Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jolantos Čepukėnienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus jo veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, M. J. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Iš nuteistojo M. J. Kauno teritorinės ligonių kasos naudai priteista 2 726,53 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt šeši eurai, 53 centai) išlaidų nukentėjusio asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. J. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, tai yra 2019 m. spalio 23 d., apie 18.40 val., aikštelėje šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia ne mažiau kaip tris kartus peiliu smogė J. Z. (J. Z.) į kairę šlaunį ir pilvą, tuo padarė J. Z. durtinę-pjautinę aklą vidutinio gylio žaizdą kairės šlaunies priekiniame-išoriniame paviršiuje vidurinio ir apatinio trečdalio riboje, durtinę-pjautinę aklą gilią žaizdą kairės šlaunies užpakaliniame-išoriniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, taip pat kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo kairėje pusėje palei šonkaulių lanką tarp raktikaulio vidurio ir pažasties priekinės linijos su plonžarnės ir jos pasaito pažeidimais ir gausiu nukraujavimu, taip sunkiai sutrikdė J. Z. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis tyčia ne mažiau kaip tris kartus peiliu smogė J. Z. į kairę šlaunį ir pilvą, tuo padarydamas šiam durtinę-pjautinę aklą vidutinio gylio žaizdą kairės šlaunies priekiniame-išoriniame paviršiuje vidurinio ir apatinio trečdalio riboje, durtinę-pjautinę aklą gilią žaizdą kairės šlaunies užpakaliniame-išoriniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, taip pat kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo kairėje pusėje palei šonkaulių lanką tarp raktikaulio vidurio ir pažasties priekinės linijos su plonžarnės ir jos pasaito pažeidimais ir gausiu nukraujavimu, taip sunkiai sutrikdė J. Z. sveikatą ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, jo socialinių bei emocinių ryšių, neindividualizavo jo asmenybės ypatumų ir dėl to paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

5. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-176-222/2019, 2K-292-303/2020, 2K-21-628/2021 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, ir apeliaciniame procese ji patikrinama ta apimtimi, kiek teismo skundžiamame nuosprendyje paskirta bausmė yra aiškiai per griežta (arba per švelni).

6. Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. J. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nesilaikė aptartų baudžiamojo įstatymo nuostatų, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmę M. J. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė baigtą nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 135 straipsnio 1 dalis) ir už jo padarymą numato laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Teismas taip pat įvertino tai, kad M. J. praeityje jau ne kartą buvo teistas, baustas administracine tvarka. Be to, kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas atsižvelgė, kad yra dvi M. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat teismas įvertino byloje nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – recidyvą (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad M. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė panaudodamas peilį, o tai rodo didesnį šios veikos pavojingumą. Be to, nuteistasis ir anksčiau yra padaręs nusikaltimų, susijusių su fizinio smurto, o taip pat ir peilio panaudojimu prieš kitus asmenis (t. 2, b. l. 115–126, 138–144, 148–149, 150–159, 166–171, 191–196), o nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai buvo paleistas už ankstesnius nusikaltimus jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Visos šios aplinkybės rodo didesnį nuteistojo M. J. asmenybės pavojingumą visuomenei, jo nenorą taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Įvertinusi pirmiau aptartų byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam M. J. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta vienintelė šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis žymiai mažesnis už sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Dar kartą atsižvelgti į jau pirmiau minėtas M. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, ir dėl to švelninti paskirtą bausmę teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

7. Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo J. Z. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-153-511/2020, 2K-210-697/2020 ir kt.). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-115-648/2016, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu teisingai nustatė, kad asmeninio konflikto, įvykio metu kilusio tarp M. J. ir J. Z., iniciatoriumi buvo pats nukentėjusysis, išsakęs įžeidžius žodžius nuteistojo atžvilgiu ir pradėjęs eiti link kaltinamojo. Nekyla abejonių, kad J. Z. elgesys išsakant M. J. atžvilgiu įžeidžius žodžius, nebuvo deramas, visgi, vien tik keli neblaivaus J. Z. pasakyti žodžiai M. J. atžvilgiu, kuris ir pats ėjo nukentėjusiojo link, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinami kaip sąmoningas ar rizikingas nukentėjusiojo skatinimas padaryti jo atžvilgiu sunkų nusikaltimą – sunkų sveikatos sutrikdymą panaudojant peilį, juolab, kad iš byloje esančio įvykio vaizdo įrašo matyti, kad žodinis konfliktas truko ne ilgiau kaip 10–20 sekundžių (t. 1, b. l. 37–39). Nors M. J., duodamas parodymus apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, teigė, kad nukentėjusysis J. Z. jį puolė, kad agresyviai prie jo pribėgo, išvadino necenzūriniais žodžiais ir užsimojęs norėjo jam smogti, tačiau tokias nuteistojo nurodytas aplinkybes paneigia liudytojo A. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino apklausiamas teisiamajame posėdyje, kad J. Z. M. J. pavadinus įžeidžiu žodžiu, pastarasis priėjo ir sudavė nukentėjusiajam smūgį (t. 2, b. l. 57–59), bei jau minėtas įvykio vaizdo įrašas (t. 1, b. l. 37–39), iš kurio matyti, kad nukentėjusysis J. Z. ir nuteistasis M. J. iš esmės vienodu greičiu judėjo vienas link kito, o priartėjus M. J. iš karto ranka sudavė J. Z., spyrė iš kojos, po ko tarp jųdviejų įvyko susistumdymas, kurio metu M. J. ir sužalojo nukentėjusįjį peiliu.

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino stiprių jo socialinių ryšių, t. y. kad jis vedęs, augina du mažamečius vaikus, kuriais vienas rūpinasi, taip pat palaiko artimus ryšius su savo motina, kuri yra neįgali, ir jai taip pat reikalinga jo pagalba. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nuteistasis šeimą bei ligotą motiną turėjo ir byloje nagrinėjamo įvykio metu, kai sunkiai sutrikdė J. Z. sveikatą. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad M. J. laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. buvo laikomas laikinajame sulaikyme, suėmime arba atliko ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (t. 2, b. l. 115–126), o 2019 m. spalio 24 d. jis vėl buvo sulaikytas jau dėl šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos ir išbuvo laikinajame sulaikyme ir suėmime iki 2020 m. gruodžio 9 d., kuomet Kauno apygardos teismas, tenkindamas M. J. prašymą, leido pradėti vykdyti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę (t. 3, b. l. 52, 71–73, 82–84, t. 4, b. l. 13–15, 91–93). Taigi nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis vienas rūpinosi mažametėmis savo dukromis, kurios gimusios 2018 m. balandžio 27 d. ir 2020 m. birželio 4 d. (t. 4, b. l. 43, 96), bei savo neįgalia motina, ir kad dėl paskirtos bausmės gali nutrūkti jį su dukromis ir motina siejantys stiprūs emociniai ryšiai, neatitinka tikrovės. Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad turi sveikatos problemų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. J. laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d., taip pat laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. spalio 6 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės psichiatrijos skyriuje dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus, abstinencijos būklės (t. 3, b. l. 8, 26). Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. J. būtų reikalingas gydymas ir šiuo metu ar kad būtinos medicinos paslaugos jam negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietoje. Nuteistojo poziciją dėl Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio, jį pripažįstant, teisėjų kolegija vertina teigiamai, tačiau tai nėra bausmės švelninimo pagrindas.

9. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui patikslintą pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybė dėl nuteistojo M. J., kuriam Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartimi buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatoriaus parinktas gynėjas advokatas Gediminas Skaistys, gynybos patyrė 256,50 Eur dydžio išlaidas.

10. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kaip ir nagrinėjamu atveju, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės ir nuteistojo turtinė padėtis. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2A-1-788/2021 ir kt.).

11. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Kita vertus, skundžiamu nuosprendžiu iš M. J. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 2 726,53 Eur išlaidų nukentėjusio asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, kurių nuteistasis dar nėra atlyginęs. Šiuo metu M. J. atlieka jam paskirtą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir nėra duomenų, kad jis laisvės atėmimo vietoje dirba. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nuteistasis niekur nedirbo ir būdamas laisvėje (t. 2, b. l. 107–108), be to, kaip minėta, ilgą laiką jis buvo įkaltintas, be to, turi mažamečių vaikų. Duomenų apie nuteistojo turimą nekilnojamąjį ar kokį kitą materialinę vertę turintį turtą byloje taip pat nėra. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo M. J. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išieškojimo netenkinti.