Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Laimos Ribokaitės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „V“ dėl netesybų, nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „E“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „V“ 124 078,24 Eur sutarties nutraukimo mokestį, o teismui nusprendus netenkinti šio prašymo, priteisti iš atsakovės 124 078,24 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo; priteisti iš atsakovės 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2022 m. liepos 17 d. sudarė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kuria šalys sutarė dėl elektros energijos tiekimo atsakovės objektams laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2030 m. gruodžio 31 d. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje nustatyta, kad pirkėjas (atsakovė) turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informuodamas pardavėją (ieškovę) raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį, kuris turi būti pirkėjo sumokėtas pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą). Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje įtvirtinta, kad Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais arba jei pardavėjas nutraukia Sutartį dėl pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio. Nurodė, kad atsakovė vienašališkai priėmė sprendimą Sutartį nutraukti nuo 2024 m. kovo 1 d., todėl atsižvelgiant į Sutarties sąlygas, atsakovei kilo pareiga sumokėti Sutarties nutraukimo mokestį.

3. Sutarties kainodaros sąlygų 5.1 papunktyje numatyta, kad Sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėjas mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6.

4. Atsakovės mokėtinas Sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuotas taip: (1 496,48 – 358,419) x 181,71 x 0,6 = 124 078,24 Eur, kur atitinkamai 1 496,48 MWh yra Sutartyje fiksuotas elektros energijos kiekis, 358,419 MWh – iki Sutarties nutraukimo faktiškai nupirktas elektros energijos kiekis, 181,71 Eur/MWh – Sutartyje nustatyta fiksuota elektros energijos kaina, 0,6 yra Sutartyje numatytas koeficientas už vienašalį ar pirmalaikį Sutarties nutraukimą, 60 proc. atsakomybės priskiriant Sutarties nutraukimą inicijavusiai šaliai.

5. Sudarydamos Sutartį šalys susitarė dėl elektros energijos tiekimo į Sutarties Priede Nr. 4 nurodytus atsakovės objektus (elektros energijos vartojimo vietas) laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2030 m. gruodžio 31 d. (t. y. 101 mėnesiui) už fiksuotą 181,71 Eur/MWh kainą. Sutarties specialiosiose sąlygose yra numatyta, kad sutartu elektros energijos pardavimo laikotarpiu į atsakovės objektus bus patiektas 1 496,48 MWh bendras elektros energijos kiekis. Taigi, šalys atsakovės elektros energijos vartojimui užtikrinti visą Sutartyje nurodytą 101 mėnesio laikotarpį sudarė ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo vartoti elektros energiją Sutartyje nustatytu režimu ir atsiskaityti su ieškove už suvartotą elektros energiją bei gautas paslaugas. Pabrėžė, kad atsakovė, turinti neginčijamą teisę Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis nevaržomai pasirinkti elektros energijos tiekėją ir jo siūlomus elektros energijos tiekimo produktus, įsivertino ieškovės siūlomo fiksuotos kainos žaliosios elektros energijos pirkimo sprendimo sąlygas, kitas 2022 m. liepos mėn. rinkoje siūlytas elektros energijos tiekimo alternatyvas ir, būdama atidi bei patyrusi verslininkė, pasirinko ieškovės siūlomą ilgalaikio fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo produktą ir dėl jo sulygo su ieškove Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, atitinkamai prisiimdama joje nustatytus įsipareigojimus. Sutartimi šalys taip pat sulygo dėl atsakomybės už tinkamą Sutarties vykdymą, kuri, inter alia (be kita ko), pasireiškia tuo, kad šalis yra įpareigota atlyginti kitos šalies patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sukėlė kaltosios šalies Sutartyje numatytų įsipareigojimų pažeidimas. Nepriklausomai nuo to, kad, pavyzdžiui, šalis pasinaudoja galimybe nutraukti Sutartį iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos teisės aktuose ir (ar) Sutartyje numatytais pagrindais, Sutartį nutraukianti šalis nėra atleidžiama nuo atsakomybės atlyginti kitos šalies patirtus tiesioginius nuostolius, nebent pirmoji šalis nuo atsakomybės būtų atleista teisės aktuose numatytais pagrindais arba abiejų šalių sutarimu. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis nutraukta nuo 2024 m. kovo 1 d. vienašaliu atsakovės sprendimu, nesant ieškovės kaltės ir kitų aplinkybių, dėl kurių atsakovė galėtų būti atleista nuo Sutartyje numatytos atsakomybės už netinkamą Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, įskaitant ir nuo pareigos atlyginti ieškovės patirtus tiesioginius nuostolius.

