Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-998-230/2016 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui A. Č. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir vykdomojo įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo notarė Aušra Urbonienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas R. K. ieškinyje (t. 1, b. l. 5–7) prašė: 1) pripažinti negaliojančiu ieškovo R. K. išduotą paprastąjį neprotestuotiną 2014-09-04 vekselį nuo jo išrašymo momento; 2) panaikinti Kauno miesto 19-ojo notaro biuro notarės A. Urbonienės vykdomąjį 2015-09-09 įrašą.Nurodė, kad ginčijamo vekselio nepasirašė, apie jo buvimą sužinojo tik gavęs iš antstolio patvarkymą priimti ginčijamą vykdomąjį įrašą vykdyti. Ginčijamu vekseliu ieškovas R. K. įsipareigojo sumokėti atsakovui A. Č. 98 000 Eur. Kadangi ieškovo parašas šiame vekselyje yra suklastotas, vekselis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, dėl ko yra niekinis ir turi būti pripažintas negaliojančiu. Pripažinus vekselį negaliojančiu, taip pat turėtų būti panaikintas ir vykdomasis 2015-09-09 įrašas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016-11-30 sprendimu (t. 2, b. l. 44–49) ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu ieškovo R. K. išduotą paprastąjį neprotestuotiną 2014-09-04 vekselį nuo jo išdavimo dienos, panaikino Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės A. Urbonienės 2015-09-09 išduotą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 3737), priteisė iš atsakovo A. Č. ieškovui 2 571,22 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei – 7,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, grąžino šalių įneštų į teismo depozitinę sąskaitą lėšų ekspertizei atlikti likučius: ieškovo R. K. atstovui A. B. – 7,78 Eur, ir atsakovui A. Č. – 7,78 Eur.Teismas nustatė, kad šalių santykiai buvo itin konfliktiški. Kauno apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6403-945/2015 buvo panaikintas atsakovo A. Č. 2014-08-18 sprendimas, kuriuo ieškovas R. K. buvo atšauktas iš UAB „Arvadas“ direktoriaus pareigų ir direktoriumi paskirtas atsakovas A. Č.. Byloje esama duomenų ir apie tai, kad atsakovas inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl jo sumušimo 2014-09-04. Atsakovas A. Č., inicijavęs šį ikiteisminį tyrimą, ikiteisminiame tyrime vekselio pasirašymo aplinkybių visiškai nenurodė, nors, jo teigimu, vekselis faktiškai buvo pasirašytas tuo pačiu metu. Ieškovas iš karto po to, kai jis gavo antstolio 2015-09-10 patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, taip pat kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o netrukus – 2015-10-01, su ieškiniu į teismą.Teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad esant tokiems esminiams ginčams dėl UAB „Arvadas“ valdymo ir akcijų nuosavybės, atsakovas A. Č., kaip jis teigia, būtų perdavęs ieškovui R. K. grynais pinigais tokią didelę pinigų sumą (98 000 Eur). Taip pat nėra aišku, už ką ši pinigų suma ieškovui, kaip fiziniam asmeniui, galėjo būti perduota.Teismas iš įrodymų visumos padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas R. K. vekselio nėra pasirašęs. Byloje paskirta rašysenos ekspertizė, specialisto išvada ikiteisminiame tyrime nepatvirtino, kad vekselį būtų pasirašęs ieškovas R. K.. Be to, byloje atlikta dokumentų rekvizitų ekspertizė nustatė, kad parašas vekselyje atsirado dar nesant vekselio spausdinto ir rankraštinio teksto. Teismas nurodė, kad įstatymo reikalaujamų rekvizitų nebuvimas vekselyje ar jų (rekvizitų) neatitikimas įstatyme nustatytiems imperatyvams lemia vekselio negaliojimą. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo. Vekselio davėjas, sužinojęs apie vekselio, kurio neišdavė (nepasirašė), egzistavimą, turi teisę kreiptis į teismą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo ir Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) 19 straipsnio pagrindais. Atsakovas nebuvo sąžiningas vekselio įgijėjas, nes jis žinojo, kad pagal ginčijamą vekselį jis ieškovui neperdavė pinigų ir ieškovas jokių turtinių prievolių jam neturi. Todėl vekselio pripažinimą negaliojančiu lemia ir ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatos. Pripažinus vekselį negaliojančiu nelieka pagrindo išduoti vykdomąjį įrašą pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 14 punktą, todėl panaikintinas ir vykdomasis įrašas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. Č. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 55–57) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-11-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino įrodymus. Eksperto išvada kategoriškai nepatvirtina, kad R. K. vardu vekselyje pasirašė ne ieškovas R. K.. Dokumento blanką atspausdinti ir suantspauduoti galėjo tik ieškovas R. K., kurio žinioje nuo 1996 m. buvo UAB „Arvadas“ antspaudas. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas galėjo turėti kokį nors blanką su R. K. parašu ir UAB „Arvadas“ antspaudu. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas užgrobė įmonės patalpas, nors be liudytojo R. D. paaiškinimų jokių įrodymų šiam faktui patvirtinti byloje nėra. Atsakovui buvo pateiktas vekselio blankas, kuriame jau buvo jo parašas ir įmonės atspaudas, o atsakovas vekselį užpildė, kol ieškovas perskaičiavo pinigus. Prieš tai buvo surašytos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys už 100 000 Lt, tačiau įmonė turėjo žymiai didesnės vertės nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovas su atsakovu ir susitarė, kad atsakovas sumokės ieškovui papildomai 98 000 Eur, o vekselis buvo kaip garantas, kad ieškovas taikiai užbaigs visas bylas ir procedūras. Garantija buvo reikalinga, nes atsakovas buvo sumokėjęs UAB „Arvadas“ skolos dalį bankui, tad jeigu ieškovas neperduotų atsakovui įmonės dokumentų ir turto, atsakovas galėtų iš jo pinigus atsiimti. Inicijuojant ikiteisminį tyrimą dėl atsakovo sumušimo atsakovas nenurodė aplinkybių, susijusių su vekselio pasirašymu, nes manė, kad baudžiamasis ir civilinis procesas yra atskiri, be to, R. D. kriminalinėje policijoje turėjo pažinčių.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas vekselis turi formos trūkumų. Visi privalomieji rekvizitai vekselyje yra, o ieškovo parašas nepaneigtas eksperto išvadomis. Atsakovas papildomai su apeliaciniu skundu pateikia Akademinės kredito unijos 2016-12-22 pažymos kopiją, kuri patvirtina, jog 98 000 Eur sumą atsakovas turėjo, ir AB SEB banko 2014-09-11 pažymos kopiją, kuri patvirtina, kad 2014-09-11 buvo galutinai padengta UAB „Arvadas“ paskola.Ieškovas R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 65–71) prašo jo netenkinti, priteisti ieškovui visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Teismas nepažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių. Ieškovo parašo atsiradimas dar nesant vekselio spausdinto rankraštinio teksto patvirtina, kad vekselis suklastotas. Teismo ekspertų išvadoje nėra prieštaringų teiginių. Teismo ekspertizės išvada laikytina svaresniu įrodymu už atsakovo poziciją, kuri buvo keičiama viso bylinėjimosi metu. Neteisėtu įmonės užgrobimu laikytinas laikotarpis nuo atsakovo 2014-08-18 sprendimo atšaukti ieškovą iš direktoriaus pareigų iki Kauno apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimo, kuriuo atsakovo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais. Vien tai, kad atsakovas kreipėsi į teisėsaugą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, paneigia jo teiginius apie bet kokią galimą atsakovo baimę.Su skundu pateikti nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, be to, jie nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku. Nepaisant to, reaguojant į šiuos naujus duomenis, ieškovas teismui teikia naujus įrodymus – 2017-01-16 prašymą AB SEB bankui dėl atsakovo naujai teikiamos informacijos tikrumo, realumo ir pagrįstumo. Atsakymas į šį prašymą bus pateiktas teismui nedelsiant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme

Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, taip yra skatinamas ir bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis taip pat turi pareigą rūpintis ne tik greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Taigi proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas (CPK 7 str.) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Būtent todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs rinkdami įrodymus, teikdami teismui prašymus ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Kaip nurodyta, byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Būtent todėl CPK 314 straipsnis ir nustatė ribotos apeliacijos modelį, draudžiantį remtis naujais įrodymais, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau.Apeliantas (atsakovas) A. Č. kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus: Akademinės kredito unijos 2016-12-22 pažymos kopiją, kuria siekia pagrįsti, jog 98 000 Eur sumą atsakovas turėjo ir ginčijamo vekselio išrašymo dieną ją galėjo perduoti ieškovui R. K., ir AB SEB banko 2014-09-11 pažymos kopiją, kuria siekia pagrįsti, kad jis iš asmeninių lėšų galutinai padengė dalį UAB „Arvadas“ paskolos (t. 2, b. l. 62–63). Šiomis aplinkybėmis apeliantas rėmėsi dar pirmosios instancijos teisme, įrodinėdamas ginčo vekselio išrašymo pagrindą, tačiau atitinkamų įrodymų neteikė, nors minėta AB SEB banko pažyma išduota dar 2014-09-11 ir objektyviai galėjo būti pateikta į bylą anksčiau. Nenustatyta ir aplinkybių, kurios trukdė apeliantui anksčiau gauti Akademinės kredito unijos 2016-12-22 išduotą pažymą ir ją pateikti kartu su savo atsikirtimais pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė jokių priežasčių, kodėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado vėliau, o apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių taip pat neįžvelgia (CPK 314 str.). Todėl nagrinėjamu atveju visi šie duomenys, kuriuos prašoma prijungti prie bylos, galėjo ir turėjo būti teikiami būtent pirmosios instancijos teismui. Tokioje situacijoje naujų įrodymų prijungimas prie bylos sudarytų prielaidas pakartotiniam bylinėjimuisi apeliacinės instancijos teisme, o tai nebūtų suderinama su apeliacinio proceso paskirtimi patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tokio šalių procesinio elgesio toleravimas sudarytų sąlygas vilkinti bylos procesą ir piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujai pateikti duomenys nėra pakankamai susiję su nagrinėjamai bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Apelianto nurodoma Akademinės kredito unijos 2016-12-22 pažyma galėtų pagrįsti tik kredito apeliantui suteikimą, juolab kad pažymoje nurodyta, kad paskolos sutartis sudaryta dar 2012-05-11, tačiau neįrodo, kad apeliantas šias lėšas ginčo vekselio išrašymo metu tebeturėjo ar kad jos buvo perduotos ieškovui. AB SEB banko 2014-09-11 pažymoje nėra jokių duomenų, kieno lėšomis buvo padengtas UAB „Arvadas“ išduotas kreditas, todėl ji taip pat nesusijusi su apelianto nurodomomis įrodinėjamomis aplinkybėmis. Todėl šie įrodymai neprijungtini prie bylos ir kaip nesusiję su ja, t. y. negalintys patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingų aplinkybių (CPK 180 str.). Atsisakius prijungti apelianto naujai pateiktus įrodymus, neprijungtini prie bylos ir ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai, skirti paneigti apelianto naujai teikiamais įrodymais įrodinėjamas aplinkybes.

