Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš A. R. priteista 87,49 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 12 d., tikslus laikas nenustatytas, A. F. bute (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti psichotropinę medžiagą, perdavė nepilnamečiui A. D., gim. xxx, 10 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo 0,416 g psichotropinės medžiagos MDMA.

Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytus įrodymų vertinimo principus, kaltę pagrindė netiesioginiais, nepatikimais bei neobjektyviais įrodymais.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apeliantas neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Teisme nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad jis A. D. perdavė psichotropinių medžiagų arba kam nors siūlė jų pirkti ar platinti. Liudytojas V. B. parodė buvusią sutuoktinę S. B. jam siūlius užsiimti narkotikų prekyba, o narkotikus neva tieks apeliantas. Teisme S. B. tokius parodymus paneigė parodžiusi, jog pas apeliantą ir sūnų A. D. nematė narkotikų, apeliantas jai nesiūlė užsiimti jų prekyba. Akivaizdu, kad liudytojai keičia parodymus, painiojasi, todėl jų parodymai nepatikimi. Be to, jie galėjo apkalbėti apeliantą, norėdami padėti savo sūnui, kuris buvo teisiamas 2008 metais. Liudytojos J. F. parodymai mačius tabletes, kurios gali būti narkotikai, taip pat nėra patikimas įrodymas pagrįsti apelianto kaltę jį perdavus A. D. platinti narkotikus. Teismas nepagrįstai nevertino ikiteisminio tyrimo metu duotų A. D. parodymų jo paties byloje, jog psichotropinių medžiagų jis įsigijo iš Pagėgiuose gyvenančio vaikino.

Teismas privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad A. D. pradėjo apeliantą identifikuoti tik tada, kai buvo suimtas ir vėliau prieš laiką paleistas. Apeliantą galėjo surasti ir apklausti dar 2008 m. balandžio mėnesį, tačiau aktyvūs ikiteisminio tyrimo veiksmai pradėti tik 2010 m. kovo mėnesį. Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kodėl A. D. jį gali apkalbėti – tarp A. D. ir pareigūnų galėjo būti susitarimas dėl mažesnės bausmės ar lengvatų, be to, apeliantas jam priminė skolas, kurias prašė grąžinti. Teismas negalėjo remtis A. D. parodymais, nes pats pripažino, jog jis elgėsi ne pagal savo amžių, girtavo. Jis apgaudinėjo apeliantą, pažadėjęs padėti įsigyti pigesnių cigarečių bei dyzelino ir paėmęs už tai pinigų. Tokie asmenys linkę meluoti, prisitaikyti prie aplinkybių, kai jiems tai naudinga. Be to, teismui nepavyko apklausti A. D., nes jis slapstosi nuo bausmės.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. R. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistojo A. R. apeliacinio skundo teiginiai dėl BPK 20 straipsnio pažeidimo iš esmės siejami su tuo, kad jo kaltė grindžiama netiesioginiais, nepatikimais ir neobjektyviais įrodymais.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys be tarpinių grandžių susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia esant tarpinį faktą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes.

Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, jog įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su A. R. kalte bei veikos kvalifikavimu, nesilaikė šių procesinių nuostatų.

Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, išsamiai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė argumentuotas išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Teismas motyvavo, kodėl netikėjo kaltinamojo A. R. parodymais ir juos atmetė. Apeliacinės instancijos teisme duoti nuteistojo parodymai, kaip jis bendravo su A. D., vėliau autobusu vyko į Šilutę, savo esme sutampantys su ankstesniais parodymais, išdėstytais nuosprendyje ir todėl nekartojamais, taip pat yra neįtikinami bei nelogiški, todėl atmetami.

Išvadas dėl A. R. kaltės pirmosios instancijos teismas pagrindė A. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais (dėl jo ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas, jis pripažintas kaltu dėl psichotropinės medžiagos įgijimo, laikymo bei gabenimo), liudytojų J. F., S. B., V. B., V. A., M. B. parodymais, specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis bei šių duomenų analize.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog labai svarbus nuteistojo A. R. kaltės įrodymas yra A. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai.

Būtent šį įrodymą nuteistasis ginčija savo apeliaciniame skunde teigdamas, kad A. D. parodymais teismas negalėjo remtis, nes jis apeliantą apkalba, jo parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys.

A. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., 38–40 b. l.), išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl nekartojami.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti A. D. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.

Apeliacinio skundo motyvai, kodėl teismas negalėjo remtis A. D. parodymais, atmetami kaip deklaratyvūs. Skundo teiginių, jog A. D. apeliantą apgaudinėjo žadėdamas padėti įsigyti pigesnių cigarečių bei dyzelino ir už tai paėmė pinigų, nepatvirtina bylos duomenys.

Juo labiau neįtikinama apeliacinės instancijos teisme nurodyta A. D. asmenybę apibūdinanti aplinkybė, kad dėl jo kaltės dingo apelianto 1 000 litų, tačiau A. R. jam viską atleido, nepareikalavo pinigų grąžinti ir niekur dėl to nesikreipė.

Liudytoja J. F. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuosekliai parodė, jog A. D., A. R. bei patėviui namuose geriant alkoholinius gėrimus ji ant stalo matė narkotines medžiagas. A. D. jos klausė, ar ji nežinanti, kam reikia ,,ratų“. A. D. ir Audrius tarpusavyje kalbėjo, kad ruošiasi važiuoti į Šilutę.

