Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovei K. U. dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, byloje išvadą teikiančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. 2024 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovo prašymas išduoti vykdomąjį raštą, prašymas 2024 m. birželio 21 d. teisėjo rezoliucija tenkintas ir 2024 m. birželio 26 d. išduotas vykdomasis raštas.

3. 2024 m. liepos 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovės atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. teisėjo rezoliucijos panaikinimo. Prašymo pagrindu nurodė tai, kad nors teismo rezoliucija neskundžiama (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 290 straipsnio 5 dalis), atsižvelgdama į tai, kad rezoliucija šiuo atveju negalėjo būti priimta, atsakovė rezoliuciją ir 2024 m. birželio 26 d. vykdomąjį raštą laiko neteisėtais ir teisiškai nepagrįstais, prieštaraujančiais imperatyviai CPK 646 straipsnio 3 dalies normai. Pažymėjo, kad teismas nepranešė atsakovei ar jos atstovei apie prašymo gavimą. Byla nebuvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka teismo posėdyje ir atsakovei nebuvo nustatytas terminas pateikti poziciją dėl prašymo, nors tokią tvarką numato CPK 646 straipsnio 3 dalis. Šiuo atveju teismas prašymą tenkino rezoliucija, nepriėmė nutarties ir jos kopijos neišsiuntė atsakovei (jos atstovei). Taigi atsakovei net nebuvo pranešta apie prašymo gavimą ir išnagrinėjimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7.1. Nurodė, kad 2024 m. liepos 1 d. atskiruoju skundu apskųsta rezoliucija iš viso negalėjo būti priimta ir pažeidė imperatyvias CPK 646 straipsnio 3 dalies normas. Teigia, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pagal CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktą taikos sutartis yra vykdytinas dokumentas, o pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai yra privalomi ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vis dėlto atkreipė dėmesį į tai, jog nors taikos sutartis galioja jos šalims ir yra vykdytinas dokumentas, tačiau tai nėra tiesiogiai antstoliui vykdyti pateikiamas vykdomasis dokumentas pagal CPK 587 straipsnį. Mano, kad teismo sprendimu (nutartimi) patvirtintos taikos sutarties priverstiniam vykdymui inicijuoti šalis privalo gauti vykdomąjį raštą, kurio išdavimo tvarka nustatyta CPK 646 straipsnyje.

7.2. Atsakovės nuomone, jeigu šioje byloje ieškovas būtų prašęs išduoti vykdomąjį raštą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, o ne nutartį, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, rezoliucijos priėmimas atitiktų CPK 646 straipsnio l dalies reikalavimus. Vis dėlto CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta aiški ir konkreti vykdomojo rašto būtent pagal teismo patvirtintą taikos sutartį išdavimo tvarka, pagal kurią vykdomasis raštas išduodamas šaliai kreipusis dėl vykdomojo rašto išdavimo ir teismui atlikus šiuos veiksmus: (i) ištyrus šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus; (ii) priimant nutartį, dėl kurios gali būti duodamas atskirasis skundas. Mano, kad ši tvarka negali būti niekaip kitaip aiškinama ir interpretuojama, o juo labiau keičiama teismo nuožiūra. Ieškovui padavus prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, rezoliucija šis klausimas negalėjo būti sprendžiamas, o turėjo būti išspręstas CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ištyrus bylos duomenis ir priėmus motyvuotą bei skundžiamą nutartį (CPK 646 straipsnio 3 dalis). Akcentavo, kad teismas anksčiau nurodytų veiksmų neatliko ir priėmė nemotyvuotą rezoliuciją, nors turėjo visų pirma išspręsti prašymo priėmimo klausimą, o tada išsiųsti atsakovei (jos atstovei) prašymo kopiją ir nustatyti terminą atsiliepimui / pozicijai dėl prašymo pateikti (CPK 142 straipsnis, 646 straipsnio 3 dalis). Teismas nepranešė atsakovei ar jos atstovei apie pašymo gavimą. Byla nebuvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka teismo posėdyje ir atsakovei nebuvo nustatytas terminas pateikti poziciją dėl prašymo. Mano, kad teismas, nepranešęs atsakovei apie prašymą ir nesuteikęs galimybės pateikti savo poziciją, atėmė iš atsakovės jos teisę į teisminę gynybą ir pažeidė CPK 646 straipsnio 3 dalies normą.