Dėl vekselio negaliojimo pagrindų buvimo

Vekselis yra vertybinis popierius, kuris išrašomas ĮPVĮ nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam asmeniui (ĮPVĮ 2 str. 1 d., CK 1.105 str. 1 d.).Kasacinis teismas, aiškindamas vekselio sąvoką, jo nuginčijimą, yra nurodęs, kad vekselio išrašymas – tai abstraktus vienašalis sandoris. Kadangi vekselio išrašymas yra valinis aktas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Tai reiškia, kad vekselio davėjas, sužinojęs apie vekselio, kurio neišdavė (nepasirašė), egzistavimą arba išduotą jam suklydus, turi teisę kreiptis į teismą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo ir ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016).Ieškovas nagrinėjamoje byloje ginčo vekselį prašė pripažinti negaliojančiu kaip neatitinkantį imperatyvių įstatymo reikalavimų, nes ieškovas ginčo vekselio nėra išdavęs (CK 1.80 str.). Pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovo argumentams, jog ginčijamo vekselio jis nepatvirtino savo parašu ir vekselis neatitiko ieškovo valios, todėl vertino, kad vekselis pripažintinas negaliojančiu ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jame įrašyti ne visi rekvizitai (trūksta ieškovo parašo). Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog apeliantas nebuvo sąžiningas vekselio įgijėjas, nes jis žinojo, kad pagal ginčijamą vekselį jis ieškovui neperdavė pinigų ir ieškovas jokių turtinių prievolių jam neturi, todėl ginčo vekselis pripažintinas negaliojančiu ir ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas nustatęs, kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia veikė vekselio davėjo nenaudai (ĮPVĮ 19 str.) ir jo pateiktas vekselis neatitinka vekselyje nurodyto vekselio davėjo valios, turi teisinį pagrindą spręsti dėl tokio vekselio pripažinimo negaliojančiu, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas ieškinyje remiasi šiuo teisiniu pagrindu, nes ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016). Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, apelianto įsitikinimu, pagrindžiančiais įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, dėl ko teisėjų kolegija pasisako.Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.Byloje atlikta teismo rašysenos ekspertizė negalėjo padaryti net tikėtinos išvados, ar ginčo vekselį pasirašė ieškovas, nes, įvertinus bendrųjų ir specialiųjų parašų požymių sutapimus ir skirtumus, nustatyta, kad nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, kurios pakaktų teigiamai ar neigiamai išvadai (t. 1, b. l. 187–189). Byloje taip pat buvo atlikta dokumento rekvizitų ekspertizė, kuri nustatė dokumento rekvizitų ginčo vekselyje išdėstymo eiliškumą, t. y. jog ginčo vekselyje pirmiausia atsirado parašas, vėliau vekselio spausdintiniai ženklai ir galiausiai – rankraštiniai įrašai (įskaitant ginčo vekselio sumą) (t. 1, b. l. 159). Apeliantas tokio ginčo vekselio rekvizitų išdėstymo eiliškumo iš esmės ir neginčija, jį paaiškina tuo, kad ginčo vekselis (blankas su ieškovo parašu) jam buvo įduotas ieškovo, o apeliantas tuo metu, kol ieškovas skaičiavo jam perduotus pinigus (98 000 Eur), užpildė vekselį rankraštiniais įrašais. Tokia versija, ypač šalių tarpusavio santykių kontekste, visiškai neįtikinama. Spręsti, kad apdairus ir protingas žmogus, ir ypač esant konfliktiškiems santykiams su kitu asmeniu, šiam įduoda savo paties parašu pasirašytą skolinį įsipareigojimą, kuriame net neužfiksuotas tokio įsipareigojimo dydis, ar pasirašydamas skolos įsipareigojimą pats nepadaro rankraštinio įrašo apie jo skolos dydį, nėra jokio pagrindo. Kaip nurodyta, ekspertinio tyrimo metu nebuvo padaryta net tikėtina išvada apie ieškovo parašo (ne)tikrumą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo dėl vekselio suklastojimo metu atliktoje ir į bylą pateiktoje specialisto išvadoje nurodoma, jog dėl tų pačių priežasčių nebuvo galima identifikuoti, ar ginčo vekselį pasirašė ieškovas, atsakovas ar kitas asmuo (t. 1, b. l. 60–62). Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismo išvados dėl šio vekselio nepasirašymo buvo grindžiamos ne tik minėtais specialistų tyrimais, bet byloje esančių įrodymų visuma, atlikus išsamų byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės pavieniams byloje esantiems įrodymams, taigi ir apelianto nurodomai rašysenos ekspertizei. Teisėjų kolegija iš dalies jau pasisakė, kad jog apelianto nurodytos ginčo vekselio išdavimo aplinkybės nėra logiškos ar įtikinamos. Dokumentų rekvizitų ekspertizės metu nustatyta, kad ginčo vekselyje esantis UAB „Arvadas“ atspaudas buvo uždėtas ne ginčo vekselyje nurodomą jo išrašymo dieną, o anksčiau nei 2013-07-30. Byloje nėra duomenų, kurie galėtų pagrįsti tokius apelianto teiginius (t. y. kad jam buvo paduotas ieškovo jau pasirašytas vekselio blankas), kodėl buvo panaudotas senasis įmonės blankas (apie tai leidžia spręsti nurodomas ankstesnis įmonės buveinės adresas), su gerokai anksčiau (mažiausiai prieš metus) atspaustu įmonės atspaudu. Nėra logiškai paaiškinamas ir apelianto įvardijamas vekselio rekvizitų surašymo eiliškumas, pirmiausiai jį pasirašant ir tik tada prie parašo bandant priderinti spausdintinius vekselio ženklus, nors žymiai paprasčiau yra atspausdinti vekselio tekstą ir tada jame pasirašyti.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbia aplinkybe, vertinant, ar apeliantas ieškovui galėjo perduoti 98 000 Eur sumą, o ieškovas išrašyti ginčo vekselį, pripažino tai, kad iki atvykstant buvusiam UAB „Arvadas“ akcininkui R. D., kuris paprašė apeliantą palikti patalpas, ieškovas su apeliantu bendravo itin trumpai. Apeliantas nurodė, jog ginčo vekselio sumą grynaisiais pinigais ieškovui davė 500 Eur kupiūromis, o ieškovas šią sumą perskaičiavo, apeliantas per tą laiką užpildė vekselio įrašus. Ieškovas paaiškino, kad apeliantui padarė kavos, o R. D. atvyko po 5 minučių nuo skambučio jam. R. P., kuris 2014-09-04 buvo atvykęs kartu su apeliantu ir laukė už kabineto durų, ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog po kelių minučių apelianto ir ieškovo pokalbis peraugo į šauksmus (t. 1, b. l. 125), pats apeliantas 2014-09-04 pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl jo sumušimo nurodė, jog su ieškovu pakalbėjo tik pora minučių (t. 1, b. l. 127), kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jau ėmė teigti apie 10 minučių ar daugiau galėjusį tukti pokalbį iki atvykstant R. D.. Būtent tokios nustatytos faktinės aplinkybės, kartu ekspertams neidentifikavus asmens, pasirašiusio ginčo vekselį, ir leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, jog per tokį laiką pinigų perdavimas bei ginčo vekselio išrašymas objektyviai negalėjo įvykti.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esant tarp ieškovo ir apelianto įtemptiems santykiams, mažai tikėtina, kad ieškovas galėjo išduoti apeliantui vekselį, kaip mažai tikėtina ir tai, kad pats apeliantas galėjo perduoti ieškovui ginčo vekselio išrašymo dieną itin didelę, net 98 000 Eur siekiančią, pinigų sumą grynaisiais pinigais. Teisėjų kolegijos neįtikina apelianto paaiškinimai, jog jis su ieškovu bandė surasti taikų kilusių ginčų dėl UAB „Arvadas“ akcijų priklausomumo sprendimą, todėl ir buvo išduotas ginčo vekselis. Pirma, be paties apelianto paaiškinimų, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų bandžius šalims ieškoti taikaus ginčo sprendimo. Priešingai, iš karto po ginčo vekselio išrašymo apeliantas inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą, teigdamas, kad 2014-09-04 (t. y. ginčo vekselio išrašymo dieną) jį sumušę UAB „Arvadas“ buvęs akcininkas R. D. ir pats ieškovas, kuris prieš tai, jeigu būtų vadovaujamasi apelianto nurodoma įvykių seka, jam išdavė vekselį. Ginčo vekselio išrašymo dieną apeliantas save laikė UAB „Arvadas“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, jau buvo priėmęs sprendimą atšaukti ieškovą iš šios įmonės direktoriaus pareigų, kuris vėliau teismine