Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1279-796/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-12-12
Bylos Nr.: e2A-1279-796/2024
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Milda Skersienė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, T. F.
Trečiasis asmuo: T. K.

Kategorijos

2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.5.2.4Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas

Civilinė byla Nr. e2A-1279-796/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05002-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.4; 2.6.39.2.5.5 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 12 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Skersienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir T. F. (T. F.) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo T. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškiniu prašė: 1) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. F. 18 287,03 Eur; 2) priteisti ieškovei iš atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. F. atitinkamai 823,67 Eur ir 701,42 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos; 3) priteisti ieškovei iš atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. F. atitinkamai 6 ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti ieškovei iš atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. F. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 446 Eur už žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė tokiomis aplinkybėmis:

2.1. 2022 m. rugsėjo 6 d. ieškovė draudėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“ išdavė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 822802788 (toliau – ir Draudimo sutartis), patvirtinančią, kad laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 6 d. 10.28 val. iki 2023 m. rugsėjo 5 d. 24.00 val. buvo apdraustas draudėjos turtas, t. y. automobilis „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

2.2. 2023 m. gegužės 1 d., 16.06 val., adresu (duomenys neskelbtini), automobilio „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas T. F., būdamas neblaivus, kai nustatytas sunkus girtumo laipsnis, neturėdamas teisės jo vairuoti, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, automobilio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į sklypo tvorą ir įvažiavo į sklype esantį modulinį karkasinį namelį, jį apgadino, taip pat apgadino jame esančius daiktus bei lauke esančią tvorą, tujas. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2973-1011/2023 faktinis automobilio valdytojas T. F. buvo pripažintas kaltu.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Automobilio „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja ir savininkė yra atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovė perdavė šį automobilį savo darbuotojui T. K., o T. K. perdavė šį automobilį savo draugui atsakovui T. F..

2.4. Ieškovė 2023 m. gegužės 1 d. įvykį pripažino draudžiamuoju ir, atskaičiusi 1 678,58 Eur nusidėvėjimą, nukentėjusiajai išmokėjo 18 287,03 Eur (19 965,61 Eur – 1 678,58 Eur). Taigi, galutinė nuostolių suma regreso tvarka dėl padarytos žalos yra 18 287,03 Eur.

Šalies argumentai

2.5. Ieškovė nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovės darbuotojas T. K. nurodė atsakovui, jog tai jo asmeninis automobilis, o ne įmonės (atsakovės), ir iš draugiškumo leido naudotis šiuo automobiliu. Taigi, atsakovės darbuotojas sąmoningai leido atsakovui naudotis automobiliu ir net nenurodė, jog tai tarnybinis automobilis. Kadangi T. K. yra atsakovės darbuotojas, tai už jo veiksmus atsako darbdavė (atsakovė). Be to, kaip matyti, atsakovės darbuotojas T. K. yra itin neatsakingas, nepareigingas asmuo, kuris leidžia naudotis tarnybiniu automobiliu savo draugams (šiuo atveju atsakovui). Pažymėjo, kad asmens elgesys, kai staiga neateinama į darbą, nekeliamas telefonas direktoriui, nepasireiškia vienkartiniu atveju, t. y. toks elgesys yra sąmoningas elgesys. Tad atsakovė, pas kurią jau nuo 2021 m. kovo 31 d. dirbo T. K., turėjo įvertinti ir atkreipti dėmesį į tokio asmens veiksmus, elgesį. Atsakovė vis tiek perdavė minėtą automobilį tokiam savo darbuotojui. Be to, yra neįtikima, kad per mėnesį laiko neįmanoma surasti savo darbuotojo ir savo automobilio, tad akivaizdu, jog atsakovė nebuvo rūpestinga, atidi didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. Ieškovė pažymėjo, kad eismo įvykis įvyko 2023 m. gegužės 1 d., bet atsakovė į policiją kreipėsi tik 2023 m. gegužės 5 d. Ieškovės vertinimu, dar iki 2023 m. gegužės 5 d. atsakovei policija turėjo pranešti apie eismo įvykį, tad atsakovė jau žinojo apie avariją ir kreipėsi į policiją tik „dėl akių“, apsimesdama, jog nežinojo, kur buvo atsakovės automobilis, o ne dėl to, kad praneštų apie šio automobilio neva dingimą.

2.6. Pažymėjo, kad, remiantis teisiniu reglamentavimu, didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnis); valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punktu. Ieškovė ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu dėl atsakovės solidariosios atsakomybės rėmėsi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑113‑628/2020 išaiškinimais, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku, t. y. darbdaviu, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-682/2006 išaiškinimais, kad darbuotojo atsakomybė nesudaro pagrindo draudikui tiesiogiai reikalauti pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo, kuris autoavarijos metu neblaivus vairavo transporto priemonę, valdomą draudėjo ar apdraustojo, kaip didesnio pavojaus šaltinį.

2.7. Ieškovė nurodė, kad atsakovas T. F., būdamas neblaivus, kai nustatytas sunkus girtumo laipsnis, neturėdamas teisės jo vairuoti nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į namą ir jį apgadino. Taigi, atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavus, dėl to sukėlė eismo įvykį.

Atsiliepimas

2.8. Atsakovės darbuotojas T. K. perdavė šį tarnybinį automobilį atsakovui, nurodė, kad tai jo asmeninis, o ne tarnybinis automobilis, o atsakovė perdavė savo automobilį tokiam neatsakingam savo darbuotojui. Taigi, atsakovės ir jos darbuotojo T. K. veiksmai atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme (CK 6.248 straipsnio 2 dalis).

