01-01 dienai sudarė 89 164,62 Eur. Aplinkybė, kad 2011-01-01 bendrovės įsiskolinimas VMI sudarė 21 460, 95 Eur sudaro pagrindą teigti, kad bendrovė dar 2010 metais tapo nemokia, nes neturėjo finansinių galimybių vykdyti mokestinių prievolių. Vėliausiai bendrovė tapo nemokia 2011-01-01, taigi jos vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. 2009-12-31 metų įmonės finansinės atskaitomybės duomenimis, įmonės turtas sudarė 139 209 Lt (40 317,71 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 99 928 Lt (28 941,15 Eur). Bendrovės mokėtinos sumos viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kaip matyti iš bendrovės 2010 metų balanso, bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo iki 131 954 Eur, taigi akivaizdu, jog 2009 metų finansinėje atskaitomybėje įrašytos per vienius metus mokėtinos sumos persikėlė į 2010 metus ir tapo pradelstomis. Per 2010 metus susikaupęs įmonės įsiskolinimas VMI sudarė 74 100,36 Lt (21 460,95 Eur). Bendrovės turto vertė, nurodoma 2010 metų balanse, sudaro 150 090 Eur.
4. Atsakovas S. P. įmonės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2009-02-21 iki 2013-06-28, todėl būtent jam kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokia. Dėl atsakovo nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei buvo padaryta turtinė žala, kadangi išaugo bendras įmonės skolų dydis. 2013-06-28 UAB „Elsi“ dokumentų priėmimo-perdavimo aktu atsakovas S. P. naujajai direktorei T. S. perdavė tik dalį įmonės buhalterinių duomenų, t. y. tik sąskaitas-faktūras, nepateikiant pagrindinių įmonės dokumentų iš kurių būtų galima spręsti apie tikslų įmonės nemokumo susidarymo laikotarpį. Pagrindiniai įmonės dokumentai liko pas atsakovą, kurių nei jis, nei T. S. nepateikė. Atsakovas neteikdamas įrodymų, leidžia daryti išvadą, jog šie dokumentai iš esmės susilpnintų atsakovo poziciją, todėl atsakovas sąmoningai jų į byla neteikia ir nenurodo priežasčių, kodėl jie negali būti pateikti.
5. Įmonė 2011-01-01 turėjo 21 460,95 Eur įsiskolinimą. Nuo minėto laikotarpio įmonės skola iki bankroto bylos iškėlimo padidėjo 22 058,80 Eur, todėl ši suma laikytina žala, atsiradusia įmonei dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Jei atsakovas būtų įvykdęs įstatyminę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokia tapusiai įmonei, kaip tai buvo numatyta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams būtų nustoję didėti, taigi nebūtų atsiradusi žala.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš S. P. ieškovei BUAB „Elsi“ 20 058,80 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą 20 058,80 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2018 m. lapkričio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 222,15 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat iš atsakovo priteisė išlaidas valstybei.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų registro išrašo apie UAB „Elsi“ turto balanso ir finansinių įsipareigojimų duomenis, per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 įmonės turtas sudarė 139 209 Lt (40 317,71 Eur), o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 99 928 Lt (28 941,15 Eur). 2012-12-31 įmonės balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 475 811 Lt (137 804,39 Eur), o per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 337 518 Lt (97 751,97 Eur) ir viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, Minėti duomenys leidžia spręsti, jog įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto, todėl įmonė jau 2011-01-01 dienai buvo nemoki, tačiau atsakovas, kuris vadovu buvo iki 2013-06-28, į teismą dėl bankroto bylos nesikreipė, o be to, augant įmonės skolai Valstybės biudžetui, atsakovas 2013-06-28 įmonę perleido kitam asmeniui.
8. Taigi, vėliausiai 2011-01-01, atsakovas, turėjo įstatyminę pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, todėl laikytina, jog šiais savo veiksmais jis pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei atliko neteisėtus veiksmus. Be to, 2013 m. VMI patikrinimo metu nustatyta, kad įmonė, nors ir atsiskaitinėjo su kitais kreditoriaus, tačiau įmonės skola valstybės biudžetui nuo 2011-01-01 didėjo ir nebuvo mokama. Nors mokestinė nepriemoka, kaip ir bet kuri kita skola pati savaime negali būti vertinama kaip žala įmonei, tačiau įmonei esant nemokiai, jos vadovui nesikreipiant į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, kai tokią jo pareigą numato įstatymas, nuo 2011-01-01 nuosekliai augusi įmonės skola valstybės biudžetui (VMI) yra neteisėtų atsakovo veiksmų pasekmė, kurios nebūtų buvę, jei atsakovas laiku būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo.
9. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog bankroto byla UAB „Elsi“ iškelta, kai atsakovas jau nebebuvo įmonės vadovu, todėl jis gali būti atsakingas tik už žalą atsiradusią per jo vadovavimo įmonei laikotarpį, t.y. iki 2013-06-20. Tačiau ši aplinkybė nekeičia ieškovės apskaičiuoto ir prašomo priteisti žalos dydžio.
10. Kaip nustatyta iš 2013 metų VMI patikrinimo akto, UAB „Elsi“ 2011-01-01 dienai turėjo 74 100, 36 Lt (21 460, 95 Eur) įsiskolinimą valstybės biudžetui, 2012-01-01 dienai – 162 413,68 Lt (47 038,25 Eur); 2013-01-01 dienai 307 867,60 Lt (89 164,62 Eur). Atsižvelgiant į įmonės finansinės atskaitomybės duomenis bei remiantis VMI atlikto patikrinimo aktu, darytina išvada, jog būtent atsakovo vadovavimo įmonei metu susidarė skola, kuri didėjo dėl to, kad atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Duomenų, jog atsakovo vadovavimo įmonei metu susidariusi skola valstybės biudžetui būtų apmokėta nėra, skola neapmokėta ir neišieškota įmonę atstovaujant kitam direktoriui, todėl laikytina, jog būtent atsakovo vadovavimo įmonei metu išaugo skola, kuri nebuvo sumokėta iki pat bankroto iškėlimo. Šis įsiskolinimas valstybės biudžetui, laikytinas žala, kurią lėmė būtent dėl tyčinio bankroto kalto asmens – atsakovo – veiksmai. Kadangi įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas 43 519,75 Eur Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas, kuris yra susidaręs atsakovo vadovavimo įmonei metu, todėl 22 058,80 Eur žalos dydis vertintinas kaip pagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovas S. P. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą konstatavus absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą ir civilinę bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; arba nekonstatavus absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11.1. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyta per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma (97751,97 Eur (337518 Lt)) yra pradelsti įsipareigojimai. Sistemiškai vertinant į bylą pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad vadovaujantis 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentais, galima daryti išvada, kad 2012-01-01 įmonės pradelsti įsiskolinimai sudarė 38544,37 Eur (133086 Lt) (2011 ir 2012 m. per vienerius metus mokėtinų sumų skirtumas), o tai nesudaro pusės viso įmonės į balansą įtraukto turto dydžio.
11.2. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas nemokumo atsiradimo momentą, neatsižvelgė ir nevertino į bylą pateiktų duomenų apie įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, taip pat selektyviai vertino 2013-05-30 Vilniaus apskrities VMI pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą nurodytus duomenis ir neatsižvelgė, kad yra užfiksuota, jog 2011-2012 metų laikotarpiu UAB „Eisi“ vykdė transporto priemonių (puspriekabių) ir autodetalių pardavimą, turėjo įregistravusi 10 transporto priemonių; 2011 metais gavo 209 349,22 Eur (722 841 Lt) pajamų, o 2012 metais – 291 400,76 Eur (1 006 148,57 Lt) pajamų, 2012 m. taip pat turėjo per vienerius metus gautinų sumų - 36759,73 Eur (126924 Lt); be to, įmonės buvo teigiamas pirkimų ir pardavimų santykis 2011 metais -1,37, 2012 metais - 1,31. Papildomai pažymėtina, kad mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad įmonė atsiskaitinėjo su juridiniais ir ūkinę veiklą vykdančiais asmenimis bei mokėjo atlyginimus, tačiau laiku nesumokėjo mokesčių. Mokestinė nepriemoka 2011-01-01 sudarė 21 460,94 Eur (74 100,36 Lt.) sumą.
