Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

T. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, įgijęs pagrindinį išsilavinimą, vykdantis individualią veiklą, faktiškai gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), teistas:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 259 straipsnio 2 dalį - 18 MGL (900 Eur) bauda, bauda nesumokėta;

2. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. gegužės 23 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį - 20 parų areštu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalimi, 7 dalimi, šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 5 mėnesiams, taikant intensyvią priežiūrą ir paskiriant įpareigojimus. 2024 m. liepos 23 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nutartimi panaikintas arešto bausmės vykdymo atidėjimas, asmuo pasiųstas atlikti paskirtą arešto bausmę, 2024 m. rugsėjo 30 d. bausmę atlikęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

T. J. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia smurtavo prieš sugyventinę E. A. – sudavė rankomis ne mažiau kaip keturis smūgius į veido sritį ir kitas kūno vietas, tampė už plaukų ir ranka spaudė kaklą, šiais savo veiksmais padarydamas jai odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, virš viršutinės lūpos, poodines kraujosruvas krūtinėje, dešinės plaštakos sumušimą, taip šeimos nariui – nukentėjusiajai E. A. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.

Šiais savo veiksmais T. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Iš policijos informacinės sistemos duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pranešėja E. A. paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu pranešė, kad namuose prieš 10 min. ją smaugė buvęs sugyventinis, tampė už plaukų ir pasisavino mobilųjį telefoną. Asmuo pasišalino. Mažamečių vaikų nėra (t. 1, b. l. 33–36). Teisiamojo posėdžio metu perklausytas (duomenys neskelbtini) garso įrašas iš bendrojo pagalbos centro (t. 2, b. l. 31).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tyrimas atliktas (duomenys neskelbtini). Tiriamoji E. A. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini) ją namuose sugyventinis T. J. tąsė už plaukų, suėmęs už rankų stūmė, krito ant lovos ir gulinčią smaugė rankomis suėmęs už kaklo, delnais kelis kartus delnu per abu skruostus, apdraskė nosį. Atsikėlus iš lovos, pajuto, kad nėra apatinio žandikaulio priekinio danties dešinės pusės. Besigindama susižalojo dešinę plaštaką. Objektyvaus tyrimo duomenimis nosies nugarėlės srityje 0,3x0,2 cm padengtas rudu šašu iškilusiu virš odos lygio odos nubrozdinimas. Virš viršutinės lūpos kairėje pusėje 0,7x0,2 cm rausvas odos nubrozdinimas. Kairio raktikaulio projekcijoje 1x0,5 cm, 1,5x0,5 cm melsvai žalsvos poodinės kraujosruvos. Nėra priekinio dešinės pusės antro danties. Dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje 2x2 cm minkštųjų audinių patinimas. E. A. konstatuoti odos nubrozdinimai nosies nugarėlėje, virš viršutinės lūpos, poodinės kraujosruvos krūtinėje, danties išmušimas apatiniame žandikaulyje, dešinės plaštakos sumušimas. Iš viso nukentėjusiajai padaryti penki sužalojimai. Odos nubrozdinimai nosies nugarėlėje, virš viršutinės lūpos galėjo būti padaryti kietu bukabriauniu daiktu, kuo galėjo būti pirštų nagai. Danties išmušimas apatiniame žandikaulyje galėjo būti padarytas kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis, kojos spyris ar kitas panašias savybes turintis daiktas. Sužalojimai galėjo būti padaryti penkių ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Kiekvienas sužalojimas sukelia fizinį skausmą (t. 1, b. l. 43–44).

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikų kvalifikavimo motyvai

Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kartu pažymėtina, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015).

Teismas nustatė, kad kaltinamasis T. J. nežymiai sutrikdė šeimos nariui sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą, t. y. (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini), bute adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia smurtavo prieš sugyventinę E. A. – sudavė rankomis ne mažiau kaip keturis smūgius į veido sritį ir kitas kūno vietas, tampė už plaukų ir ranka spaudė kaklą, šiais savo veiksmais padarydamas jai odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, virš viršutinės lūpos, poodines kraujosruvas krūtinėje, dešinės plaštakos sumušimą. Nors kaltinamasis T. J. teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino, teigė, kad smūgių nukentėjusiajai tyčia nesudavė, nuo jos gynėsi, tačiau jo kaltė yra įrodyta nukentėjusiosios E. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų D. M., K. N., T. B. parodymais, policijos pareigūnų BODY CAM vaizdo įrašais, specialisto išvada, kurioje užfiksuoti nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija, kita rašytine bylos medžiaga.