Šalies argumentai

2.9. Ieškovė, remdamasi CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑7‑49‑788/2016 nurodytus išaiškinimus, atsakovams gali būti taikoma solidarioji atsakomybė. Remdamasi CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalimis ir CK 6.251 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad atsakovams prievolė atlyginti padarytą žalą kyla dėl to, kad atsakovai nesiėmė būtinų veiksmų, kad būtų išvengta žalos padarymo asmenų turtui – neteisėtas neveikimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), ir pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.248 straipsnio 3 dalis), dėl to buvo padaryta žala ieškovės apdraustam turtui.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti ieškovės ieškinį šiai atsakovei, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė tokius argumentus:

3.1. Atsakovė nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2973-1011/2023 buvo nustatyta, kad eismo įvykį sukėlė ir kitų asmenų turtą apgadino atsakovas T. F.. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad transporto priemonė, kurią vairavo atsakovas, priklauso atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat buvo nustatyta, kad atsakovas T. F. šią transporto priemonę užvaldė neteisėtai.

3.2. Atsakovė transporto priemonę trečiajam asmeniui T. K. perdavė laikydamasi darbo teisės norminių aktų reikalavimų. 2022 m. rugpjūčio 21 d. buvo priimtas įsakymas, juo transporto priemonė buvo perduota T. K., nurodyta, kad transporto priemonė perduodama darbo funkcijoms vykdyti, o transporto priemonę naudoti ne darbo metu ir perduoti tretiesiems asmenims griežtai draudžiama. T. K. su šiuo įsakymu susipažino ir sutiko jį vykdyti. Taip pat buvo pasirašytas 2022 m. rugpjūčio 21 d. Tarnybinio automobilio perdavimo–priėmimo aktas, juo T. K. prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėto tarnybinio automobilio išsaugojimą. Atsakovė elgėsi rūpestingai, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir įformino transporto priemonės perdavimui reikalingus dokumentus. 2023 m. balandžio 3 d. atsakovės darbuotojas T. K. neatvyko į darbą, darbe nepasirodė ir vėliau, taip pat negrąžino patikėtos transporto priemonės, atsakovės direktorė T. K. ieškojo, skambino. Iš pradžių T. K. sakė, kad susirgo, vėliau į telefono skambučius nebeatsiliepė. Direktorė keletą kartų buvo nuvykusi į gyvenamąją vietą, tačiau durų niekas neatidarė. 2023 m. gegužės 5 d. atsakovė kreipėsi į policiją dėl dingusio automobilio. Atsakovė dėjo pakankamai pastangų, kad T. K. perduotas automobilis būtų grąžintas jo teisėtam valdytojui, tačiau to padaryti greitai nepavyko, nes T. K. iš pradžių sirgo, o po to pradėjo slapstytis nuo atsakovės.

3.3. Neįrodyta, kad T. K. nuolat pažeidinėjo darbo sutartį, todėl negali būti teigiama, kad atsakovė perdavė transporto priemonę darbuotojui, iš anksto žinodama, kad jis yra nerūpestingas ir linkęs pažeisti darbo tvarką. Atsakovė apie įvykusį eismo įvykį sužinojo tik tada, kai kreipėsi į policiją dėl dingusios transporto priemonės. Transporto priemonės savininkė yra atsakovė, atsakovės darbuotojas valdė transporto priemonę patikėjimo teise, t. y. atsakovės darbuotojas nebuvo ir nėra transporto priemonės savininkas, todėl jis neturėjo teisės perleisti naudotis transporto priemonę kitiems asmenims. Šiuo atveju ne atsakovės darbuotojas perdavė transporto priemonę atsakovui, tačiau pats atsakovas neteisėtai užvaldė atsakovės transporto priemonę. Nėra jokio priežastinio ryšio tarp kilusios žalos ir atsakovės bei jos darbuotojo veiksmų. Žala kilo išskirtinai tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

3.4. Transporto priemonė darbuotojui buvo perduota išimtinai darbo funkcijoms atlikti, atsakovė savo veiksmais ar neveikimu niekaip neprisidėjo prie to, kad atsakovas savavališkai paėmė transporto priemonę ir padarė žalą. Atsakovė fiziškai negali kontroliuoti, ar jos darbuotojas nesinaudoja transporto priemone asmeniniais tikslais, o tuo labiau ar jos darbuotojai ir jo draugai neatlieka neteisėtų veiksmų. Atsakovės veiksmai nesusiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimu, atsakovė nėra atsakinga už žalos atsiradimą, perduodama transporto priemonę darbuotojui T. K. atsakovė elgėsi rūpestingai ir laikėsi teisės aktų reikalavimų. Ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, įrodančių 18 278,03 Eur dydžio draudimo išmokos išmokėjimo pagrįstumą.

4. Atsakovas T. F. ir trečiasis asmuo T. K. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo T. F. priteisė: 1) 18 287,03 Eur nuostolių atlyginimą dėl išmokėtos draudimo išmokos; 2) 701,42 Eur kompensacines palūkanas, skaičiuojamas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos; 3) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 18 988,45 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 974,28 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė; priteisė atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė Lietuvos valstybei iš atsakovo T. F. 37,32 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

6. Teismo sprendimo motyvai:

6.1. Teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu galioja draudimo apsauga ir neįrodyta, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pažeidusi jai nustatytas pareigas.

6.2. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra draudikė, atlyginusi trečiojo asmens / nukentėjusiojo (nėra šios bylos šalis) nuostolius dėl to, kad atsakovas T. F. neblaivus, neturėdamas vairavimo teisės, neturėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar jos darbuotojo T. K. sutikimo, padarė žalos, kurią atlygino ieškovė / draudikė. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalies prasme abu minėti asmenys / atsakovai laikytinai transporto priemonės valdytojais, todėl jų atsakomybė šiuo atveju gali būti solidari, jei yra įrodoma, kad savininkas yra atsakingas dėl kilusio eismo įvykio.

6.3. Šioje byloje susiklostė taip, kad už atsakovus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. F. žalą tretiesiems asmenims atlygino atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ draudikė, ji yra ieškovė šioje byloje. Atitinkamai atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ neginčijant fakto, kad jos sudarytos draudimo sutarties pagrindu žala buvo atlyginta be pagrindo, laikytina, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažino, jog ji kartu su T. F. yra atsakinga už eismo įvykio metu sukeltą žalą dėl to, kad automobilį buvo perdavusi savo darbuotojui, iš kurio automobilį pasiėmė T. F..