7.3. Atsakovė neginčija, kad teismo rezoliucija pagal bendrą taisyklę neskundžiama (CPK 290 straipsnio 5 dalis). Tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog ta pati minėto CPK 290 straipsnio 5 dalis aiškiai nustato: ,,Šiame Kodekse numatytais atvejais procesinius klausimus teisėjas gali išspręsti rezoliucija.“ Padarė išvadą, kad teismas neturi diskrecijos teisės visais atvejais spręsti, kada priimti rezoliuciją, o kada priimti nutartį, nes gali priimti rezoliuciją tik CPK nustatytais atvejais. Kitais atvejais privalo klausimą išspręsti nutartimi (CPK 290 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas (dėl atsisakymo priimti atskirąjį skundą) tenkintinas.

8. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovės atskirąjį skundą ir atskirasis skundas grąžintas pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

11. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

12. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė naujus įrodymus, prašė juos pridėti prie bylos, t. y. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. liepos 8 d. vaikų situacijos vertinimo anketas Nr. lVSV-4045 ir Nr. lVSV‑4046. Nurodė, kad šių įrodymų objektyviai nebuvo galimybės pateikti anksčiau, nes buvo vertinama vaikų situacija ir atsakovė gavo teikiamus įrodymus tik 2024 m. liepos 8 d., todėl kuo operatyviau juos teikia ir prašo pridėti prie bylos medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovės 2024 m. liepos 1 d. pateikto atskirojo skundo priėmimo klausimas. Tai reiškia, jog šia nutartimi nebus pasisakoma dėl vykdomojo rašto išdavimo (ne)pagrįstumo, taip pat nebus vertinami kiti įrodymai bei skundo argumentai, susiję su vykdomojo rašto išdavimu, kadangi tokiu būdu būtų peržengtos bylos nagrinėjimo ribos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, grąžinus atskirojo skundo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo ir teismui nusprendus atskirąjį skundą priimti, atsakovė turės galimybę iš naujo teikti naujus įrodymus, tačiau šį klausimą spręs atskirąjį skundą iš esmės nagrinėsiantis teismas. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės prašymas dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos netenkintinas.

13. 2024 m. rugsėjo 4 d. teisme gautas atsakovės atstovės prašymas dėl papildomų įrodymų pridėjimo, kuriuo prašė prie bylos pridėti 2024 m. rugpjūčio 30 d. mediatorės išduotą pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąją mediaciją vykdymo. Nurodė, kad pažymą būtina prijungti prie bylos, nes iš jos turinio matyti, kad pažyma apie vykstančią mediaciją išduota tik 2024 m. rugpjūčio 30 d., procesas vyksta dėl šalių ginčo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2‑27927-967/2015, patvirtintos ieškovo ir atsakovės taikos sutarties dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos pakeitimo. Kaip minėta šios nutarties 12 punkte, šiuo konkrečiu atveju bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovės 2024 m. liepos 1 d. pateikto atskirojo skundo priėmimo klausimas. Tai reiškia, jog šia nutartimi nebus pasisakoma dėl vykdomojo rašto išdavimo (ne)pagrįstumo, taip pat nebus vertinami kiti įrodymai bei skundo argumentai, susiję su vykdomojo rašto išdavimu, kadangi tokiu būdu būtų peržengtos bylos nagrinėjimo ribos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, grąžinus atskirojo skundo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo ir teismui nusprendus atskirąjį skundą priimti, atsakovė turės galimybę iš naujo teikti naujus įrodymus, tačiau šį klausimą spręs atskirąjį skundą iš esmės nagrinėsiantis teismas. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės prašymas dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos netenkintinas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtino šalių pateiktą taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-27927-967/2015 dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. 2024 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovo prašymas išduoti vykdomąjį raštą, jis 2024 m. birželio 21 d. teisėjo rezoliucija tenkintas ir rezoliucijos pagrindu 2024 m. birželio 26 d. išduotas vykdomasis raštas. 2024 m. liepos 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovės atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. teisėjo rezoliucijos panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 4 d. nutartimi atsakovės atskirąjį skundą atsisakė priimti ir grąžino jį pareiškėjai.