Teismas pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina ir dėl to iš esmės joks ginčas nekyla, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kaltinamajam T. J. vartojant su savo sugyventine nukentėjusiąja E. A. alkoholį, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios kilo žodinis konfliktas, peraugęs į grumtynes, taip pat, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji buvo sugyventiniai.

Toliau teismas nurodo, kad kaltinimas T. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo pareikštas ir dėl to, kad jis, suduodamas smūgį ranka į veido sritį, išmušė nukentėjusiosios apatinio žandikaulio dešinės pusės antrą dantį. Teismas sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu kompleksiškai ištirti įrodymai, atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, jų leistinumą, patikimumą ir pakankamumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis bei išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, nepagrindžia kaltinamojo T. J. kaltės dėl apatinio žandikaulio dešinės pusės antro danties išmušimo nukentėjusiajai, todėl šią aplinkybę teismas iš kaltinimo pašalina, atitinkamai mažindamas ir suduotų smūgių skaičių. Teisiamojo posėdžio metu tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamasis (o priešingų duomenų byloje nėra) parodė, kad, jų nuomone, nukentėjusioji priekinio apatinio danties neteko grumtynių metu, kai ji kando kaltinamajam į ranką, o šis ranką patraukė, taigi, abipusių veiksmų pasekoje, kas savo ruožtu reiškia, kad aptariamas sužalojimas, nors ir buvo patirtas konflikto metu, tačiau nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kaltinamojo tyčiniais smurtinio pobūdžio veiksmais. Minėtas aplinkybes dėl danties netekimo įkandus kaltinamajam į ranką patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė Zofija Makšimaitė nurodė, kad apatinis dantis nukentėjusiajai galėjo iškristi ne tik suduodant smūgį, bet ir kandant maistą. Savo išvadas, kad dantis buvo išmuštas, specialistė grindė nukentėjusiosios paaiškinimais. Liudytojas K. N. taip pat patvirtino, kad pirminės apklausos metu kaltinamasis teigė, kad nukentėjusioji jam įkando į ranką, matė, kad jo ranka yra sužalota. Iš policijos pareigūnų BODY CAM vaizdo įrašų taip pat matyti, kad nukentėjusioji atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad nežino, kaip tiksliai iškrito dantis, aiškino, kad „kai smaugė, gal pataikė“ (7-8 įrašo minutė). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji aiškiai nurodė aplinkybes, dėl kurių pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. kad iš pradžių galvojo, kad dantis iškrito dėl nukentėjusiojo suduoto smūgio, tačiau vėliau suprato, kad dantis iškrito kandimo metu. Kartu pažymėtina, kad jokie sužalojimai nukentėjusiosios apatinėje lūpoje nebuvo nustatyti, todėl neaišku, kaip kaltinamasis galėjo išmušti dantį apatiniame žandikaulyje, suduodamas smūgį ir nepadarydamas sužalojimų apatinėje lūpoje. Esant minėtoms abejonėms, teismas jas vertina kaltinamojo naudai ir šią aplinkybę pašalina iš kaltinimo, kartu mažindamas suduotų smūgių skaičių. Pažymėtina, kad tokie tikslinimai yra galimi, nes jie lengvina kaltinamojo teisinę padėtį, iš esmės atitinka jo nurodytą įvykių versiją. Šalinti minėta aplinkybę dėl apatinio žandikaulio dešinės pusės antro danties išmušimo prašė ir prokurorė baigiamųjų kalbų metu.

