Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-195-516/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-03-12
Bylos Nr.: e2A-195-516/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01568-2018-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Aldona Tilindienė, Vytautas Zelianka
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Agromėsa“
Atsakovas: Seesam Insurance AS

Kategorijos

2.6.39.2.9Finansinių nuostolių draudimas
3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-195-516/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01568-2018-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.9; 3.1.7.11; 3.2.4.11

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agromėsa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-578-258/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agromėsa“ ieškinį atsakovams Seesam Insurance AS, veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, ir Seesam Insurance AS Lietuvos filialui dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agromėsa“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovų Seesam Insurance AS, veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, ir Seesam Insurance AS Lietuvos filialo priteisti 522 961,82 Eur draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Agromėsa“ ir Seesam Insurance AS Lietuvos filialas, kaip pagrindinis draudikas, bei Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, kaip dalyvaujantis draudikas, 2017 m. sausio 31 d. sudarė visų rizikų draudimo sutartį Nr. 280 0002549/2017 (toliau – ir draudimo sutartis), pasirašydamos draudimo polisą Nr. 280 0002549/2017 (toliau – ir draudimo polisas). Draudimo sutarties sudedamosios dalys taip pat yra Seesam Insurance AS Lietuvos filialo Visų rizikų draudimo taisyklės Nr. 018 (2016 m. gruodžio 1 d. redakcija) ir Bendrosios draudimo sutarties sąlygos (2016 m. birželio 1 d. redakcija). Draudimo polise numatyta: draudimo grupė – finansinių nuostolių draudimo grupė; draudimo rūšis – visų rizikų draudimas; apdraudžiami objektai – bendrasis pelnas ir pastovūs kaštai; draudimo suma – 1 373 000 Eur; draudimo variantas – atstatomoji; nuostolių atlyginimo laikotarpis – 12 mėnesių.

3. 2017 m. kovo 19 d. įvyko draudžiamasis įvykis – pastate, adresu: (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, kurio metu nukentėjo pastatas ir jame esantys įrengimai. Dėl gaisro buvo nutraukta ir iki šiol negali būti vykdoma visa dedeklių skerdimo ir virimo veikla. Broilerių išpjaustymo veikla tęsiama ir po draudžiamojo įvykio. 2017 m. kovo 20 d. ieškovė pateikė pranešimą draudikui apie įvykusį gaisrą, o 2017 m. rugsėjo 15 d. pateikė prašymą draudimo išmokai gauti, nurodydama, kad buvo apdrausta visa bendrovės veikla – dedeklių skerdimas / virimas bei broilerių išpjaustymas, tačiau teigiamą bendrovės bendrąjį pelną generavo išimtinai dedeklių skerdimo / virimo veikla, kuri dėl gaisro nutrūko, todėl, atsižvelgiant į tai, kad veikla gali būti atkurta per 12 mėn. laikotarpį, prašoma draudimo išmoka lygi draudimo polise nurodytai draudimo sumai, t. y. 1 373 000 Eur. Tačiau atsakovas apskaičiavo 455 000 Eur draudimo išmoką ir ją 2017 m. rugsėjo mėnesį išmokėjo. 2017 m. spalio 17 d. rašte Nr. 17/280-0100 ieškovei atsakovas nurodė, kad mokėtina draudimo išmoka yra 482 588,75 Eur ir kadangi jau buvo išmokėta 455 000 Eur, papildomai draudikas išmokėjo 27 588,75 Eur, iš viso išmokėta 482 588,75 Eur draudimo išmoka.

4. Ieškovės įsitikinimu, draudimo išmokos dydis turi būti 1 373 000 Eur. Šią poziciją ieškovė grindė 12 mėnesių veiklos atkūrimo laikotarpiu bei negautu bendruoju pelnu. Ieškovė paaiškino, kad kadangi 2017 m. ieškovė turėjo galimybę vykdyti tik nuostolingą veiklą ir nevykdė pelningos veiklos, ji 12 mėnesių veiklos nutrūkimo laikotarpiu negavo viso planuoto 1 327 041 Eur bendrojo pelno ir dar patyrė 2 168 818 Eur nuostolį. Remiantis draudimo taisyklių 14.1.1 punktu, nuostoliu dėl verslo nutrūkimo laikomas per nuostolių atlyginimo laikotarpį susidaręs skirtumas tarp planuoto bendrojo pelno, kuris būtų buvęs gautas, jei nebūtų įvykęs draudžiamasis įvykis, ir tarp faktiškai gauto bendrojo pelno. Tačiau draudikas nepagrįstai draudimo išmoką apskaičiavo ne remdamasis draudimo taisyklių 14.1 punktu, bet remdamasis draudimo taisyklių 15.3 punktu, numatančiu bendruosius išmokos skaičiavimo principus, vertindamas iš nuostolingos ieškovės veiklos gautą apyvartą, o taip pat taikydamas ne 12 mėnesių nuostolių įvertinimo laikotarpį, o 8 mėnesių. Kadangi bendrasis pelnas, nuostoliai bendrajam pelnui ir draudimo išmoka draudimo taisyklėse skaičiuojami skirtingai, ieškovė nurodė, kad, formuluodamas draudimo taisykles, atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir suderinamumą. Ieškovė akcentavo, kad draudimo taisyklių 15.3.1 punkte įvardinta bendrojo pelno apskaičiavimo formulė aptariamu atveju negali būti taikoma, nes, pirma, šios formulės taikymas neatitinka tikrojo Draudimo sutarties tikslo ir akivaizdžiai pažeidžia ieškovės interesus – pritaikius formulę bendrasis pelnas skaičiuojamas atsižvelgiant į faktinę toliau vykdomos nuostolingos veiklos apyvartą, t. y. negautas bendrasis pelnas yra mažinamas vykdomos nuostolingos veiklos generuojama apyvarta. Antra, atsakovo pritaikyti bendrojo pelno apskaičiavimo principai negali būti taikomi ir todėl, kad ieškovės veikla susideda iš dviejų veiklų, kurių viena yra pelninga ir kuri dėl įvykio visiškai nevykdoma, o kita, kuri dėl draudžiamojo įvykio nenukentėjo ir yra tęsiama, yra nuostolinga. Kiekviena iš visiškai atskirų veiklų gali būti vykdoma savarankiškai, o jos vykdymas atitinkamai susijęs su savarankiška kiekvienos veiklos generuojama apyvarta ir pelnu / nuostoliais. Šios dvi veiklos ieškovės finansinės apskaitos dokumentuose visada buvo apskaitomos kaip atskiros veiklos, todėl atsakovo taikomas draudimo išmokos apskaičiavimo principas, kai nevykdomos pelningos veiklos pelnas mažinamas vykdomos nuostolingos veiklos apyvarta, visiškai iškreipia sutarties tikslą. Trečia, 15.3.1 punkte numatyti bendrojo pelno nustatymo principai nebuvo vertinti ir atspindėti, nustatant draudimo vertę ir sumą. Bendrasis pelnas draudimo išmokai apskaičiuoti turi būti apskaičiuotas remiantis tais pačiais principais kaip ir bendrojo pelno netekimu grindžiamas nuostolis, nustatant draudimo vertę ir ja grindžiamą draudimo sumą. Ieškovė, pateikdama atsakovams finansinius duomenis, rėmėsi praėjusio laikotarpio bendrovės finansiniais duomenimis ir planuojamo veiklos biudžeto duomenimis. Atsakovai, pasirašydami Draudimo sutartį, sutiko su ieškovės pateikta draudimo suma ir nekvestionavo bendrojo pelno ir pastovių kaštų sumų. Ieškovės teigimu, priešingai aiškinant, draudimo sumos įvardijimas Draudimo sutartyje neturėtų jokios prasmės, nes jos pagrindu susiformavęs draudėjos teisėtas lūkestis turėti draudimo sumą atitinkančią vykdomos veiklos nutrūkimo rizikos apsaugą niekada negalėtų būti įgyvendintas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė Seesam Insurance AS, veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, iš ieškovės 5 120 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas nurodė, kad ieškovei pateikus ieškinį teisme, draudikas nurodė du esminius draudėjos pareigų pažeidimus, numatytus draudimo taisyklių 17.2.4 punkte, kuriame įtvirtinta draudėjo pareiga tinkamai prižiūrėti pastato inžinerines sistemas. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog draudėjos priešgaisrinės saugos priemonės ir bendra priešgaisrinės saugos būklė gaisro dieną neatitiko keliamų reikalavimų.