6. Pažymėjo, kad 124 078,24 Eur sudaro ieškovės faktiškai patirtos Sutarties vykdymo sąnaudos, kurios atsakovei vienašališkai ir pirma laiko nutraukus Sutartį nėra kompensuojamos atsakovės mokėjimais už suvartotą elektros energiją ir tampa ieškovės tiesioginiais nuostoliais, t. y. 58 998,79 Eur dalis yra elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos Sutartyje šalių sulygtai fiksuotai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su EE kainų skirtumo sąlygojami nuostoliai; likusi 65 079,45 Eur dalis yra skirta padengti ieškovės elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudoms, susijusioms su Sutarties vykdymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Šiaulių apygardos teismas 2025 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė ieškinio reikalavimą priteisti Sutarties nutraukimo mokestį grindžia Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčiais bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčiu, reikalaujamą priteisti sutarties nutraukimo mokestį apskaičiavo remdamasi kainodaros sąlygų 5.1 papunktyje nurodyta formule.

8. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pateiktus 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 dėl tapačių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų. Kasacinis teismas nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo (toliau – EEĮ) 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti tokių sąlygų, jog nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos.

9. Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį 2022 m. liepos 15 d., t. y. galiojant 2021 m. liepos 15 d. redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokia sutartis atsakovės gali būti vienašališkai nutraukta neatlygintinai. Šalių sutartis buvo nutraukta atsakovės iniciatyva nuo 2024 m. kovo 1 d., t. y. jau nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojant naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui sutarties nutraukimo ir tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyje. Kaip nurodė kasacinis teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, šie reikalavimai sutarties turiniui taikomi naujai nuo 2023 m. birželio 1 d. sudaromoms sutartims, tačiau vienašališkai nutraukiant iki 2023 m. birželio 1 d. sudarytas sutartis, t. y. jau galiojant naujai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijai, sutarties nuostatos, įtvirtinančios sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas, taip pat negali būti taikomos, nes prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai teisės normai, draudžiančiai sutartyse nustatyti tokius mokesčius ir (ar) netesybas ir atitinkamai tokių mokesčių ir (ar) netesybų reikalauti iš sutartį nutraukusios šalies. Kita vertus, teisė reikalauti mokesčių ar kitų mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir gautą elektros energiją, dėl sutarties nutraukimo buvo uždrausta ir pagal iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nes, minėta, tokio pobūdžio vienašališkas sutarties nutraukimas buvo nustatytas kaip neatlygintinis.

10. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje nustatyta, kad pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat 6.9 papunktis, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo tvarką, ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktis, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką, prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, teismas ex officio (savo iniciatyva) konstatavo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 1 dalimi, tokios sutarties nuostatos yra niekinės ir negalioja.

11. Pasisakydamas dėl ieškovės patirtų nuostolių, teismas nurodė, kad nors ieškovė į bylą pateikė tam tikrus duomenis iš EE ia ieškovei parduodamų ir perkamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos, finansinių sandorių sąskaitas, mokėjimo nurodymus, kitus dokumentus, šie duomenys savaime nesuponuoja išvados, jog ieškovė patyrė (58 998,79 Eur) tiesiogines išlaidas, susijusias su atsakovės atliktu Sutarties nutraukimu. Iš šių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurie konkretūs ieškovės atlikti mokėjimai buvo įvykdyti kaip ieškovės sutartiniai įsipareigojimai EE pagal atsakovės naudai sudarytą ateities sandorį. Be to, ieškovė reikalavimo dėl veiklos sąnaudų nuostolių, t. y. 65 079,45 Eur, niekaip neįrodinėjo. Todėl teismas ieškovės ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „E“ prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT), panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas nepagrįstai ir klaidingai kvalifikavo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymą iš Sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams, ignoravo ir klaidingai aiškino šios teisės normos naujos redakcijos taikymą reglamentuojančią specialiąją imperatyviąją teisės normą ir tuo pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

