- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-10
- Bylos Nr.
- 2S-1755-343/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15200-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- B. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo B. M. ieškinį dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas B. M. (toliau – ieškovas) ieškiniu prašo tarp jo ir V. J. 1998m. kovo 28 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti galiojančia nuo jos sudarymo momento ir atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.
2. Nurodo, kad ieškovas 1998 m. kovo 28 d. privačios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi iš V. J. įsigijo 5,78 arų žemės sklypą, esantį sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini). Teigia, kad 1998 m. kovo 28 d. rašytine sutartimi V. J. pardavė ieškovui sandėlį, kuris pritaikytas gyventi vasaros metu, bendrame sodų bendrijos sklype. V. J. sutartyje patvirtino, kad parduodamos patalpos sandėlyje yra išpirktos, niekam neperleistos, neįkeistos, nedovanotos, arešto, draudimų ir teisminių ginčų šių patalpų atžvilgiu nėra. Sandėlis pažymėtas (duomenys neskelbtini) numeriu ir pastatytas priešais žemės sklypą, kurį ieškovas įsigijo minėta privačios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi. Tikina, kad ieškovas V. J. už sandėlį sumokėjo 1 000 dolerių. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje sandėlis įvardintas ūkio pastatu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pradžia ir pabaiga 1963 metai. Sandėlis dėl ieškovui nežinomų priežasčių Nekilnojamo turto registre nebuvo užregistruotas. Notarė sutarties nepatvirtino, paaiškindama, kad galioja 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 255 straipsnio norma, pagal kurią notarinė forma būtina gyvenamosioms patalpoms – butui, namui ar jų daliai, kai bent viena iš sutarties šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis. Sandėliui pirkti ar parduoti pakanka rašytinės sutarties formos, ką patvirtina valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Tam, kad būtų patenkintas ieškovo reikalavimas, turi būti konstatuota, kad sandorio šalių valia atitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra pirkimo–pardavimo sutarties elementai. Ieškovas sandėlį pirko sąžiningai ir iki šiol jį valdo, jame laiko savo asmeninius daiktus, jokių pretenzijų į šį daiktą niekas nebuvo pareiškęs.
II. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi ieškovo ieškinį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia priimti atsisakė.
4. Nurodė, kad ieškovas, šio ieškinio padavimo metu žinojo, kad V. J., nebūdama ginčo sandėlio savininke, neturėjo įstatymų suteiktos teisės disponuoti šiuo nekilnojamuoju daiktu ir 1998 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti jo pareiškėjui (nustatė iš Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I-460-402/2018 7 puslapis); jog tiek pagal šiuo metu galiojančias normas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis), tiek pagal 1998 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. CK 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį daro negaliojantį (nustatė iš Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-1040-230/2019 26 punktas); asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ūkinis pastatas nėra įregistruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, o jo perdavimas neturinčio teisės disponuoti tokiu turtu asmens nurodymu ir tokio perdavimo pagrindu atsiradęs statinio valdymas negali būti pripažinti teisėtu (nustatė iš Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-1040-230/2019 27 punktas), vis tiek kreipėsi į teismą, prašydamas priimti procesinį dokumentą – sandorį pripažinti galiojančiu, nesukelsiantį jokių materialiųjų teisinių padarinių, t. y. nesuteiksiančių nuosavybės teisių į ginčo pastatą.
5. Sprendė, kad aukščiau nurodytų faktų konstatavimas, patvirtintas teismo procesiniais sprendimais, kurie atsakovui įgijo tiek prejudicinę reikšmę, tiek res judicata galią, yra savarankiškas pagrindas atsisakyti ginti ieškovo teises.
6. Teismas ieškovui išaiškino, kad jo nurodomos aplinkybės, jog už sandėlį jis sumokėjo 1 000 dolerių, kad sandėlį pirko sąžiningai ir iki šiol jį valdo, kad V. J. sutartyje pareiškė ir patvirtino, jog parduodamos patalpos sandėlyje yra išpirktos ir niekam neperleistos, sudaro pagrindą apginti savo pažeistą teisę kitu įstatyme nustatytu būdu – atlyginti nuostolius (jeigu tokius nuostolius ieškovas patyrė).