6.4. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų kontekste ir CK 6.270 straipsnio 3 dalies prasme laikytina, kad dėl to, jog automobiliu pasinaudojo T. F., yra ir valdytojos UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltės. Teismas sutiko su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nepakankamai apdairi ir rūpestinga, nes T. K. leido turėti darbui skirtą transporto priemonę, nors šis visą mėnesį neatvyko į darbą, atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo paženklinusi transporto priemonės įmonės logotipu, nenaudojo transporto priemonės sekimo įrangos (atsakingas verslas paprastai darbuotojams perduodamose transporto priemonėse montuoja GPS), be to, T. K. pripažino, kad ne darbo dieną naudojo automobilį, o viešoje vietoje užmigęs, paliko šalia savęs ant žolės automobilio raktelius, dėl to juos pasiėmė T. F. ir, neturėdamas tam teisės, būdamas neblaivus padarė eismo įvykį, padarė turtinės žalos tretiesiems asmenims. Atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ argumentai, kad jos veiksmai buvo pakankami, nes sudarė automobilio perdavimo aktą, teismo vertinimu, nėra pakankami, neleidžia prieiti prie pagrįstu įsitikinimu paremtos išvados, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėmėsi tinkamų priemonių kontroliuoti darbuotojui perduotos transporto priemonės naudojimą tuo tikslu, kuriuo ji buvo perduota. Be to, minėtame akte iš esmės nebuvo suformuluota jokių taisyklių, sąlygų ar pareigų darbuotojui dėl transporto priemonės naudojimo ar nenaudojimo, nenustatyta pareiga pranešti darbdaviui apie eismo įvykius, susijusius su transporto priemone, neaptartos automobilio saugojimo ne darbo metu sąlygos ir pan. Atsiliepime nurodyto įsakymo apie transporto priemonės perdavimą T. K. atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ teismui nepateikė.

6.5. Pažymėta, kad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. rugsėjo 6 d. ieškovės įmonėje apsidraudė savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo. Todėl ieškovė / draudikė pagrįstai atlygino UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip solidariosios skolininkės, padarytą žalą. Atitinkamai aptartų Draudimo sutarties ir TPVCAPDĮ nuostatų prasme ieškovė, kaip draudikė, besąlygiškai neturi teisės regresiniu ieškiniu reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip draudėjos, jeigu nėra konstatuota, kad atsakovė / draudėja pažeidė sudarytą draudimo sutartį arba TPVCAPDĮ. Teismo vertinimu, atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu negali būti taikomos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes jos taikytinos tiems už žalos padarymą atsakingiems asmenims, kurie nėra draudėjai. Draudėjos / atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu galėtų būti pritaikytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatos, tačiau ieškovė neįrodė, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje ar draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar kaip nors pažeidė minėtos sutarties ar įstatymo nuostatas. Be to, ieškovė, sudarydama su atsakove UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį, įvertino UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip juridinio asmens, riziką autoįvykiams ir nustatė draudimo sumą (Draudimo sutarties 1.5 punktas). Teismas pripažino, kad ieškovė neturi regresinio reikalavimo teisės į atsakovę, todėl ieškovės pirmąjį reikalavimą atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atmetė.

6.6. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas T. F. yra atsakingas už ieškovės patirtus nuostolius, todėl ieškinio reikalavimas dėl 18 287,03 Eur nuostolių priteisimo tenkintas, ieškovės nuostolius priteisiant iš vieno atsakovo – T. F.. Ieškovė įrodė, kad 18 287,03 Eur nuostoliai yra patirti, jie tinkamai apskaičiuoti, pagrįstai atlyginti. T. F. neteisėti veiksmai nustatyti 2023 m. gruodžio 18 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2973-1011/2023, todėl pripažinta, kad įrodyta ne tik žala, bet ir neteisėti veiksmai, kaltė. Tarp atsakovo T. F. neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja ir tiesioginis priežastinis ryšys.

6.7. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu pagrindinis ieškovės reikalavimas atmestas, o atsakovo T. F. atžvilgiu patenkintas, teismas iš atsakovo T. F. ieškovei priteisė 701,42 Eur kompensacinių palūkanų, susidariusių nuo pretenzijos jam pateikimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 18 988,45 Eur (18 287,03 + 701,42) sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu ieškovės reikalavimą dėl 823,67 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo ir reikalavimą dėl procesinių palūkanų atmetė kaip nepagrįstus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; iš atsakovų priteisti ieškovei jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

7.1. Ieškovė apeliaciniu skundu skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį. Ieškovė palaiko pirmosios instancijos teismo motyvus, išdėstytus skundžiamame sprendime, jog yra pagrįstai nustatyta atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltė. Jeigu yra pagrįstai konstatuojama šios atsakovės kaltė (taip pat ir atsakomybė bei pareiga atlyginti žalą), tai ieškiniu prašoma priteisti suma turėjo būti priteista solidariai ir iš atsakovės.

7.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nebuvo įrodytas draudimo sutartyje numatytų pareigų pažeidimas. Atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ kyla atsakomybė tiek pagal Draudimo sutarties 2.4 punktą, tiek pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai ir atsakingai, neperleidžiant savo transporto priemonės asmenims, kurie tą automobilį gali arba patys vairuoti neblaivūs, arba perduoti tą transporto priemonę neblaiviems asmenims. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltę, o tai reiškia, jog ieškovė įrodė šios atsakovės atsakomybės pagrindą – kaltę, t. y. kad ši atsakovė, elgdamasi neatsakingai ir aplaidžiai, perdavė transporto priemonę neatsakingam asmeniui (trečiajam asmeniui (savo darbuotojui) T. K.), šis, būdamas neblaivus, perdavė tą transporto priemonę kitam neblaiviam asmeniui (atsakovui T. F.). Dėl atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplaidžių ir nerūpestingų veiksmų šios atsakovės transporto priemonę vairavo neblaivus asmuo (šiuo atveju atsakovas T. F.). Nors atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo T. F. nesieja tiesioginiai darbo santykiai, tačiau atsakovės veiksmai yra neapdairūs ir nerūpestingi.