12.2. Netesybų draudimas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse numatytas vėlesniu, 2023 m. balandžio 27 d. priimtu ir 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusiu, EEĮ pakeitimo įstatymu Nr. XIV-191⁴, kuriuo EEĮ 47 straipsnio 3 dalis išdėstyta nauja redakcija. Tuo tarpu Sutarties sudarymo metu netesybų draudimas nebuvo numatytas. Be to, įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalis taikoma elektros energijos pirkimo– pardavimo sutartims <...>, sudarytoms su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, po šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

12.3. Ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakove, tinkamai ir pagrįstai vadovavosi Sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu bei 2021–2023 m. kompetentingų valstybės institucijų suformuota ir nuosekliai taikyta reguliavimo praktika.

12.4. Sutarties nutraukimo mokestis nėra baudinės netesybos, o ieškovės kompensacija už jos faktiškai patirtus ekonominius nuostolius dėl atsakovės vienašalio atsisakymo tinkamai vykdyti Sutartį joje nustatytomis sąlygomis.

12.5. Teismas tinkamai neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos lėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas Sutarties nutraukimas iki jos galiojimo termino pabaigos, tuo pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą.

12.6. Teismas tinkamai neįvertino tarp ieškovės ir EE sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti Sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, būtinumo vykdant ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį, o taip pat neatsižvelgė į tai, kad pirmalaikio Sutarties nutraukimo atveju ieškovei išliko pareiga toliau mokėti už atsakovės naudai įgytą ateities sandorį ir objektyviai negalėjo išvengti tiesioginių nuostolių atsiradimo, o tik juos sumažinti. Be to, ieškovė negali atšaukti šio ateities sandorio. Ieškovė liko įsipareigojusi EE už atsakovės naudai apdraustą elektros energijos kainą sumokėti 58 998,79 Eur, nepadengtą atsakovės mokėjimais.

12.7. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-193-450/2025 grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų tinkamai įvertintas ieškovės reikalavimas dėl elektros energijos kainos draudimo sąnaudų priteisimo ir šių sąnaudų būtinumo vykdant ieškovės su vartotoju sudarytą ilgalaikę fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės vertinimu, ši aplinkybė aiškiai įrodo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, kad nepriklausomo elektros energijos tiekėjo draudimo sąnaudos, patiriamos vykdant ilgalaike fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, privalo būti tinkamai įvertintos, kai yra sprendžiamas ginčas dėl tiekėjo patiriamų tiesioginių nuostolių sutarties nutraukimo atveju priteisimo.

12.8. Teismas tinkamai neįvertino atsakovės pareigos vykdyti ilgalaike fiksuotos kainos Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su elektros energijos fiksuoto kiekio pirkimu už fiksuotą kainą visą Sutartyje sulygtą elektros energijos pardavimo laikotarpį, bei iš šios pareigos kylančios atsakovės atsakomybės už Sutarties vienašalį ir pirmalaikį nutraukimą.

12.9. Sprendime cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra tinkama ir pakankama spręsti šalių ginčą dėl ilgalaikės fiksuotos kainos Sutarties nutraukimo mokesčio taikymo arba tiesioginių nuostolių priteisimo, dėl jos esminių trūkumų ir galimų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei. Kasaciniam teismui išaiškinus, kad netesybų taikymas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų su mažomis ar labai mažomis įmonėmis, pagrindu nebuvo leidžiamas jau 2021 m. liepos 15 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimo pagrindu, buvo paneigta daugiau kaip dvejus metus taikyta elektros energijos tiekimo veiklos reguliacinė praktika.

12.10. Europos Sąjungos teisės aktai nustato, kad valstybės narės gali nustatyti vartotojo teisę laisvai ir neatlygintinai keisti nepriklausomą elektros energijos tiekėją. Tačiau laisvas ir neatlygintinis tiekėjo keitimas jokiu būdu nereiškia, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties tinkamai nevykdantis ir (ar) ją nutraukiantis vartotojas gali būti atleistas nuo atsakomybės sumokėti už tiekėjo vartotojui suteiktas paslaugas ir atlyginti sutartyje nurodytus tiekėjo nuostolius, patiriamus dėl sutarties nevykdymo ir (ar) pirmalaikio jos nutraukimo. Kitoks elektros energijos tiekėjo keitimo teisės aiškinimas prieštarautų bendriesiems sutarčių teisės principams ir savo esme pažeistų elektros energijos vidaus rinkos teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų vienovę.