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, kad nemokumo atsiradimo momentas vėliausiai buvo 2011-01-01, kadangi netinkamai įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus, t.y. nevertino nei 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytų duomenų apie įmonės per vienerius metus gautinų sumų dydžio santykyje su turėtu turtu ir pradelstais įsiskolinimais, todėl nepagristai konstatavo, kad įmonė vėliausiai 2011-01-01 tapo nemokia ir atsakovui būtent tuo laikotarpiu kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
11.4. Kartu apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmos instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad 2013-06-28 įmonė akcijų perleidimo sandoriu perleista naujai akcininkei T. S. buvo veikianti ir pajėgi atsiskaitinėti. Įmonė buvo perleista su įmonei priklausančiu turtu - 74657,53 Eur piniginėmis lėšomis, kilnojamuoju turtu 14 721,96 Eur vertės, bendra turto vertė 89 379,49 Eur . Taip pat T. S. buvo perduoti visi įmonės dokumentai, kuriuose buvo fiksuotos debitorinės skolos t.y. pirkėjai įmonei buvo skolingi 33682,50 Eur. Šie įrodymai patvirtina, kad įmonė galėjo vykdyti veiklą ir įsipareigojimus, nes akcijų pardavimo dienai įmonės įsipareigojimai sudarė 49 503,02 Eur. Negana to, atsakovo ir naujos įmonės akcininkės sudarytame 2016-06-28 susitarime yra nurodyta, kad naujai akcininkei yra žinoma apie įmonės įsiskolinimą VMI, kurį ši įsipareigoja padengti.
11.5. Apelianto vertinimu, žala įmonei yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. VMI mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Kadangi mokesčiai nėra žala bendrovei, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla. Kita vertus, tam, jog kiltų vadovo civilinė atsakomybė, yra būtina įrodyti ne tik neteisėtus veiksmus ir žalą, tačiau ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šiuo atveju įmonė veikė pelningai iki jos pardavimo naujai akcininkei, o apelianto veiksmai neturėjo tiesioginės įtakos aplinkybei, kad ilgainiui po akcijų perleidimo, įmonė nebegalėjo faktiškai atsiskaityti su kreditoriais, nes neturėjo turto, iš kurio gali būti išieškoma mokestinė nepriemoka, nes neturėjo jokių galimybių spręsti ar daryti kokią nors kitą įtaką įmonės valdymo klausimais, turto naudojimo klausimais ir pan.
11.6. Apeliantas taip pat tvirtina, jog pirmos instancijos teismas turėjo ex oficio šaukti į teismo posėdį T. S., ją į procesą įtraukti trečiuoju asmeniu ir išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes apie perduotus įmonės dokumentus ir turtą. Minėtas asmuo būtų nurodę visas teisingas ir reikiamas tinkamai bylai išspręsti aplinkybes, o jos neapklausus ir neįtraukus į bylą, bylos esmė liko neatskleista bei buvo pažeista apelianto teisė į teisminę gynybą. Kartu nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsiliepimas
12. Ieškovė BUAB „Elsi“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12.1. Nurodo, kad kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, įmonė nemokia tapo dar 2011 metais, todėl apelianto pateikiama 2012 metų įmonės finansinės būklės analizė nėra reikšminga ir svarbi. Kita vertus, įmonės bankrotas yra pripažintas tyčiniu, o teismai šiuo klausimu priimtuose procesiniuose dokumentuose yra nurodę, kad atsakovas suvokė faktinę įmonės situaciją ir vengė atsiskaityti su VMI, dėl ko bendrovės mokestinės prievolės neįvykdymas yra sąlygotas atsakovo tyčios ir sąmoningo ketinimo pažeisti VMI interesus.
12.2. Atsiliepime pažymima ir tai, kad apeliacinio skundo argumentai dėl neva nepagrįsto trečiojo asmens neįtrukimo į procesą nesudaro absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kadangi skundžiamas teismo sprendimas nedaro įtakos T. S. materialinėms teisėms ir pareigoms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
14. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar ieškovės pareikštas reikalavimas atsakovui, kaip buvusiam įmonės direktoriui, dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas. Skundžiamame sprendime teismas detaliai aptarė susiklosčiusias faktines aplinkybes dėl atsakovo, kaip direktoriaus, įgaliojimų laiko, įmonei iškeltos bankroto bylos, bankroto pripažinimo tyčiniu bei kitų faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų neteikimu bei įsiskolinimo dėl nesumokėtų mokesčių ar jų nepriemokos dydžio didėjimu. Taip pat teismas nuosekliai aptarė įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Atsižvelgiant į tai, kad dėl faktinių aplinkybių bei įmonės vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų iš esmės ginčas nekyla, o pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes išsamiai aptarė ir išdėstė, apeliacinės instancijos teismas papildomai faktinių aplinkybių nenustatinėja, jų, kaip ir teisės normų, nekartoja bei pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, juo labiau kad pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl pareikšto ieškinio reikalavimo.