Tuo tarpu teismui nekyla abejonių, kad būtent dėl tyčinių kaltinamojo smurtinių veiksmų – smūgių į veido sritį ir kitas vietas sudavimo, smaugimo, nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas. Jokių duomenų, kad nukentėjusioji buvo susižalojusi iki analizuojamo įvykio ar po jo, byloje nėra, to nenurodė ir kaltinamasis. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis T. J. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, parodė, kad tyčia jokių smurtinių veiksmų neatliko, tik gynėsi. Kaltinamasis pripažino, kad kambaryje pastūmė nukentėjusiąja, parvertė ją ant lovos, galimai buvo suėmęs už kaklo, gal patempė už plaukų, tačiau specialiai nukentėjusiosios nesmaugė ir smūgių nesudavė. Kaltinamasis aiškindamas savigynos aplinkybes parodė, kad pati nukentėjusioji E. A. apdraskė jam veidą, įkando į ranką. Teismas kaltinamojo parodymus, kuriais jis neigia savo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, suduodant smūgius nukentėjusiajai į veido sritį, kitas kūno vietas, tampius nukentėjusiąja už plaukų, spaudus kaklą, vertina kritiškai, kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kaip paneigtą byloje surinktų įrodymų visuma, ir šiame procesiniame sprendime kaltinamojo parodymais remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos surinkti įrodymai.

Teismas kaltinamojo teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus vertina kritiškai atsižvelgęs ir į tai, kad jie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (duomenys neskelbtini) T. J. kitaip nurodė konflikto aplinkybes, savo kaltę pripažino pilnai. O būtent – T. J. pripažino, kad rankų delnais sudavė E. A. smūgius į veidą, galėjo suduoti smūgį ir rankos kumščiu. Prisimena, kad sugyventinė gynėsi, jam taip pat sudavė į veidą, o jis supykęs buvo suėmęs jai už kaklo, kelis kartus patempė už plaukų. Nors teisiamojo posėdžio metu T. J. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jį apklausęs pareigūnas vertė prisipažinti, parodymus užrašė savaip, tačiau šias aplinkybes paneigė teisiamojo posėdžio metu apklaustas tyrėjas K. N., parodydamas, kad kaltinamasis parodymus davė laisva valia, jis rašė tai, ką sakė kaltinamasis, kai ką perklausdavo, prašydavo patikslinti. Pažymėtina, kad minėtos apklausos protokolą T. J. pasirašė pats, nurodė, kad parodymai surašyti teisingai (t. 1, b. l. 156). Kaltinamasis taip pat sutiko su proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu, jam siūloma arešto bausme (t. 1, b. l. 170–172). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip nurodė tyrėjas K. N., T. J. kartu su nukentėjusiąja į policijos įstaigą (duomenys neskelbtini) atvyko savo noru, prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti jiems susitaikius, todėl nėra pagrindo išvadai, kad minėtą dieną kaltinamojo duoti parodymai buvo surašyti ne jo laisva valia, o padiktuoti tyrėjo, kadangi pastarasis net nežinojo apie įvyksiančią apklausą. Teismas nenustatė pagrindo abejoti liudytojo K. N. parodymų teisingumu, jo suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jis aptariamus veiksmus atliko vykdydamas savo tiesiogines tarnybines pareigas.