7. Teismo vertinimu, atsakovas įrodė ir ieškovės prašomos draudimo išmokos nemokėjimo teisėtumą draudimo taisyklių 10.2 punkto pagrindu, kuris nustato nedraudžiamą įvykį, jei draudėjas delsia atstatyti sugadintą turtą ar atnaujinti veiklą. Teismas pažymėjo, kad pagal draudimo taisykles veiklos atkūrimas yra būtina draudimo sumos išmokėjimo sąlyga. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad 8 mėnesių laikotarpis, taikant efektyvius atstatymo metodus, yra pagrįstas ir protingas, per kurį galėjo būti atkurta nutrūkusi ieškovės verslo dalis. Atsižvelgdamas į tai, kad 2017 m. kovo 19 d. nutrūkusi ieškovės pelningo verslo dalis net per 24 mėnesius nebuvo atstatyta, teismas padarė išvadą, jog atsakovas įrodė, kad jis neprivalo mokėti ieškovės prašomos draudimo išmokos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovė UAB „Agromėsa“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, taip pat panaikinti sprendimo motyvuojamosios dalies 11 paragrafe nurodytus teismo teiginius, kad „Atsakovo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad Draudėjo priešgaisrinės saugos priemonės ir bendra priešgaisrinės saugos būklė neatitiko keliamų reikalavimų 2017-03-19 gaisro dienai“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Tarp šalių nėra ginčo, kad Seesam Insurance AS Lietuvos filialas (toliau – ir Seesam LT), remdamasis Draudimo sutarties 15.3 punktu, jau išmokėjo ieškovei 482 588,75 Eur draudimo išmoką. Byloje kilo ginčas dėl to, kuria Draudimo sutarties nuostata reikia vadovautis atlyginant ieškovės dėl gaisro patirtus nuostolius (14.1 punktu ar 15.3 punktu), o taip pat, koks yra ieškovės nuostolių įvertinimo laikotarpis, taikytinas draudimo išmokos skaičiavimui, t. y. laikotarpis, kuris prasideda, kai dėl draudžiamojo įvykio nutrūksta apdraudžiama veikla ar sumažėja iš jos gaunamos pajamos, ir baigiasi, kai finansiniai nuostoliai nebepatiriami, tačiau ne vėliau nei Draudimo sutartyje nurodytas atsakomybės laikotarpis (nagrinėjamu atveju – 12 mėnesių). Teismas sprendime net neanalizavo klausimo, kaip turi būti apskaičiuojami ieškovės patirti nuostoliai ir kokia draudimo taisyklių nuostata turėtų būti taikoma. Dėl šio klausimo teismo sprendime nėra nė vieno sakinio. Be to, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad 8 mėnesių laikotarpis, per kurį galėjo būti atkurta nutrūkusi verslo dalis, yra pagrįstas ir protingas, taip ir liko neaišku. Taigi, sprendimas esminiais ginčo klausimais yra visiškai be motyvų, šie klausimai net nebuvo analizuoti, o tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas pripažintinas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

8.2. Teismas nesuprato ginčo esmės ir dalyko, nepagrįstai konstatavo ieškovės priešgaisrinės saugos būklės tariamą netinkamumą ir vertino nedraudžiamojo įvykio nuostatas. Šalys neginčijo, kad įvykęs gaisras yra draudžiamasis įvykis, todėl nesuprantami ir visiškai nelogiški teismo išdėstyti teiginiai, kad draudimo išmokos nemokėjimo teisėtumą pateisina draudimo taisyklių 10.2 punktas, įtvirtinantis nedraudžiamąjį įvykį. Be to, draudėja neturi jokios pareigos atstatyti svetimą jai nepriklausantį turtą – pastatą – kaip kad yra šiuo atveju, ko nei atsakovai, nei teismas apskritai nevertino. Ieškovės veiklos perkėlimo į kitas patalpas, kurį ieškovė siūlė draudikui, neakceptavimas būtent ir lėmė tai, kad ieškovė, norėdama kuo greičiau atnaujinti savo veiklą, buvo priversta laukti dar ir pastato atkūrimo. Seesam LT pripažino, kad išmokėta draudimo išmoka yra pilna ir jokiais pagrindais nemažinta. Taigi, teismo pasisakymai dėl nedraudžiamojo įvykio nuostatų, suteikiančių teisę nemokėti ar mažinti draudimo išmoką, yra absurdiški ir nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Atsakovai pasirinko išmokėti ieškovei draudimo išmoką, nelaukdami bendrovės veiklos atnaujinimo ar turto atstatymo, draudimo išmokai apskaičiuoti teismo nurodomų draudimo taisyklių 10.2 punkto ar 14.4.4 punkto draudikai net netaikė. Per maža draudimo išmoka, kurios papildomos dalies reikalauja byloje ieškovė, buvo išmokėta tik dėl to, kad Seesam LT nuostolius skaičiavo, remdamasis draudimo taisyklių 15.3 punktu, o ne 14.1.1 punktu, įtraukdamas ieškovės vykdytos nuostolingos veiklos apyvartą, ir skaičiavimams pritaikydamas ne 12 mėn., o 8 mėn. nuostolių atstatymo laikotarpį. Savo ruožtu teismo motyvų, susijusių su priešgaisrinės saugos būklės netinkamumu, palikimas sprendime gali sukelti itin didelių neigiamų pasekmių ieškovei, nors šis klausimas (draudėjo pareigų pažeidimo) net nebuvo ginčo dalyku.

8.3. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad ieškovei mokėtina draudimo išmoka apskaičiuotina remiantis 12 mėnesių nuostolių atlyginimo laikotarpiu. UAB „Agromėsa“ dar nesant ginčo teisme pateikė draudikui eksperto E. L. Ekspertinio tyrimo aktą Nr.22/12/20-01, kuriame konstatuota, kad apdegusio pastato atkūrimo trukmė yra 11 mėnesių ir 20 dienų, nevertinant šaltojo periodo įtakos, kuri galėtų ilginti statybos trukmę iki 3 savaičių, bei statybos rinkos situacijos ir objekto lokacijos, kuri taip pat gali prailginti nurodytą terminą. Eksperto kvalifikacija visapusiškai atitinka tokiai užduočiai ir tyrimui atlikti reikalingą kompetenciją. Be to, vertinant ir skaičiuojant veiklos atkūrimo laikotarpį, negalima apsiriboti tik pastato ir įrangos atkūrimo terminais. Kadangi ieškovė vykdo, be kita ko, ir virtų paukštienos produktų gamybą, tokių produktų tiekimas UAB „Agromėsa“ klientams gali būti visiškai atnaujintas ir generuoti pelną tik atitikus būtinus produkcijos sertifikavimo Europoje reikalavimus ir turint atitinkamus standartus. Vienas tokių ieškovės turėtų ir po gaisro sustabdytų standartų – Britų mažmenininkų konsorciumo BRC maisto techninis standartas. Siekiant gauti BRC standartą, yra būtina įvertinti gamyklą ir įsitikinti, kad bendrovės maisto saugos sistema, gamybiniai procesai yra ne tik žinomi, bet tinkamai valdomi ir kontroliuojami. Pasak Britų mažmenininkų konsorciumo, bendrovės auditas turėtų būti atliekamas ne anksčiau kaip 2,5 – 3 mėn. nuo produktų, įtrauktų į vertinimo serijinės gamybos pradžią, paleidimo, o sertifikatas gali būti išduotas (jei išduotas) per 42-46 kalendorines dienas po paskutinės audito dienos. Be BRC sertifikato didžioji dalis ieškovės pirkėjų bendrovės produktų nebepirktų, o tai lemtų pelningumo praradimą. Visa tai parodo, kad draudikas visiškai nesuprato ir neįvertino reikiamo veiklos atkūrimo laikotarpio. Akivaizdu, kad atsakovų draudimo išmokai apskaičiuoti taikytas 8 mėnesių veiklos atkūrimo laikotarpis yra nelogiškas, neprotingas ir neatitinkantis realios ieškovės situacijos. UAB „AIF LT“ kapitalinio projekto apžvalga, kuria remiasi atsakovai ir prie kurios yra pridėtas Preliminarus rangos darbų grafikas, parodo, kad jokie realūs terminai, reikalingi atstatyti gaisro metu apdegusį pastatą, UAB „AIF LT“ nebuvo vertinami. Šis dokumentas negali pagrįsti Seesam LT draudimo išmokos formulėje taikyto 8 mėn. verslo atkūrimo laikotarpio. Nors atsakovai dar remiasi S. M. ir A. P. tyrimo aktu Nr. 19-10, kuriame nurodoma, kad dėl gaisro apdegusio skerdyklos pastato atstatymo darbai truktų apie 7,5 mėnesio, būtina įvertinti tai, jog tyrimo aktas pateiktas tik jau bebaigiant bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Iki tol, jokių objektyvių dokumentų, kurie galėtų paneigti ieškovės dar 2017 metais pateiktą E. L. aktą, atsakovai neteikė ir nenurodė, taigi, skaičiuodami draudimo išmoką, E. L. aktą jie atmetė deklaratyviai. Be to, S. M. ir A. P. tyrimo akte, priešingai nei E. L. akte, jokie pastato inžinerinių sistemų įrengimo darbai nebuvo vertinami ir kalendoriniame darbų grafike nenurodomi.