12.11. Atsižvelgdama į skunde išdėstytus argumentus, ieškovė prašo teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo užduodant šiuos klausimus:

12.11.1. Ar terminas bauda (angl. penalty), įtvirtintas 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (toliau – Direktyva (ES) 2019/944) 2 straipsnio 16 dalyje, apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius?

12.11.2. Ar Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 288 straipsnį turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnis, CK 6.71, 6.245 straipsnių nuostatos)?

13. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „V“ prašo atmesti ieškovės prašymą kreiptis į ESTT, ieškovės skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Visi ieškovės apeliacinio skundo reikalavimai ir teiginiai tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo jau yra ne vieną kartą išnagrinėti ir atmesti faktinėmis aplinkybėmis visiškai analogiškose civilinėse bylose, kuriose nuo šios bylos skiriasi tik atsakovės įmonės pavadinimas ir ginčo esmės nekeičiančios faktinės aplinkybės. Taip pat teismai ne kartą atmetė ieškovės prašymą kreiptis į ESTT.

13.2. Kasacinis teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 yra aiškiai nurodęs, kad, nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, sutartyse šalys negalėjo sulygti dėl sąlygos, kad nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos, nes tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai.

13.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat yra išaiškinta, kad: „šioje byloje netaikytinos ir CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, o specialiosios, būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis“. Atsakovė nesutinka su ieškovės skundo argumentais, kuriuose yra kritikuojama paminėta kasacinio teismo nutartis.

13.4. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-473-1097/2025, o taip pat 2025 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-399-910/2025 išnagrinėjo ginčą, kuris yra analogiškas šioje byloje nagrinėjamam ginčui. Atsakovės manymu, ši nutartis turi precedento galią nagrinėjamoje byloje.

13.5. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-395-798/2025 nagrinėjo ginčą aktualų vidutinėms, o ne mažoms įmonėms, atsakovė mano, kad pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje atsakant į ieškovės keliamus klausimus dėl jos teisės gauti nuostolių atlyginimą. Prašo vadovautis nurodyta nutartimi kaip precedentu.

13.6. EEĮ ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 „Dėl Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 20-957; 2013, Nr. 1256396) patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatos aiškiai ir vienareikšmiškai įtvirtina atsakovės (mažos įmonės pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – SVVPĮ) teisę su ieškove sudarytą sutartį nutraukti vienašališkai ieškovę įspėjus prieš dvi savaites ir tą padaryti visiškai neatlygintinai (nemokant jokių baudų ar mokesčių dėl Sutarties nutraukimo). Tokia sąlyga reiškia, kad sutarties nutraukimas negali būti apmokestinamas.

13.7. Įgyvendindama teisę į nuostolių atlyginimą būtent ieškovė turi įrodyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kitaip sakant, ieškovė turi teisę ne į bet kokių nuostolių atlyginimą, o tik į realių nuostolių, kurių dydį ieškovė gebėtų įrodyti, kurie atsirado dėl kontrahento neteisėtų veiksmų. Tokių realių nuostolių ieškovė šioje byloje neįrodė, nei įrodinėdama įstatymo imperatyvu draudžiamo baudinio sutarties nutraukimo mokesčio teisingumą, nei įrodinėdama alternatyvų reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo.

13.8. Apeliacinio skundo 4.3 skyriuje ieškovė pateikia argumentus, kad Šiaulių apygardos teismas, sprendime pasisakydamas dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymo, pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) teisinį principą. Visi šie ieškovės argumentai yra nepagrįsti.

13.9. Ieškovei nebuvo būtinybės apsidrausti nuo elektros energijos kainos svyravimų rinkoje. Ieškovė nusprendė tą padaryti priimdama savarankišką verslo sprendimą apsidrausti savo veiklos riziką, o ne vykdydama kokius nors imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Tai yra konstatuota eilėje precedento galią turinčių sutarčių.

