Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant ieškovo BIGBANK AS, veikiančio per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, atstovei I. V., atsakovui R. G., trečiajam asmeniui I. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BIGBANK AS, veikiančio per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, ieškinį atsakovams D. P. ir R. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo I. G., pagal atsakovo R. G. priešieškinį ieškovui BIGBANK AS, veikiančiam per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, ir atsakovei D. P. dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo I. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis tenkintini iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės D. P. 2008-04-25 sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 0800716/35ba, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 2027,34 EUR, t. y. 7000,00 Lt, kreditą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir tvarką grąžinti suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus (b. l. 168-174, I t.). Tarp ieškovo ir atsakovės D. P. 2008-12-01 sudarytas Vartojimo kredito sutarties Nr. 0801914/35la susitarimas Nr. 1 dėl kredito sumos padidinimo, kuriuo ieškovas padidino atsakovei suteikto kredito sumą 2330,6215 EUR, t. y. 8047,17 Lt, po ko bendra kredito suma tapo 4344,3003 EUR, t. y. 15000,00 Lt (b. l. 66-72, I t.). Tarp ieškovo ir atsakovo R. G. 2008-12-01 sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovui už visus įsipareigojimus, kurie kyla iš vartojimo kredito sutarties Nr. 0801914/35la, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės D. P., taip pat atsakovas įsipareigojo atsakyti už visus būsimus atsakovės D. P. prisiimtus įsipareigojimus, tokius kaip kredito sutarties pakeitimai ar papildymai, naujų kredito sutarčių sudarymas ateityje tokia prievolės suma, kokia atsakovė D. P. įsipareigoja ieškovui (b. l. 64-65, I t.). Tarp ieškovo ir atsakovės D. P. 2009-04-10 sudarytas Vartojimo kredito sutarties Nr. 0801914/35la susitarimas Nr. 2 dėl kredito sumos padidinimo, kuriuo ieškovas padidino atsakovei suteikto kredito sumą 14,7417 EUR, t. y. 50,90 Lt, po ko bendra kredito suma tapo 4352,0534 EUR, t. y. 15026,77 Lt (b. l. 175-181, I t.). Tarp ieškovo ir atsakovės D. P. 2009-07-31 sudarytas Vartojimo kredito sutarties Nr. 0801914/35la susitarimas Nr. 2 dėl kredito sumos padidinimo, kuriuo ieškovas padidino atsakovei suteikto kredito sumą 517,4409 EUR, t. y. 1786,62 Lt, po ko bendra kredito suma tapo 4869,4943 EUR, t. y. 16813,39 Lt (b. l. 182-188, I t.). Tarp ieškovo ir atsakovės D. P. 2010-01-27 sudarytas Vartojimo kredito sutarties Nr. 0801914/35la susitarimas Nr. 2 dėl kredito sumos padidinimo, kuriuo ieškovas padidino atsakovei suteikto kredito sumą 952,4502 EUR, t. y. 3288,62 Lt, po ko bendra kredito suma tapo 5821,9445 EUR, t. y. 20102,01 Lt (b. l. 73-79, I t.). Atsakovas R. G. 2009-05-14, 2009-08-01 ir 2010-01-29 buvo informuotas apie kredito sutarties Nr. 0801914/35la pakeitimus (b. l. 48, 49, 50, II t.). Atsakovė D. P. 2009-07-21 pateikė prašymą ieškovui dėl kredito mokėjimo atidėjimo 4 mėnesiams, nes atsakovė ieškos darbo ir per 4 mėnesius tikisi jį rasti (b. l. 197, I t.). Tarp ieškovo ir atsakovės D. P. 2010-05-21, 2010-09-14, 2010-11-30, 2011-01-31 buvo sudaryti susitarimai dėl įsiskolinimo dengimo (b. l. 189-196, I t.). Ieškovas 2010-08-24 pranešimu Nr. 1-220527-10, 2010-11-23 pranešimu Nr. 1-233030-10, 2011-04-11 pranešimu Nr. 1-252122-11, 2011-05-25 pranešimu Nr. 1-258898-11, 2011-06-10 pranešimu Nr. 1-261433-11 informavo atsakovus apie įsipareigojimų nevykdymą ir susidariusį įsiskolinimą bei įspėjo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, 2011-06-30 raštu Nr. 1-264363-11 ieškovas informavo atsakovus, jog nuo šio rašto išsiuntimo dienos kredito sutartis yra nutraukiama (b. l. 81-92, I t.). Pagal UAB „Creditinfo Lietuva“ 2012-06-25 raštą dėl informacijos pateikimo, UAB „Creditinfo Lietuva“ 2008-11-24 skolininkų administravimo informacinėje sistemoje buvo šie duomenys apie atsakovės D. P. įsiskolinimus: 360,28 Lt skola UAB „Šiaulių banko lizingas“, 185,23 Lt skola UAB „Šiaulių banko lizingas“, 19,00 Lt skola UAB „Bitė Lietuva“, 119,09 Lt skola UAB „Bitė Lietuva“. Nuo 2008-12-31 atsakovės D. P. kreditorių skaičius bei įsiskolinimų tretiesiems asmenims suma pradėjo sparčiai didėti (b. l. 121-124, II t.).