7.3. Ieškovės vertinimu, yra galimas solidarumas tarp atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo T. F.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo aplaidžiais ir nerūpestingais veiksmais prisidėjo prie eismo įvykio įvykimo ir atsiradusios žalos. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. F. veiksmų bendrumas yra skirtingo pobūdžio, jie atlikti skirtingu laiku, tačiau tokius veiksmus galima pripažinti bendrais veiksmais, o asmenys gali atsakyti solidariai.

7.4. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neginčijo draudimo išmokos išmokėjimo fakto, o tai reiškia, kad ši atsakovė pripažino, jog žala turi būti atlyginama pagal šios atsakovės draudimo sutartį.

7.5. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-628/2020, nurodo, kad ji negali teikti tiesioginio regresinio reikalavimo trečiajam asmeniui T. K. (kuris būdamas neblaivus perdavė neblaiviam atsakovui T. F. atsakovės transporto priemonę), kadangi T. K. tuo metu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šią aplinkybę, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą nepriteisti žalos atlyginimo iš atsakovės.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės šiai atsakovei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo argumentai:

8.1. Atsakovės vertinimu, apeliantė netinkamai aiškina draudiko regreso teisę pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį. Atsakovė pažymi, kad jos ir atsakovo nesiejo jokie teisiniai santykiai. Atsakovė buvo trečiojo asmens darbdavė, jam (t. y. trečiajam asmeniui) apeliantės apdrausta transporto priemonė buvo patikėta darbo tikslams, o atsakovas, kaip nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, iš trečiojo asmens šią transporto priemonę pasisavino neteisėtai ir pasisavinęs sukėlė eismo įvykį. Atsakovė yra trečiojo asmens, o ne atsakovo darbdavė ir neturi pagrindo atsakyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, tai pagrįstai sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas. Atsakovė, remdamasi CK 6.270 straipsnio 1 dalimi ir TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalimi, teigia, kad pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog žalos atsiradimo metu apdraustos transporto priemonės valdytoju buvo išimtinai tik atsakovas, todėl, vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tik iš jo vieno ir yra pagrindas regreso tvarka priteisti ieškovei žalos išmoką, nes tik šis asmuo transporto priemonę valdė būdamas neblaivus ir sukėlė eismo įvykį.

8.2. Atsakovė nesutinka, kad šiuo atveju yra galimas solidarumas tarp atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo T. F.. Atsakovės atsakomybė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu negali būti taikoma, nes atsakovė nebuvo transporto priemonės valdytoja, be to, buvo draudėja, jai šis reguliavimas netaikytinas, vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika.

Žemesnės instancijos teismas

8.3. Atsakovės vertinimu, iš apeliacinio skundo motyvacijos galima suprasti, kad savo poziciją apeliantė visgi grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu vertino galimą atsakovės atsakomybę aptartu teisiniu pagrindu ir padarė pagrįstą išvadą, kad ši atsakomybė netaikytina, nes apeliantė neįrodė šios atsakovės atsakomybės pagrindų. Nepaisant to, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškiai numato, kokiais pagrindais atsakovei galėtų kilti atsakomybė, šių pagrindų ieškovė neįrodinėjo.

Atsiliepimas

8.4. Atsakovė nesutinka su apeliantės teiginiais, kuriais ši atsakovės atsakomybę bando kildinti iš to, kad atsakovė esą prisidėjo prie savo valdymo teisės netekimo, nes, visų pirma, šie teiginiai nesudaro pagrindo taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatas, o antra, jie nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atsakomybę, nes nesusiję su eismo įvykiu jokiu priežastiniu ryšiu. Atsakovė transporto priemonę trečiajam asmeniui T. K. perdavė laikydamasi darbo teisės norminių aktų reikalavimų. Atsakovė elgėsi rūpestingai, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir įformino transporto priemonės perdavimui reikalingus dokumentus. Atsakovė nurodo, kad įdėjo pakankamai pastangų, kad T. K. perduotas automobilis būtų grąžintas jo teisėtam valdytojui, tačiau to padaryti greitai nepavyko, kadangi T. K. iš pradžių sirgo, o po to pradėjo slapstytis nuo atsakovės.

8.5. Transporto priemonė buvo skirta išskirtinai atsakovės darbuotojui vykti į darbą, atsakovė niekada neleido darbuotojui naudotis transporto priemone asmeniniais tikslais ir perduoti jos tretiesiems asmenims. Susiklostė situacija, kai transporto priemonę valdė asmuo, kuris neturėjo teisės valdyti jam nepriklausančios transporto priemonės, o įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad atsakovas šią transporto priemonę iš trečiojo asmens paėmė neteisėtai, jam miegant. Ne atsakovės darbuotojas perdavė transporto priemonę atsakovui, o pats atsakovas neteisėtai užvaldė atsakovės transporto priemonę. Akivaizdu, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp kilusios žalos ir atsakovės ir jos darbuotojo veiksmų. Žala kilo išskirtinai tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

8.6. Atsakovės veiksmai gali būti vertinami tik atsižvelgiant į jos santykį su darbuotoju T. K.. Transporto priemonė darbuotojui buvo perduota išimtinai darbo funkcijoms atlikti, atsakovė savo veiksmais ar neveikimu niekaip neprisidėjo prie to, kad atsakovas savavališkai paėmė transporto priemonę ir padarė žalą. Žalą sukėlė asmuo, kuris neteisėtai naudojosi atsakovei priklausančia transporto priemone (atsakovė nesuteikė teisės atsakovui naudotis jai priklausančia transporto priemone). Atsakovė nėra atsakinga už kitų asmenų, nesusijusių su ja teisiniais santykiais, neteisėtus veiksmus, todėl atsakovei negali kilti jokia atsakomybė dėl atsiradusios žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

11. Ieškovė apeliaciniu skundu skundžia tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį. Taigi apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai, pareikšti atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

12. Byloje nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 6 d. tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (draudikės) ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 822802788. Draudimo sutartimi ieškovė apdraudė transporto priemonės – lengvojo automobilio „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudimo sutarties galiojo laikotarpis – nuo 2022 m. rugsėjo 6 d. 10.28 val. iki 2023 m. rugsėjo 5 d. 24.00 val. Pagal Draudimo sutarties 2.1.1 punktą, ieškovė (draudikė) įsipareigojo apdraustos transporto priemonės valdytojams suteikti draudimo apsaugą pagal įstatymą.

13. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ jai priklausantį automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. rugpjūčio 21 d. Tarnybinio automobilio perdavimo–priėmimo aktu nuo 2022 m. rugpjūčio 21 d. buvo perdavusi naudoti įmonės darbuotojui (apdailininkui) trečiajam asmeniui T. K..

14. Byloje esančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2023 m. gegužės 17 d. ieškovei pateikto rašto duomenimis ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1‑2973‑1011/2023 duomenimis, 2023 m. gegužės 1 d., apie 16 val., adresu (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis – T. F. (atsakovas), vairuodamas automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, automobilio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini), stovintį namą ir jį apgadino. Remiantis bylos duomenimis, eismo įvykis įvyko Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu.

15. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1‑2973‑1011/2023 nustatyta, kad T. F. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, dėl to sukėlė eismo įvykį, jo metu nukentėjusiosioms buvo padaryta didelė žala, tokiais savo veiksmais įvykdė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Minėtu teismo nuosprendžiu T. F. pripažintas kaltu įvykdęs nurodytus nusikaltimus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2023 m. gegužės 1 d. įvykusio eismo įvykio metu ginčo transporto priemonę vairavo ir faktinis automobilio valdytojas buvo neblaivus vairavęs T. F. (atsakovas).

16. Remiantis bylos duomenimis, 2023 m. gegužės 1 d. įvykusį įvykį ieškovė pripažino draudžiamuoju ir nukentėjusiajai, atskaičiusi nusidėvėjimą, išmokėjo 18 287,03 Eur draudimo išmoką.

17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė (draudikė) pareiškė reikalavimą dėl ieškovės, kaip draudikės, sumokėtos išmokos grąžinimo, prašydama išmokos sumą priteisti solidariai iš atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ (draudėjos) ir T. F. (automobilį eismo įvykio metu vairavusio asmens). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai, pareikšti atsakovui T. F., apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl šios teismo sprendimo dalies nepasisako. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ (draudėjos) pareigos atlyginti ieškovei šios ieškiniu reikalaujamą sumą solidariai su atsakovu T. F..

18. Ieškovė (apeliantė) 2024 m. spalio 17 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kartu papildomai nurodė ir kasacinio teismo praktiką, ja grindžia papildomus argumentus dėl apeliacinio skundo turinio. Pažymėtina, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui (CPK 302 straipsnis). CPK 323 straipsnyje nustatyta, jog, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

19. Remiantis CPK 179 straipsnio 3 dalies reglamentavimu, pažymėtina tai, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios faktinėms aplinkybėms, kurias akcentuoja apeliantė papildomai pažymimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2012, kurioje priimta 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, nes nurodytoje byloje transporto priemonę vairavusio asmens tapatybė nebuvo nustatyta (nei transporto priemonės savininkas, nei trečiasis asmuo, kuriam jis buvo suteikęs automobilį naudotis, po eismo įvykio nepanešė ikiteisminio tyrimo organams apie tai, kad jie būtų praradę galimybę valdyti transporto priemonę, t. y. kad transporto priemonė buvo tam tikrą laiką užvaldyta neteisėtai kitų asmenų ar asmens; taip pat trečiasis asmuo, kuris po eismo įvykio kartu su nenustatytu asmeniu išlipo iš apdraustos transporto priemonės ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, neatskleidė, kas vairavo automobilį ir sukėlė žalą eismo įvykio metu, už tai buvo baustas administracine tvarka). Darytina išvada, kad nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar iš esmės pakankamai panašios, dėl to nagrinėjamu atveju vadovautis nurodoma kasacinio teismo praktika nenustatyta pagrindo.

Dėl atsakovės pareigos grąžinti išmokėtą draudimo išmoką

20. Apeliaciniu skundu ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nebuvo įrodytas Draudimo sutartyje numatytų pareigų pažeidimas. Apeliantė laikosi pozicijos, kad tiek Draudimo sutarties 2.4 punktas, tiek TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas leidžia ieškovei reikšti regresinį reikalavimą draudėjai dėl šiame straipsnyje numatytų pažeidimų.

21. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje reglamentuojami draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo atvejai. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, atliko TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytus veiksmus.

22. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu eismo įvykyje dalyvavusios apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai arba padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti iš transporto priemonės valdytojo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį; jeigu draudėjas nevykdė draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą išmoką ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, pažeidimo priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, kaip nustatyta Vyriausybės tvirtinamose eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse. TPVCAPDĮ 12 straipsnyje reglamentuojamos eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų pareigos.

23. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pasisakydamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies aspektu, pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje ar draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar kaip nors pažeidė minėtos sutarties ar įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nesirėmė tokiomis aplinkybėmis, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai arba padidino žalą dėl savo kaltės (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Apeliantė, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nebuvo įrodytas atsakovės draudimo sutartyje numatytų pareigų pažeidimas, remiasi Draudimo sutarties 2.4 punktu. Apeliantės akcentuojamame Draudimo sutarties 2.4 punkte numatyta, kad šalys privalo vykdyti kitas privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas pareigas. Apeliantė, remdamasi nurodyta į kitus teisės aktus nukreipiančia Draudimo sutarties nuostata, iš esmės laikosi pozicijos, kad atsakovė turėjo laikytis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos pareigos, jog transporto priemonė nebūtų vairuojama neblaivaus asmens. Apeliantė nesiremia argumentais, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai arba padidino žalą dėl savo kaltės, taip pat kad draudėja nevykdė būtent draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, ir dėl grąžintinos sumos dydžio nesiremia Vyriausybės tvirtinamose eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatomis, kaip tai numato TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostata. Taigi ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde savo reikalavimus atsakovei iš esmės grindė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu draudikės sumokėtos išmokos grąžinimo pagrindu ir tokiu atveju reikšmingomis aplinkybėmis. Esant tokioms aplinkybėms nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė neįrodė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų.

24. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neginčijo draudimo išmokos išmokėjimo fakto, o tai reiškia, jog ši atsakovė pripažino, kad žala turi būti atlyginama pagal šios atsakovės draudimo sutartį. Nustatyta, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesutiko su jai reiškiamų ieškinio reikalavimų dalimi. Atsakovė atsiliepime į ieškinį laikėsi pozicijos, kad ne atsakovės darbuotojas perdavė transporto priemonę atsakovui, tačiau pats atsakovas neteisėtai užvaldė atsakovės transporto priemonę, nėra priežastinio ryšio tarp kilusios žalos ir atsakovės bei jos darbuotojo veiksmų, žala kilo išskirtinai tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsakovė nėra atsakinga už kitų asmenų, nesusijusių su ja teisiniais santykiais, neteisėtus veiksmus, todėl atsakovei negali kilti atsakomybė dėl atsiradusios žalos. Atsakovės atstovė, pasisakydama dėl ieškovės argumentų, kad atsakovė buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, 2024 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdžio metu pažymėjo, kad tokia aplinkybė sudarė pagrindą atsirasti ieškovės pareigai išmokėti draudimo išmoką dėl draudžiamojo įvykio, tačiau nėra regreso pagrindas, kadangi tam taikomos kitos taisyklės, ir akcentavo tai, jog žalą padarė ne atsakovės darbuotojas, o kitas asmuo.

25. Draudimo teisinių santykių tarp draudėjo ir draudiko atsiradimo pagrindas – draudimo sutartis (CK 6.987 straipsnis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 3 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudžiama draudimo sutartyje ir (ar) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė už žalą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis).

26. Nagrinėjamu atveju ieškovę, kaip draudikę, ir atsakovę (draudėją) sieja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniai santykiai. Ginčo eismo įvykyje dalyvavo atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis „Ford Mondeo“, jo valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta pagal 2022 m. rugsėjo 6 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą Draudimo sutartį. Esant apdraustai atsakovei priklausančios transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei, eismo įvykio metu padaryta žala buvo atlyginta draudikei išmokant draudimo išmoką pagal Draudimo sutartį.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys. Jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑483/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑19‑695/2017, 25 punktas).

28. Taigi TPVCAPDĮ yra numatytos išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Tokia išimtis yra nurodyta TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje.

29. Kasacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamieji įvykiai yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑111‑1075/2019, 27 punktas).

30. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato draudiko, sumokėjusio išmoką, teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat vartojo alkoholį ar kitas narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo.

31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žalą sukėlusio eismo įvykio metu neblaivus transporto priemonę faktiškai vairavęs asmuo buvo atsakovas T. F.. Pirmosios instancijos teismo neapskųsta sprendimo dalimi konstatuota, kad šiuo atveju tarp atsakovo T. F. neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys ir už ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ patirtus nuostolius yra atsakingas atsakovas T. F..

32. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės (draudėjos) išmokėtos draudimo išmokos sumą solidariai grindžia aplaidžiais ir nerūpestingais atsakovės veiksmais, t. y. argumentais, kad atsakovė neužtikrino, jog jai priklausančios transporto priemonės, kuria buvo sukeltas įvykis ir padaryta žala, neužvaldytų kitas asmuo – eismo įvykio kaltininkas T. F..

33. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalis numato, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę; transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Nurodytu aspektu reikšminga pažymėti tai, kad, pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra numatyta draudiko, sumokėjusio išmoką, teisė reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo, t. y. a) transporto priemonę vairavęs asmuo arba b) kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo; taip pat ši teisė siejama su sąlyga, kad a) toks asmuo arba b) asmuo, už kurį jis atsako, vairavo transporto priemonę neblaivus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, siekiant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, turi būti įrodoma, jog asmuo yra atsakingas dėl kilusio eismo įvykio ir žalos jo metu padarymo.

34. Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio (transporto priemonės) padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.270 straipsnio 3 dalies taikymo, yra išaiškinęs, kad, siekiant taikyti solidariąją teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma būtina nustatyti neteisėto užvaldymo faktą, o tik tada faktą, ar teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl tokio valdymo netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3-59-1075/2023, 21 punktas).

35. Ieškovė ieškinį grindė argumentais, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 nurodytus išaiškinimus, atsakovams gali būti taikoma solidarioji atsakomybė. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pateikdamas išaiškinimus dėl solidariosios atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą, nurodė, kad žalą padariusių asmenų civilinės atsakomybės solidarumas taikomas nukentėjusiųjų atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-403/2024 39 punktą). Nagrinėjamoje byloje ieškovė (draudikė) yra transporto priemonės, kuria nukentėjusiems asmenims buvo padaryta žala, valdytojų civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo, bet ne nukentėjusysis dėl eismo įvykio.

36. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Draudiko teisė reikalauti sugrąžinti nukentėjusiesiems sumokėtas dėl padarytos žalos sumas nustatyta specialiuoju teisės aktu, nagrinėjamu atveju –TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje, joje nėra įtvirtinta solidarioji transporto priemonę vairavusio asmens ir draudėjo pareiga sugrąžinti išmokėtas sumas.

