Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės BUAB „Sanvira” bankroto administratoriui MB „Nemokumas“ įgaliotam asmeniui Nerijui Jurčiukoniui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1405-436/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sanvira“ ieškinį atsakovams V. M. ir A. M. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos, padarytos įmonei įmonės vadovui ir dalyviui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, ieškovas atsakovo žalos atlyginimo prievolę kildina remiantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, taip pat pažeidus Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Sanvira“ Juridinių asmenų registre įregistruota nuo 2012 m. kovo 27 d. Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi ieškovei BUAB „Sanvira“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas MB Nemokumas“. UAB „Sanvira“ vieninteliu akcininku buvo atsakovas A. M., o atsakovas V. M. ėjo vadovo pareigas nuo 2012 m. spalio 2 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2015 m. kovo 3 d. Ieškovas ieškinį dėl žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis, kad UAB „Sanvira“ vadovas ir akcininkas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl ko atsirado žala kreditoriams.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nutarties iškelti UAB „Sanvira“ bankroto bylą įsiteisėjimo metu) nurodyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės įmonės vadovui ir dalyviui taikymo ir konstatavus, jog pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo yra pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatomos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis: vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra, o dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Nors dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, tačiau jis sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, t. y. vykdo strateginį bendrovės valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas A. M., būdamas vieninteliu įmonės akcininku, aktyviai dalyvavo įmonės veikloje ir apie jos finansinę padėtį jam buvo žinoma, kaip ir atsakovui V. M., įmonės vadovui. Prieš tai buvo minėta, kad UAB „Sanvira“ Juridinių asmenų registre įregistruota nuo 2012 m. kovo 27 d. Atsakovai neginčijo, kad įmonės finansinė padėtis 2013 metų pabaigoje buvo pablogėjusi, tačiau ši aplinkybė, jų vertinimu, nesudarė pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš teismui pateikto UAB „Sanvira“ 2014 m. balandžio 30 d. akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 5 matyti, kad susirinkimo metu buvo patvirtini 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentai. Ir nors 2013 metais įmonė patyrė nuostolių, tačiau vienintelis akcininkas priėmė sprendimą tęsti veiklą, ieškoti pelningesnių projektų, išlaikyti darbo vietas. 2015 m. sausio 2 d. vykusiame UAB „Sanvira“ akcininkų susirinkime buvo pristatyta 2014 metų finansinė atskaitomybė, o įmonės vadovas V. M. paaiškino, kad nebėra galimybių tęsti toliau veiklą, susidarė skolos darbuotojams, Sodrai, už įrenginių nuomą, bankai paskolų nesuteikia, sutartis su BUAB „Skirnuva“ nutraukta, už atliktus darbus neatsiskaityta, neturint įmonėje apyvartinių lėšų, tolimesnis įmonės darbas neįmanomas, todėl buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. UAB „Sanvira“ vienintelis akcininkas A. M. priėmė sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonės vadovas V. M. dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 3 d. Taigi, nagrinėjamu atveju įmonės vadovas V. M. ir dalyvis A. M. apie bendrovės sunkią finansinę padėtį sužinojo tuo pačiu metu ir jų abiejų atsakomybės pradžios momentai sutampa.

Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. nustatyti momentą, kada atsakovai suprato ar turėjo suprasti, kad UAB „Sanvira“ finansinė situacija yra sunki (ji negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais), taip pat nustatyti momentą, nuo kada atsakovams kilo pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylos iškėlimą.

Įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais vadovas gali ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus. Tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Reina“ v. L. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-567/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovams pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado po 2013 m. gruodžio 31 d. Iš byloje esančio 2014 m. balanso duomenų nustatyta, kad 2013 metų pabaigoje įmonės turtas iš viso sudarė 195 739 Lt, iš kurio ilgalaikis turtas buvo 30 139 Lt vertės, trumpalaikis turtas – 164 759 Lt. Beveik visą trumpalaikį turtą sudarė per vienerius metus gautinos sumos – 152 488 Lt. 2013 metais įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 139 924 Lt. Pagal 2013 metų balanso duomenis galima būtų daryti išvadą, kad 2013 metais įmonė buvo nemoki, nes jos balanse įrašytos mokėtinos sumos viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau, teismo vertinimu, būtina įvertinti ne tik įmonės balanso duomenis, bet ir kitus įrodymus.

Bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės yra viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pradedant šį procesą, t. y. iškeliant bankroto bylą, yra svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį. Pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įstatymas nenustato jokio termino, kiek turi būti pradelsti įsiskolinimai, svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-853-381/2016).

Ieškovas dublike nurodo, kad 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „Sanvira“ pradelsti įsiskolinimai valstybės, savivaldybių biudžetams (VMI) sudarė 47 715,72 Lt, Sodrai – 3031,61 Lt, darbuotojams – 50 836,58 Lt, UAB „Lankava“ – 1173,39 Lt, MB „Iksa“ – 1243,28 Lt. Taigi, ieškovo nurodymu, pradelsti įsipareigojimai minėtai dienai iš viso sudarė 104 000,58 Lt, o turto vertė – 195 739 Lt. Todėl, ieškovo vertinimu, pradelsti įsipareigojimai 2013 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir atsakovams atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovai nurodo, kad įsiskolinimai kreditoriams buvo fiksuoti 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau jie nelaikytini pradelstais, nes balanse fiksuotos mokėtinos sumos darbuotojams, VMI ir Sodrai buvo einamieji mokėjimai, kurie turėjo būti ir buvo vykdomi 2014 metais.

Byloje esančioje Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugsėjo 29 d. pažymoje Nr. (6.56-69) RESP-10364 nurodyta, kad UAB „Sanvira“ 2014 m. rugsėjo 29 d. atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 28 d. rašte nurodyta, kad UAB „Sanvira“ 2013 m. gruodžio 30 d. buvo fiksuota 47 715,72 Lt dydžio mokestinė nepriemoka. Šią sumą sudarė: gyventojų pajamų mokestis nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, kurios mokėjimo terminas 2013 m. gruodžio 2 d., mokestinis laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., pradelstos prievolės suma buvo 328,00 Lt, kurią UAB „Sanvira“ padengė 2014 m. sausio 13 d.; už tą patį laikotarpį ir minėtą pradelstą prievolę paskaičiuoti delspinigiai sudarė 16,15 Lt, kurią įmonė įvykdė 2014 m. sausio 8 d. ir 2014 m. sausio 15 d.; prievolė – gyventojų pajamų mokestis nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų už tą patį laikotarpį sudarė 26,00 Lt, delspinigiai – 0,70 Lt, kuriuos įmonė padengė 2014 m. sausio 8 d. ir 16 d.; UAB „Sanvira“ pelno mokestis už 2012 metus, kuriuos turėjo įmonė sumokėti iki 2013 m. spalio 1 d. pradelsta suma 2013 m. gruodžio 30 d. buvo 5450,59 Lt, ir šią skolą įmonė padengė dalimis 2014 m. sausio 6 d. ir 8 d.; nuo prieš tai minėtos pelno mokesčio sumos paskaičiuotus delspinigius 301,44 Lt įmonė padengė 2014 m. sausio 8 d. ir 2014 m. kovo 4 d.; pridėtinės vertės mokestis už 2013 m. rugsėjo mėnesį sudarė 2814,08 Lt, kurį įmonė turėjo sumokėti iki 2013 m. sausio 25 d., tačiau padengė 2014 m. vasario – kovo mėnesiais; pridėtinės vertės mokestis už 2013 m. liepos mėnesį sudarė 34 237,64 Lt, kuriuos įmonė turėjo sumokėti iki 2013 m. rugpjūčio 26 d., tačiau įmonė sumokėjo dalimis 2014 m. kovo – rugsėjo mėnesiais; pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai sudarė 1948,12 Lt, kuriuos įmonė padengė 2014 m. sausio – gegužės mėnesiais. Taigi, nustatyta, kad UAB „Sanvira“ visą 2013 m. gruodžio 30 d. buvusį pradelstą įsiskolinimą 47 715,72 Lt valstybės, savivaldybių biudžetams padengė iki 2014 m. rugsėjo 24 d. Atkreiptinas dėmesys, kad iš minėtos pradelstos skolos VMI įmonė 8715,88 Lt sumokėjo 2014 m. sausio mėnesį.

