Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. S. ir S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB bankas ieškinį atsakovams G. S. ir S. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos

11. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantai (atsakovai) teismui pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymą apie atsakovo G. S. valstybinį socialinį draudimą nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kaip matyti iš bylos medžiagos naujai/papildomai pateiktame įrodyme nurodyti duomenys galėjo būti sudaryti ir pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu į ieškinį arba vėlesnėse bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijose ir vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste. Kadangi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis lemia ir bylos šalių galimybių teikti naujus įrodymus apribojimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia nurodyto papildomo įrodymo nepriimti ir nevertinti.

Dėl bylos esmės

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl 2010 m. sausio 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų S. S. ir G. S., pripažinimo negaliojančia taikant actio Pauliana institutą. Pagal ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį atsakovė S. S. už 3 127,90 Eur (10 800 Lt) sumą iš atsakovo G. S. įgijo teisę iš UAB „Riešės plantacija“ reikalauti sumokėti 69 860,74 Eur (241 215, 17 Lt) skolą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nustatė visas ieškinio tenkinimo sąlygas ir ginčo sandorį pripažino negaliojančiu bei taikė restituciją.

13. Apeliantai (atsakovai) tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su actio Pauliana instituto taikymu dėl trijų priežasčių, pirma, dėl praleisto vienerių metų ieškinio senaties termino, antra, apeliantų įsitikinimu, ginčo sandoris privalėjo būti sudarytas, ir, trečia, atsakovų sudaryta povedybinė sutartis, kuria nustatytas visiškas sutuoktinių turto atskirumo režimas, paneigia įstatyme nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos taikymą. Būtent šiais ginčijamais aspektais bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų ir pasisako. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliaciniame skunde iš esmės atkartojamos pirmosios instancijos teismui nurodytos bei teismo išnagrinėtos aplinkybės, konkrečiai nenurodant pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų, t. y., nepateikiami argumentai dėl netinkamo teisės normų taikymo ir/ar faktinių aplinkybių nustatymo. Vien faktas, jog apeliantai (atsakovai) nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu bei jų teisiniu kvalifikavimu, atmetant apeliantų nurodytas tokių aplinkybių interpretacijas, savaime nereiškia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo.

Dėl vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana pareikšti

14. Tarp šalių kilo ginčas dėl vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana pareikšti. Apeliantų teigimu, ieškovė apie ginčo sandorį, sudarytą 2010 m. sausio 20 d., žinojo gerokai anksčiau nei pareiškė ieškinį, kadangi ieškovė, būdama kreditore UAB „Kamintras“ bankroto byloje, kuri pagal UAB „Riešės plantacija“ ir UAB „Kamintras“ sudarytą taikos sutartį buvo įgijusi reikalavimo teisę į UAB „Riešės plantacija“ 220 112,61 Eur (760 004,85 Lt) skolą, turėjo žinoti apie tokią jos skolininkės (UAB „Kamintras“) reikalavimo teisę bei jos perleidimo sandorius.

15. Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis).

16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018 26 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

18. Tam, kad būtų galima pradėti skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią reikia nustatyti, jog kreditoriui tapo žinoma: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Tai reiškia, jog vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

19. Nagrinėjamu atveju, apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, nurodė, jog ieškovė turėjo veikti aktyviai, prašyti išreikalauti dokumentus, susijusius su reikalavimų UAB „Riešės plantacija“ atžvilgiu, perleidimu. Be to, atsakovų teigimu, ieškovė nepagrįstai nurodė, jog apie tarp atsakovų sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį sužinojo tik 2017 m. kovo 31 d., kai tinklapyje www.teismai.lt buvo paskelbtas pranešimas apie UAB „Riešės plantacija“ skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties, kuriuo buvo prašoma perduoti pareiškėjos S. S. prašymą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tokio pobūdžio viešuose pranešimuose nenurodoma informacija apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį, tačiau ieškovė teismui pateikė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, todėl apie ginčo sutarties sudarymą žinojo gerokai anksčiau nei nurodo.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu bei jų pagrindu padarytomis teisinėmis išvadomis. Atsakovų nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su eile reikalavimo teisių perleidimo sutarčių (nesančių ginčo objektu) sudarymu, bei jų interpretavimas, kaip ir aplinkybės, kad ieškovė aktyviai dalyvavo tiek UAB „Kamintras“, tiek UAB „Stogų sprendimai“ bankrotų procesuose, objektyviai nepagrindžia momento, nuo kurio nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojama ieškinio senaties pradžia.

21. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „Kamintras“ bankroto byloje, iškeltoje 2009 m. balandžio 17 d., buvo nustatyta, jog ši įmonė turėjo reikalavimo teisę UAB „Riešės plantacija“, tačiau vien aplinkybė, kad ir ieškovė AB SEB bankas dalyvavo bankroto byloje ir/ar kreditorių komitete, byloje nesant duomenų, apie UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį, negali lemti išvados, jog ieškovė turėjo sužinoti apie reikalavimo teisės UAB „Riešės plantacija“ atžvilgiu perleidimą ir/ar sekti tolimesnį šios reikalavimo teisės judėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamas sandoris nėra susijęs su UAB „Kamintras“ bankroto byla ir/ar tarp UAB „Kamintras“ ir UAB „Stogų sprendimai“ sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi.

22. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Stogų sprendimai“ įgytą reikalavimo teisę 2009 m. balandžio 17 d. perleido savo direktoriui atsakovui G. S., 2009 m. gegužės 7 d. UAB „Stogų sprendimai“ buvo iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir dėl minėtoje bankroto byloje nustatytų aplinkybių: vien faktas, kad ieškovės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Stogų sprendimai“ bankroto byloje, tačiau administratoriui nepateikus informacijos apie galimai kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, jokiu būdu nesuponuoja prezumpcijos, jog kreditorė tai turėjo padaryti pati. Kitaip tariant, UAB „Stogų sprendimai“ bankroto byloje nebuvo duomenų apie reikalavimo UAB „Riešės plantacija“ atžvilgiu perleidimą atsakovui G. S..

23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog vien faktas, kad ieškovė (AB SEB bankas) ir atsakovas G. S. kitoje civilinėje byloje, t. y. Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-784-260/2010 pagal ieškovės AB SEB banko ieškinį atsakovui G. S. sudarė taikos sutartį, pagal kurios sąlygas atsakovas įsipareigojo pakeisti turimų žemės sklypų paskirtį ir tokiu būdu padidinti jų vertę, nelemia išvados, kad ieškovė privalėjo žinoti apie atsakovo turimą reikalavimo teisę UAB „Riešės plantacija“ atžvilgiu ir/ar jos perleidimą sutuoktinei atsakovei S. S..

24. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytas faktines aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų (atsakovų) argumentus dėl ieškovės sužinojimo apie ginčo sandorį momento bei reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovų nurodomos aplinkybės iš esmės grindžiamos vien prielaidomis, tarpusavyje nesusijusiomis aplinkybėmis bei nepagrįstai didelės įrodinėjimo naštos perkėlimu ieškovei. Nors kiekvienu atveju šalis turi būti suinteresuota kuo greičiau ir efektyviau ginti savo pažeistas teises, tačiau nagrinėjamu atveju pripažinus, jog ieškovė privalėjo tiek UAB „Kamintras“, tiek UAB „Stogų sprendimai“ bankroto bylose sekti reikalavimo UAB „Riešės plantacija“ atžvilgiu judėjimą ir perėjimą iš vieno asmens kito asmens nuosavybėn, kai ginčas nesusijęs su visomis šio reikalavimo perleidimo sutartimis, tarp šalių būtų neproporcingai paskirstyta įrodinėjimo našta. Be to, nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste, pažymėtina ir tai, kad net ir pripažinus, jog ieškovė žinojo ir/ar turėjo žinoti apie ankstesnių reikalavimo teisių perleidimą, ši aplinkybė negali būti lemiama sprendžiant ieškinio senaties praleidimo klausimą dėl ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Juolab, negalėtų būti konstatuota, jog ieškovė turėjo suvokti apie savo, kaip atsakovo G. S., kreditorės teisių pažeidimą.

25. Apeliantų (atsakovų) teigimu, faktą, jog ieškovė apie ginčo sandorį žinojo anksčiau nei 2017 m. kovo 31 d., patvirtina ir tai, jog www.teismai.lt skelbtame pranešime apie bylos nagrinėjimą nėra nurodoma specifinė informacija apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį, o ieškovė kartu su ieškiniu pateikė tokios sutarties kopiją. Nurodyto pobūdžio atsakovų abejones, teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi šiuos dokumentus ieškovė galėjo gauti iš trečiojo asmens UAB „Riešės plantacija“, o tokių dokumentų turėjimas savaime nereiškia, jog ieškovė apie ginčijamą sandorį sužinojo anksčiau nei pati nurodė. Trečiasis asmuo UAB „Riešės plantacija“ teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose pripažino, jog būtent po viešo paskelbimo apie bylos dėl išieškotojo pakeitimo ieškovė kreipėsi į ją prašydama suteikti detalesnės informacijos, susijusios su ginčo dalyku, bei ją pagrindžiančius dokumentus.