13.10. Visi ieškovės apeliacinio skundo 4.4 skyriuje dėstomi teiginiai apie neva buvusią 2021–2023 metų valstybės institucijų poziciją byloje nagrinėjamais klausimais neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šią bylą. Nė viena iš apeliacinio skundo argumentuose nurodomų valstybės institucijų neturi kompetencijos vietoje teismo taikyti ir aiškinti teisės normas, todėl, nepriklausomai nuo jų galimos nuomonės dėl tam tikro teisės akto turinio aiškinimo, ji teismui nėra įpareigojanti.

13.11. Nesutinka, kad egzistuoja objektyvus poreikis kreiptis į ESTT. Šioje civilinėje byloje nėra poreikio aiškinti Europos Sąjungos teisę, nes ji jau išaiškinta nacionalinio kasacinio teismo. Visos reikšmingos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės jau yra nustatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, atsakant ir į ieškovės keliamus klausimus dėl Direktyvos (ES) 2019/944 normų aiškinimo, jų perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę. Ieškovė klaidina teismą teigdama, kad egzistuoja teisinis neaiškumas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

15. Tarp ieškovės UAB „E“ ir atsakovės UAB „V“ 2022 m. liepos 15 d. buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri atsakovės iniciatyva buvo nutraukta nuo 2024 m. kovo 1 d.

16. Elektros energijos pirkimo pardavimo Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje nustatyta, kad pirkėjas (atsakovė) turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodamas pardavėją (ieškovę) raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį. Siekdamos išvengti abejonių šalys pažymi, kad Sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjo sumokėtas pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą).

17. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje numatyta, kad Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei pardavėjas nutraukia Sutartį dėl pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio.

18. Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje nustatyta, kad, Sutarčiai pasibaigus bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje nurodytais pagrindais, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėjas mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6.

19. Atsakovė UAB „V“ 2024 m. sausio 31 d. pranešimu nuo 2024 m. kovo 1 d. vienašališkai ir neatlygintinai nutraukė Sutartį.

20. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė UAB „V“ yra maža įmonė.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

21. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo užduodant skunde išdėstytus klausimus. Anot ieškovės, atsakymai į šiuos klausimus padės nustatyti: 1) Direktyvos (ES) 2019/944 tikrąjį tikslą, siekiant apriboti nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams teisę prašyti vartotojų sumokėti sutarčių nutraukimo mokesčius; 2) ar Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis pažodinis neperkėlimas į EEĮ, esant jau galiojančioms bendrosioms civilinės atsakomybės nuostatoms, įtvirtintoms CK, lemia, jog nepriklausomi elektros energijos tiekėjai visais atvejais negalėjo iš anksto susitarti dėl realių patirtų nuostolių atlyginimo netesybų forma, vartotojams iš anksto nutraukus elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis. Pažymėjo, kad kasacinis teismas į šiuos klausimus 2024 m. spalio 31 d. nutartyje taip ir neatsakė.

22. CPK 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, jog sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. ESTT praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C- 283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021, 58, 59 punktai).

23. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 ieškovė (UAB „E“) taip pat prašė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės analogiškais šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamais klausimais. Kasacinis teismas minimoje byloje pasisakė, kad poreikio kreiptis į ESTT dėl apeliantės keliamų klausimų dėl prejudicinio sprendimo nėra. Teismo teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje nustatė, kad, įgyvendinant Direktyvos tikslus ir perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas EEĮ Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją; jiems nustatyta pareiga visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Jokių kitų atsiskaitymų, sumokant tam tikrus mokesčius, kitus mokėjimus (sankcijas, netesybas ir pan.), įstatymo leidėjas nenustatė. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusio EEĮ Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką tokios sutarties nutraukimą. Tiek iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, tiek jai įsigaliojus buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad Direktyvos 2 straipsnio 16, 17 dalyse reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Nacionalinės teisės normos, į kurias buvo perkeltos šios Direktyvos nuostatos, aiškiai reglamentuoja bylos šalių teisinius santykius, atsižvelgiant į Direktyvoje nustatytus tikslus sudaryti sąlygas nurodytiems vartotojams nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių mokėjimų (baudų, mokesčių ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 65 punktas).

