Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės daugiabučių namų savininkų bendrijos „(Duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės daugiabučių namų savininkų bendrijos „(Duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams J. V. ir J. V. dėl įpareigojimo pašalinti savavališkai įrengtas pertvaras ir patekimo į patalpas duris, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. V., J. L., G. L., B. V., S. B. (S. B.), R. J., N. S., A. B. (A. B.), L. G., R. K., V. M., L. M., M. K., E. J., D. J., G. K., A. K. (A. K.), I. K., R. A. (R. A.), D. A., V. R. (V. R.), V. I., S. I., J. V. (J. V.), M. V., S. S., L. K., E. N., V. L. (V. L.), J. U., T. D., V. D. (V. D.), J. Š., G. G., A. V., N. R. (N. R.), G. B., A. A. (A. A.), J. D., K. T., L. L., R. S., V. B., I. A., R. O., R. Z., A. N., D. T., L. D., E. D., A. K., Z. L., B. P., D. P., R. P., L. K., J. M., S. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti ieškinio reikalavimai dėl įpareigojimų pašalinti savavališkai įrengtas pertvaras bendrojo naudojimo patalpose bei įpareigoti pašalinti savavališką elektros prisijungimą teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų teises ir pareigas apibrėžia CK 4.72–4.85 straipsniai. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, ir šios nuosavybės teisės įgyvendinimą detalizuoja CK 4.82–4.85 straipsnių normos.

14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, disponavimo teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu kitos savininko teisių turinį sudarančios teisės (valdymo, naudojimo) įgyvendinamos bendraturčių balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

15. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas, ar atsakovai turėjo teisę Ginčo name įsirengti sandėliukus ir ar toks sandėliukų įsirengimas nepažeidė Ginčo namo bendraturčių teisių ir nesukliudė ieškovei administruoti bendrojo naudojimo objektų.

16. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

17. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

18. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog Ginčo namas pastatytas 1985 metais ir perduotas naudotis gyventojams, neįrengus rūsyje jokių sandėliukų. Tačiau bylos nagrinėjimo metu liudytojas S. J. (buvęs DNSB „(Duomenys neskelbtini)“ pirmininkas) paaiškino, kad Ginčo namo gyventojai dar 1986 m. nusprendė patys įrengti sandėliukus savo lėšomis bei darbu. Liudytojas akcentavo, kad sandėliukų įrengimas ir darbų organizavimas buvo atliktas 1985–1986 metų laikotarpiu, o šiuos jo teiginius patvirtino ir kiti tretieji asmenys G. B. bei B. P., kurie butus ginčo name įsigijo iš karto po namo pastatymo. Nurodyti tretieji asmenys, be kita ko, nurodė, jog tuo laikotarpiu (1985–1986 m.) per DNSB „(Duomenys neskelbtini)“ gyventojų susirinkimą buvo priimtas bendras gyventojų sprendimas įsirengti rūsiuose esančiose bendrose patalpose asmeninius sandėliukus. Sandėliukų vietos buvo sunumeruotos ir buvo paskirstytos burtų keliu. Sandėliukų įrengimo darbai buvo organizuojami bendru bendrijos gyventojų talkos principu. Elektros instaliacija visuose sandėliukus buvo išvedžiota tuometinio bendrijos samdomo darbuotojo-elektriko. Be to, aplinkybes, jog atsakovų įrengti sandėliukai nepažeidžia kitų bendraturčių teisių, patvirtina ir į bylą pateikti trečiųjų asmenų (Ginčo namo bendraturčių), t. y. L. M., B. P., L. K., J. D., L. K., I. K., V. M., S. J., E. N., R. K., G. B., Z. L., A. V., procesiniai dokumentai.

19. Dar daugiau, byloje nėra ginčo, jog Ginčo name esantys sandėliukai buvo įrengti 1985–1986 metų laikotarpiu, tačiau ginčas byloje dėl sandėlių įrengimo (šiuo atveju svarbu akcentuoti, jog tik dėl atsakovams priklausančių sandėliukų įrengimo) kilo tik 2018 metais. Tai reiškia, jog atsakovų sandėliuku buvo naudojamasi daugiau nei 30 metų ir per nurodytą laikotarpį jokių ginčų nei dėl sandėliukuose naudojamos elektros energijos, nei dėl bendro naudojimo patalpų užstatymo („užgriozdinimo“) nekilo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovų byloje nurodomas 1986 metų susitarimas bendrojo naudojimo patalpose įsirengti sandėliukus egzistavo, kadangi per tokį ilgą laikotarpį nekilus jokių ginčų dėl sandėliukų naudojimo akivaizdu, jog kiti Ginčo namo bendraturčiai aplinkybes apie įrengtus atsakovų sandėliukus žinojo, pretenzijų dėl to nekėlė, todėl teisės į bendrojo naudojimo objektus nebuvo pažeistos.