37. Ieškovei nepakanka pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, remiantis tuo pagrindu, kad ji išmokėjo draudimo išmoką, o atsakovė (draudėja), kaip transporto priemonės savininkė, buvo jos valdytoja. Draudiko ir draudėjo (transporto priemonės savininko ar valdytojo) teisinis santykis iš esmės yra ir vidinis draudimo teisinis santykis, jis taip pat yra ir sutartinis santykis, tai reikšminga ir taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio normą, suteikiančią teisę draudikui pareikšti reikalavimą atlyginti išmokėtas draudimo sumas. Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo (ieškovė) turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Teisės aktai draudiko teisę reikalauti, kad būtų grąžinta išmokėtos sumos dalis, sieja ir su priežastinio ryšio tarp pareigų pažeidimo ir eismo įvykio buvimu. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

38. Apeliantė iš esmės teisingai nurodo, kad tokiu atveju, jeigu darbuotojas vairavo transporto priemonę autoavarijos metu, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas darbdavys. Darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai, kad darbdavys turi atgręžtinę reikalavimo teisę į darbuotoją, nesudaro pagrindo draudikui pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą tiesiogiai reikalauti išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016 18 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑55-378/2016 14 punktą). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu automobilį neblaivus vairavo ne atsakovės darbuotojas T. K., kuriam atsakovė buvo perdavusi jos apdraustą automobilį.

39. Remiantis bylos duomenimis, eismo įvykio metu atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo T. F. nesiejo teisiniai santykiai. Apeliantė remiasi aplinkybe, kad transporto priemonę atsakovas T. F. užvaldė tuo metu, kai ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo perduota naudoti jos darbuotojui T. K.. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodo, kad ji perdavė šį automobilį savo darbuotojui trečiajam asmeniui T. K., tačiau atsakovas T. F. neteisėtai užvaldė atsakovės transporto priemonę. Pažymėtina, kad teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑123‑1075/2023, 47 punktas).

40. Apeliantė nurodo argumentus, kad trečiasis asmuo T. K., būdamas neblaivus, perdavė neblaiviam atsakovui T. F. atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonę. Tačiau bylos duomenų visuma nesudaro pagrindo tokią aplinkybę byloje pripažinti įrodyta. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1‑2973‑1011/2023 turiniu ir jame nurodytais ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamojo apklausto T. F. parodymais. Minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendyje pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis apklaustas T. F. nurodė, jog automobilis nuosavybės teise priklausė draugui T., jo pavardės nežino, kontaktų neturi, ir jis jam leido naudotis automobiliu iš draugiškumo. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sutiko, kad minėti teismo nuosprendžio aprašomosios bylos duomenys neturi prejudicinės galios (CPK 182 straipsnis) ir nurodytais duomenimis remiasi kaip rašytiniu įrodymu (2024 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 25 min. iki 30 min. 30 sek.). Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1‑2973‑1011/2023 turiniu ir jame nurodytais teismo posėdžio metu kaltinamojo T. F., pripažinusio kaltę, parodymais, kad automobilis, kurį vairavo, yra pažįstamo T., jis tiesiog paėmė mašinos raktelius, kol T. miegojo, ir išvažiavo. Atsakovė taip pat rėmėsi šios civilinės bylos nagrinėjimo metu duotais buvusio savo darbuotojo trečiojo asmens T. K. parodymais. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu T. K. nurodė, kad su T. F. nebuvo draugai, buvo susipažinę per bendrus pažįstamus, nurodė, kad automobilio T. F. nedavė, automobilį T. F. pasiėmė savavališkai, nes jis (T. K.) miegojo ir negalėjo matyti ir žinoti, kad automobilį pasiims. T. K. nepatvirtino, jog su T. F. buvo kalba apie tai, kad automobilis buvo T. K., ir nurodė, kad tokios kalbos nebuvo.

41. Taigi duomenys dėl T. F. nurodytų aplinkybių, kuriais rėmėsi šalys, yra prieštaringi. Ieškovė nepateikė duomenų, kad T. K. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ar baudžiamojoje byloje, o nagrinėjamoje civilinėje byloje T. K. nepatvirtino ieškovės nurodomų automobilio užvaldymo aplinkybių. Ieškovė nepateikė kitų įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės teiginius, kad trečiasis asmuo T. K., būdamas neblaivus, perdavė neblaiviam atsakovui T. F. ginčo automobilį (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad byloje neįrodytos tokios aplinkybės, jog atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar jos darbuotojas T. K. sutiko perduoti ar davė leidimą transporto priemonę valdyti atsakovui T. F.. Byloje taip pat neįrodyta, kad transporto priemonę atsakovas T. F. užvaldė su atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar jos darbuotojo T. K. žinia. Esant tokioms aplinkybėms, pagal bylai pateiktus duomenis, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kito asmenes T. F. veiksmų, neteisėtai užvaldžius transporto priemonę (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).

42. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė, elgdamasis neatsakingai ir aplaidžiai, perdavė transporto priemonę neatsakingam asmeniui – trečiajam asmeniui (savo darbuotojui) T. K.. Vertinant šiuos argumentus įvertintina tai, kad atsakovės transporto priemonė darbuotojui (apdailininkui) T. K. buvo perduota dar 2022 m. rugpjūčio 21 d. tarnybinio automobilio priėmimo–perdavimo aktu.

Žemesnės instancijos teismas

43. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė nepateikė savo atsiliepime į ieškinį nurodyto 2022 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo apie transporto priemonės perdavimą T. K.. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodo, kad šis įrodymas bylai pateiktas kaip apeliantės ieškinio priedas, tačiau kartu su ieškovės ieškiniu pateikta 2021 m. kovo 31 d. darbo sutartis, sudaryta su T. K., ir 2022 m. rugpjūčio 21 d. Tarnybinio automobilio perdavimo–priėmimo aktas. Šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas įvertino.