24. Be to, teismo teisėjų kolegija pasisakė ir dėl Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies perkėlimo būdo, nurodydama, kad Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės. Įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę, būtent – į šalių ginčo teisinius santykius reglamentuojančią specialiąją teisės normą – EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, turinčią pirmenybę prieš ieškovės nurodomas bendrąsias teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos. Tai reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Kadangi Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, tai klausimų dėl jų taikymo nekyla. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Ieškovės prašymo kreiptis į ESTT suformuluotais klausimais kasacinis teismas netenkino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 66–67 punktai).

25. Atsižvelgdama į nurodytą, o ir į tai, kad ieškovės analogiško turinio prašymas jau ne kartą buvo išnagrinėtas tiek kasacinio teismo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo, teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, kurios leistų prieiti prie išvados, kad egzistuoja Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo problema ir objektyviai kyla poreikis kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl prašymas netenkinamas.

Dėl elektros energijos pirkimo pardavimo sutarties nutraukimo mokesčio (ne)priteisimo

26. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nurodė, kad atsakovei vienašališkai inicijavus Sutarties nutraukimą iki jos galiojimo termino pabaigos, ši privalo jai sumokėti šalių sutartą ir Sutartyje numatytą Sutarties nutraukimo mokestį. Tokią poziciją grindžia tuo, kad įstatymas atgal negalioja. Teismas nepagrįstai ir klaidingai kvalifikavo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymą iš Sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams, ignoravo ir klaidingai aiškino šios teisės normos naujos redakcijos taikymą reglamentuojančią specialiąją imperatyviąją teisės normą ir tuo pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą. Imperatyvus netesybų draudimas su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d., t. y. po 2022 m. liepos 15 d. Ieškovės manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pateiktais išaiškinimais, nes ši kasacinio teismo nutartis dėl joje padarytų šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų turi esminių trūkumų bei galimų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei.

Tuo tarpu atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nagrinėjamai bylai precedento reikšmę turi bylos, kuriuose buvo išnagrinėti analogiškai ginčai ir identiškomis sąlygomis. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-473-1097/2025, 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-399-910/2025, 2025 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-395-798/2025, turi precedento galią nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija su atsakovės argumentu sutinka.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008; 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 28 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011). CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad nėra prielaidų nesivadovauti kasacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, kurios ratio decidendi (sprendimo pagrindas, priežastis, argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai sutampa su nagrinėjama byla, išaiškinimais bei joje suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis. Priešingu atveju susidarytų teisiškai ydinga ir netoleruotina situacija, kai tokios pačios (tapačios) bylos būtų sprendžiamos skirtingai, ignoruojant esamus precedentus. Ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kuriais ji kvestionuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-203-421/2024 precedentinę reikšmę nagrinėjamai bylai, teigdama, kad jos neįtikina kasacinio teismo argumentai, nes joje yra padaryti šiurkštūs teisės aiškinimo pažeidimai, atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausias Teismas precedento galią nagrinėjamai bylai turinčioje 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti dėl tokių sąlygų, jog nurodytų subjektų vienašalio sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo tiek iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, tiek ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Aptariama sąlyga taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, o jos 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta valstybių teisė nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendrosios taisyklės, įtvirtintos 12 straipsnio 2 dalyje, ir leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms, į Lietuvos nacionalinę teisę nebuvo perkelta, kitaip tariant, Lietuva nepasinaudojo galimybe nustatyti išimtį iš bendrojo draudimo reikalauti bet kokių mokesčių ar netesybų dėl sutarties nutraukimo iš mažų įmonių. Todėl nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar tokio pobūdžio mokėjimai (sutarties nutraukimo mokestis, netesybos) būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 32, 47, 50 punktai).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir identiškų faktinių aplinkybių kontekste suformuotą kasacinio teismo precedentą, padarė teisėtą bei teisingą išvadą, kad ieškovė negali reikalauti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas būtų nesuderinamas su nacionaliniu ir Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu, galiojusiu sutarties sudarymo metu, t. y. 2022 m. liepos 15 d. Taigi, apeliantės teiginiai, kad ji, sudarydama Sutartį su atsakove ir taikydama atsakovei Sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), vadovavosi Sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu, yra nepagrįsti. Jau nurodyta, kad ir pagal Sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį prieš terminą nutraukusiai pirkėjai – mažai įmonei – negalėjo būti taikomos tokio pobūdžio turtinės sankcijos. Precedentinėje civilinėje byloje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad tokio pobūdžio sutarčių bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei Kainodaros sąlygų 5.1 papunkčio nuostatos prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalies imperatyvui, todėl yra niekinės ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 58 punktas).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliaciniame skunde yra nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ir lex retro non agit principą. Taip pat atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir klaidingai kvalifikavo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymą iš Sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams.