15. Apeliantė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartimi, iš esmės teigia, kad atskiruoju skundu apskųsta rezoliucija iš viso negalėjo būti priimta, kadangi teismas pažeidė imperatyvias CPK 646 straipsnio 3 dalies normas. Pažymi, jog kai yra sprendžiamas klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo dėl teismo patvirtintos taikos sutarties, klausimas sprendžiamas ne teisėjo rezoliucija, o teismo nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais skundo argumentais.

16. CPK 334 straipsnio, reglamentuojančio teisės paduoti atskirąjį skundą sąlygas, 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartys atskirai nuo teismo sprendimo gali būti skundžiamos atskiruoju skundu tais atvejais: 1) kai tai tiesiogiai numatyta CPK; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Akcentuotina, jog CPK 646 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Vykdomojo rašto išdavimas pagal teismo patvirtintą taikos sutartį reglamentuojamas CPK 646 straipsnio 3 dalyje: „Jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Šis prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismui pripažinus, kad tai yra būtina, šioje dalyje nurodytas prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti. Spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės. Teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka. Dėl teismo nutarties išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti paduotas atskirasis skundas.“

17. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą CPK 646 straipsnio 3 dalies pagrindu, svarbu nustatyti faktą, kad taikos sutartis yra nevykdoma, ir įvertinti, ar taikos sutarties sąlygos, dėl kurių vykdymo prašoma išduoti vykdomąjį raštą, yra aiškios, ar šalys jas supranta vienodai ir apskritai ar jos gali būti priverstinai vykdomos, ar neprašoma išduoti vykdomąjį raštą ir dėl reikalavimų, dėl kurių vykdymo nebuvo susitarta taikos sutartyje, nors jie ir susiję su šalių ginču, kuris buvo sprendžiamas byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017).

18. Nors įstatymų leidėjas CPK nuostatose tiesiogiai ir nenurodo, kad dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį turi būti sprendžiama priimant nutartį (rezoliucija toks klausimas nesprendžiamas), tačiau tiek iš CPK 646 straipsnio 3 dalies dispozicijos, tiek iš formuojamos kasacinio teismo praktikos akivaizdu, jog vykdomojo rašto išdavimas pagal teismo patvirtintą taikos sutartį (CPK 646 straipsnio 3 dalis) yra kompleksinis procesas, kurio metu teismas turi nustatyti tiek taikos sutarties nevykdymo faktą, tiek analizuoti konkrečias taikos sutarties sąlygas (jų vykdytinumą, šalių valią ir tikruosius ketinimus, kaip šalys suvokia tam tikras sutarties sąlygas ir pan.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiai bylą nagrinėjančio teismo pareigai įvykdyti rezoliucijos priėmimo procesinis institutas nėra pakankamas, siekiant pateisinti anksčiau aptartus įstatymų leidėjo CPK 646 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisės normų tikslus (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2251-864/2023). Dėl šios priežasties darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą dėl teismo patvirtintos šalių taikos sutarties nevykdymo, nepagrįstai savo procesinį sprendimą įformino rezoliucija, užuot priėmęs rašytinę nutartį.

19. Kaip minėta, CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo, kai tai tiesiogiai numatyta CPK. Įstatymas detaliai reglamentuoja, kaip teismas turi nagrinėti prašymą išduoti vykdomąjį raštą pagal nevykdomą teismo patvirtintą taikos sutartį. CPK 646 straipsnio 3 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta: „<...> Dėl teismo nutarties išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti paduotas atskirasis skundas.“ Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, atsisakius priimti atsakovės pateiktą 2024 m. liepos 1 d. atskirąjį skundą, būtų nepagrįstai apribota apeliantės teisė į teisminę gynybą ir teisė būti išklausytai, todėl skundžiama nutartis panaikintina ir atskirojo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

20. Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, susijusias su atskirojo skundo priėmimu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, todėl ji panaikintina ir atskirojo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti ir atskirojo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.