8.4. Ieškovei mokėtina draudimo išmoka apskaičiuotina remiantis draudimo taisyklių 14.1.1 punktu, kuriame numatyta, kad nuostoliu dėl verslo nutrūkimo bendrajam pelnui laikoma: per nuostolių atlyginimo laikotarpį susidaręs skirtumas tarp planuoto bendrojo pelno, kuris būtų buvęs gautas, jei nebūtų įvykęs draudžiamasis įvykis, ir tarp faktiškai gauto bendrojo pelno. Dėl įvykusio gaisro UAB „Agromėsa“ jokio realaus pelno negavo (jis lygus 0 Eur), priešingai – laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. patyrė net 2 168 818 Eur nuostolį. Taigi, per 12 mėnesių veiklos nutrūkimo laikotarpį ieškovė negavo savo 2017 m. planuoto bendrojo pelno – 1 327 041 Eur, todėl jai turi būti atlygintinas visas jos 2017 m. planuotas ir negautas pelnas. Atsakovai šių ieškovės pateiktų finansinių duomenų neginčijo, o tik teigė, kad nuostolis draudimo išmokai išmokėti skaičiuojamas kitaip, t. y. pagal draudimo taisyklių 15.3 punktą, kuomet bendrasis pelnas apskaičiuojamas pagal formulę, vertinant apyvartą iš nuostolingos veiklos. UAB „Agromėsa“ dėl draudžiamojo įvykio netekusi galimybės vykdyti savo pelningos veiklos ir tęsdama nuostolingą veiklą, gauna trečdalį draudimo sumos sudarančią draudimo išmoką vien tik dėl to, kad egzistuoja faktinė nuostolingos veiklos apyvarta. Toks nuostolių apskaičiavimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik logikai, bendriesiems teisės principams, bet ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir DĮ) 91 straipsnio nuostatoms. Atsakovams yra ir buvo žinoma, kad būtent virimo veikla, kuri nutrūko dėl gaisro, generavo ieškovės pelną, o kitos veiklos buvo nuostolingos. Atsakovo taikomas draudimo išmokos apskaičiavimo principas, kai nevykdomos pelningos veiklos pelnas mažinamas vykdomos nuostolingos veiklos apyvarta, neabejotinai iškreipia Draudimo sutarties tikslą – kompensuoti draudėjos turtinius praradimus, kuriuos ji patiria atsitikus draudžiamajam įvykiui. Be to, minėtas 15.3 punktas aiškiai patvirtina, kad faktinė apyvarta aktuali tik esant dalinei apyvartai. Tačiau nagrinėjamu atveju viena veikla visiškai nutrūko, kita veikla – tęsiama pilna apimtimi, t. y. nė viena iš ieškovės apdraustų veiklų nėra vykdoma iš dalies, taigi, jokios dalinės veiklos, kurios apyvartą būtų galima priskirti faktinei apyvartai, nėra, todėl tokios nuostatos taikymas nagrinėjamu atveju negalimas. Pritaikyto skaičiavimo nelogiškumą patvirtina ir tai, kad jei dėl įvykio būtų buvusios nutrauktos visos bendrovės veiklos ir jokios apyvartos nebūtų, pritaikius formulę būtų gautas 2 890 508 Eur rezultatas. Vadinasi, remiantis formule būtų gauta draudimo išmoka, kuri neatitiktų draudimo sumos ir neatspindėtų planuotų veiklos nuostolių, pasireiškiančių pelno netekimu.

8.5. Draudimo taisyklėse nurodomos skirtingos bendrojo pelno skaičiavimo taisyklės (7.2.1, 14.1.1, 15.3 punktai). Būtent draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą. Esant prieštaringoms ir neaiškioms Draudimo sutarties sąlygoms, draudimo sutartis turi būti aiškinama remiantis sutarčių aiškinimo principais. Pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Remdamasi Draudimo sutartimi ir joje nurodyta draudimo verte bei suma, draudimo taisyklių 14.1.1 punktu, UAB „Agromėsa“, kaip ir bet kuris protingas asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis, pagrįstai tikėjosi, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio ji neteks galimybės gauti pelno ir patirs nuostolių, jai bus kompensuotas visas jos negautas bendrasis pelnas. Be to, Draudimo sutartis laikytina sutartimi su standartinėmis sąlygomis, kuri buvo sudaryta prisijungimo būdu. Esant neaiškumų ir prieštaravimų sutartyje, jie turi būti aiškinami remiantis contra proferentem taisykle – ieškovės naudai ir atsakovų nenaudai. Aplinkybė, kad UAB „Vičiūnų grupė“ sudarė Generalinę draudimo sutartį Nr. 1, kuria buvo koreguotos kai kurios draudimo taisyklių nuostatos (tačiau ne nuostatos dėl verslo nutrūkimo draudimo ir nuostolių, draudimo išmokos mokėjimo), nesudaro jokio pagrindo paneigti, kad Draudimo sutartis tarp UAB „Agromėsa“ ir Seesam LT buvo sudaryta prisijungimo būdu.

Atsiliepimas

9. Atsakovai Seesam Insurance AS Lietuvos filialas ir Seesam Insurance AS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

9.1. Draudikas įrodė aplinkybes ir pagrindus, kuriems esant jam nekyla pareiga mokėti ieškovės reikalaujamą papildomą draudimo išmoką: 1) verslo nutrūkimo nuostoliai apskaičiuoti už pagrįstą 8 mėnesių laikotarpį, kuris yra būtinas atkurti nutrūkusią veiklos dalį; draudimo išmoka pagrįstai apskaičiuota remiantis draudimo taisyklių 15.3. punkto nuostata, nes būtent ši nuostata numato draudimo išmokos skaičiavimo principus ir taisykles; 2) byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad draudėja nebūtų uždirbusi jos nurodyto planuoto bendrojo pelno per 2017 metus, o draudikui nekyla pareiga mokėti daugiau nei apskritai faktiškai būtų uždirbta, nesant draudžiamojo įvykio, nes tokiu būdu būtų paneigta draudimo sutarties esmė ir sudarytos sąlygos draudėjai nepagrįstai praturtėti; 3) yra nustatyti draudėjos pareigų pagal draudimo taisykles ir Draudimo sutartį pažeidimai, esantys savarankišku pagrindu nemokėti draudimo išmokos, todėl ir dėl šios priežasties nėra pareigos mokėti papildomą išmoką.

9.2. Skundžiamas sprendimas (įskaitant motyvuojamąją dalį) atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje kilo ginčas dėl to, ar draudikui kyla (nekyla) pareiga mokėti papildomą draudimo išmoką. Sprendime teismas analizavo, ar (ne)pagrįstas draudiko atsisakymas mokėti papildomą draudimo išmoką, ar šalys įrodė savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindus. Atsižvelgiant į teismo cituotas draudimo taisyklių nuostatas ir į nustatytas faktines aplinkybes (jog net per 24 mėnesius nuo įvykio ieškovė veiklos neatkūrė, ekspertai patvirtino 8 mėnesių ir net mažesnio termino, reikalingo veiklai atkurti, pagrįstumą ir kt.), teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo nurodytas 8 mėnesių laikotarpis, per kurį galėjo būti atkurta nutrūkusi verslo dalis, yra pagrįstas ir protingas. Be to, teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad draudikui nekyla pareiga mokėti papildomos draudimo išmokos dar ir dėl pačios draudėjos padarytų pareigų pažeidimų (priešgaisrinės saugos priemonės ir bendra priešgaisrinės saugos būklė neatitiko keliamų reikalavimų). Taigi, teismas motyvavo sprendimą, pasisakė dėl visų esminių ginčo aspektų ir juos įvertino. Teismas tinkamai suprato ginčo esmę, t. y. visapusiškai vertino, ar draudikui kyla pareiga mokėti papildomą draudimo išmoką.

9.3. Draudimo taisyklių B dalies „Verslo nutrūkimas“ 15.6 punktas numato, kad jei po draudžiamojo įvykio draudėjas neatkuria pagal draudimo sutartį draustos veiklos, nors veiklos atkūrimas yra ekonomiškai tikslingas ir įmanomas, verslo nutrūkimo nuostoliai nėra atlyginami. Šios nuostatos apeliantei žinomos. Ieškovei teigiant, kad draudimo išmokos išmokėjimas padėtų greičiau atkurti veiklą (nors už pastatą, įrengimus ir atsargas draudimo išmoka jau buvo išmokėta), atsakovas geranoriškai, nelaukdamas nurodomos nutrūkusios veiklos dalies atkūrimo, dar 2017 m. spalio mėnesį išmokėjo ieškovei 482 588,75 Eur draudimo išmoką dėl verslo pertraukimo, tačiau veikla taip ir nebuvo atkurta. Draudėjai visos Draudimo sutarties ir draudimo taisyklių nuostatos šiuo aspektu buvo suprantamos ir priimtinos, be kita ko, ir dėl to, kad apeliantė ir BAB „Vievio paukštynas“, iš kurios ji nuomojosi pastatą, yra susijusios bendrovės. Nei žalos bylos administravimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ieškovė nekėlė jokių klausimų apie tai, kad buvo kokių nors nesutarimų ar sunkumų su BAB „Vievio paukštynas“ dėl pastato atstatymo ar jog BAB „Vievio paukštynas“ vilkino pastato atstatymą, juo labiau kad apeliaciniame skunde apeliantė teigia, jog veiklos atkūrimas, jos vertinimu, buvo ir yra vykdomas efektyviai. Atmestini apeliantės argumentai, kad ieškovės veiklos perkėlimo į kitas patalpas neakceptavimas lėmė, jog draudėja buvo priversta laukti dar ir pastato, kuris jai nepriklauso, atkūrimo. Draudikas, detaliai ištyręs ir įvertinęs pateiktus duomenis, nurodė, kad nutrūkusios veiklos dalies perkėlimas į kitas patalpas yra objektyviai ekonomiškai netikslingas, atsižvelgiant į perkraustymui, pastato (į kurį būtų perkeliama veikla) kapitaliniam remontui būtinas investicijas. Savo poziciją, skirtingai nuo apeliantės, atsakovas grindė ne abstrakčiais argumentais, o faktinėmis aplinkybėmis, specialistų išvadomis. Draudėja neįrodė, kad veiklos perkraustymas į kitas patalpas būtų sumažinęs bendro pelno nuostolius. Gaisras pripažintas draudžiamuoju įvykiu ir išmokėta draudimo išmoka pagal taisyklių 15.3 punktą, skaičiuojant 8 mėn. nuostolių įvertinimo laikotarpį. Bet kokie draudėjos finansiniai nuostoliai, atsiradę pasibaigus 8 mėn. laikotarpiui (jei jie būtų įrodyti), pagrįstai priskirti prie draudimo taisyklių B dalies „Verslo nutrūkimas“ 10.2 punkte nurodyto nedraudžiamojo įvykio: draudikas neatlygina draudėjo patirtų finansinių nuostolių, jei draudėjas delsia atstatyti turtą ar atnaujinti veiklą.