III. III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
7. Atskirajame skunde ieškovas prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti, atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-23744-1041/2020 ir tenkinti ieškovo prašymą pripažinti V. J. ir ieškovo sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia nuo jos sudarymo momento. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nurodo, kad ieškovas prideda sutarties kopiją, o ne originalą. Apelianto teigimu, vyko ne vienas, o daugybė teismo posėdžių ir sutarties originalas buvo patvirtintas teismo, ir buvo bylose, o Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – Liteko) duomenys tai patvirtina. Tikina, kad apeliantas sutarties originalą turi.
1.2. Liteko duomenys rodo, kad sodų bendrija „(duomenys neskelbtini)“ imitavo teisinį ginčą, nors iš tikrųjų ginčo nebuvo ir šiandien nėra, nes sandėlis sodo bendrijos buhalterijos balanse nėra apskaitomas, sandėlis nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Apelianto teigimu, sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. birželio 1 d. susirinkimas negalėjo spręsti dėl jiems nepriklausančio sandėlio nugriovimo.
1.3. Apeliantas 2017 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti teritorinio registratoriaus atsisakymą įregistruoti ūkio pastatą. Prideda ieškovo kreipimosi prašymo originalo kopiją, kuri įrodo, kad registrų centro darbuotojai sąmoningai keičia ieškovo valią: ieškovas prašo įregistruoti statinį, o jie vertina, kad prašo įregistruoti nuosavybės teises. Dėl to ieškovas buvo priverstas kreiptis į centrinį registratorių ir administracinį teismą. Tikina, jog yra dvi sutartys, viena – žemės pirkimo, kita – sandėlio pirkimo ir nėra pagrindo vertinti jų kaip vienos sutarties.
1.4. Apeliantui neaišku, kokiu procesiniu dokumentu buvo nustatyta, kad sandėlis pastatytas savavališkai. Teigia, jog teritorijų planavimo inspekcija teismo buvo pripažinta kaip išvadą teikianti institucija, kuri nenustatė, neužfiksavo savavališkos statybos fakto. Tą ji ir teikė teismui, bet kiek anksčiau sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas pirko iš statybų inspekcijos savavališkos, neva apelianto statyto sandėlio aktą, kurį po metų pati institucija panaikino ir atšaukė savo potvarkiu. Teismui šito nepakako ir jis vertino, kad inspekcija atšaukė savavališkos statybos faktą, bet atšaukė senaties pagrindu, o ne kitu motyvu. Apelianto teigimu, pats aktas, akivaizdu, yra negaliojantis nuo jo surašymo momento, vietoje prie sandėlio, kai akto „užsakovas“ pats patvirtino, kad sandėlio statybos metai 1963, t. y. 50 metų senumo, kai senačiai reikia dešimties. Taip teismas negaliojantį, atšauktą pačios institucijos savavališkos statybos aktą pavertė teisiniu argumentu.
1.5. Sandėliui pirkti ar parduoti pakanka rašytinės sutarties formos, ką patvirtina registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. gegužės 3 d. sprendimas. Nurodo, kad sutartis nėra užregistruota registrų centre, todėl prašo teismo leidimo leisti pratęsti užregistravimo terminą ir artėti prie teisminių ginčų pabaigos.
8. Kauno apygardos teisme 2020 m. spalio 28 d. gautas apelianto prašymas, kuriame nurodoma, kad atskirajame skunde jis vadovavosi centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, tačiau nenurodė, kuria sprendimo dalimi vadovaujasi. Apeliantas prašyme patikslina, kad vadovaujasi minėto sprendimo trečiame puslapyje esančia ketvirta pastraipa nuo „Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija pažymi“.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme
9. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus, tačiau šie įrodymai turi pagrįsti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.
10. Nagrinėjamu atveju apeliantas kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė 2017 m. kovo 2 d. prašymą VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo vedėjai, 2013 m. lapkričio 22 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą bei centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių minėtų įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su ieškiniu, juolab, kai matyti, kad teikiami dokumentai nėra naujai gauti, t. y. jie yra senų metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto teikiami dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl nagrinėjamu atveju juos priimti į bylą atsisakytina (CPK 314 straipsnis).