44. 2022 m. rugpjūčio 21 d. tarnybinio automobilio priėmimo–perdavimo akte nurodyta, kad darbuotojas, pasirašęs šį aktą, prisiima visišką materialinę atsakomybę už jam patikėto tarnybinio automobilio išsaugojimą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tiek atsakovės vadovė K. M., tiek trečiasis asmuo T. K. nurodė, kad automobilis šiam darbuotojui buvo perduotas darbo tikslams – vežioti įrangą, medžiagas, įrankius į objektus. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės vadovė K. M., pasisakydama dėl darbuotojo T. K. darbo pobūdžio ir šio darbuotojo nedarbo laikotarpių, nurodė, kad viena iš įmonės veiklų yra langų montavimas ir nedažnai reikia atlikti apdailos darbus, tokie darbai nedidelės apimties ir nedažni, dėl to ir būdavo ilgi laikotarpiai, kai darbuotojas (trečiasis asmuo) nedirbdavo. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė byloje esančius duomenis dėl savo darbuotojo T. K. nedarbo laikotarpių grindė atsakovės vykdomos veiklos pobūdžiu, ieškovė nepateikė kitų duomenų, kurie pagrįstų jos teiginius, jog 2022 m. rugpjūčio 21 d. atsakovė transporto priemonę trečiajam asmeniui (savo darbuotojui) T. K. perdavė kaip neatsakingam asmeniui.

45. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad palaiko skundžiamame teismo spendime išdėstytus pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais pažymėta, jog dėl to, kad automobiliu pasinaudojo T. F., yra ir valdytojos UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltės. Tačiau apeliaciniu skundu ieškovė iš esmės nesutinka su galutine pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, t. y. kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra atsakinga už ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ patirtus nuostolius, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu galioja draudimo apsauga ir neįrodyta, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pažeidusi jai nustatytas pareigas.

46. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

47. Priežastinis ryšys gali būti ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis, t. y. kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑543/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 29 punktas). Objektyviojo bendrininkavimo atveju kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys nėra preziumuojamas, o turi būti nustatytas atskirai dėl kiekvieno asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑59‑1075/2020 35 punktas).

48. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant teisinį priežastinį ryšį sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019, 35 punktas; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 36 punktas). Taigi, net ir nustačius faktinį priežastinį ryšį, atsakomybė vienam iš asmenų gali būti netaikoma, jeigu nebus nustatytas teisinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑59‑1075/2020, 34 punktas).

49. Apeliantė reikalavimą dėl solidariosios atsakomybės atsakovei taikymo grindžia argumentais, jog atsakovė privalėjo laikytis Draudimo sutarties 2.4 punkte nustatytos pareigos (vykdyti kitas privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas pareigas) ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos pareigos, kad transporto priemonė nebūtų vairuojama neblaivaus asmens, bet dėl atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplaidžių ir nerūpestingų veiksmų jos transporto priemonę vairavo neblaivus atsakovas T. F..

50. Nors apeliantė remiasi tik pirmosios instancijos teismo motyvais, kad dėl valdymo netekimo yra ir atsakovės, kaip valdytojos, kaltės, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai pažymėjo ir tai, kad TPVCAPDĮ prasme ieškovė, kaip draudikė, neturi teisės besąlygiškai regresiniu ieškiniu reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo atveju reikšminga įvertinti ieškovę ir atsakovę siejančių teisinių santykių pobūdį ir tai, kad, kaip minėta, civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys, ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje numatytas baigtinis išimčių sąrašas, kurioms esant draudimo išmoką sumokėjęs draudikas turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Taigi ieškovei tenka pareiga įrodyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sąlygas.

51. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu transporto priemonę vairavusio asmens tapatybė yra žinoma. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, faktinis transporto priemonės valdytojas T. F. transporto priemonę, su kuria buvo padaryta žala eismo įvykio metu, užvaldė be tuo metu buvusio valdytojo valios (neteisėtai). Be to, kaip minėta, pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draudiko, sumokėjusio išmoką, teisė reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo, siejama ir su sąlyga, kad toks asmuo arba asmuo, už kurį jis atsako, vairavo transporto priemonę neblaivus. Būtent atsakovas T. F. eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo neblaivus. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra asmuo, kuris atsako už atsakovo T. F. veiksmus, kadangi T. F. (t. y. faktinis transporto priemonės valdytojas) yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas ir byloje nėra duomenų apie aplinkybes, dėl kurių atsakovė būtų atsakinga už kito asmens padarytą žalą (t. y. byloje nustatyta, jog nagrinėjamu atveju žalą padarė ne atsakovės darbuotojas) (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad būtent atsakovas T. F. yra tiesiogiai už žalos padarymą atsakingas transporto priemonę vairavęs asmuo, jo civilinei atsakomybei kilus ieškovė, kaip draudikė, privalėjo išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ieškovę ir atsakovę siejančių draudimo teisinių santykių pobūdį, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, apeliantės akcentuojamą atsakovės elgesį netenkant valdymo vertinant aptartų TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos taikymo sąlygų prasme, atsakovės ar jos darbuotojo veiksmai laikytini teisiškai pernelyg nutolusiais nuo padarinių. Nagrinėjamu atveju atsakovės veiksmai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti esant civilinės atsakomybės taikymo priežastinio ryšio sąlygą, kad būtų pagrindas atsakovei taikyti solidariąją civilinę atsakomybę dėl ieškovės reikalavimo grąžinti sumokėtą dėl padarytos žalos sumą TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (CK 6.247 straipsnis).

53. Atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių ir nurodytų motyvų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog ieškovė turi teisę susigrąžinti išmokėtą draudimo išmokos sumą iš atsakovo T. F., ir ją priteisęs ieškovei iš šio atsakovo, nagrinėjamu atveju pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą ieškiniu parašomą priteisti dėl padarytos žalos sumokėtą sumą priteisti solidariai ir iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir iš esmės tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl jos priimti priešingą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatomis, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų ir išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies.

56. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

57. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 500 Eur išlaidų advokatės teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nurodytų bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija maksimalaus rekomenduojamo dydžio, jos pripažįstamos pagrįstomis ir priteisiamos atsakovei iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius DobrovolskisKristina DomarkienėMilda Skersienė