9.4. UAB „AIF LT“, įvertinusi pastato ypatumus ir kitus duomenis, pateikė grafiką, kad minėto pastato atstatymo terminas yra ne ilgesnis nei 6 mėnesiai. Draudikai analizavo ir vertino, per kokį laikotarpį yra atstatomi panašios paskirties objektai Lietuvoje. Kur kas didesnis plotu gamybos ir pramonės pastatas (kuriame buvo sumontuota moderniausia technologija ir t. t.) po didesnio gaisro buvo atstatytas per 5 mėnesius ir veikla atnaujinta. Be to, ieškovė dar iki įvykio buvo pateikusi atsakovams duomenis apie tai, kad draudžiamojo įvykio atveju būtų planuojama atstatyti ir atkurti veiklą per 5–6 mėnesius. Taigi, 8 mėn. laikotarpis yra optimalus, protingas, pagrįstas, per kurį gali ir turi būti atkurta nutrūkusi verslo dalis. Ekspertas E. L. neturėjo reikiamos kvalifikacijos atlikti gamybos ir pramonės paskirties pastato ekspertizės, siekiant nustatyti pastato tyrinėjimų, projektavimo ir statybos trukmę. Viename iš eksperto E. L. kvalifikaciją patvirtinančių atestatų nurodyta, kad jam suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto vadovo, ypatingo statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo, ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo ir statinio ekspertizės vadovo pareigas (statiniai: gyvenamieji ir negyvenamieji (išskyrus garažų, gamybos ir pramonės bei sandėliavimo paskirties). Nepriklausomai nuo to, kad kitame E. L. kvalifikacijos atestate nurodyta, jog jis turi teisę eiti statinio ekspertizės vadovo pareigas visiems negyvenamiesiems pastatams, tačiau minėtame kvalifikacijos atestate nesuteikta teisė eiti gamybos ir pramonės paskirties statinių projekto vadovo, gamybos ir pramonės paskirties statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo. Faktą, kad 8 mėnesių laikotarpis yra protingas, patvirtina ir į teismo ekspertų sąrašą įrašytų ekspertų S. M. ir A. P. atliktas tyrimo aktas, kuriame nurodyta, jog pastato atstatymo darbų trukmė (įskaitant įrangos sumontavimą) yra 7,5 mėn. Minėtą tyrimo aktą atsakovai į bylą pateikė 2019 m. vasario 25 d., t. y. iki paskirto 2019 m. kovo 13 d. 9 val. antrojo parengiamojo posėdžio. Ekspertai tyrimo akte aiškiai nurodė, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimo darbai atliekami lygiagrečiai grafike nurodytiems darbams ir papildomos įtakos statybos trukmei neturi. Tokia praktika yra įprasta ir nėra jokių aplinkybių ar specifinių reikalavimų (tokių nenurodė ir apeliantė), dėl kurių inžinerinių sistemų darbai negalėtų būti atliekami lygiagrečiai.

9.5. Apeliantė viso žalos bylos administravimo metu, taip pat teikdama 2017 m. gegužės mėn. draudikui savo verslo atkūrimo plano variantą, nebuvo nurodžiusi jokio termino BRC sertifikatui gauti. Teikdama 2017 m. lapkričio 8 d. pretenziją draudikui, apeliantė net neužsiminė apie nurodyto sertifikato būtinybę. Jei ieškovė iki draudžiamojo įvykio (gaisro) būtų vykdžiusi veiklą remiantis BRC Food standartu (jis BRC sertifikatą turėtų ir (ar) jis jai būtų privalomas) ir jei iš tikrųjų BRC Food standartas nustatytų, jog atstatant tą pačią (o ne statant naują) gamyklą siekiant vykdyti tą pačią (o ne naują) veiklą reikalingos UAB „Bureau veritas“ rašte nurodytos procedūros, ieškovė neabejotinai būtų tą nurodžiusi žalos bylos administravimo metu. Standartas taikomas tik naujai pastatytoms gamykloms, siekiant vykdyti naujas (anksčiau nevykdytas) veiklas, ko šiuo atveju nebuvo. Akivaizdu, kad teiginio apie sertifikatą atsiradimas po draudėjos netenkinančios draudimo išmokos dydžio išmokėjimo yra sietinas su jos siekiu dirbtinai ilginti veiklos atkūrimui reikalingą laikotarpį.

9.6. DĮ 92 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo taisyklėse privalo būti nurodyta žalos nustatymo tvarka ir draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei terminai. Draudimo sutartyje yra nurodyti tiek nuostolio nustatymo, tiek draudimo išmokos apskaičiavimo principai. Draudimo taisyklių 14 dalyje nurodytos nuostolio nustatymo nuostatos, o draudimo taisyklių 15 dalyje nurodytos draudimo išmokos apskaičiavimo nuostatos. Draudimo taisyklių nuostatos dėl nuostolio nustatymo ir draudimo išmokos apskaičiavimo principų yra pagrįstos, aiškios, apibrėžtos, suderintos. 14 dalyje pateikiamos bendro pobūdžio su nuostolio nustatymu susijusios nuostatos, o 15 dalyje pateikiamos nuostatos, kuriomis remiantis yra apskaičiuojama draudiko mokėtina draudimo išmoka. Tarp šalių, sudarant Draudimo sutartį, vyko derybos. Tai atspindi sutarties tekstas, jos sudėtinės dalys. Pavyzdžiui, pasirašytoje Generalinėje draudimo sutartyje Nr. 1 tarp Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, ERGO Insurance SE Lietuvos filialo ir UAB „Vičiūnų grupė“, nurodytos papildomos draudimo sutarties sąlygos, kuriose detaliai aptarta, kokie konkrečiai draudimo taisyklių punktai netaikomi, kurie koreguojami, keičiami ar papildomi, t. y. draudėja turėjo galimybę nurodyti, kokias taisyklių sąlygas pageidauja keisti, koreguoti, netaikyti; tai, kad papildomomis draudimo sąlygomis nebuvo pakeistos ar papildytos taisyklių nuostatos dėl verslo nutrūkimo, patvirtina, kad ieškovė to nepageidavo. Jei skaičiuoti draudimo išmoką pagal draudimo taisyklių 14.1.1 punktą, draudikas turėtų išmokėti ieškovei tokio dydžio išmoką, koks buvo planuotas jos bendras pelnas, nepriklausomai nuo to, jog, net ir nesant draudžiamojo įvykio, apeliantė nebūtų uždirbusi planuoto bendro pelno dėl rinkos pokyčių ar kitų aplinkybių. Tokiu atveju ieškovė aiškiai nepagrįstai praturtėtų, nes būtų ne kompensuoti jos realūs nuostoliai, bet būtų išmokama daugiau nei apskritai ji būtų uždirbusi nesant draudžiamojo įvykio. Kaip matyti iš pačios ieškovės pateiktų finansinių dokumentų, per pirmuosius tris 2017 metų mėnesius (iki gaisro) ieškovė apskritai iš vykdytos veiklos pelno negavo. Net jei atskirai skaičiuoti bendrą pelną iš jos nurodomos virimo veiklos (38 724 Eur (2017 m. sausio mėn.) + 67 380 Eur (2017 m. vasario mėn.) + 25 322 Eur (2017 m. kovo mėn. iki gaisro)), matyti, kad ir tokiu atveju apeliantė nebūtų uždirbusi nurodomo planuoto bendro pelno per 2017 metus. Ieškovės pateiktos pažymos neva apie jos patirtą nuostolį per 2017 m. yra nepagrįstos jokiais pirminiais finansiniais, buhalteriniais dokumentais, pažymose nurodytus skaičius paneigia kiti byloje esantys, jos pačios žalos bylos administravimo metu pateikti dokumentai. Pagal Draudimo sutartį ieškovė draudė viso verslo pertraukimą. Nei Draudimo sutartyje, nei kituose apeliantės iki sutarties sudarymo teiktuose dokumentuose nebuvo nurodyta, jog draudžiama tik veiklos dalis ar tik tam tikra veiklos rūšis. Draudimo suma taip pat nurodyta, kaip iš visų ieškovės veiklų planuojama bendro pelno suma (visų veiklų bendras rezultatas). Be to, apeliantė ir po gaisro tęsė savo veiklą iš dalies, t. y. vykdė broilerių išpjaustymo, dedeklių skerdimo veiklą (kuri yra sudėtinė virimo veiklos dalis). Po gaisro dalis produkcijos (dedeklių skerdiena) buvo parduota su ieškove susijusioms įmonėms.