15. Pateiktame apeliaciniame skunde itin daug dėmesio yra skiriama aplinkybėms, jog tiek atsakovui vadovaujant įmonei, tiek parduodant įmonės akcijas, bendrovėje buvo pakankamai lėšų bei turto, dėl ko įmonė turėjo realias galimybes sumokėti mokesčius ir tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau pabrėžtina, jog tuo atveju, kai faktiško nemokumo būsenoje esančiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
16. Nagrinėjamu atveju, įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e2-934-585/2019( konstatuota, jog atsakovo vadovaujama įmonė dar iki jos akcijų pardavimo buvo nemoki. Be to, ši teismo išvada yra padaryta nagrinėjant civilinę bylą, kurioje įmonės UAB „Elsi“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu. Taigi apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl įmonės faktinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais bei teigiamo pirkimo pardavimo santykio, nurodyto VMI mokestinio patikrinimo išvadose, egzistavimo, kaip ir apelianto tvirtinimas, jog jis pardavė veikiančią ir tinkamai funkcionuojančią įmonę, neturi teisinės reikšmės, kadangi įmonės nemokumo iki ją parduodant Estijos Respublikos pilietei klausimas yra išspręstas. Kita vertus, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, apelianto teiginiai, jog jis pardavė įmonės akcijas už 10000 Eur, tačiau įmonės pirkėjai perdavė apie 80 000 Eur įmonės piniginių lėšų bei visą įmonės turtą, nėra įtikinami, o įmonės akcijų pardavimo sandorio realumas kelia pagrįstų abejonių, juo labiau kad įmonės akcijų pardavimas įvyko praėjus labai trumpam (apie 1 mėn.) laikui po įmonės mokestinio patikrinimo.
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, vertina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog įmonė nemoki buvo dar 2011 metų pradžioje. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame sprendime, iš VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų registro išrašo apie UAB „Elsi“ turto balanso ir finansinių įsipareigojimų duomenis, per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 įmonės turtas sudarė 139 209 Lt (40 317,71 Eur), o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 99 928 Lt (28 941,15 Eur).
18. Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio LR Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-2162 redakcija) 2 straipsnio 8 dalis įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
19. Taigi įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto, dėl ko įmonė jau 2011 metais buvo nemoki. VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų registro išrašo duomenys taip pat rodo, kad 2012-12-31 įmonės balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 475 811 Lt (137 804,39 Eur), o per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 337 518 Lt (97 751,97 Eur). Taigi nors įmonės įsipareigojimai didėjo, o jų suma ir antrus metus iš eilės sudarė daugiau nei pusę įmonės turto, tačiau atsakovas į teismą dėl bankroto bylos nesikreipė ir net pardavė šios įmonės akcijas Estijos pilietei. Visa tai leidžia pagrįstai spręsti, kad egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga.
20. Apeliacinio skundo motyvas, kad 2013-06-28 įmonė akcijų perleidimo sandoriu perleista naujai akcininkei T. S. buvo veikianti ir pajėgi atsiskaitinėti, kad įmonė buvo perleista su įmonei priklausančiu turtu - 74657,53 Eur piniginėmis lėšomis, kilnojamuoju turtu 14 721,96 Eur vertės, yra tik paties apelianto subjektyvi išvada, kurios nepatvirtina byloje esantys UAB „Eisi“ buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau paneigia. Pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019-04-18 nutartimi tyčinio bankroto byloje nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2013-07-30 iki 2014-07-24 iš skolininkės UAB „Elsi“ buvo išieškota tik 1 430,56 Lt (414,12 Eur) dydžio skola, o antstolis nustatė, kad skolininkė UAB „Eisi“ jokio turto, iš kurio galėtų būti išieškotas įsiskolinimas, neturi.