20. Nors apeliaciniu skundu pagrįstai teigiama, kad byloje nėra rašytinių duomenų apie 1986 m. buvusį ginčo namo bendraturčių susitarimą bendrojo naudojimo patalpose įsirengti sandėliukus, tačiau vertinant tai, jog minėto susitarimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 127 straipsnio 1 dalies nuostatos numatė, kad gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, bei tai, kad tuomet galiojęs įstatymas nereikalavo specialios susitarimo formos, reiškia, kad rašytinės formos susitarimas galėjo būti ir nesudarytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tokio rašytinio įrodymo nepateikimas nesudaro pagrindo teigti, kad tokio susitarimo apskritai nebuvo, juolab, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja priešingą išvadą.

21. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog, pirmą kartą nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos teisme, teismas 2020 m. gegužės 18 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje byloje ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, kadangi buvo priimtas klaidingas sprendimas. Nors bylos nagrinėjimo gražinimas pirmosios instancijos teismui susijęs su rašytinių įrodymų, patvirtinančių buvus ginčo namo gyventojų susitarimą dėl ginčo namo rūsyje esančių sandėliukų įrengimo, nebuvimu, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gegužės 18 d. nutartimi (bylos Nr. e2A-436-613/2020) nekonstatavo, jog nėra įrodymų, galinčių patvirtinti tokio susitarimo egzistavimą. Šiuo atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neįsitikino byloje esančio įrodymo (atsakovų pateikto patvirtinimo) patikimumu ir įrodomąja reikšme, todėl manė, kad galėjo būti neatskleista bylos esmė ir priimtas klaidingas sprendimas. Kitaip tariant, minėta nutartimi apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nebuvo atlikti visi būtini veiksmai siekiant išsiaiškinti esmines bylos aplinkybes, tačiau nepripažinta, jog byloje nėra pakankamas kiekis įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą apie 1986 metais buvusį ginčo namo bendraturčių susitarimą bendrojo naudojimo patalpose įsirengti sandėliukus.

22. Taip pat nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo ir kitą apeliacinės instancijos teismo (civilinėje byloje Nr. e2A-436-613/2020) nustatytą aplinkybę (nutarties 19 punktas), kad didžioji dalis atsakovų pateiktą patvirtinimą pasirašiusių asmenų 1986 metais, kai galėjo būti sudarytas žodinis susitarimas, ginčo name dar net negyveno, todėl jiems aplinkybės dėl analizuojamo 1986 m. bendraturčių susitarimo negalėjo būti žinomos apskritai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes byloje esančių įrodymų kontekste pažymi, jog nurodytos aplinkybės, kad dalis atsakovų 1986 metais dar negyveno Ginčo name ir galbūt galėjo nežinoti apie 1986 m. bendraturčių susitarimą, nėra pakankami teigti, jog tokio susitarimo nebuvo. Tokie skunde nurodomi argumentai nėra vertinami kaip paneigiantys kitų byloje apklaustų liudytojų, kurie aiškiai ir nuosekliai nurodė jiems žinomas bylos aplinkybes, faktas, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat atsižvelgdamas į ginčo sandėliukų įrengimo metu galiojusius teisės aktus, konstatuoja, jog byloje yra pakankamai įrodymų, suponuojančių išvadą, kad atsakovų nurodomas 1986 metais sudarytas susitarimas bendrojo naudojimo patalpose įsirengti sandėliukus egzistavo, todėl ieškovės argumentai šuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

24. Pažymėtina jog CK 4.85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pagal CK 4.85 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimus šaukia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo, arba butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorius, arba savivaldybės vykdomoji institucija. Tai reiškia, kad sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo (panaikinimo) ir disponavimo jais butų ir kitų patalpų savininkai gali priimti ir bendrijos valdymo organo sušauktame susirinkime.

25. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdą steigiant bendriją nustato, taip pat bendrijos steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrijai priklausančių butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų – bendrijos narių – teises ir pareigas reglamentuoja Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog daugiabutis namas, kuriame yra butai, taip pat gali būti ir kitos nei butai patalpos, nuosavybės teise priklausančios butų (kai name yra ir kitos patalpos – butų ir kitų patalpų) savininkams, kurie, būdami butų ir kitų patalpų savininkai, kartu yra ir visų kitų daugiabutį namą sudarančių objektų bendraturčiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-403/2019 27 punktą).

26. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų), kuriame (kuriuose) yra įsteigta bendrija, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų bendrų interesų tenkinimo priimami visų to daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų), kuriame (kuriuose) yra įsteigta bendrija, savininkų balsų dauguma, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Šiuo atveju visų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimo šaukimui ir sprendimų priėmimui mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos šio įstatymo 11 straipsnio nuostatos.

27. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrijos kompetencijai yra priskirtas namo butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų ir pavedimų įgyvendinimas, todėl ieškovė nors ir turi teisę reikšti ieškinį, atstovaudama savininkų teisėms, tačiau nepateikė įrodymų, kad yra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas ar pavedimas dėl bendrosios dalininės nuosavybės teise priklausančių patalpų naudojimosi tvarkos pakeitimo. Kaip nustatyta šios nutarties 18–23 punktuose, Ginčo namo bendraturčiai bendru 1986 metų sutarimu techniniame namo aukšte įsirengė sandėliukus ir jais be jokių trikdžių naudojosi iki pat 2018 metų, kai ieškinį dėl naudojimosi tvarkos pateikimo pareiškė Ginčo namo administratorius. Todėl atsižvelgiant į tai, kad į bylą nėra pateiktas Ginčo namo bendraturčių sprendimas keisti šiuo metu egzistuojantį susitarimą dėl sandėliukų įsirengimo, laikytina, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išardyti Ginčo namo 1‑osios laiptinės techniniame aukšte (rūsyje) savavališkai įrengtą medinę pertvarą bei medines duris, esančias tarp Ginčo namo techninio aukšto (rūsio) plane sunumeruotų pertvarų Nr. 3 ir 4, bei savavališkai įrengtą mūrinę pertvarą (sieną) ir metalines duris, esančias tarp Ginčo namo techninio aukšto (rūsio) plane sunumeruotų pertvarų Nr. 1a ir 2a, bei sutvarkyti statybvietę yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

28. Apeliaciniu skundu yra teigiama, kad atsakovai pinigų už nuosavybės išpirkimą nemokėjo, o paprasčiausiai užvaldė bendrojo naudojimo patalpas (techninio aukšto dalį) ir ten savavališkai įsirengė sandėliukus. Pažymi, jog prieš įsirengiant sandėliukus atsakovai turėjo pasidaryti projektą, gauti statybą leidžiantį dokumentą ir t. t. Gyventojų sutikimas gali būti vada tolimesnėms statybos procedūroms, tačiau gyventojų sutikimas pačios statybos nelegalizuoja. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Akcentuotina, jog byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl bendraturčio turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas. Šiuo atveju ieškovė pareiškė reikalavimą pašalinti bendraturčių teisės naudotis bendru daiktu pažeidimą, t. y. įpareigoti atsakovus pašalinti savavališkai įrengtas pertvaras ir duris, kad visi bendraturčiai galėtų naudotis jiems bendrai priklausančiu turtu, tačiau, kaip minėta šios nutarties 27 punkte, byloje nesant pateikto Ginčo namo bendraturčių sprendimo keisti šiuo metu egzistuojantį susitarimą dėl sandėliukų įsirengimo, argumentai dėl reikalavimų pašalinti bendraturčių teisės naudotis bendru daiktu pažeidimą taip pat laikytini nepagrįstais.

29. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad į bylą pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2018 m. kovo 5 d. raštas patvirtina, jog sandėliukų įrengimas nelaikomas savavališka statyba. Tai reiškia, jog skundo argumentai, kad įsirengiant sandėliukus atsakovai turėjo pasidaryti projektą, gauti statybą leidžiantį dokumentą ir t. t., yra nepagrįsti, todėl atmestini.

30. Apeliaciniu skundu taip pat įrodinėjama, kad teisės aktai vienareikšmiškai draudžia techninio pobūdžio patalpose (kur ir yra atsakovų sandėliukai) įrenginėti sandėliukus, kitokio pobūdžio patalpas ar apskritai užgriozdinti priėjimą prie magistralinių vamzdynų. Darė išvadą, kad net ir 1986 m. ginčo namo bendraturčiams susitarus įrengti sandėliukus (nors to nebuvo), tokie sandėliukai negalėjo būti įrengti, nes teisės aktai draudžia tokių sandėliukų įrengimą techniniuose koridoriuose. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovai trukdo patekti į atsakovų valdomas patalpas (sandėliukus), siekiant patikrinti inžinerinių tinklų būklę, juos remontuoti, šalinti avarinius padarinius bei kitais būtinais tikslais pagal šių įmonių ir asmenų poreikį. Priešingai, tiek atsakovas J. V., tiek tretieji asmenys teismo posėdžio metu nurodė, kad niekada nesudaro kliūčių atlikti minėtus veiksmus. Taigi byloje neįrodyta, kad ieškovės teisės yra pažeidžiamos, todėl, nesant nustatyto teisių pažeidimo, įpareigoti atsakovus perduoti vieną raktų komplektą nuo šių patalpų durų spynų DNSB „(Duomenys neskelbtini)” pirmininkui taip pat nėra pagrindo.