Liudytoja S. B. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 47 b. l.) parodė sūnų pasakojus, jog A. R. užsiima narkotikų platinimu. Teisme S. B. patvirtino girdėjusi sūnų ir Audrių kalbant apie kažkokius ,,ratus“, supratusi, kad tai tabletės.

Liudytojas V. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė sūnaus draugą iš Telšių norėjus, jog jis leistų savo bute laikyti narkotikus ir juos pardavinėti (1 t., 48–49 b. l.).

Teisme liudytojas V. B. paneigė A. R. jam siūlius savo bute pardavinėti narkotikus. Jis teigė, kad tokią mintį iškėlė žmona. Narkotines medžiagas žmona būtų gavusi iš A. R.

Liudytoja S. B. teisme kategoriškai paneigė siūliusi V. B. užsiimti narkotikų platinimu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra objektyvesni, nes šiuo metu jie su S. B. išsituokę, jų santykiai yra priešiški.

S. B. teisme taip pat patvirtino su vyru išsiskyrusi nelabai draugiškai, todėl jis gali ją apkalbėti.

Taigi nors nė vienas liudytojas tiesiogiai nepatvirtino matęs A. R. A. D. perdavus psichotropinių medžiagų, tačiau iš minėtų liudytojų parodymų akivaizdu apeliantą neabejotinai susijus su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.

Teisėjų kolegija, lygindama A. D. parodymus su kitais bylos duomenimis, konstatuoja, kad jie neprieštarauja kitiems tyrimo metu surinktiems bei teisme patikrintiems įrodymams ir juos patvirtina, t. y. yra tinkamas įrodymas apelianto kaltei pagrįsti.

Apeliaciniame skunde kritikuodamas A. D. parodymus apeliantas teigia, jog šis apeliantą pradėjo identifikuoti tik tada, kai buvo suimtas ir vėliau prieš laiką paleistas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D. už su aptariama veika susijusią nusikalstamą veiką nuteistas Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu (1 t., 29–30 b. l.). Parodymus, kuriuose A. D. apibūdino Audrių, įskaitant apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis davė 2008 m. lapkričio 20 d. (1 t., 34–35, 38–40 b. l.). Taigi negalėjo būti jokio susitarimo tarp A. D. ir pareigūnų dėl mažesnės bausmės ar lengvatų, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nes parodymai duoti jau priėmus apkaltinamąjį nuosprendį.

Beje, duodamas šiuos parodymus A. D. paaiškino, kodėl anksčiau melavo: nenorėjo įduoti Audriaus. A. D. nuteisus, tikrųjų įvykio aplinkybių jis nebeslėpė.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo A. D. pirminiais parodymais ir patikėjo vėlesniais, kurie atitiko kitus byloje surinktus bei pripažintus įrodymais duomenis.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (1 t., 41–44 b. l.) duomenų neginčytinai nustatyta, jog A. D. davė parodymus būtent apie A. R.

Apeliantas teisus, kad pirmosios instancijos teisme nepavyko apklausti A. D. Šis trūkumas ištaisytas apeliacinės instancijos teisme: gavus informacijos, jog A. D. pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti laisvės atėmimo bausmės, jis apklaustas.

Apeliacinės instancijos teisme A. D. patvirtino, kad ankstesnių apklausų metu pareigūnai jam neliepė apkalbėti Audriaus ir jokių lengvatų už tai nežadėjo. Jis žinojo, jog jokių lengvatų neturės, nes jam jau buvo paskirta bausmė.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad aktyvūs ikiteisminio tyrimo veiksmai su apeliantu pradėti tik 2010 m. kovo mėnesį, nedaro A. D. parodymų nepatikimais.

Pirmosios instancijos teisme apelianto išdėstytą versiją, kurią jis pakartojo apeliacinės instancijos teisme, nežinojus, jog A. D. į Šilutę vyko parduoti psichotropinių medžiagų, pirmosios instancijos teismas patikrino ir pagrįstai atmetė, nes ją paneigė ankstesni A. D. parodymai, liudytojų V. A. bei M. B. parodymai, kiti rašytiniai įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais, todėl jų nekartoja.

Tiesa, pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nuteistasis iškėlė dar vieną versiją, kad A. D. jį apkalba dėl skolos, kurią apeliantas prašė grąžinti.

Apeliacinės instancijos teisme A. D. iš tiesų parodė skolinęsis iš A. R. pinigų alkoholiniams gėrimams pirkti, tačiau patvirtino, jog ta skola tikrai nebuvo pagrindas jį apkalbėti.

Teisėjų kolegija tokią nuteistojo versiją vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, nes ji atsirado tik teisme.

Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas A. D. dėl praėjusio ilgo laiko tarpo daug įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau patvirtino ankstesnių parodymų esmę – nuo pat pirmos apklausos nuosekliai teigė psichotropines medžiagas gavęs iš Audriaus (pirminių parodymų netikslumas dėl kitų aplinkybių šioje nutartyje jau aptartas).

Apeliacinės instancijos teisme A. D. patvirtino, kad visuose jo parodymuose minimas Audrius yra nuteistasis A. R. Pastarojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga turint tikslą ją platinti, kadangi specialisto išvados Nr. 140-(3073)-IS1-2991 duomenys (1 t., 14–15 b. l.) įrodo, jog pas A. D. rastų tablečių ir jų fragmentų sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta minimali bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.