21. Vertinant iš atsakovo priteisiamos žalos dydį taip pat visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nors ieškinyje buvo nurodytas netinkamas žalos apskaičiavimo laikotarpis, tačiau tai nedaro įtakos žalos apskaičiavimo dydžiui. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pagal byloje esančius duomenis galima pagrįstai spręsti, jog įsiskolinimą valstybės biudžetui lėmė būtent dėl tyčinio bankroto kalto asmens – atsakovo – veiksmai, o įsiskolinimas valstybės biudžetui susidarė ir augo būtent vadovaujant atsakovui. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2013-06-28 įmonės perleidimo metu atsakovui buvo žinoma apie skolą valstybės biudžetui, tačiau skola nebuvo apmokėta, nes 2018-02-02 įmonei buvo iškelta bankroto byla. Be to Vilniaus apygardos teismo 2019-04-18 nutartimi tyčinio bankroto byloje nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2013-07-30 iki 2014-07-24 iš skolininkės UAB „Elsi“ buvo išieškota tik 1 430,56 Lt (414,12 Eur) dydžio skola, o galiausiai, antstoliui nustačius, kad skolininkė jokio turto, iš kurio galėtų būti išieškotas įsiskolinimas, neturi, vykdomasis dokumentas buvo grąžintas išieškotojui. Taigi nagrinėjamu atveju vertinti, kad žalos dydis yra nepagrįstas nėra faktinio pagrindo, juo labiau, kaip minėta pirmiau, įmonės akcijų pardavimo realumas šiuo atveju, įvertinus VMI patikrinimo akte išdėstytą informaciją bei įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu, kelia pagrįstų abejonių.
22. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmiau išdėstyto vertinimo bei pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos atsakovo, kaip įmonės direktoriaus civilinės atsakomybės sąlygos, nekeičia ir apeliacinio skundo argumentai, jog neva nesumokėti mokesčiai nėra žala. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors mokestinė nepriemoka kaip ir bet kuri kita skola, pati savaime negali būti vertinama kaip žala įmonei, tačiau įmonei esant nemokiai, jos vadovui nesikreipiant į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, kai tokią jo pareigą numato įstatymas, nuo 2011-01-01 nuosekliai augusi įmonės skola valstybės biudžetui, juo labiau kad atsakovas pats pripažįsta, jog su kitais kreditoriais tuo metu buvo atsiskaitoma, yra neteisėtų atsakovo veiksmų pasekmė, kurios nebūtų buvę jei atsakovas laiku būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi vertinti, jog ieškovės nurodoma nesumokėtų mokesčių suma negali būti pripažįstama žala, kaip įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlyga, nėra teisinio bei faktinio pagrindo. Kartu pažymėtina tai, jog atsakovo išdėstyta teismų praktika nagrinėjamu atveju negali būti taikoma automatiškai, juo labiau, kad faktinės bylų aplinkybės skiriasi, o nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl žalos, patirtos dėl padarytų teisės aktų pažeidimų, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, atlyginimo.
23. Pateiktame apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog egzistuoja absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta įmonės direktorė T. S.. Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tada, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat atskleista, kad nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-103/2010; Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Dėl šių priežasčių aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010). Tai, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010).
24. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, kaip skundžiamas teismo sprendimas daro įtaką T. S. teisėms ir pareigoms bei dėl kokių šio asmens teisių ir pareigų yra nuspręsta. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, juo labiau, kad kaip minėta pirmiau, teismų praktikoje yra įprasta spręsti kiekvieno iš įmonės vadovų, vadovavusių įmonei skirtingais laikotarpiais, civilinės atsakomybės klausimą ir tai savaime neturi įtakos kito įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygoms, t.y. automatiškai nesukusia teisių bei pareigų. Negana to, apeliantas taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių vertinti, kad T. S. yra asmuo, suinteresuotas šios civilinės bylos baigtimi.
25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta praktika, dėl jų plačiau nepasisako.
26. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad byloje pateikti įrodymai ir jais remiantis teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovės pareikštas ieškinys dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės bei žalos atlyginimo yra pagrįstas, dėl ko pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareikštą ieškinį, teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Papildomai pažymėtina, jog nors ieškiniu prašyta priteisti žalos suma ir pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, tenkinant ieškinį visiškai, nurodyta priteisiamos žalos suma skiriasi (yra mažesnė), tačiau apeliaciniam procesui vykstant pagal atsakovo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo plačiau analizuoti šį klausimą.
28. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal byloje pateiktus dokumentus, ieškovė už advokato teisines paslaugas sumokėjo 108,90 Eur. Šios išlaidos atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl yra priteisiamos iš atsakovo S. P..
29. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas yra atmetamas, o 351 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies sumokėjimas už apeliacinio skundo pateikimą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, todėl 351 Eur žyminis mokestis yra priteisiamas iš atsakovo S. P..
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BUAB „Elsi“, į. k. 181611790, 108,90 Eur (vieną šimtą aštuonis eurus 90 ct) advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Iš atsakovo S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 351 Eur (tris šimtus penkiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.