- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-27
- Bylos Nr.
- 2A-106-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19089-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Andrutė Kalinauskienė, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- N. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-26571-294/2014 pagal ieškovo N. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas N. K. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos 71 500 Lt turtinės ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose atlieka 19 metų laisvės atėmimo bausmę, kurios pradžia 2000 m. gruodžio 13 d. Anot ieškovo, formalus pagrindas lygtiniam paleidimui yra nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d., tačiau jo teisė į lygtinį paleidimą nerealizuojama. Bausmės atlikimo laikotarpiu keitėsi teisės aktai, tačiau, anot ieškovo, jam taikytina palankiausia įstatymo redakcija; jo teisė į lygtinį paleidimą, pasikeitus teisės aktams, negalėjo būti atimta. Ieškovo nuomone, teismai formuoja netinkamą precedentą. Nurodė, kad viena teisėto kalinimo para prilyginama 2 MGL, t. y. 260 Lt, todėl prašo priteisti 71 500 Lt turtinės žalos atlyginimą už 275 dienas atsisakant svarstyti ieškovo lygtinio paleidimo klausimą. Neturtinę žalą įvertino 70 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad valstybės civilinei atsakomybei už teisėjo ar teismo neteisėtus veiksmus atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus teisėjo ar teismo veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Baudžiamojo kodekso 54² straipsnis ir Pataisos darbų kodekso 67 straipsnis leidžia lygtinai paleisti nuteistąjį prieš pasibaigiant laisvės atėmimo bausmės terminui. Teisę taikyti lygtinį paleidimą turi teismas, esant įkalinimo įstaigos administracijos teikimui. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo nutarimuose ar sprendimuose yra pasisakęs, kad Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija nesuteikia, kaip tokios, teisės į lygtinį paleidimą ir nereikalauja, kad sprendimus dėl lygtinio paleidimo priimtų arba tokių sprendimų priėmimą peržiūrėtų teismas. Laisvės atėmimą apimančią bausmę, kurią pažeidėjas turi atlikti teismo sprendime nurodytą laiką, iš pat pradžių pateisina pradinis nuosprendis ir apeliacinis procesas (pvz., 1982-06-24 sprendimas byloje Van Droogenbroeck v. Belgija Nr. 7906/77, 2000-09-14 sprendimas byloje Aydin v. Turkija, Nr. 41954/98, 2006-06-27 sprendimas byloje Ern? SZABÓ v. Švedija, Nr. 28578/03 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad teismo nuosprendis, kuriuo ieškovas nuteistas 19 metų kalėti, yra įsiteisėjęs, galiojantis ir vykdytinas.
Teismas nurodė, kad išanalizavęs skundo dėl komisijos nutarimo bylos medžiagą, susipažinęs su civilinėje byloje šalių pateiktais įrodymais bei argumentais, teismas daro išvadą, kad nėra visų būtinųjų žalos atlyginimui sąlygų, t. y. dėl ieškovo bausmės vykdymo yra pasisakyta teismų įsiteisėjusiomis nutartimis, šios nutartys visiškai atitinka naujausią teismų praktiką, todėl ieškovo ieškinį Lietuvos valstybei atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pabrėžė, kad tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, byloje TS-16-843-2014, nagrinėdamas N. K. skundą ir priėmęs 2014 m. vasario 10 d. nutartį, kuria skundas atmestas, tiek Vilniaus apygardos teismas, priėmęs 2014 m. kovo 4 d. nutartį ir nutaręs pareiškėjo N. K. skundą atmesti, elgėsi teisėtai, laikėsi naujausios vieningos teismų praktikos, nepažeidė teisės normų.