Ieškovas prašo solidariai priteisti iš atsakovų 32357,78 Lt įsiskolinimą, nurodo, kad atsakovei D. P. buvo suteiktas kreditas Vartojimo kredito sutarties ir papildomų susitarimų prie šios sutarties pagrindu, o atsakovas R. G. pasirašė Laidavimo sutartį, kuria įsipareigojo atsakyti už visus atsakovės D. P. prisiimtus įsipareigojimus, taip pat už tokius kaip kredito sutarties pakeitimai ar papildymai, naujų kredito sutarčių sudarymas ateityje tokia prievolės suma, kokia atsakovė D. P. įsipareigoja ieškovui. Atsakovas R. G. su ieškiniu nesutinka, nurodo, kad laidavimo sutartyje nebuvo nurodyta konkreti suma, už kurią atsakovas atsakys, jam atsakovė D. P. pasakė, kad laidavimo suma bus apie 5000,00 Lt, laidavimo sutarties pasirašymo metu nei banko darbuotoja, nei D. P. apie atsakovei suteikiamą paskolos dydį nekalbėjo, sumos neminėjo, be to, nebuvo kalbama ir jam nebuvo išaiškinta, kad ateityje, be jo sutikimo bankas atsakovei gali padidinti suteikto kredito sumą, o jis laiduoja už atsakovės įsipareigojimus, neviršijančius 72871 Lt sumą. Nurodo, kad jeigu jam tokia informacija būtų pateikta, jis sutarties nepasirašytų. Sutartis buvo pasirašyta prieš banko darbo laiko pabaigą, jis suprato, kad bankas atsakovei suteikė sutartyje nurodytą 8047,17 Lt kreditą, nes ieškovas ir atsakovė 2008-12-01 pasirašė sutartį, kurioje buvo nurodyta susitarimas Nr. 1, vėliau kelis kartus kreipėsi į banką žodžiu, tačiau jam buvo paaiškinta, kad nieko jis pakeisti negali, siūlė ieškoti atsakovės D. P.. Todėl priešieškiniu prašo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės D. P. 2008-04-25 sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 0800716/35ba, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 2027,34 EUR, t. y. 7000,00 Lt, kreditą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir tvarka grąžinti suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Kadangi atsakovė pageidavo padidinti kredito sumą, buvo sudarytas 2008-12-01 papildomas susitarimas suteikti atsakovei D. P. dar 8047,17 Lt kreditą, tą pačią dieną – 2008-12-01 pasirašyta laidavimo sutartis su atsakovu R. G. Po laidavimo sutarties pasirašymo ieškovas dar tris kartus padidino atsakovei D. P. suteiktą kreditą: 2009-04-10 50,90 Lt suma, 2009-07-31 1786,62 Lt suma ir 2010-01-27 3288,62 Lt suma.

Atsakovas R. G. prašo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, teigia, kad, jei jis būtų žinojęs už kokią sumą laiduoja, niekada nebūtų sutikęs sudaryti tokio sandorio. Ieškovas nurodo, kad atsakovas sudarydamas laidavimo sutartį išreiškė savo valią tapti kitos atsakovės, t. y. D. P., laiduotoju ir sutiko su sutartyje numatytomis sąlygomis. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, padidinantis tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.78 straipsnio 1 dalį, laidavimu gali būti užtikrinamos tiek esamos, tiek ir būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. Išanalizavęs rašytinius įrodymus, teismas pripažįsta, kad tarp šalių sudarytoje Laidavimo sutartyje sąlygos dėl laiduotojo atsakomybės ribų nekonkrečios, suformuluotos neaiškiai, laidavimu užtikrinamos neapibrėžtos prievolės, t. y. ne tik paminėtos kredito sutarties pakeitimai ir papildymai, bet ir naujų kredito sutarčių sudarymas. Šiuo atveju Laidavimo sutarties sąlygos suformuluotos taip, kad atsakovas įsipareigojo atsakyti ne tik už esamus ir galimai būsimus įsipareigojimus, bet ir už įsipareigojimus, atsiradusius iki Laidavimo sutarties pasirašymo, apie kuriuos informuotas jis nebuvo.