9.7. Nesutiktina su apeliantės reikalavimu pašalinti iš spendimo motyvus, susijusius su priešgaisrinės saugos būklės netinkamumu. Teismas sprendime, įvertinęs faktines aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad draudikui nekyla pareiga mokėti papildomos draudimo išmokos dar ir dėl pačios draudėjos padarytų pareigų pažeidimų. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, ir tai negali būti laikoma bylos nagrinėjimo ribų peržengimu bei pripažįstama proceso teisės normų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2014). Draudėjos pareigų pagal sutartį pažeidimai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Gaisro dieną objekte nebuvo galiojančių reikalavimų atitinkančios, veikiančios, patikrintos gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos. Jei objekto patalpoje Nr. 24 ir gretimose patalpose būtų buvusi įrengta gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema ir ji būtų tinkamai prižiūrima ir veiktų, objekto patalpoje Nr. 24 kilus gaisrui (atsiradus pirmiesiems dūmams ar esant patiems pirmiesiems gaisro atsiradimą liudijantiems ženklams), ji būtų suveikusi bei, tikėtina, patys ieškovės darbuotojai būtų užkirtę kelią gaisrui plėstis į kitas patalpas bei būtų nukentėjusi tik objekto patalpa Nr. 24 bei apskritai nebūtų sąlygų veiklos daliai nutrūkti. Be to, specialisto išvadoje nurodoma, kad „gaisras kilo patalpos Nr. 24 pietvakarių pusėje, viršutinėje dalyje. Labiausiai tikėtina, kad gaisro priežastis yra elektrinio garintuvo avarinis darbo rėžimas“. Nenustatyta ir neįrodyta, kad garintuvas buvo techniškai tvarkingas, tinkamai prižiūrėtas ir eksploatuojamas. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė pažeidė Draudimo sutartyje numatytas pareigas, o tai yra pagrindas nemokėti draudimo išmokos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal UAB „Agromėsa“ apeliacinio skundo ribas.

11. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nesuprato ginčo esmės, skundžiamame sprendime visiškai nepasisakęs dėl esminių ginčo aplinkybių, tačiau nepagrįstai konstatavęs aplinkybes, kurios nebuvo ginčo dalyku. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad ieškovei mokėtina draudimo išmoka turėjo būti apskaičiuota remiantis 12 mėnesių nuostolių atlyginimo laikotarpiu, nors ieškovė pateikė tai patvirtinančius įrodymus, be to, teismas nepagrįstai neįvertino, jog draudimo išmoka turėjo būti apskaičiuota pagal draudimo taisyklių 14.1.1 punktą, o ne draudiko taikytą 15.3 punktą, kurio taikymas ginčo atveju, apeliantės teigimu, prieštarauja logikai, bendriesiems teisės principams ir DĮ nuostatoms. Galiausiai, UAB „Agromėsa“ laikosi pozicijos, kad draudimo taisyklėse esančios sąlygos dėl bendrojo pelno skaičiavimo yra prieštaringos ir neaiškios, todėl jos turi būti aiškinamos ieškovės, prisijungusios prie sutarties, naudai ir atitinkamai atsakovų nenaudai.

Dėl ginčo esmės atskleidimo ir sprendimo motyvavimo

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019).

13. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad tarp bylos šalių nebuvo ginčo, jog draudikas, pripažinęs įvykį draudžiamuoju, 2017 m. rugsėjo–spalio mėnesiais išmokėjo draudėjai iš viso 482 588,75 Eur draudimo išmoką, tačiau ieškovė kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, įrodinėdama, kad išmokėtos draudimo išmokos dydis nebuvo tinkamai apskaičiuotas, nes turėjo būti taikomas draudimo taisyklių 14.1.1 punktas, o ne 15.3 punktas, kurį taikė draudikas, o taip pat turėjo būti nustatytas 12 mėnesių, o ne 8, ieškovės nuostolių atlyginimo laikotarpis, taikytinas draudimo išmokai skaičiuoti. Savo ruožtu teismas skundžiamame sprendime neanalizavo, kokia draudimo taisyklių nuostata turi būti taikoma, skaičiuojant ieškovei mokėtiną draudimo išmoką, o taip pat nenurodė, kuo remdamasis padarė išvadą, kad draudiko taikytas 8 mėnesių nuostolių įvertinimo laikotarpis yra protingas ir pagrįstas, o tai, apeliantės teigimu, pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

14. Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas itin lakoniškai pasisakė dėl ieškovės procesiniuose dokumentuose keliamo draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo tinkamumo klausimo, pasisakydamas, jog atsakovų nurodytas 8 mėnesių nuostolių įvertinimo laikotarpis, taikant efektyvius atstatymo metodus, yra pagrįstas ir protingas, bei (aprašęs atsakovų poziciją dėl draudimo taisyklių nuostatos pasirinkimo) pažymėdamas, kad draudikas neturi teisės atlyginti draudėjui daugiau nei apskritai faktiškai būtų uždirbta, net ir nesant draudžiamojo įvykio, t. y. daugiau nei būtina nuostoliams atlyginti (kitaip tariant, sutikdamas su draudiko pozicija draudimo išmokos apskaičiavimo klausimu), vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta pirmiau cituotoje kasacinio teismo praktikoje, motyvų, net ir esminiais bylos faktiniais ir teisiniais aspektais, neišsamumas gali būti pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tada, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl to galėjo būti iš esmės neteisingai išspręsta byla, t. y. pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu prieitas teisinis ginčo išsprendimo rezultatas yra iš esmės neteisingas, nepagrįstas ir neteisėtas.

15. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, be kita ko, apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus šalių argumentus, nenustatė faktinio ir (ar) teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, todėl šiuo atveju proceso teisės normų dėl sprendimo motyvuojamai daliai keliamų reikalavimų (CPK 270 straipsnio 4 dalis) pažeidimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti priešingą sprendimą ar perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl draudimo išmokai apskaičiuoti taikytinos draudimo taisyklių nuostatos

16. Kaip jau minėta, ieškovė byloje laikosi pozicijos, kad viena iš priežasčių, kodėl buvo sumokėta, ieškovės nuomone, per maža draudimo išmoka, yra tai, jog draudikas, apskaičiuodamas mokėtinos išmokos dydį, taikė netinkamą draudimo taisyklių nuostatą, t. y. draudimo taisyklių 15.3 punktą, vietoje 14.1.1 punkto. Ieškovės teigimu, kadangi dėl gaisro yra nutrūkusi visa jos pelninga veikla (dedeklių skerdimas ir virimas), o toliau vykdoma tik nuostolinga veikla (broilerių išpjaustymo veikla), per 12 mėn. veiklos nutrūkimo laikotarpį UAB „Agromėsa“ negavo viso savo 2017 metais planuoto gauti bendrojo pelno, t. y. 1 327 041 Eur, todėl, remiantis 14.1.1 punktu, pagal kurį nuostoliu bendrajam pelnui dėl verslo nutrūkimo laikoma per nuostolių atlyginimo laikotarpį susidaręs skirtumas tarp planuoto bendrojo pelno, kuris būtų buvęs gautas, jei nebūtų įvykęs draudžiamasis įvykis, ir tarp faktiškai gauto bendrojo pelno, apeliantei turėjo būti atlygintas visas jos 2017 metais planuotas ir negautas pelnas. Savo ruožtu skaičiuojant draudimo išmokos dydį pagal draudimo taisyklių 15.3 punkte nurodytą formulę, nevykdomos pelningos veiklos bendrasis pelnas mažinamas vykdomos nuostolingos veiklos apyvarta ir taip, apeliantės įsitikinimu, iškreipiamas draudimo sutarties tikslas kompensuoti draudėjos turtinius praradimus.

17. Nesutikdama su ieškovės pozicija, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad draudimo taisyklių 14 dalyje „Nuostolio nustatymo nuostatos“, kurios 14.1.1 punktu remiasi ieškovė, nurodyta žalos (nuostolio) nustatymo tvarka, savo ruožtu draudėjui mokėtinos draudimo išmokos apskaičiavimo principai įtvirtinti draudimo taisyklių 15 dalyje „Draudimo išmoka“, kaip to ir reikalauja DĮ 92 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, numatantis draudikui pareigą draudimo taisyklėse nurodyti tiek žalos nustatymo tvarką, tiek ir draudimo išmokos apskaičiavimo bei išmokėjimo tvarką. Kitaip tariant, kaip pagrįstai akcentavo atsakovai, 14 dalyje pateikiamos tik bendro pobūdžio su žalos nustatymu susijusios normos, tačiau būtent 15 dalyje įtvirtintos konkrečios taisyklės, kuriomis remiantis draudikas įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju apskaičiuoti draudėjai mokėtiną draudimo išmoką.

18. Pasirašydama draudimo sutartį ieškovė draudimo liudijime patvirtino, kad prieš sudarant šią sutartį su draudimo sutarties sąlygomis bei taisyklėmis ji buvo supažindinta, jų turinys jai aiškus, jų kopiją gavo, joms pritarė. Taigi, ieškovė UAB „Agromėsa“, sudarydama draudimo sutartį, nekėlė klausimo dėl draudimo taisyklių skirtinguose punktuose nurodomų bendrojo pelno skaičiavimo taisyklių, jos tvirtinimu, prieštaringumo ir neaiškumo, nors, kaip matyti iš draudimo sutarties sudėtinės dalies – Generalinės draudimo sutarties Nr. 1 – galimybę derėtis su draudiku dėl tam tikrų sąlygų netaikymo, pildymo, koregavimo apeliantė turėjo.

