- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-31
- Bylos Nr.
- e2A-211-755/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-07355-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Ieškovas
- AB „BnP Finance“
- Atsakovas
- E. K.
Rita Dambrauskaitė Civilinė byla Nr. e2A-211-755/2017 Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07355-2016-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1.,3.3.1.18.1.
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 31 d.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-11-10 sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-8518-589/2016 pagal ieškovės AB „BnP Finance“ ieškinį atsakovui E. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 2248,26 Eur negrąžinto kredito dalį, 1005, 00 Eur kredito mokesčio, 13,12 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 73,00 Eur žyminį mokestį ir 121,00 Eur patirtų išlaidų už procesinių dokumentų parengimą bei kitas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-11-10 sprendimu už akių ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovo E. K. 2248,26 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 339,00 Eur kredito mokestį (palūkanas), 13,12 Eur palūkanų, 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-10-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 58,12 Eur žyminio mokesčio dalį ir 96,33 Eur advokato pagalbai apmokėti .Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad tarp ieškovės vartojimo kredito davėjo ir atsakovo – vartojimo kredito gavėjo 2015-12-20 buvo sudaryta vartojimo kredito išdavimo sutartis Nr. R68083447, kuria atsakovui buvo suteiktas 2426,80 Eur vartojimo kreditas 36 mėnesių terminui, pagal kurią jis įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą iki 2018-12-20. Ieškovė nurodė, kad atsakovas sutartinių įsipareigojimo nevykdė ir liko skolingas 2248,26 Eur negrąžintos kredito dalies ir 1005,00 Eur mokėjimo palūkanų. Kadangi byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų visiškai atsiskaitęs su ieškove (CPK 178, 185 straipsniai), teismas sprendė, kad iš atsakovo priteistinas 2248,26 Eur negrąžintas kreditas. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1005,00 Eur kredito mokesčio (palūkanas), nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas arba šiuo atveju kredito mokestį) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos sumą – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Nurodė, kad šalių sudarytos sutarties 1.16 papunktyje numatyta, kad palūkanos tai metinė fiksuotųjų palūkanų piniginė išraiška, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti Vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi vartojimo kreditu.Todėl, nagrinėjamu atveju, teismas sprendė, kad kredito mokestis vertintinas kaip pelno palūkanos. Teismas nustatė, kad kredito mokestis buvo skaičiuojamas kiekvieną mėnesį nuo mokėtinos įmokos, atsakovas kreditą privalėjo pradėti grąžinti 2016-01-20, tačiau įmokų nebemokėjo nuo 2016-05-20 ir dėl to vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta 2016-08-24. Konstatavo, kad atsakovas ir toliau naudojosi jam paskolintomis lėšomis ir už šį laikotarpį privalo sumokėti apskaičiuotą kredito mokestį. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog yra pagrindas priteisti kredito mokestį iki teismo sprendimo priėmimo, nes kredito mokesčio priteisimas už būsimą laikotarpį (iki 2018-12-20) neatitiktų kredito mokesčio paskirties. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas skolos bei kredito mokesčio nesumokės ir po sprendimo priėmimo arba skolos nepavyks išieškoti, ieškovė galės kreiptis dėl kredito mokesčio priteisimo už kitą laikotarpį. Įvertinęs tai, kad kredito mokestis kiekvieną mėnesį buvo kintantis priklausomai nuo mokėtinos sumos, sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistinas 339,00 Eur kredito mokestis už laikotarpį nuo 2016-05-20 iki 2016-11-10.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 6.1. papunktyje nurodyta, kad atsakovui, neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką jam bus skaičiuojamos Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos nuo visos pradelstos sumos, kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 13,12 Eur palūkanų suma kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo.Teismas kaip pagrįstą įvertino ieškovės reikalavimą priteisti procesines palūkanas už priteistą sumą ir jas priteisė.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Panevėžio apylinkės teismo 2016-11-10 sprendimą už akių pakeisti dalyje dėl vartojimo kredito mokesčio ir priteisti ieškovei iš atsakovo 1005,00 Eur kredito mokesčio (mokėjimo palūkanų), dalyje dėl išlaidų už procesinių dokumentų parengimą ir priteisti iš atsakovo pirmojoje instancijoje patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei 73,00 Eur žyminio mokesčio, priteisti žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliantė nurodo, kad nesutinka su teismo argumentacija dėl kredito mokesčio sumažinimo iki priteistos 339 Eur sumos.Pažymi, kad sutarties su atsakovu sudarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje metinė palūkanų norma sudarė 29 procentus. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečius kriterijus ir nustatęs, kad sutartyje numatytos palūkanos yra nepagrįstai didelės, gali jas mažinti.Nurodo, kad kasacinis teismas savo naujausioje praktikoje yra nurodęs, jog spręsdamas dėl palūkanų dydžio, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su jų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi, būtina įvertinti tiek vartojimo kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir vartojimo kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-29-248/2016). Be to, nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinmo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Teigia, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007.). Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu išskyrus atvejus, jei tai numatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimas tęsiasi. Pažymi, kad šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje (1.16 punkte) numatyta, kad palūkanos – metinių fiksuotojų palūkanų, nustatytų sutarties specialiosiose sąlygose, piniginė išraiška, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui. 6.1. punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui laiko neįvykdžius prievolės sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos mokėti sumos kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Pažymi, kad sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį bei apmokėjimo tvarką ir terminus nustatė savo susitarimu, atsakovui išreiškus savo sutikimą su sutarties sąlygomis, todėl apeliantui priteistinas prašomas vartojimo kredito mokestis (mokėjimo palūkanos) iki visiško kredito grąžinimo dienos, t. y. 1005,00 Eur.Nustačius, jog reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista priteisiant visas patirtas bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 ir 320 straipsniai). Absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2–3 dalys).Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.).Taigi, teismas, įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 straipsnis), kaip minėta, nenustatęs absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176, 263, 320, 327 straipsniai). Apeliacinio skundo prašymas pakeisti sprendimą ir priteisti iš atsakovo 1005 Eur kredito mokesčio netenkinamas (CPK 176 ir 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas vertindamas šį ieškovės prašymą pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylos medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei priteistinos pelno palūkanos (šiuo atveju – kredito mokestis) tik už laikotarpį nuo 2016-05-20 iki 2016-11-10, t. y. daugiau kaip už 6 mėnesius, nuo tada, kai atsakovas įmokų už kreditą nebemokėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kredito mokesčio priteisimas už būsimą laikotarpį - iki 2018-12-20, neatitiktų kredito mokesčio( palūkanų) paskirties. Taip pat teismas teisingai nustatė, kad kredito sutartis bylos duomenimis yra nutraukta 2016-08-24, o kredito mokestis nagrinėjamu atveju vertinamas kaip pelno palūkanos. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai priteisti iš atsakovo visą ieškovės pagal vartojimo kredito sutartį reikalaujamą kredito mokestį (mokėjimo palūkanas) už laikotarpį iki 2018-12-20, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos įrodymus, nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad prašomas priteisti kredito mokesčio dydis priteistinas už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo, o ne iki sutartyje nustatyto kredito mokesčio mokėjimo termino paskutinės datos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas arba šiuo atveju kredito mokestį) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Šioje byloje ieškovės prašomas priteisti kredito mokestis vertintas kaip pelno palūkanos. Iš kredito sutarties Nr. R68083447 specialiųjų sąlygų matyti, kad jos atsakovui buvo skaičiuojamas kiekvieną mėnesį nuo mokėtinos įmokos. Kredito mokestis kiekvieną mėnesį paskaičiuotas iki 2018-12-20 (popierinės bylos dalies b.l. 19-20). Bylos duomenimis ieškovė kredito mokestį vertina kaip mokėjimo palūkanas, kurios, minėta, yra nustatyta mokėjimo grafike ir mokamos mokamas kas mėnesį. Tokių palūkanų priskaičiavimas „į priekį“ nenumatytas nei sutartyje, nei įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teismas pagrįstai priteisė jas iki sprendimo priėmimo dienos. Ieškovės palūkanų skaičiavimas už visą kredito grąžinimo laikotarpį, į priekį, neatitinka ir Kredito sutarties 8.7 punkto nuostatų, iš kurių matyti, kad įsigaliojus pranešimui apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą, vartojimo kredito gavėjas privalo vartojimo kredito davėjui sugrąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, sutartines palūkanas, apskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties pabaigos bei palūkanas už vėlavimą grąžinti vartojimo kreditą, jeigu tokios yra (b.l. 14). Tuo tarpu už naudojimąsi kreditu po sutarties nutraukimo numatytos palūkanos pagal sutarties 6.1. punktą ieškovei skundžiamu teismo sprendimu yra priteistos (13,12 Eur). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde nurodytą teisminę praktiką konkrečiose bylose, sprendžia, kad ji teismo išvadų, nagrinėjamu atveju, nepriteisti ieškovei viso kredito mokesčio, nepaneigiaPastebima, jog pagal sutartį jos nutraukimo atveju( 8.7) numatytas palūkanų skaičiavimas už vėlavimą grąžinti vartojimo kreditą, jos skaičiuojamos iki visiško skolos sumokėjimo ( 6.1). Jų dydis 29 proc.Kadangi jos pradedamos skaičiuoti mėnesinės įmokos ( mokėjimo palūkanų) atveju pagal savo esmę jos vertinamos kaip sankcija-netesybos ( CK 6.71 straipsnis ) už sutartinių įsipareigojimų nesilaikymą. 13,12 Eur jų sumą ieškovas paskaičiavo iki ieškinio pateikimo dienos. Kadangi ieškinio reikalavimų suformulavimas yra dispozityvi ieškovo teisė ( CPK 13 ,135 straipsniai), teismui nebuvo procesinio pagrindo nuspręsti dėl mokėjimų po teismo sprendimo priėmimo iki sutarties įvykdymo, kurie nors ir atitiktų sutartį, bet paties kreditoriaus neprašomi priteisti.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, sprendžia, kad apeliacinio skundo prašymai priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.