Tai, kad T. J. nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, patvirtina ir nukentėjusiosios E. A. ikiteisminio tyrimo metu (duomenys neskelbtini) duoti parodymai, kai ji nuosekliai nurodė, kad konflikto metu sugyventinis T. J. sudavė jai ne mažiau kaip du smūgius rankos delnu į veido sritį, dėl ko ji nugriuvo ant lovos. Tuomet sugyventinis viena ranka suėmė už kaklo ir pradėjo smaugti iš priekio. Sugyventiniui atsitraukus, ji pajautė, kad iškrito priekinis apatinis dantis. Dėl to ji pradėjo rėkti, norėjo atsiimti telefoną, bandė prieiti prie sugyventinio, tačiau pastarasis ją pastūmė ji nugriuvo atgal ant lovos. Tuomet viena ranka sugyventinis suėmė jai už kaklo ir pradėjo smaugti iš priekio. Smaugimas truko apie 30 sekundžių. Nukentėjusioji savo parašu patvirtino, kad ji apklausos protokolą perskaitė, jis surašytas iš jos žodžių ir yra teisingas (t. 1, b. l. 49-52). Iš policijos pareigūnų BODY CAM vaizdo įrašo PSS-20240810-190102UT+0300, kuris buvo peržiūrėtas teisiamojo posėdžio metu, taip pat nustatyta, kad atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji ne kartą teigė, kad sugyventinis ją smaugė ant lovos, už plaukų tąsė po kambarius, kumščiu, delnu smūgiavo į galvą, kaklą, veidą, draskė, nukentėjusioji dengėsi veidą, dėl ko suduodavo smūgius į rankas. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad konfliktas įvyko, kai kaltinamasis pradėjo priekaištauti, kad nukentėjusioji buvo išėjusi iš namų, tapo piktas. Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje, o taip pat ir iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji yra susijaudinusi, verkia, ant jos kūno matyti sužalojimas raktikaulio srityje. Išklausius pranešimo bendrajam pagalbos centrui garso įrašą taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu pranešė, kad prieš ją smurtavo sugyventinis, sumušė, smaugė, už plaukų tąsė po namus, atėmė telefoną. Liudytojas – policijos pareigūnas T. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad buvo gautas pranešimas, kad prieš nukentėjusiąją smurtauja sugyventinis. Nuvykus į įvykio vietą, pranešėja E. A., kuri buvo labai susijaudinusi, pasakė, kad ją sumušė sugyventinis, tąsė po butą, sakė, kad išmušė dantį. Liudytojas D. M., gyvenantis kaimynystėje, taip pat patvirtino, kad išgirdo, kaip moteris šaukėsi pagalbos, o išėjęs į laiptinę pamatė, kaip kaltinamasis bandė įsitraukti nukentėjusiąją į buto vidų, dėl ko jis įėjo į nukentėjusiosios butą ir išskyrė konfliktuojančius asmenis. Taigi, baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio ištirti įrodymai, įvertinus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, patvirtina, kad būtent kaltinamasis iniciavo konfliktą, kuriam tęsiantis nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, sudavė smūgius į veido sritį ir kitas kūno vietas, tampė už plaukų, ranka spaudė kaklą, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas jai fizinį skausmą.

Nors nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu pakeitė savo parodymus, teigė, kad dėl įvykio jie kalti abu, ikiteisminio tyrimo metu melavo, nes buvo supykusi ir neblaivi, tačiau teismas sprendžia, kad E. A. parodymus pakeitė siekdama, kad sugyventinis, su kuriuo po įvykio nukentėjusioji susitaikė, išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir tai, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus, įvykio aplinkybes vienodai aiškino ir atvykusiems policijos pareigūnams, apžiūrą atliekančiai specialistei, tačiau versiją, jog konfliktą inicijavo ji pati, kaltinamasis jai specialiai smūgių nesudavė, ji iškėlė tik teisiamojo posėdžio metu, kuomet susitaikė su kaltinamuoju. Akivaizdu, kad nukentėjusioji bando sumenkinti jos atžvilgiu panaudotą smurtą, teikdama, kad buvo neblaivi ir supykusi, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusioji buvo apklausta praėjus kelioms dienoms po įvykio ir apklausos metu, būdama blaivi, davė analogiškus parodymus kaip ir atvykusiems policijos pareigūnams. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji įvykio aplinkybes aiškina rišliai, nuosekliai, jai nėra būdingi apsvaigusiam asmeniui nustatomi požymiai – svirduliavimas, sutrikusi kalba ir orientacija, todėl nesivadovauti policijos pareigūnų BODY CAM užfiksuotais vaizdo įrašais, kaip patvirtinančiais ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumą, teismas pagrindo nenustatė. Nukentėjusiosios pirminius parodymus patvirtina ir liudytojo D. M. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga. Pažymėtina ir tai, kad ir pats kaltinamasis (duomenys neskelbtini) apklausos metu savo kaltę pripažino visiškai.

Aplinkybę, kad nukentėjusioji E. A. patyrė kaltinime nurodytus padarinius – jai buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta jos sveikata, patvirtina ne tik jau aptarti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir liudytojų parodymai, bet ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad remiantis E. A. apžiūros duomenimis: E. A. konstatuoti nubrozdinimai nosies nugarėlėje, virš viršutinės lūpos, poodinės kraujosruvos krūtinėje, dešinės plaštakos sumušimas. Nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai, jų lokalizacija atitinka ir jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dalyje dėl sužalojimo padarymo mechanizmo.