19. Taigi, viena vertus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, kad draudimo sutarties (jos sudedamosios dalies – draudimo taisyklių) nuostatos dėl bendrojo pelno ir atitinkamai draudimo išmokos skaičiavimo yra neaiškios ir prieštaringos (kaip minėta, 14 dalyje apibrėžtos tik bendrosios žalos nustatymo, o 15 dalyje konkrečiais atvejais mokėtinos draudimo išmokos, priklausančios nuo konkrečiu atveju susiklosčiusių aplinkybių, veiksnių, kaip, pavyzdžiui, rinkos pokyčių, apskaičiavimo taisyklės), kita vertus, apeliantė, turėjusi galimybę iki sutarties pasirašymo kelti klausimą dėl draudimo išmokos skaičiavimo sąlygų (derėtis), tačiau to nedariusi iki draudžiamojo įvykio ir išmokos išmokėjimo, negali savo pasirinkimu keisti draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo mechanizmo remdamasi tuo, kad draudikas yra draudimo taisyklių autorius, o UAB „Agromėsa“, pasirašydama draudimo sutartį, prie jų prisijungė.

20. Antra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės tvirtinimu, kad draudimo išmokos dydžio apskaičiavimas pagal 15.3.1 punkte nurodytą formulę (bendrasis pelnas – per nuostolių įvertinimo laikotarpį (tačiau ne ilgiau nei iki atsakomybės laikotarpio pabaigos) dėl apyvartos sumažėjimo negautas bendrasis pelnas, kuris gaunamas bendrojo pelno normą padauginus iš standartinės apyvartos ir faktinės apyvartos per nuostolių įvertinimo laikotarpį skirtumo) iškreipia draudimo sutarties tikslą kompensuoti draudėjos patirtus dėl draudžiamojo įvykio nuostolius.

21. Draudimo išmoka finansinių nuostolių draudimo atveju skirta kompensuoti realiai patirtus dėl konkretaus draudžiamojo įvykio draudėjo nuostolius, o ne draudimo sutarties sudarymo metu preliminariai apskaičiuotus galimai draudėjo patirtinus nuostolius. Nors draudėja UAB „Agromėsa“, prieš sudarydama draudimo sutartį, draudikui siekiant įvertinti prisiimamą riziką, be kita ko, apskaičiuoti draudimo sumą ir draudimo vertę, pateikė duomenis, kad jos draudžiama veikla susideda iš dviejų veiklos rūšių, viena iš kurių (dedeklių skerdimo ir virimo) yra pelninga, o kita (broilerių skerdimo) – nuostolinga, bei preliminariai apskaičiavo, jog per 2017 m. iš dedeklių skerdimo / virimo veiklos turėtų būti gautas 2 378 938 Eur bendrasis pelnas, o dėl broilerių išpjaustymo veiklos bus patirtas 1 051 897 Eur nuostolis, todėl planuojamas bendrasis pelnas per abi ieškovės draudžiamos veiklos sudedamąsias dalis sudarytų 1 327 041 Eur, iš ieškovės pateiktų finansinių dokumentų už pirmuosius tris 2017 m. mėnesius iki gaisro (draudžiamojo įvykio) atsitikimo paaiškėjo, kad faktinis bendrasis pelnas iš dedeklių skerdimo ir virimo veiklos neatitiko planuotų rezultatų. Antai, 2017 m. sausio mėnesį bendras pelnas iš dedeklių skerdimo ir virimo veiklos sudarė 38 724 Eur, kai planuota buvo uždirbti 141 910 Eur bendro pelno; 2017 m. vasario mėnesį – 67 380 Eur, kai planuota buvo uždirbti 157 468 Eur bendro pelno; o 2017 m. kovo mėnesį (iki 19 d. gaisro) – 25 322 Eur, kai šį mėnesį buvo planuota iš viso uždirbti 166 885 Eur bendro pelno. Esant tokiai situacijai, kai ieškovės faktiškai gautas bendrasis pelnas iš jos paprastai pelningos veiklos buvo mažesnis nei prognozuota, savo ruožtu nuostoliams dėl vykdomos nuostolingos broilerių skerdimo veiklos tuo pat laikotarpiu nemažėjant, akivaizdu, kad net ir nesant draudžiamojo įvykio, t. y. ieškovei toliau visus 2017 metus vykdant abi savo veiklos sudedamąsias dalis, ji nebūtų uždirbusi planuoto 1 327 041 Eur bendrojo pelno, todėl tokio dydžio draudimo išmokos draudėjai išmokėjimas, neįvertinus konkrečiu laikotarpiu realiai susiklosčiusios situacijos (aplinkybių, kurios paveiktų ieškovės faktiškai gautiną pelną), pažeistų draudimo sutarties tikslą kompensuoti draudėjos faktiškai patirtus, realius nuostolius ir reikštų draudėjos nepagrįstą praturtėjimą ir draudimo esmės iškreipimą, nes draudimo išmokos, didesnės nei draudėja realiai sugebėtų uždirbti, vykdydama abi jos veiklos rūšis visus 2017 metus, gavimas būtų ieškovei net naudingesnis nei pats veiklos vykdymas.

22. Draudimo išmokos apskaičiavimo taisyklės, įtvirtinamos draudimo taisyklėse, be kita ko, turi užtikrinti, kad draudžiamojo įvykio atsitikimas nebūtų finansiškai naudingesnis draudėjui, nei tokio įvykio nebuvimas. Todėl, priešingai nei interpretuoja ieškovė, teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo taisyklių 15.3.1 punkte įtvirtinta bendrojo pelno skaičiavimo formulė, kurioje įvertinama standartinė apyvarta (t. y. laikotarpio, kuris prasideda prieš 12 mėnesių iki draudžiamojo įvykio dienos ir kurio trukmė atitinka nuostolio įvertinimo laikotarpio trukmę, apyvarta, patikslinta koeficientu, atspindinčiu verslo tendencijas iki verslo nutrūkimo bei veiksnių, kurie būtų darę poveikį apdraustam verslui nuostolio įvertinimo laikotarpiu, jei draudžiamasis įvykis nebūtų įvykęs, įtaką; draudimo taisyklių 15.3.7 punktas), o taip pat ir faktinė apyvarta (draudėjo nuostolių įvertinimo laikotarpiu pasiekta reali apyvarta, jeigu nuostolių įvertinimo laikotarpiu apdrausta veikla dalinai yra vykdoma; draudimo taisyklių 15.3.7 punktas) neprieštarauja nei draudimo sutarties tikslui kompensuoti ieškovės realius nuostolius, nei bendriesiems teisės principams ar DĮ 91 straipsnio nuostatoms.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad UAB „Agromėsa“ nepagrįstai teigia, jog 15.3 punkte nurodytos draudimo išmokos skaičiavimo taisyklės galėtų būti taikomos tik jeigu kažkuri iš jos vykdomų veiklų – dedeklių skerdimo / virimo ar broilerių išpjaustymo – būtų vykdoma iš dalies, o ne susiklosčiusioje situacijoje, kai pelninga veikla visiškai nutrūkusi, o nuostolingas broilerių išpjaustymas vykdomas visa apimtimi.

24. Visų pirma, kaip minėta, ieškovė draudimo sutartimi apdraudė visą savo veiklą (visas rūšis) bendrai, t. y. tiek pelningąją jos dalį, tiek ir nuostolingą dalį, ir jokiuose dokumentuose nėra nurodžiusi, kad atskirai siekia apdrausti kurią nors iš ieškovės vykdomų veiklų rūšių (dedeklių skerdimą ir virimą ar broilerių išpjaustymą). Minėtą aplinkybę patvirtina ne tik vienos bendros draudimo sumos sutartyje nustatymas, bet ir pati ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodoma jos planuoto gauti bendrojo pelno apskaičiavimo tvarka, pagal kurią 1 327 041 Eur planuotas gauti 2017 m. bendrasis pelnas skaičiuotas iš dedeklių skerdimo ir virimo veiklos planuoto sugeneruoti pelno atėmus broilerių išpjaustymo veiklos numatomą nuostolį (o ne kiekvienai veiklos rūšiai atskirai).

25. Šiame kontekste sutiktina su draudikų bylos nagrinėjimo metu išsakyta pozicija, kad ieškovės argumentai, jog pritaikytas pagal 15.3 punktą draudimo išmokos skaičiavimas yra nelogiškas ir ydingas, visiškai nepagrįsti. Taikydamas 15.3 punkte nurodytus draudimo išmokos už negautą bendrąjį pelną apskaičiavimo principus, draudikas, be kita ko, pagal 15.2 punktą turėtų įvertinti apdrausto verslo pokyčius (augimą ar mažėjimą) bei įprastinius veiklos stabdymus (techninei profilaktikai, aptarnavimui, įrenginių derinimui ir pan.) iki draudžiamojo įvykio dienos; visas aplinkybes, kurios per nuostolio įvertinimo laikotarpį būtų lėmusios verslo pokyčius ir rezultatus, jeigu verslas nebūtų nutrūkęs; pokyčius rinkoje, veikiančius apdraustą veiklą; visas teisines, ekonomines ar politines sąlygas ir aplinkybes, kurios būtų lėmusios veiklos pokyčius ar rezultatus, jei nebūtų atsitikęs verslo nutrūkimas. Be to, pagal draudimo taisyklių 15.3.4 punktą iš apskaičiuoto negauto bendrojo pelno atimamos draudėjo sąnaudos ar jų dalis, kurių buvo išvengta (sutaupymai) arba kurių buvo galima išvengti nuostolio įvertinimo laikotarpiu, savo ruožtu bendrojo pelno norma, taikoma minėtoje 15.3.1 punkto formulėje, yra bendrojo pelno ir apyvartos santykis, apskaičiuotas pagal paskutinių pasibaigusių finansinių metų, esančių prieš draudžiamojo įvykio dieną, duomenis ir patikslintas koeficientu, atspindinčiu verslo tendencijas iki draudžiamojo įvykio bei įvertinant veiksnius, kurie būtų darę įtaką apdraustam verslui atsakomybės laikotarpiu, jei draudžiamasis įvykis nebūtų įvykęs. Įvertinus pirmiau nurodytas draudimo taisyklių sąlygas, įtvirtinančias visą draudimo išmokos apskaičiavimo mechanizmą, nėra pagrindo sutikti su ieškovės prielaida, kad tuo atveju, jei dėl gaisro būtų nukentėjusios bei atitinkamai nutrauktos abi ieškovės veiklos rūšys (tiek pelninga dedeklių skerdimo / virimo, tiek ir broilerių išpjaustymo veikla), ieškovė pagal 15.3.1 punkte esančią formulę būtų gavusi net 2 890 508 Eur draudimo išmoką, neatspindinčią nei realiai patirto nuostolio, nei draudimo sumos. Minėtas ieškovės gautas rezultatas ir skaičiavimas paremtas tik mechanišku skaičių formulėje pakeitimu, neįvertinus visų draudimo taisyklių 15 dalyje nurodytų draudimo išmokos apskaičiavimo principų, koreguojančių draudimo išmokos dydį, atsižvelgiant į visus konkrečioje situacijoje draudėjos veiklos rezultatus turėjusius paveikti veiksnius.