Dėl tiesioginių nuostolių (ne)atlyginimo

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovė nurodė, kad sutarties nutraukimo mokestis nėra baudinės netesybos, o ieškovės kompensacija už jos faktiškai patirtus ekonominius nuostolius dėl atsakovės vienašalio atsisakymo tinkamai vykdyti Sutartį nustatytomis sąlygomis. Teismas tinkamai neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos nulėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas Sutarties nutraukimas iki jos galiojimo termino pabaigos, tuo pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą. Teismas tinkamai neįvertino tarp ieškovės ir Eesti Energia sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti Sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, būtinumo vykdant ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį, o taip pat neatsižvelgė į tai, kad pirmalaikio Sutarties nutraukimo atveju ieškovei išliko pareiga toliau mokėti už atsakovės naudai įgytą ateities sandorį ir objektyviai negalėjo išvengti tiesioginių nuostolių atsiradimo, o tik juos sumažinti. Be to, ieškovė negali atšaukti šio ateities sandorio. Ieškovė liko įsipareigojusi Eesti Energia už atsakovės naudai apdraustą elektros energijos kainą sumokėti 58 998,79 Eur sumą, nepadengtą atsakovės mokėjimais.

Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kaip jau buvo aptarta pirmiau, pagal Sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą mažai įmonei nebuvo numatyta jokių apribojimų ar (ar) išankstinių sąlygų nutraukti elektros energijos tiekimo sutartį prieš terminą ir nebuvo nustatyta, kad, mažai įmonei nutraukus sutartį prieš terminą, jai galėtų atsirasti pareiga atlyginti tiekėjai turtinius sutarties nutraukimo padarinius (EEĮ 47 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad šalių sudarytoje Sutartyje taip pat yra pripažįstama atsakovės teisė bet kada vienašališkai ją nutraukti, laikantis šalių sulygtos nutraukimo tvarkos (įspėjimo formos, jo pateikimo termino), o su šia teise susijusios atsakovės pareigos dėl Sutarties nutraukimo atlygintinumo yra niekinės ir negalioja. Todėl darytina išvada, kad atsakovė, vienašališkai nutraukdama Sutartį, nei Sutarties galiojančių sąlygų (tų, kurios skundžiamu sprendimu nėra pripažintos negaliojančiomis), nei teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. atsakovė neteisėtų veiksmų neatliko. Taigi, atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovei civilinė atsakomybė ir negali kilti.

Be to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio. Teismas nurodė, kad nors ieškovė į bylą pateikė tam tikrus duomenis iš EE ieškovei parduodamų ir perkamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos, finansinių sandorių sąskaitas faktūras, mokėjimo nurodymus, kitus dokumentus, šie duomenys savaime nesuponuoja išvados, jog ieškovė yra patyrusi jos nurodyto dydžio (58 998,79 Eur) tiesiogines išlaidas, susijusias su atsakovės atliktu Sutarties nutraukimu. Iš šių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurie konkretūs ieškovės atlikti mokėjimai buvo įvykdyti kaip ieškovės sutartiniai įsipareigojimai EE pagal atsakovės naudai sudarytą ateities sandorį. Be to, ieškovė reikalavimo dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo dėl veiklos sąnaudų nuostolių, t. y. dėl 65 079,45 Eur, niekaip neįrodinėjo.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).

Ieškovė nurodė, kad Sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuotas taip: (1 496,48 – 358,419) x 181,71 x 0,6 = 124 078,24 Eur, kur atitinkamai 1 496,48 MWh yra Sutartyje fiksuotas elektros energijos kiekis, 358,419 MWh – iki Sutarties nutraukimo faktiškai nupirktas elektros energijos kiekis, 181,71 Eur/MWh – Sutartyje nustatyta fiksuota elektros energijos kaina, 0,6 yra Sutartyje numatytas koeficientas už vienašalį ar pirmalaikį Sutarties nutraukimą, 60 proc. atsakomybės priskiriant Sutarties nutraukimą inicijavusiai šaliai.