Ieškovas įrodinėja, kad 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė darbuotojams buvo skolinga 50 836,58 Lt darbo užmokesčių ir komandiruotpinigių. Iš byloje esančių 2013 m. gruodžio mėnesio žiniaraščių nustatyta, kad UAB „Sanvira“ darbuotojams nesumokėto darbo užmokesčio likutis 2013 m. gruodžio 1 d. sudarė 38 737,90 Lt, o komandiruotpinigių likutis 13 994,22 Lt. Per 2013 m. gruodžio mėnesį įmonė darbuotojams išmokėjo visus per tą mėnesį priskaičiuotus atlyginimus 5383,67 Lt ir dalį pradelsto darbo užmokesčio, iš viso gruodžio mėnesį įmonė sumokėjo 7990,26 Lt darbo užmokesčio bei 166,50 Lt komandiruotpinigių. 2013 m. gruodžio 31 d. liko nesumokėta darbuotojams 36 231,36 Lt darbo užmokesčio ir 14 705,22 Lt komandiruotpinigių, iš viso – 50 936,58 Lt, kuri laikytina pradelsta skola. Iš 2014 m. sausio mėnesio žiniaraščių matyti, kad įmonės darbuotojams už einamąjį mėnesį buvo paskaičiuotas bendras 6812,11 Lt dydžio darbo užmokestis, tačiau darbuotojams už tą mėnesį įmonė išmokėjo dalį – 2751,75 Lt darbo užmokesčio. Todėl darbuotojams darbo užmokesčio įsiskolinimas 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje sudarė 40 291,72 Lt, o komandiruotpinigių įsiskolinimas sumažėjo iki 14 405,22 Lt. Iš kitų 2014 metų mėnesių žiniaraščių matyti, kad atlyginimas darbuotojams buvo mokamas kas mėnesį, tačiau vėluojant ir mažiau, nei būdavo priskaičiuota, todėl įsiskolinimai darbuotojams kas mėnesį didėjo.

Šios nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovo atstovo argumentus, kad vien darbuotojams ir valstybės, savivaldybių biudžetui 2013 m. gruodžio 31 d. pradelsta skola sudarė 98 652,30 Lt.

Ieškovas nurodo, kad įmonės 1243,28 Lt skola kreditoriui MB „Iksa“ 2013 m. gruodžio 31 d. taip pat buvo pradelsta, nes ji susidarė pagal 2013 m. rugpjūčio 28 d. ir 2013 m. lapkričio 13 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Šiose sąskaitose faktūrose nėra nurodyta, iki kada UAB „Sanvira“ turėjo sumokėti už gautas prekes. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. PVM sąskaitomis faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius. Vadovaujantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. negalima nustatyti subjektų sutartinių teisių ir pareigų turinio, mokėjimo ir atsiskaitymo už perduodamas prekes tvarkos bei terminų, todėl nesant kitų įrodymų, iki kada UAB „Sanvira“ turėjo atsiskaityti už gautas prekes, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog skola kreditoriui MB „Iksa“ buvo pradelsta.

Ieškovas taip pat nurodo, kad 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pradelstas 1173,39 Lt dydžio įsipareigojimas kreditoriui UAB „Lankava“. Nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu iš UAB „Sanvira“ priteisė 1173,39 Lt skolą, 327,05 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo kreditoriaus UAB „Lankava“ naudai. Šio sprendimo pagrindu teismas 2014 m. sausio 14d. išdavė vykdomąjį raštą. Taigi, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės įmonės pradelsta skola minėtam kreditoriui 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė 1500,44 Lt, tačiau šį kreditorių įtraukiant į kreditorių sąrašą, UAB „Sanvira“ didžiąją dalį skolos jau buvo sumokėjusi ir į BUAB „Sanvira“ kreditorių sąrašą įmonė įtraukta tik su 58,62 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu.