Be to, teismas pažymėjo, kad turtinė žala nėra priteisiama vadovaujantis prielaida, o ieškovas negalėjo pagrįsti turtinės žalos. Ieškovas taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų apie patirtą neturtinę žalą, grindė ją tik bendro pobūdžio neigiamais išgyvenimais (CK 6.250 str.), kas, anot teismo, nelaikytina tinkamais ir pakankamais įrodymais pagal teismų praktiką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas N. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime vadovavosi jau daugelį metų negaliojančiais Baudžiamojo kodekso 54² straipsniu ir Pataisos darbų kodekso 67 straipsniu, be to, sprendimo pabaigoje nurodė, kad sprendimas gali būti skundžiamas per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą. Taigi skundžiamą sprendimą priėmęs teisėjas ne tik nesiorientuoja laike, bet ir nežino galiojančių įstatymų. Ieškovo nuomone, tokia teisėjo nekompetencija yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, teismas iškraipė ieškinio argumentus ir visiškai nepagrįstai citavo EŽTT precedentus. Ieškinyje ieškovas kėlė klausimą ne dėl lygtinio paleidimo, bet dėl pažeistų įgytų teisių, ieškovo diskriminavimo ir teisės į teisingą teismą pažeidimo. Konstituciniai principai garantuoja, kad ieškovo įgyta teisė į lygtinį paleidimą, atlikus 2/3 bausmės, vėliau negalėjo būti iš ieškovo atimta. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo skundo argumentų, dėl Konstitucijoje įtvirtinto bendrojo principo lex retro non agit, dėl teisinio saugumo ir tikrumo principų pažeidimų. Taip pat teismas paliko nenagrinėtą diskriminacijos klausimą. Tokiais veiksmais teismas pažeidė Konstitucijos 30 straipsnį, kas yra absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas teismo veiksmų teisėtumo klausimą, atsižvelgė į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimą, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės pakančiose bylose. Teismas įvertino tai, kad tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdami ieškovo skundus, vadovavosi naujausia ir aktualia teismų praktika, kurioje pasisakoma dėl BVK normų galiojimo laike. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais argumentais, atmetė ieškovo teiginius apie netinkamą principo „įstatymas atgal negalioja“ taikymą, t. y. nekonstatavo neteisėtų valstybės veiksmų. Be to, ieškovas ieškinyje nurodė, jog teismų veiksmai, sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą, pažeidė ne tik nacionalinės teisės, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, taigi, vertindamas šiuos ieškinio argumentus, teismas privalėjo pasisakyti dėl EŽTT precedentų taikymo nagrinėjamos bylos kontekste. CPK 328 straipsnis draudžia iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą panaikinti vien formaliais pagrindais. Teismas tinkamai taikė visas teisės normas, susijusias su šios bylos dalyku – valstybės deliktinės atsakomybės taikymu, todėl panaikinti skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo. Be to, apeliaciniu skundu ieškovas neginčija teismo išvadų dėl neįrodytos turtinės ir neturtinės žalos, kaip vienos iš privalomųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl bet kuriuo atveju ieškinys turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 str.).
Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.272 straipsnyje reglamentuojamam civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).
Nagrinėjamu atveju aktuali pirmoji civilinės atsakomybės sąlyga – pareigūnų (teismų) neteisėti veiksmai.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.).
Tokia klaida (neteisėtais veiksmais) apeliantas nurodė neteisėtą, anot jo, atsisakymą taikyti jam lygtinį paleidimą iš įkalinimo įstaigos (teisės į lygtinį paleidimą pažeidimą). Nagrinėdamas apelianto ieškinį pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto skundą dėl lygtinio paleidimo išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas skundą atmetė, o apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismai, be kita ko, atmetė apelianto argumentus, kad Bausmių vykdymo kodekso normų galiojimui turėtų būti taikomas Baudžiamojo kodekso 3 straipsnis, reglamentuojantis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike, ir išaiškino, kad apeliantui taikytinos šiuo metu (nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusios) lygtinio paleidimo tvarką ir sąlygas numatančios teisės normos, net jei jos ir griežtina lygtinio paleidimo sąlygas tiems nutiestiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę pradėjo atlikinėti dar iki 2012 m. liepos 1 d. Teigdamas, kad buvo pažeistas „įstatymas atgal negalioja“ principas, apeliantas iš esmės ginčija teismų padarytų išvadų pagrįstumą, tačiau neteisėtų teismo veiksmų (kaip jie yra aiškinami teismų praktikoje žalos atlyginimo klausimais) šiais ir kitais argumentais neįrodo. Kaip minėta, įsiteisėjusiomis teismų nutartimis konstatuota, kad ginčijamu laikotarpiu teisė į lygtinį paleidimą apeliantui nepriklausė (apeliantas nebuvo atlikęs įstatyme nustatytos bausmės dalies), atitinkamai teisė, kuri apeliantui nepriklausė, negalėjo būti pažeista.
Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teismų veiksmų, atlyginimą, o kiti apelianto nurodyti argumentai, t. y. kad teismas nurodė negaliojančias įstatymo normas, įtvirtinančias lygtinio paleidimo galimybę, bei sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė neteisingą pirmosios instancijos teismo, per kurį gali būti paduodamas apeliacinis skundas, pavadinimą, remiantis CPK 328 straipsniu, nėra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti. CPK 328 straipsnyje nustatyta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais.
Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento. Teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį ieškinio ar atsikirtimo į jį argumentą, tačiau neprivalo detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, kaip minėta, tinkamai taikė bylai aktualias teisės normas, todėl tai, kad teismas, kaip teigia apeliantas, nepasisakė dėl visų jo argumentų, taip pat nėra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas taip pat nenustatė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.