Sprendžiant klausimą dėl atsakovo reikalavimo dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, svarbu įvertinti sutarties šalis ir jų padėtį sudarant sutartį. Ieškovas, t. y. bankas, yra kredito įstaiga, todėl vienas jo tikslų – pelno siekimas teikiant finansines paslaugas, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį skolinant pagal pareikalavimą ir pelningai panaudoti turimus išteklius. Kreditų suteikimas yra viena banko, kaip kredito įstaigos, teikiamų paslaugų. Bankui, kaip specifiniam teisės subjektui, keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, o veikla vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas R. G., sudarydamas sandorį su ieškovu, veikė kaip fizinis asmuo, laidavo už prievolę, atsiradusią pagal Vartojimo kredito sutartį, taigi atsakovas pripažintinas vartotoju. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Nagrinėjamu atveju viena iš šalių, t. y. ieškovas, yra verslo subjektas, pelno siekianti organizacija, o kita sutarties šalis, t. y. atsakovas, yra privatus subjektas, negalintis numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinių, numatytų sutartyje, o sutarties sąlygos yra parengtos vienašališkai būtent iš verslo subjekto pusės, taigi privatus subjektas negali laisva valia pasirinkti sutarties sąlygų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimu laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008). Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.90 straipsnio pagrindu, šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti esminis. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo R. G. 2008-12-01 sudarytoje Laidavimo sutartyje numatyta sąlyga, jog atsakovas įsipareigoja atsakyti ieškovui už visus įsipareigojimus, kurie kyla iš vartojimo kredito sutarties Nr. 0801914/35la, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės D. P., taip pat atsakovas įsipareigoja atsakyti už visus būsimus atsakovės D. P. prisiimtus įsipareigojimus, tokius kaip kredito sutarties pakeitimai ar papildymai, naujų kredito sutarčių sudarymas ateityje tokia prievolės suma, kokia atsakovė D. P. įsipareigoja ieškovui. Atsakovas R. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovė D. P., prašydama jo laiduoti, kalbėjo apie 5000,00 Lt dydžio kreditą, pasirašant 2008-12-01 Laidavimo sutartį jis buvo informuotas tik apie tą pačią dieną sudaromą susitarimą dėl 8047,17 Lt kredito suteikimo D. P., jis nežinojo apie tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės D. P. jau buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią jai jau buvo suteiktas kreditas, taip pat niekas neinformavo apie ieškovo galimybę didinti kredito sumą be jo sutikimo, su juo niekas banke pasirašant sutartį nekalbėjo, jokių tikslių sąlygų nepaaiškino, banko darbuotoja tiesiog nurodė, kur jis turėtų pasirašyti. Tuo tarpu ieškovas teigia, kad atsakovas buvo supažindintas su visomis sutarties sudarymo sąlygomis ir pasekmėmis, viskas atsakovui buvo paaiškinta banko darbuotojos, pasirašant sutartį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-12-01 Laidavimo sutartį su atsakovu pasirašė banko darbuotoja J. Š. (dabar – D.). J. D. apklausta teismo posėdyje liudytoja paaiškino, kad paprastai klientas supažindinamas su visomis sąlygomis, mokėjimo taisyklėmis ir grafikais, tačiau šiuo konkrečiu atveju ji neprisimena ir negali nurodyti, jog atsakovas R. G. buvo supažindintas su kredito ir laidavimo sutarčių sąlygomis. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas buvo tinkamai supažindintas su sudaromo sandorio sąlygomis, byloje nėra.