26. Dar daugiau, tarp atsakovų sudarytas ginčo sandoris nebuvo išviešintas, pagal UAB „Kamintras“ ir UAB „Riešės plantacija“ sudarytą taikos sutartį reikalavimo teisė tapo vykdytina tik 2016 m. lapkričio 30 d. (numatyta pirmoji įmoka), todėl iki šio momento nei vienas iš šią teisę turėjusių asmenų nesikreipė į teismą dėl išieškotojo pakeitimo, atitinkamai ieškovė neturėjo galimybės sužinoti apie reikalavimo teisės perleidimą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nebuvo praleistas.

Dėl atsakovo pareigos sudaryti ginčo sandorį

27. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Apeliantų įsitikinimu, atsakovui G. S. pareiga sudaryti ginčijamą reikalavimo teisių perleidimo sutartį kilo Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta taikos sutartis, pagrindu. Šia sutartimi šalys sulygo, jog atsakovas G. S. pakeis turimų žemės sklypų paskirtį iš žemės ūkio į gyvenamąją bei tokiu būdu padidinęs jų vertę, įkeis ieškovei AB SEB bankui. Apeliantų teigimu, ieškovė privalėjo suprasti, kad taikos sutarties sąlygų vykdymas pareikalaus finansinių lėšų, o atsakovas privalės parduoti turimą reikalavimo teisę. Teisėjų kolegijos vertinimu šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-403/2018 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien Kauno apygardos teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sudarymas savaime nereiškia ginčo sandorio privalomumo. Teismo patvirtintoje taikos sutartyje nebuvo sulygtas atsakovo nurodytos sąlygos įvykdymo būdas, nebuvo aptartos atsakovo finansinės galimybės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Prieš sudarant taikos sutartį bei derantis dėl jos sąlygų ir įvykdymo galimybių, būtent atsakovui teko pareiga įvertinti savo finansinius resursus. Dėl nurodytų priežasčių net ir darant prielaidą, jog ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta ieškovės interesais, t. y. siekiant įvykdyti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygas, nelemia ginčo sandorio privalomo pobūdžio.

Dėl atsakovų nesąžiningumo

30. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su atsakovų (ne)sąžiningumu, nurodo, jog CK 6.67 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad skolininkas, sudaręs sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, yra nesąžiningas. Kitaip tariant, pripažįstama, kad, esant šiai aplinkybei, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Nagrinėjamoje byloje šalių nesąžiningumo prezumpcija nėra paneigta.

31. Apeliantų argumentai, jog nesąžiningumo prezumpcija šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi tarp atsakovų, sudariusių ginčo sandorį, sudaryta povedybinė sutartis, pagal kurią taikomas visiško sutuoktinių turto atskirumo režimas, teisėjų kolegijos atmetami. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nors įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, tačiau skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, turi teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016 28 punktą ir jame nurodytą praktiką). Vis dėlto, nagrinėjamu atveju apeliantų nurodytos aplinkybės, nepaneigia nesąžiningumo prezumpcijos taikymo. Nurodytos prezumpcijos taikymas nėra siejamas su sutuoktinių turto povedybine sutartimi nustatytu turto teisiniu režimu, todėl apeliantams nepateikus jokių kitų jų nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma įstatyme įtvirtinta ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai jas kvalifikavo, pagrįstai sprendė, jog ieškovė nėra praleidusi sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino ginti pažeistas savo teises, vertindamas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas G. S. ginčo sandorio sudaryti neprivalėjo, taip pat pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju, ginčo sandoriui esant sudarytam tarp sutuoktinių, turi būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija.

33. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė bei trečiasis asmuo. Ieškovė AB SEB bankas apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, o trečiasis asmuo 819,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija spręsdama dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, vertina civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausą, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, atsižvelgia į Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius (už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimaliai rekomenduojama priteisti 1 062,88 Eur), konstatuoja, jog prašomos priteisti sumos yra pagrįstos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lygiomis dalimis priteisti ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui, j. a. k. 112021238, iš atsakovų G. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lygiomis dalimis priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Riešės plantacija“, j. a. k. 186720975, iš atsakovų G. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 819,17 Eur (aštuonis šimtus devyniolika eurų 17 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.