Vertinant kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, teismui nekyla abejonių dėl to, jog T. J. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti nurodyti padariniai ir jų norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Taigi, kaltinamojo T. J. veiksmai, atlikti savo šeimos nario – sugyventinės – atžvilgiu, yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Nors kaltinamasis T. J. teigė, kad jis tam tikrus veiksmus galėjo atlikti gindamasi nuo nukentėjusiosios E. A. smurtinio elgesio, tačiau šioje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog T. J. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp T. J. ir E. A. įvyko konfliktas, kurio metu abu asmenys vienas kito atžvilgiu naudojo smurtinio/fizinio poveikio veiksmus. Pats kaltinamasis T. J. teisiamojo posėdžio pripažino, kad jis pirmas pastūmė nukentėjusiąją, t. y. nesant iš E. A. jokio pavojingo kėsinimosi. Vertindamas surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog kaltinamajam T. J. jo atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų metu tikrai grėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę. Kaltinamasis turėjo galimybę pasišalinti iš kambario/buto, kuriame buvo nukentėjusioji, dėl jos veiksmų iškviesti policiją, tačiau to nepadarė. Priešingai, kaip nurodė liudytojas D. M., neleido nukentėjusiajai išeiti iš buto, kuriame vyko konfliktas, o po įvykio iš įvykio vietos pasišalino nesulaukęs policijos pareigūnų. Teismų praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad situacijose, kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K?392/2012, 2K-275/2013, 2K-520-303/2015, 2K-7-62-489/2015). Analogiško teisės aiškinimo nuostatų gali būti laikomasi ir nagrinėjant buitinių konfliktų situacijas, kai abu konflikto dalyviai aktyviai veikia vienas prieš kitą – rengiasi naudoti fizinį smurtą ir jį naudoja, daro kitokį fizinį poveikį kitam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-788/2021). Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad T. J. veikė puolimo, o ne gynybos tikslais.

IV. Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

Dėl prašymo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas

Nukentėjusioji E. A. teisiamojo posėdžio metu pateikė prašymą atleisti kaltinamąjį T. J. nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiąja. Kaltinamasis ir jo gynėjas nukentėjusiosios prašymą palaikė.

Pagal BK 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytoms būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis sukonstruota taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, 2K-347/2010, 2K-206-697/2015). Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad kaltinamasis kaltę pripažino ir atlygino nusikaltimu padarytą žalą ir susitaikė su nukentėjusiuoju ir nukentėjusysis atleido kaltinamajam, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybę, svarbi kaltinamojo atgaila ir tikimybė pasitaisyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-697/2015).

T. J. padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkiems nusikaltimams, jis susitaikė su nukentėjusiąja, civilinis ieškinys nepareikštas, tačiau, teismo manymu, vien šios aplinkybės nėra pakankamos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio nuostatas taikyti. Šioje byloje kaltinamasis T. J. kaltę pripažino iš dalies, nurodė, kad tyčia smaugimo veiksmų neatliko, smūgių nesudavė, gynėsi nuo nukentėjusiosios puolimo. Toks prisipažinimas nelaikytinas nuoširdžiu. Akivaizdu, kad kaltinamasis neapgailestauja dėl savo elgesio, o tik siekia sušvelninti savo padėtį. Be to, kaip minėta, kad viena būtinų sąlygų BK 38 straipsnio taikymui yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje konstatuota, kad teismo išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2007, 2K-589/2011). Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-606/2006). Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus.

Kaip minėta, kaltinamasis T. J. padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau tai, jog nesunkus nusikaltimas yra mažiausiai pavojingas iš visų nusikaltimų kategorijų, savaime neleidžia teigti, kad konkretaus padaryto nesunkaus nusikaltimo pavojingumas yra mažas. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti į labai svarbią įstatymo ginamą vertybę – žmogaus sveikatą, nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, suduoti daugybiniai smūgiai, nukentėjusioji buvo smaugiama. Tokie kaltinamojo veiksmai liudija apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą bei parodo kaltinamojo asmenybės ypatumus, po smūgio sudavimo kaltinamasis nesuteikė nukentėjusiajai jokios pagalbos, iš įvykio vietos pasišalino. Šiuo konkrečiu atveju labai svarbu, kad kaltinamasis anksčiau teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, be to, jo atžvilgiu atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš nukentėjusiąją E. A..

Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir teismo teisę, o ne pareigą taikyti BK 38 straipsnyje įtvirtintą susitaikymo institutą, teismas sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo kaltinamajam T. J. taikyti BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nėra vienos iš būtinų sąlygų šių nuostatų taikymui, o būtent pagrįsto manymo, kad ateityje kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl bausmės skyrimo

Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą (BK 11 straipsnis), į jos pavojingumo visuomenei laipsnį, į asmens nusikalstamo veiksmo pasekmes, į kaltinamojo asmenybę, amžių, šeiminę padėtį bei kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes.

Kaltinamasis T. J., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad šią veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis ir anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už smurto artimoje aplinkoje orderio pažeidimą, paskirtų baudų nesumokėjęs. Psichiatrinėje ar priklausomybių ligų įskaitoje neregistruotas. Nors kaltinamajam anksčiau buvo skiriamos švelnesnės bausmės (bauda), taip pat arešto bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau, įvertinus tai, kad kaltinamasis vėl nusikalto, spręstina, kad jis nėra linkęs mokytis iš savo ankstesnio patyrimo, anksčiau jam skirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo. Pažymėtina, kad naują nusikalstamą veiką T. J. padarė po to, kai jo atžvilgiu buvo panaikintas arešto bausmės vykdymo atidėjimas, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, kuri taip pat buvo paskirta už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Vertintina, kad kaltinamojo nusikalstamos nuostatos nėra atsitiktinės, o iš anksto ir nuosekliai susiformavusios. Akcentuotina, kad, nors kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau vis tik šios nusikalstamos veikos pavojingumas yra ypač didelis, nes kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti į kito žmogaus sveikatą, kas yra vienas iš valstybės itin saugomų gėrių, o smurtinių veiksmų naudojimas prieš kitą asmenį, gali sukelti net ir negrįžtamas pasekmes. Pažymima, kad kaltinamasis smurtinius veiksmus naudojo prieš sugyventinę, namuose, tai yra vietoje, kur asmuo turėtų jaustis saugiausiais.

BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta keletas galimų bausmių rūšių, iš kurių viena – areštas, kuri šiuo atveju labiausiai atlieptų bausmės tikslus ir yra tinkamiausia įvertinus kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Kaltinamajam skirtinas bausmės dydis, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis nukentėjusiosios atsiprašė, su ja susitaikė, ji nurodė jam atleidusi, nustatytinas mažesnis nei galimos bausmės vidurkis.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas nenustatė. Kaip jau minėta, T. J. anksčiau buvo paskirta arešto bausmė ir šios bausmės vykdymas atidėtas, tačiau kaltinamasis jam paskirtų probacijos sąlygų nesilaikė, dėl ko paskirtos arešto bausmės vykdymas buvo panaikintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad T. J. savo nusikalstamo elgesio nekeičia, arešto bausmė jam skiriama ne pirmą kartą, teismas sprendžia, kad tik realus arešto bausmės vykdymas padės įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

T. J. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausmė – 18 MGL (900 Eur) dydžio bauda, kurios T. J. nėra sumokėjęs. Kadangi kaltinamasis T. J. naują nusikalstamą veiką padarė po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo, neatlikęs nuosprendžiu skirtos bausmės, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintina BK 64 straipsnyje nustatyta tvarka. BK 65 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismui subendrinant bausmes pagal BK 64 straipsnį bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme, todėl bausmės subendrintinos jas visiškai sudedant (BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalys) – kartu su galutine arešto bausme kaltinamajam skirtina ir 18 MGL (900 Eur) dydžio bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjus panaikinti.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

kompaktinis diskas su bendrojo pagalbos centro 2024 m. rugpjūčio 10 d. garso įrašu saugomas byloje (t. 2, b. l. 31), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas prie bylos;

kompaktinis diskas su pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais saugomas byloje (t. 2, galinis viršelis), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–299, 301–303, 307–308, 310 straipsniais, teismas

nusprendžia:

T. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu skiriamą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 30 (trisdešimt) parų areštą ir 18 MGL dydžio (900 Eur) baudą, ją sumokant per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio kaltinamojo atvykimo ar pristatymo į kalėjimą arešto bausmės atlikimui, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjus panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

kompaktinį diską su bendrojo pagalbos centro 2024 m. rugpjūčio 10 d. garso įrašu, saugomą byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos;

kompaktinį diską su pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais saugomą byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų, nuo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.