Ieškovas dublike nurodė, kad įmonės skola Sodrai 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė 3031,61 Lt. Iš byloje esančios išklotinės matyti, kad UAB „Sanvira“ 2014 metais nors ir iš dalies, tačiau vykdė mokėjimus Sodrai.

Taigi, nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovo įmonės pradelstos skolos kreditoriams iš viso sudarė 103 184,35 Lt, o į įmonės balansą įrašyto turto vertė 195 739 Lt. Nors pradelsti įsiskolinimai nurodytą dieną viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę ir pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 2013 metų įmonės balanso duomenys atsakovams tapo aiškūs tik 2014 metų pavasarį, pagal įmonės buhalterinius dokumentus sudarius ir patvirtinus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, t. y. 2013 m. balandžio 22 d. Šią aplinkybę patvirtina ir UAB „Sanvira“ akcininkų susirinkimo 2014 m. balandžio 30 d. protokolas Nr. 5, kuriame buvo patvirtinti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2013 metus. Tačiau, kaip jau prieš tai nustatė teismas, buvęs didžiausias įsiskolinimas valstybės ir savivaldybių biudžetams tuo metu buvo ženkliai sumažintas, t. y. 2013 metų finansinės atskaitomybės tvirtinimo dieną pradelsta skola VMI buvo sumažinta iki 15 625,11 Lt.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, o konkrečiai į tai, kad 2014 metais įmonė dėjo pastangas padengti įsiskolinimus, išlaikyti darbo vietas, mokėjo mokesčius valstybei, sprendžia, jog atskirai paėmus, aplinkybė, jog 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai nežymiai viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę, ir kuri faktiškai atsakovams paaiškėjo tik 2014 m. balandžio mėnesį patvirtinus įmonės balansą, kai tuo metu įsiskolinimai jau buvo ženkliai sumažinti, teismo vertinimu nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovai nedelsiant po 2013 m. gruodžio 31 d. privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Sanvira“ iškėlimo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įmonės akcininkui ir vadovui patvirtinus 2013 metų nuostolingą balansą, UAB „Sanvira“ priėmė sprendimą toliau ieškoti pelningesnių projektų ir 2014 m. liepos 7 d. su restruktūrizuojama UAB „Skirnuva“ sudarė Statybos subrangos ir tiekimo sutartį Nr. 07/07, pagal kurią UAB „Sanvira“ įsipareigojo savo medžiagomis atlikti inžinerinių tinklų įrengimo darbus Naujojoje Vilnioje ir Kairėnuose. UAB „Sanvira“ savo jėgomis ir savo medžiagomis atliko sutartimi sutartus darbus ir 2014 m. lapkričio 27 d. RUAB „Skirnuva“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000126 apmokėjimui 294 852,80 Lt sumai, tačiau įmonei ši suma nebuvo sumokėta, todėl laikytina, kad įmonės vadovas ir akcininkas tik 2014 metų pabaigoje suprato, jog įmonei nepavyks padengti susidariusių įsiskolinimų ir 2015 m. sausio 2 d. priėmė sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teismas atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog UAB „Sanvira“ vadovas ir akcininkas pareigos, numatytos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepažeidė. Nors 2013 metų pabaigoje įmonė turėjo finansinių sunkumų, tačiau įmonės vadovas ir akcininkės pagrįstai tikėjosi išsaugoti įmonę, kaip veikiantį rinkos dalyvį, tačiau negavus suplanuotų pajamų iš RUAB „Skirnuva“ pagal sudarytą sandorį, tik 2014 metų pabaigoje tapo aišku, kad UAB „Sanvira“ yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos. Todėl nedelsiant buvo priimtas sprendimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, nustačius, kad atsakovai nepažeidė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju jiems nekyla, todėl ieškovo BUAB „Sanvira“ ieškinys dėl žalos iš atsakovų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui nusprendus ieškinį atmesti, Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės šioje civilinėje byloje paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 150 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovai teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė BUAB „Sanvira“ yra bankrutuojanti įmonė, todėl ji nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei yra atleista (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės BUAB „Sanvira“ ieškinį atsakovams V. M. ir A. M. dėl žalos atlyginimo atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1405-436/2016, palikti galioti iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.