Ieškovė teigia, kad liko įsipareigojusi EE už atsakovės naudai apdraustą elektros energijos kainą sumokėti 58 998,79 Eur, nepadengtą atsakovės mokėjimais.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovė buvo informuota apie ieškovės sudarytą draudimo sutartį. Sąlygų, kad atsakovei galiotų ieškovės su kito sandorio kontrahentu sudaryti susitarimai, šalių sudarytoje ginčo sutartyje taip pat nėra. Vien ieškovės argumentai, kad tik apdraudusi elektros kainos pirkimo kitimo riziką ji galėjo pasiūlyti atsakovei sąlygas, kuriomis ir buvo sudaryta šalių sutartis, nėra pakankami tam, jog būtų galima perkelti draudimo sutarties rizikos kaštų atsakovei.

Kaip dėl tokio pobūdžio apeliantės sandorių vertinimo jau pasisakyta teismų praktikoje, galiojęs ir galiojantis elektros energijos tiekimo teisinis reglamentavimas nenumato elektros energijos tiekėjui prievolės privalomai naudoti išvestines finansines priemones savo veikloje; elektros energijos kainų riziką galima valdyti įvairiais būdais, todėl bendrąja prasme elektros energijos tiekėjo rizikos valdymas ir valdymo būdo, priemonės pasirinkimas yra šio subjekto priimtas verslo sprendimas, kurio rizikingumą, reikalingumą ir, galiausiai, apsidraudimo kainą, gali įvertinti ir daryti įtaką pati ieškovė (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-280-407/2024, 60 punktas).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovė, pasirinkdama elektros energijos rinkos išvestines finansines priemones ir sutartinius santykius su EE, negalėjo ir neturėjo pagrindo tikėtis, jog atsakovė, nutraukusi sutartį prieš terminą, atlygins ieškovės prisiimtas jos pačios verslo rizikos ir (ar) draudimo išlaidas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad apeliantės nurodyti jos tiesioginių nuostolių ir sutarties nutraukimo mokesčio dydžiai visiškai tapatūs (124 078,24 Eur). Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kaip reikalavimą ieškinyje įvardija apeliantė, jo esmė nesikeičia – apeliantė faktiškai reikalauja dėl atsakovės vienašalio sutarties nutraukimo iš jos priteisti 124 078,24 Eur. Neabejotina, kad alternatyviu ieškinio reikalavimu dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo apeliantė faktiškai siekia to paties, kas buvo nustatyta Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčiuose bei kainodaros sąlygų 5.1 papunktyje, nors šios sutarties sąlygos teismo sprendime teisiškai įvertintos kaip niekinės ir negaliojančios dėl jų prieštaravimo įstatymo imperatyvui, atitinkamai, vien dėl šios priežasties objektyviai negalinčios nulemti turtinių padarinių už sutarties vienašalį nutraukimą atsakovei nustatymo.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip būtinųjų atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, objektyviai negali egzistuoti ir kitos jos sutartinei civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.247 straipsnis) bei kaltė, kuri galėtų būti nustatyta tik esant atsakovėms neteisėtiems veiksmams (CK 6.248 straipsnis).

Dėl procesinės baigties

Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nesudaro. Pirmosios instancijos teismas iš tinkamai aiškino ir pritaikė aktualią EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neturi teisės reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio. Teismas apskųstame sprendime tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir reikalavimo priteisti sutarties nutraukimo mokesčio dydžio tiesioginius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš ieškovės priteistinos atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, o ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Atsakovė nurodė, kad dėl ieškovės inicijuoto apeliacinio proceso patyrė 4 840 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos pobūdį, apimtį, keltų ir nagrinėtų klausimų sudėtingumą, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija dydį, nustatytą Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, taigi, negali būti priteisiamos visa apimtimi.

Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš apeliantės (ieškovės) priteisiama 3 155,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų atsakovės apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 2 dalis, ir 3 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,E“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „V“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 155,88 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt penkis eurus ir 88 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.