Dėl taikytino nuostolių atlyginimo laikotarpio trukmės

26. Apeliantės UAB „Agromėsa“ teigimu, sumokėtos draudimo išmokos dydis yra neteisingai apskaičiuotas ir dėl to, kad atsakovai pagrįstu ir protingu nuostolių atlyginimo laikotarpiu laikė tik 8, o ne 12, mėnesių.

27. Draudikai savo poziciją, kad 8 mėnesių laikotarpis yra pakankamas ir protingas UAB „Agromėsa“ nutrūkusiai dėl gaisro veiklai atkurti ir todėl finansiniai nuostoliai, ieškovės patiriami po 8 mėnesių nuostolių atlyginimo laikotarpio, negali būti atlyginami draudiko sąskaita, grindė: UAB „AIF LT“ kapitalinio remonto projekto apžvalga ir prie jos pridėtu rangos darbų (nukentėjusio nuo gaisro pastato atstatymo) grafiku, pagal kurį terminas ieškovės nuomojamam pastatui, kuriame ji vykdė veiklą, atstatyti sudarė 6 mėnesius; taip pat į teismo ekspertų sąrašą įrašytų S. M. ir E. P. atliktu ekspertinio tyrimo aktu Nr. 19-10, pagal kurį pastato atstatymo bei įrangos joje sumontavimo darbų bendra trukmė sudaro 7,5 mėnesio.

28. Savo ruožtu ieškovė savo poziciją, kad šiuo atveju turėjo būti taikomas 12 mėnesių nuostolių atlyginimo laikotarpis, grindė eksperto E. L. Ekspertinio tyrimo aktu Nr. 22/12/20-01, kuriame padaryta išvada, jog apdegusio pastato atkūrimo trukmė sudaro 11 mėn. ir 20 dienų, nevertinant šaltojo periodo įtakos, kuri galėtų prailginti statybų trukmę dar iki 3 savaičių, bei statybos rinkos situacijos ir objekto alokacijos, dėl kurių nurodytas terminas taip pat gali pailgėti. Be to, ieškovė akcentavo ir tai, kad virtų paukštienos produktų tiekimas klientams galėtų būti atnaujintas tik gavus po gaisro sustabdytą BRC standartą, kuriam gauti, apeliantės teigimu, turėtų būti atliktas bendrovės auditas, atliekamas ne anksčiau kaip po 2,5 – 3 mėn. nuo produktų paleidimo, bei kurio (sertifikato) išdavimo laikotarpis sudaro dar 42–46 kalendorines dienas po paskutinės audito dienos.

29. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.).

30. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi visus šalių pateiktus įrodymus ir argumentus ginčo klausimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma pagrindžia kaip labiau tikėtiną būtent atsakovų (draudikų) poziciją dėl 8 mėnesių ieškovės nutrūkusiai veiklai atnaujinti pakankamumo, protingumo. Tokio termino pagrįstumą patvirtina specialias žinias turinčių asmenų išvados – UAB „AIF LT“, rengusios pastato, kuriame kilo gaisras, kapitalinio remonto projektą ir todėl žinojusios konkrečiai šiame pastate reikiamo atlikti remonto vykdymo procesą, pastato ypatumus ir kitus aspektus, pateiktas darbų grafikas, kuriame, kaip minėta, numatyta, kad pastato atstatymo darbai sudarytų 6 mėnesius (prie kurių atsakovai, remdamiesi pačios ieškovės duotais paaiškinimais žalos bylos administravimo metu, pridėjo dar 2 mėnesius įrangai nupirkti ir sumontuoti); taip pat S. M. ir E. P. ekspertinis tyrimo aktas, kuriame ginčo pastato dalies, nukentėjusios gaisro metu, situaciją ir dokumentus išanalizavę ekspertai padarė išvadą, jog racionalus pastato atstatymo į buvusią iki gaisro padėtį laikas yra 7,5 mėnesio. Taip pat atsakovų poziciją netiesiogiai pagrindžia ir pačios ieškovės iki draudžiamojo įvykio pateikti pareiškimai, kad draudžiamojo įvykio atveju veiklą atstatyti planuojama per 5–6 mėnesius.

31. Pažymėtina, kad ieškovė, ginčydama UAB „AIF LT“ preliminaraus statybos darbų grafiko patikimumą, pakankamumą pastato atstatymo termino trukmei nustatyti, akcentuoja, jog kartu su terminų grafiku nėra pateikti paaiškinimai ir todėl nėra aišku, kuo remiantis šis darbų kalendorius yra sudarytas. Tačiau ir pačios ieškovės pateiktame E. L. parengtame ekspertinio tyrimo akte nėra paaiškinama ir detalizuojama, kodėl eksperto išvardytiems darbams (veiksmams) atlikti reikalingas būtent toks, kokį nurodė šis ekspertas, terminas, nepaaiškinta, kuo remiantis nustatyta konkreti darbų atlikimo trukmė, o tik išdėstytas visų reikiamų atlikti darbų sąrašas bei lentelėje nurodytos pagrindinių procesų trukmės, be papildomų paaiškinimų, kokiu būdu tokios trukmės apskaičiuotos.

32. Atsakovų pozicijos dėl 8 mėnesių termino pakankamumo, adekvatumo nepaneigia ir apeliantės argumentas, kad S. M. ir E. P. ekspertinis tyrimo aktas buvo pateiktas tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Draudikui nėra nustatyta pareiga savo poziciją dėl draudimo išmokai apskaičiuoti taikomų rodiklių (skaičių) pagrįsti bent keliais ekspertizės aktais. Kaip matyti iš žalos administravimo metu vykusio ieškovės ir draudiko susirašinėjimo, pastarasis motyvavo ieškovei taikyto termino apskaičiavimą tiek jau minėtu „AIF LT“ grafiku, tiek panašios paskirties objektų atstatymui prireikusių terminų palyginimu, galiausiai, pačios ieškovės pareiškimais, padarytais iki draudžiamojo įvykio, dėl termino veiklai atkurti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog draudimo išmoka 2017 metais buvo apskaičiuota deklaratyviai, neturint jokių objektyvių duomenų atsakovų nurodytoms išvadoms dėl termino padaryti. Kita vertus, kaip teisingai nurodo atsakovai, bylos nagrinėjimo metu pateiktas S. M. ir E. P. ekspertinis tyrimo aktas papildomai pagrindžia, kad draudikai tinkamai įvertino žalos bylos administravimo metu surinktus duomenis, susiklosčiusią situaciją, be kita ko, ir laiko tarpą, būtiną nukentėjusiai pastato daliai su įranga atstatyti, todėl net jeigu ir būtų pripažinta, jog draudikai nepakankamai motyvavo draudėjai taikyto nuostolių atlyginimo termino pasirinkimo priežastį, tai savaime nesudarytų pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo šioje byloje.

33. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės skunde nurodytu argumentu, neva S. M. ir E. P. ekspertinio tyrimo akte, priešingai nei ieškovės pateiktame E. L. akte, nebuvo įvertinti pastato inžinierinių sistemų įrengimo darbai. S. M. ir E. P. ekspertinio tyrimo akte aiškiai nurodyta, kad pastato inžinierinių sistemų darbai grafike atskirai nenurodomi todėl, kad jie atliekami lygiagrečiai grafike nurodytiems darbas ir papildomos įtakos statybos trukmei neturi. Kaip teisingai pastebėjo atsakovai, ieškovė byloje nenurodė jokių aplinkybių bei įrodymų, galinčių patikimai patvirtinti, kad inžinierinių sistemų darbai konkrečiame pastate dėl kokių nors priežasčių negalėtų būti atliekami lygiagrečiai kitiems darbams ir todėl reikšmingai prailgintų darbų atlikimo trukmę (CPK 178 straipsnis).