Be to, ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad klientams suteikiant kreditą tikrinami duomenys apie kliento turimus įsiskolinimus UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje. Pagal UAB „Creditinfo Lietuva“ pateiktą 2012-06-25 išrašą apie atsakovės D. P. turimus įsiskolinimus matyti, kad UAB „Creditinfo Lietuva“ nuo 2008-12-31 skelbiami duomenys apie atsakovės nepadengtus įsiskolinimus: nuo 2008-12-31 „TEO LT, AB“ 737,72 Lt, nuo 2009-02-10 UAB „General Financing“ 13125,73 Lt, Danske Bank A/S Lietuvos filialas 13150,76 Lt, nuo 2009-04-07 AB SEB bankui 11565,75 Lt, nuo 2009-07-11 AB SEB bankui 2541,93 Lt, nuo 2009-04-13 MCB Finance, UAB 2338,04 Lt, nuo 2009-05-10 UAB „Šiaulių banko lizingas“ 7824,03 Lt, nuo 2009-06-26 AB bankas SNORAS 16165,49 Lt ir kt., kurie iki šiol nėra sumokėti (b. l. 122, II t.). Ieškovas pateikė teismui atsakovės D. P. 2009-07-21 rašytą prašymą dėl mokėjimo atidėjimo 4 mėnesiams, kuriuo atsakovė taip pat informavo ieškovą, jog neteko darbo ir neturi galimybės mokėti įmokų pagal Vartojimo kredito sutartį. Taigi ieškovas, žinodamas informaciją, jog atsakovė D. P. neturi galimybės mokėti įmokų pagal sutartyje numatytą grafiką, turi kitų didelių kreditorinių įsipareigojimų, kai ši informacija leido pagrįstai manyti, kad atsakovės galimybės grąžinti kreditą yra apsunkintos ir ribotos, dar tris kartus padidino suteikto kredito sumą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad toks ieškovo elgesys laikytinas nerūpestingu ir neatsargiu, neatitinkančiu finansų įstaigai (bankui), užsiimančiai kreditų suteikimo veikla, keliamų reikalavimų vertinant kredito gavėjo finansinį pajėgumą, galimybes prisiimti ir įvykdyti pinigines prievoles, ir tuo pačiu nepagrįstai perkeliant atsakomybę laiduotojui, t. y. atsakovui R. G., už atsakovės D. P. negalėjimą tinkamai įvykdyti prievolę ieškovui. Taigi įvertinus byloje esančius duomenis, teismas pripažįsta, kad labiau tikėtina, jog atsakovui nebuvo tinkamai išaiškintos Laidavimo sutarties sąlygos, galima atsakovo atsakomybė, jos ribos, laidavimo sutarties nutraukimo galimybė, o atsakovas, neturėdamas finansinio ar teisinio išsilavinimo, dirbantis nekvalifikuotą darbą, niekada anksčiau nesinaudojęs bankų paslaugomis teikiant paskolas ar kreditus, dėl žinių stokos sąžiningai suklydo dėl sudaromos Laidavimo sutarties sąlygos dėl jo atsakomybės ribų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas R. G. nebuvo tinkamai informuotas ir neišreiškė valios dėl buvusių ir būsimų atsakovės D. P. įsipareigojimų ieškovui, pripažintina, kad atsakovo atsakomybės ribas sudaro Laidavimo sutarties metu pasirašytame papildomame susitarime numatyta kredito suma (8047,17 Lt) su iš jos kylančiais išvestiniais reikalavimais (palūkanos, delspinigiai).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, išanalizavus byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima pripažinti visą tarp šalių sudarytą Laidavimo sutartį negaliojančia, tačiau Laidavimo sutarties dalis dėl 64823,83 Lt atsakovo R. G. kaip laiduotojo atsakomybės dydžio pripažintina negaliojančia, todėl atsakovo priešieškinis tenkintinas iš dalies (CK 1.90 straipsnis). Kita priešieškinio dalis atmestina.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovų skolą sudaro 20102,01 Lt negrąžinto kredito suma, 10836,80 Lt nesumokėtos sutartinės palūkanos, 201,02 Lt sutarties sudarymo mokestis, 1217,95 Lt delspinigiai, iš viso 32357,78 Lt. Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovės D. P. sudarytos Vartojimo kredito sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4, 6.886 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas suteikė atsakovei Vartojimo kredito sutartyje ir papildomuose susitarimuose numatyto dydžio kreditus, tačiau atsakovė nemokėjo pagal Vartojimo kredito sutartį apskaičiuotų įmokų šioje sutartyje nustatytais terminais, taigi pripažintina, kad atsakovė pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Atsakovas, laiku ir tinkamai nevykdęs piniginės prievolės, taip pat privalo mokėti ieškovui netesybas – baudą, delspinigius (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Šalys sudarydamos Vartojimo kredito sutartį bendrosiose sutarties sąlygose numatė, kad, jei atsakovė vėluoja grąžinti kreditą ar atlyginti bet kokias išlaidas, susijusias su skolos išieškojimo arba bet kokių sutartinių įsipareigojimų vykdymu, atsakovė įsipareigoja mokėti tokio dydžio delspinigius, kokie yra numatyti ieškovo kainoraštyje. Pagal ieškovo pateiktą 2009-08-25 patvirtintą kainoraštį, skaičiuojami 0,5 % dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną (b. l. 23, I t.). Ieškovas pateikė 2011-10-28 delspinigių skaičiavimo lentelę, pagal kurią apskaičiuotą delspinigių sumą sudaro 7638,76 Lt, tačiau ieškovas geranoriškumo pagrindu sumažino reikalaujamą delspinigių sumą iki 1217,95 Lt, siekdamas, kad būtų padengti tik ieškovo patirti minimalūs nuostoliai (b. l. 96, 97, I t.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė D. P. pažeidė prievolę ieškovui, bei į tai, kad atsakovas R. G. laikytinas atsakingu tik už 2008-12-01 papildomame susitarime Nr. 1 nustatytą kredito sumą, t. y. 8047,17 Lt, ieškovo ieškinio dalis dėl negrąžinto kredito priteisimo iš atsakovų solidariai tenkintina iš dalies, solidariai iš atsakovų priteistina 8047,17 Lt negrąžinto kredito, o likusi dalis, t. y. 12054,84 Lt, priteistina tik iš atsakovės D. P..