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
12. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas tarp jo ir V. J. 1998 m. kovo 28 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti galiojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovo teigimu, tam, kad būtų patenkintas ieškinio reikalavimas, turi būti konstatuota, kad sandorio šalių valia atitiko CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra pirkimo–pardavimo sutarties elementai.
14. Pirmosios instancijos teismas ieškinį priimti atsisakė. Vadovaudamasis teismų priimtais procesiniais sprendimais, konstatavo: 1) ieškinio pateikimo metu ieškovas žinojo, kad V. J., nebūdama ginčo sandėlio savininke, neturėjo įstatymų suteiktos teisės disponuoti šiuo nekilnojamuoju daiktu ir 1998 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti jo pareiškėjui (Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-460-402/2018); 2) tiek pagal šiuo metu galiojančias normas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis), tiek pagal 1998 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. CK 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį daro negaliojantį (Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1040-230/2019); 3) asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ūkinis pastatas nėra įregistruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, o jo perdavimas neturinčio teisės disponuoti tokiu turtu asmens nurodymu ir tokio perdavimo pagrindu atsiradęs statinio valdymas negali būti pripažinti teisėtu (Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1040-230/2019). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nepaisant šių aplinkybių, ieškovas vis tiek kreipėsi į teismą, prašydamas priimti procesinį dokumentą – sandorį pripažinti galiojančiu, nesukelsiantį jokių materialiųjų teisinių padarinių, t. y. nesuteiksiančių nuosavybės teisių į ginčo pastatą. Sprendė, kad minėtų faktų konstatavimas, patvirtintas teismo procesiniais sprendimais, kurie atsakovui įgijo tiek prejudicinę reikšmę, tiek res judicata galią, yra savarankiškas pagrindas atsisakyti ginti ieškovo teises. Tuo tarpu apeliantas atskirajame skunde reiškia reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau iš esmės nenurodo, kokias procesinės teisės normas pirmosios instancijos teismas pažeidė šią nutartį priimdamas.
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata galia taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis įsiteisėjusio teismo sprendimo padarinys yra tas, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-313/2016; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).
17. Nagrinėjamu atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog apeliantas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti teritorinio registratoriaus atsisakymą įregistruoti ginčo ūkio pastatą ir jo nuosavybės teises į jį, tačiau Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-460-402/2018 pareiškėjo skundas buvo atmestas; taip pat pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti nuosavybės teises į ginčo pastatą įgyjamosios senaties būdu, tačiau Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-662-962/2019 pareiškėjo pareiškimą atmetė, o Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1040-230/2019 minėtą sprendimą paliko nepakeistą, nurodydamas, kad pareiškėjas savo nuosavybės teisių atsiradimą į ginčo statinį grindė sudaryta rašytine sutartimi prie žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, kuria V. J. apeliantui pardavė sandėlį. Tačiau tiek pagal šiuo metu galiojančias normas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis), tiek pagal 1998 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. CK 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį daro negaliojantį.
18. Šiuo atveju aukščiau minėti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, o juose konstatuotos faktinės aplinkybės apie tai, kad pirkimo-pardavimo sutartimi V. J. neturėjo įstatymo suteiktos teisės sandėlio perleisti apeliantui, todėl šis sandoris negaliojantis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, apeliantui turi tiek prejudicinę, tiek ir res judicata galią. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ūkinis pastatas nėra įregistruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, kitaip tariant jis nėra civilinės apyvartos objektas, todėl jokie sandoriai dėl jo negalėjo būti sudaromi. Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovo reikalavimas pripažinti sandėlio pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, ieškovui nesukels jokių materialiųjų teisinių padarinių, nes ieškovas netaps ginčo statinio savininku. Šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ieškinį priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
19. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
20. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui bei nustatytoms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apelianto ieškinį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, procesinės teisės normų nepažeidė, taikė jas tinkamai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.