- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- e2-865-464/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00110-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- A. M., V. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. M. ir V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 1 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1405-436/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sanvira“ ieškinį atsakovams V. M. ir A. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Sanvira“ 2016-01-27 kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu ir prašė priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų A. M. ir V. M. 71 770,89 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovai žinodami arba turėdami žinoti apie ieškovės nemokumą, negalėjimą atsiskaityti su darbuotojais, privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė, todėl turi atlyginti atsiradusią žalą. Ieškovė reiškiamų reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio ribose. Prašymą grindė didele ieškinio suma, kuri atsakovams, fiziniams asmenims, yra didelė ir objektyviai lemia būsimo teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016-02-01 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo solidariems atsakovams A. M. ir V. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 71 770,89 Eur ieškinio sumai, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis, leidžiant kiekvienam atsakovui disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 350 Eur per mėnesį ribos.
Teismas nurodė, jog nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas, t. y. pripažino ieškinio prima facie pagrįstumą. Byloje nesant duomenų apie atsakovų finansinę padėtį, teismas preziumavo, kad pareikšto turtinio pobūdžio reikalavimo suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė, t. y. pripažino, kad ir ši aplinkybė gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai A. M. ir V. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-02-01 nutartį. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovė visiškai neįrodė CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų ir pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, tačiau teismas šio aspekto tinkamai neįvertino bei pažeidė nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.
2. Teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tik didele reikalavimo suma, tačiau nenustatė šalių mokumo ir turtinės padėties, neatsižvelgė į šio instituto išimtinumą, todėl pripažintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nustatytas formaliai.
Šalies argumentai
3. Atsakovai turi pakankamai turto ir pajamų, todėl esant būtinybei įvykdytų teismo sprendimą. Tiek ieškovė, tiek teismas turėjo visas galimybes gauti bei įvertinti duomenis apie atsakovų turtinę padėtį ir turimą turtą, tačiau to nepadarė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo nepagrindė.
Atsiliepimas
Ieškovė BUAB „Sanvira“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016-02-01 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad su atskiruoju skundu nebuvo pateikti jokie atsakovų gerą finansinę padėtį pagrindžiantys dokumentai bei nepagrįstai bandoma įrodinėjimo pareigą, tenkančią atsakovams, perkelti teismui. Teismas užtikrino proporcingumo principo įgyvendinimą bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi visų pirma areštavo nekilnojamąjį turtą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Įvertinus atskirojo skundo argumentus, nustatytina, jog apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuoto preliminaraus ieškinio pagrįstumo fakto, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios sąlygos, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nustatymo teisėtumo bei pagrįstumo.
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Apeliantai pagrįstai teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (sprendimo vykdymo apsaugos poreikį, aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Tačiau akcentuotina, jog rungimosi (CPK 12 str.) bei proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai, kuriais grindžiamas visas civilinis procesas, lemia teisinį reglamentavimą ir civilinio proceso ypatumą, kad ne tik ieškovas, bet kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Vadinasi, priešinga proceso šalis – atsakovas, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas išvengti tokių priemonių pritaikymo, taip pat turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, t. y. grėsmę sprendimo įvykdymui. Šiuo atveju grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui galėtų būti paneigta įrodymais, kad atsakovai turi pakankamai turto, kuris neapsunkintas kitų asmenų naudai, ir piniginių lėšų ar gauna nuolatinių pajamų, kurių vertė bei dydžiai nesukeltų sunkumų įvykdyti sprendimą, jeigu jis būtų palankus ieškovei.
Nagrinėjamu atveju ieškovė grėsmę jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjo prezumpcija, kad ieškinio suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė. Nėra pagrindo nesutikti su atskirojo skundo argumentais, kad vien didelė ieškinio suma jos absoliučiu dydžiu dar nepatvirtina būtinybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės prašymu. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi vertinti visus šio klausimo išsprendimui reikšmingus aspektus, tarp kurių esminę reikšmę turi konkretaus atsakovo turtinė padėtis, nustatydamas, ar būtent jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė. Tačiau, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį ir taip paneigti prezumpciją, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tenka būtent atsakovams, suinteresuotiems laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu arba pritaikytų panaikinimu, o ne teismui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-04 nutartis c. b. Nr. e2-782-180/2015). Teismas savo iniciatyva negali atlikti šių įrodinėjimo veiksmų už suinteresuotą šalį ir jos interesais (t. y. būti aktyvesnis už pačią ginčo šalį), antraip pažeistų šalių rungimosi, jų procesinių teisių lygybės ir dispozityvumo principus (CPK 12 str., 13 str., 17 str.). Todėl atskirojo skundo argumentai, kad ieškovė turėjo pateikti atsakovų finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, nėra paremti įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle - ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą grindė prezumpciją, kurią turėjo paneigti būtent atsakovai. Atmestini kaip nepagrįsti bei teisiškai ydingi atskirojo skundo teiginiai, susiję su neva egzistuojančia teismo pareiga patikrinti visų viešųjų registrų duomenis bei tokiu būdu įvertinti atsakovų turtinę padėtį, kadangi, kaip pirmiau minėta, apeliantų turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama ieškovei ar teismui.
Nors apeliantai nurodo, kad turi pakankamai turto galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tačiau įrodymų apie atskirajame skunde deklaruojamą gerą savo turtinę padėtį, t. y. apie nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto sudėtį bei jo vertę, apie darbo santykius ir gaunamas pajamas, turimas santaupas ar kitų, liudijančių jų finansinį pajėgumą įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą, jeigu toks būtų priimtas, nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Šių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog didelės jiems reikalavimo sumos prezumpcijos apeliantai nepaneigė, atitinkamai nepaneigtas ir grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas (CPK 178 str.).
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas kuo mažiau suvaržyti apeliantų interesus bei siekdamas užtikrinti ekonomiškumo principo įgyvendinimą, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė apeliantams priklausančiam nekilnojamajam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant pareikšto reikalavimo sumos. Be to, nustatyta gaunamo darbo užmokesčio dalis, kuria kiekvienas apeliantas gali disponuoti. Todėl darytina išvada, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ir ekonomiškumo principo reikalavimus (CPK 145 str. 2 d.).
Dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip dėl nereikšmingų atskirojo skundo išnagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.