34. Galiausiai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrindo konstatuoti ilgesnio nei 8 mėnesių veiklos atkūrimo laikotarpio būtinumo nepagrindžia ir ieškovės argumentai dėl BRC sertifikato gavimo termino. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad į bylą nėra pateikta pakankamų įrodymų, jog UAB „Agromėsa“ apskritai vykdė veiklą pagal BRC Food standartą, o taip pat įrodymų, kad dėl kilusio gaisro tokio sertifikato, jei jis ir buvo turėtas, galiojimas buvo sustabdytas (ar sertifikatas buvo panaikintas) ir todėl reikalingas terminas jo galiojimui atnaujinti ar naujam sertifikatui gauti. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo draudikai savo procesiniuose dokumentuose, Bureau veritas atsakyme UAB „Agromėsa“ direktoriui dėl sertifikato gavimo tik abstrakčiai aprašomi audito ir sertifikato gavimo terminai statant naują pastatą naujai veiklai vykdyti, tačiau nėra konkretizuojama, kokios procedūros ir terminai būtų taikomi būtent UAB „Agromėsa“ atveju, t. y. atstatant buvusį pastatą ir atkuriant jau vykdytą, ieškovės teigimu, būtent pagal šį standartą veiklą. Iš minėtame atsakyme nurodytų duomenų apskritai nėra aišku, kokie klausimai buvo užduoti Bureau veritas, t. y. ar buvo abstrakčiai domėtasi dėl BRC sertifikato gavimo, ar vis dėlto buvo paaiškinta susidariusi ieškovės atveju situacija.

35. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš žalos bylos administravimo metu vykusio draudėjo ir draudikų bendravimo, ieškovė apie minėto sertifikato gavimo būtinybę pirmą kartą nurodė tik 2017 m. gruodžio 4 d. draudikui el. paštu išsiųstame laiške, t. y. jau po ieškovę netenkinusios draudimo išmokos išmokėjimo ir net po 2017 m. lapkričio 8 d. pretenzijos draudikui dėl draudimo išmokos, kurioje (pretenzijoje) ieškovė rėmėsi tik E. L. tyrimo aktu, pateikimo. Teisėjų kolegija sutinka su draudikų pozicija, kad toks ieškovės elgesys verčia dar labiau abejoti jos nurodomomis aplinkybėmis apie veiklos pagal BRC standartą vykdymą iki draudžiamojo įvykio ir, tuo labiau, ieškovės nurodomų terminų sertifikatui gauti (atnaujinti) realaus būtinumo.

36. Pagal draudimo taisyklių 14.4.3 punktą draudikas atlygina verslo pertraukimo nuostolius, tik tuo laikotarpiu, kuris yra būtinas atstatyti materialų turtą efektyviais atstatymo metodais. Draudėjas turi imtis visų priemonių atstatyti savo veiklą per kuo trumpesnį laikotarpį, jei draudėjas nevykdo šio įsipareigojimo, tai draudikas atlygina nuostolius tik už laikotarpį, būtinai reikalingą atstatyti draudėjo veiklą. Kadangi ieškovė, kaip išdėstyta pirmiau, neįrodė, kad apdegusiam pastatui atstatyti ir nutrūkusiai veiklai atkurti būtinas ilgesnis nei apskaičiavo draudikai terminas, konstatuotina, kad nėra pagrindo priteisti ieškovei didesnę draudimo išmoką.

37. Papildomai pažymėtina, kad kadangi pati apeliantė savo apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta, jog net ir atsakovams akceptavus ieškovės pasiūlymą dėl veiklos perkraustymo į kitas patalpas, terminas, reikalingas veiklai kitose patalpose atkurti vis tiek sudarytų bent 12 mėnesių, bei atsižvelgus į tai, kad šioje byloje nėra sprendžiamas draudėjos atsakomybės už vėlavimą atkurti veiklą klausimas, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių nurodyti argumentai, susiję su veiklos perkraustymo į kitas patalpas (ne)galimumu ir (ne)racionalumu, plačiau nenagrinėti, kaip nesusiję su ginčo dalyku ir neturintis įtakos šios bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.

Dėl motyvų, susijusių su ieškovės priešgaisrinės saugos būklės tinkamumu, pašalinimo

38. Ieškovė UAB „Agromėsa“, be kita ko, apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo motyvą, kuriame pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad draudėjos (UAB „Agromėsa“) priešgaisrinės saugos priemonės ir bendra priešgaisrinės saugos būklė gaisro dieną neatitiko keliamų reikalavimų. Šiuo motyvu pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko su draudikų dėstomais argumentais, kad ieškovė pažeidė jai, kaip draudėjai, nustatytas pareigas, o tai, atsakovų aiškinimu, sudaro pagrindą nemokėti ieškovei papildomos draudimo išmokos, t. y. atmesti ieškinį.

39. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje kilo ginčas ne dėl papildomos išmokos ieškovei išmokėjimo ar jau išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, bet dėl atsakovų 2017 metais ieškovei išmokėtos draudimo išmokos dydžio pagrįstumo, minėtos išmokos apskaičiavimo teisingumo ir atitinkamai nesumokėtos išmokos dalies priteisimo. Kaip pagrįstai akcentuoja apeliantė, draudikai, 2017 m. rugsėjo-spalio mėnesiais iš viso išmokėję ieškovei 482 588,75 Eur draudimo išmokos sumą, įvykį pripažino draudžiamuoju ir nei žalos bylos administravimo metu, nei atsakydami į ieškovės pretenzijas dėl išmokėtos draudimo išmokos dydžio, savo sprendimo dėl išmokos dydžio nemotyvavo draudimo taisyklių nuostatomis, susijusiomis su kokiais nors draudėjai nustatytų pareigų pažeidimais, kitaip tariant, laikėsi pozicijos, kad sumokėta pilna (nesumažinta) draudimo išmoka, apskaičiuota pagal draudimo taisyklių 15 dalyje nustatytas taisykles, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, visus duomenis dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymosi (ar nesilaikymo) draudikai turėjo dar iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos (pavyzdžiui, atsakovų akcentuojama ir pirmosios instancijos teismo minima specialisto išvada surašyta dar 2017 m. liepos 3 d.).

40. Pastebėtina, kad ir šios bylos nagrinėjimo metu atsakovai neįrodinėjo, jog draudikų išsiaiškintos aplinkybės apie apdegusio pastato priešgaisrinės sistemos būklę turėjo kokią nors įtaką galutiniam 2017 m. rugsėjo–spalio mėnesiais sumokėtos draudimo išmokos dydžiui, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija šiuo klausimu, kad tiek atsakovų argumentai, tiek teismo motyvai dėl draudėjos pareigų pažeidimų, suteikiančių teisę nemokėti ar mažinti draudimo išmoką, nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, ir, siekiant išvengti ieškovei dėl to galimų kilti neigiamų padarinių (pavyzdžiui, jų panaudojimo kaip prejudicinių faktų kituose ginčuose), šalintini iš sprendimo motyvuojamosios dalies.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šalina iš nepakeistu paliekamo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo motyvuojamosios dalies teismo nurodytą teiginį, kad „Atsakovo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad Draudėjo priešgaisrinės saugos priemonės ir bendra priešgaisrinės saugos būklė neatitiko keliamų reikalavimų 2017-03-19 gaisro dienai“.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

42. Kadangi UAB „Agromėsa“ apeliacinis skundas atmestas, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys, iš esmės nepakeistą, atsakovams iš ieškovės priteistinas jų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas, o ieškovės išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

43. Nors atsakovai bylinėjimosi išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus pateikė tik kartu su 2020 m. vasario 18 d. prašymu priteisti atsakovui Seesam Insurance AS, veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, iš ieškovės 2 000 Eur išlaidų atlyginimą, t. y. jau po bylos pagal UAB „Agromėsa“ apeliacinį skundą išnagrinėjimo datos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai 2020 m. vasario 11 d. nutartimi atidėjus procesinio sprendimo šioje byloje priėmimą ir paskelbimą, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad advokatei G. R., atstovavusiai atsakovus pirmosios instancijos teisme ir pasirašiusiai atsakovų atsiliepimą į apeliacinį skundą, nebuvo suteikta prieiga prie apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos ir dėl to ji laiku nesužinojo apie paskirtą posėdžio laiką ir datą, pripažįsta, kad šiuo atveju CPK 98 straipsnyje nurodytas draudimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, laiku nepateikus jų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, negali būti taikomas, nes tokie įrodymai laiku nebuvo pateikti ne dėl atsakovų atstovės kaltės.

44. Atsakovai pateikė įrodymus, kad už apeliacinio skundo analizę ir atsiliepimo į jį parengimą atsakovas Seesam Insurance AS, veikiantis per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, 2019 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo advokatei 2 000 Eur.

45. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus maksimalius dydžius (aktualios redakcijos) 8.11 punktą, atsakovų prašomos atlyginti išlaidos viršija rekomenduojamus dydžius ir atsakovai nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių ypatingą šios bylos sudėtingumą ar kitų aplinkybių, patvirtinančių būtinumą peržengti rekomenduojamas ribas, teisėjų kolegija priteisia atsakovui Seesam Insurance AS, veikiantis per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, iš ieškovės UAB „Agromėsa“ 1 641,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies teismo motyvą, kad „Atsakovo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad Draudėjo priešgaisrinės saugos priemonės ir bendra priešgaisrinės saugos būklė neatitiko keliamų reikalavimų 2017-03-19 gaisro dienai“.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agromėsa“ (juridinio asmens kodas 303274237) atsakovui Seesam Insurance AS (juridinio asmens kodas 10055752, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)), veikiančiam per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 302677744), 1 641,51 Eur (tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt vieną eurą 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėAldona TilindienėVytautas Zelianka