Kadangi dalis negrąžinto kredito priteistina solidariai iš abiejų atsakovų, o dalis tik iš atsakovės D. P., atitinkamai proporcingai nuo iš atsakovų solidariai ir iš atsakovės D. P. asmeniškai priteistinų sumų, paskirstytini palūkanos ir delspinigiai, taigi solidariai iš atsakovų priteistina 4334,72 Lt nesumokėtų palūkanų ir 487,18 Lt delspinigių, o iš atsakovės D. P. priteistina 6502,08 Lt nesumokėtų palūkanų ir 730,77 Lt delspinigių. Ieškovas 2012-02-28 teismui pateiktame rašte nurodė, kad 201,02 Lt dydžio įsiskolinimas už sutarties sudarymą liko nesumokėtas už 2010-01-27 sudarytą papildomą susitarimą prie Vartojimo kredito sutarties (b. l. 19, II t.), taigi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas R. G. laikytinas atsakingu tik už 2008-12-01 papildomą susitarimą, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės D. P., šis mokestis priteistinas tik iš atsakovės D. P..

Ieškovui iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo iš kiekvieno iš jų priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ieškovo atstovės, atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad yra pagrindas ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies, 2008-12-01 laidavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo R. G. ir ieškovo, dalis dėl 64823,83 Lt laiduotojo atsakomybės dydžio pripažintina negaliojančia, iš atsakovų solidariai priteistina 8047,17 Lt negrąžinto kredito, 4334,72 Lt nesumokėtų palūkanų, 487,18 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 12869,07 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovės D. P. priteistina 12054,84 Lt negrąžinto kredito, 6502,08 Lt nesumokėtų palūkanų, 730,77 Lt delspinigių, 201,02 Lt sutarties sudarymo mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 19488,71 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitos ieškinio ir priešieškinio dalys atmestinos.

Patenkinus iš dalies ieškovo reikalavimus, ieškovui iš atsakovės D. P. priteistina 778,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio (19488,71 Lt x 3 proc. + (12869,07 Lt x 3 proc.): 2), iš atsakovo R. G. priteistina 193,00 Lt ((12869,07 Lt x 3 proc.): 2) sumokėto žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 2 dalis). Patenkinus 60 % priešieškinio reikalavimų, atsakovui R. G. iš ieškovo priteistina 200,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 2 dalis). Atlikus tarpusavio užskaitymą, atsakovui R. G. iš ieškovo priteistina 7,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Iš atsakovės D. P. valstybei priteistina 36,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92, 96 straipsniai). Bylos duomenimis nustatyta, kad, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, atsakovui R. G. tenka 5,49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ieškovui tenka 3,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, taigi šios išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš atsakovų D. P. ir R. G. 8047,17 Lt negrąžinto kredito, 4334,72 Lt nesumokėtų palūkanų, 487,18 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 12869,07 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui BIGBANK AS, veikiančiam per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą.

Priteisti iš atsakovės D. P. 12054,84 Lt negrąžinto kredito, 6502,08 Lt nesumokėtų palūkanų, 730,77 Lt delspinigių, 201,02 Lt sutarties sudarymo mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 19488,71 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui BIGBANK AS, veikiančiam per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą.

Pripažinti 2008-12-01 laidavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo R. G. ir ieškovo BIGBANK AS, veikiančio per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, dalį dėl 64823,83 Lt laiduotojo atsakomybės dydžio, negaliojančia.

Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmesti.

Priteisti iš atsakovės D. P. 778,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui BIGBANK AS, veikiančiam per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą.

Priteisti iš ieškovo BIGBANK AS, veikiančio per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, 7,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. G..

Priteisti iš atsakovės D. P. į valstybės biudžetą 36,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.