tvarka buvo nuginčytas (Kauno apygardos teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2120-259/2015), kaip ir nuginčyti UAB „Arvadas“ akcininkų ir vadovo duomenų pakeitimo įregistravimai Juridinių asmenų registre (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-76-662/2016). Ieškovas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dar tą pačią ginčo vekselio išrašymo dieną ieškovą UAB „Arvadas“ buhalterė informavusi, jog nėra galima prisijungti prie įmonės internetinės bankininkystės. Apelianto nurodomos vekselio išrašymo aplinkybės, tai, kad, jo teigimu, ieškovas jam davė pasirašytą, bet neužpildytą vekselį, suponuotų santykių, pasižyminčių itin aukštu tarpusavio pasitikėjimu, buvimą, o byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti apie ieškovo ir apelianto itin įtemptus santykius. Nėra pagrįsti tokie skundo argumentai, kad UAB „Arvadas“ blanką su šios įmonės antspaudu galėjo turėti tik ieškovas, o apeliantas tokios galimybės neturėjo. Byloje esantis Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas patvirtina, kad apeliantas buvo UAB „Arvadas“ direktoriumi nuo 1995-06-27 iki 1996-02-26 (t. 2, b. l. 21–24), taigi tuo laiku, kaip apeliantas pripažino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis disponavo įmonės antspaudu. Atlikta dokumento rekvizitų ekspertizė patvirtino, kad ant ginčo vekselio esantis UAB „Arvadas“ atspaudas padarytas anksčiau, iki 2013-07-30, tokį vertinimą suponuoja ir seno įmonės blanko panaudojimas. Nors byloje ir nebuvo nustatyta tiksli atspaudo padarymo ant ginčo vekselio data, tačiau bylą nagrinėjantis teismas išvadas apie tam tikrų aplinkybių buvimą gali daryti ne tik tada, kai dėl jų buvimo nekyla jokių abejonių, tačiau ir tada, kai byloje esančių įrodymų visuma patvirtina esant labiau tikėtina tam tikrą faktą buvus nei jo nebuvus. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, faktą, jog apeliantas 2014 m. rugsėjo mėnesį buvo patekęs į UAB „Arvadas“ administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), taigi ir turėjo galimybę prieiti prie senų UAB „Arvadas“ dokumentų, patvirtino ne tik liudytoju apklaustas R. D., tačiau ir ieškovas. Be to, prijungtoje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-6403-945/2015 esantis Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato 2014-10-06 nutarimas (t. 2, b. l. 66) patvirtina ieškovo paaiškinimus apie tai, jog jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl nurodytų administracinių patalpų 2014-09-25 užgrobimo, o pagal jo pranešimą į nurodytas patalpas nuvykę policijos pareigūnai nustatė, jog A. Č. prašymu buvo pakeistas lauko durų spynos užraktas.Kasacinio teismo yra pažymėta, jog civilinėje apyvartoje naudojamo vekselio paskirtis ir tikslai gali būti dvejopi: vekselis gali būti išduotas kaip skolos dokumentas, taip pat kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016). Nors vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, t. y. nesusijusi teisiniu ryšiu su jos atsiradimo pagrindu, tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016). Pirmosios instancijos teismas labiau tikėtiną išvadą apie ieškovo valios išduoti ginčo vekselį nebuvimą ir tai, jog ieškovas ginčo vekselio nepasirašė, padarė, be kita ko, atsižvelgęs ir nenustatytą byloje ginčo vekselio išdavimo tikslą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2016-11-04 teismo posėdyje apeliantas nurodė, kad ginčo vekselis buvo išduotas kaip patvirtinimas, jog jam bus perduoti UAB „Arvadas“ dokumentai ir turtas, nutraukti visi tarp ginčo šalių vykę teisminiai ginčai. Apeliantas paaiškino, jog UAB „Arvadas“ priklausė administracinės patalpos, už kurias iš ieškovo ir R. D. lėšų buvo sumokėta virš 200 000 Eur, todėl pagal žodinį su ieškovu sudarytą susitarimą apeliantas buvo įsipareigojęs sumokėti pusę šios sumos, kad jam pereitų įmonės nuosavybės teisė, t. y. ginčo vekselio sumos sumokėjimas buvo siejamas su tęstiniu UAB „Arvadas“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, kurių pagrindu, apelianto teigimu, jam perėjo UAB „Arvadas“ akcijų nuosavybė, vykdymu. Tačiau laikantis tokios pozicijos, 98 000 Eur pinigų sumos sumokėjimas laikytinas paties apelianto įsipareigojimo sumokėti 100 000 Eur už administracines patalpas vykdymu, taigi ir jokios ieškovo prievolės šiuo aspektu negalėjo atsirasti. Kaip patvirtina Juridinių asmenų registro duomenys, apeliantas iki šiol nėra įregistruotas UAB „Arvadas“ vieninteliu akcininku (CPK 179 str. 3 d.), nors teigė, kad jau 2014-09-04 jis buvo vienintelis UAB „Arvadas“ akcininkas akcijų pirkimo–pardavimo 2014-08-14 sutarčių pagrindu. Prie nagrinėjamos bylos prijungtos Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-6403-945/2015 dėl R. K. neteisėto atleidimo iš darbo duomenys patvirtina, kad Kauno apylinkės teismas 2015-05-25 sprendime, kuris buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2015-11-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2120-259/2015, nurodė, jog A. Č. pateiktomis akcijų pirkimo–pardavimo 2014-08-14 sutartimis negalima vadovautis kaip suklastotomis (CPK 184 str. 2 d.), dėl ko sprendė, jog A. Č. nenuginčijo ieškovo pateiktame akcininkų sąraše nurodytų duomenų apie atsakovės akcininkus. Nurodytos aplinkybės apelianto argumentus, jog ginčo vekselis sietinas su akcijų pirkimo–pardavimo 2014-08-14 sutarčių tęstiniu vykdymu, daro abejotinais, juo labiau kad pačiose akcijų pirkimo–pardavimo 2014-08-14 sutartyse nėra jokių nuorodų apie ginčo vekselio išdavimą. Dar daugiau, abiejų sutarčių 5 punkte įtvirtinta, jog sutarties pasirašymas savaime jau patvirtina, jog abu pardavėjai gavo visišką atsiskaitymą pagal šią sutartį, t .y. po 50 000 Lt grynaisiais pinigais sutarties pasirašymo metu (t. 1, b. l. 49–50). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog apie apelianto nesąžiningą elgesį šioje situacijoje leidžia spręsti ir jo paties žinojimas, jog vekseliui išduoti nėra jokio teisino pagrindo.Įvertinus šioje nutartyje aptartas ginčo vekselio išdavimo aplinkybes (įtemptus ginčo šalių santykius, palyginti trumpą laiką, per kurį galėjo būti išduotas ginčo vekselis), teismo eksperto išvadas apie ginčo vekselio rekvizitų atsiradimo eiliškumą (t. y. tai, jog pirmiau atsirado parašas, vėliau ­– vekselio spausdintiniai ženklai ir galiausiai – rankraštiniai įrašai), į apelianto dėstomos įvykių versijos nelogiškumą ir prieštaringumą, į tai, jog byloje nebuvo nustatytas teisinis pagrindas vekselio išrašymui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, įvertino tiek pavienius įrodymus, tiek jų visumą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas ginčijamo vekselio nepasirašė.Nustačius, jog ginčijamas vekselis nebuvo patvirtintas ieškovo parašu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo vekselis neturėjo ĮPVĮ 77 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto rekvizito – išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašo, todėl pripažintinas negaliojančiu, įskaitytinai ir ĮPVĮ 78 straipsnio pagrindu, yra pagrįsta, o šiuo aspektu reiškiamas apelianto nesutikimas pagrindo neturi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Apeliantas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo už jį 100 Eur žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 58), nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo prašė atleisti. Kauno apygardos teismas 2017-01-04 nutartimi iš dalies tenkino apelianto prašymą ir atidėjo likusios nesumokėtos žyminio mokesčio dalies (2 079 Eur) už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (t. 2, b. l. 51–53). Apeliacinio skundo nepatenkinus, iš apelianto priteistina likusi nesumokėta 2 079 Eur žyminio mokesčio dalis (CPK 96 str.). Dokumentų, patvirtinančių kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nebuvo pateikta, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 079 Eur (du tūkstančius septyniasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.