31. Šias išvadas patvirtina ir tai, kad Ginčo name, be atsakovų naudojamų sandėliukų, taip pat yra įrengti ir kitų Ginčo namo bendraturčių naudojami sandėliukai. Iš trečiųjų asmenų L. M., B. P., L. K., J. D., L. K., I. K., V. M., S. J., E. N., R. K., G. B., Z. L., A. V. procesinių dokumentų – atsiliepimų į apeliacinį skundą – matyti, kad bendrijai priklausančiuose trijuose namuose yra įrengta apie 100 sandėliukų ir visi tuo pačiu pagrindu – bendru bendraturčių sutarimu. Tai, kad ieškovė reiškia ieškinį tik dėl atsakovų valdomų dviejų sandėliukų panaikinimo, tačiau nereikalauja pašalinti ir kitų šalia esančių namo bendraturčių valdomų sandėliukų ir nenurodo, kodėl būtent atsakovų valdomi sandėliukai kliudo vykdyti namo administravimo funkcijas, neįrodo ieškovės teiginių, jog nepašalinus ginčo sandėliukų ar neperdavus bendrijos pirmininkui sandėliuko raktų būtų trukdoma tinkamai vykdyti namo administravimo funkcijas, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

32. Papildomai pažymima, jog apeliaciniame skunde nurodomi tiek LR vidaus reikalų ministerijos 1993 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 990, tiek LR ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. 151 „Dėl energetikos objektų, vamzdynų ir elektros tiekimo linijų apsaugos taisyklių patvirtinimo“, kuriais buvo draudžiama techniniuose koridoriuose savavališkai įrengti sandėliukus, yra netekę galios, todėl apeliantės argumentai, jog šie teisės aktai draudžia sandėliukų įrengimą, atmestini kaip nepagrįsti.

33. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti šalių argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

Dėl senaties taikymo

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo sandėliukai įrengti ir susitarimas tarp namo butų savininkų dėl jų įrengimo sudarytas galiojant 1964 metų redakcijos CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Tiek minėto kodekso 86 straipsnio 1 dalyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas tiek taikant subjektyvųjį momentą, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant klausimą, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

35. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad susitarimas įrengti namo rūsyje sandėliukus priimtas ir patys sandėliukai įrengti 1986 metais. Taigi terminas ginčyti buvus žodinį susitarimą tarp gyventojų suėjo dar iki ieškovės įsteigimo. Tačiau net ir vertinant, kad DNSB „(Duomenys neskelbtini)“, kaip juridinis asmuo, įsteigta ir pradėjo veikti 1996 metais, laikytina, kad ieškovei jau nuo tada buvo žinoma apie rūsio patalpose įrengtus sandėliukus, todėl ieškovė apie savo galimą teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti nuo Bendrijos įsteigimo, o ne 2017 ar 2018 metais, surašius patikrinimo aktą.

36. Vertinant tai, kad ieškovė savo apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas, teisėjų kolegija, įvertinus faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, susijusį su ieškinio senaties taikymu, bei esant atsakovų prašymui taikyti ieškinio senatį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė į teismą kreipėsi praėjus 22 metams nuo bendrijos įsteigimo ir 32 metams nuo savo tariamų teisių pažeidimo momento, todėl, pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, išnyko ieškovės teisė į gynybą, ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

Dėl bylos baigties

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Atsakovų atstovas advokatas E. J. Š. prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 600 Eur. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą advokatas į bylą pateikė 2021 m. rugsėjo 7 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 796425, pagal kurį atsakovai sumokėjo advokatui 600 Eur už dokumento surašymą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, konstatuoja, kad atsakovų atstovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidais, patirtas apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl iš ieškovės atsakovui J. V. priteistina 600 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

40. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

41. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra daug trečiųjų asmenų ir vadovajantis ekonomiškumo bei operatyvumo principuapie priimtą procesinį sprendimą tretiesiems asmenims praneština viešo paskelbimo būdu, paskelbiant skelbimą specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt skiltyje „Teismo pranešimai“ (CPK 130 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui J. V. iš ieškovės Daugiabučių namų savininkų bendrijos „(Duomenys neskelbtini)“ 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Procesinį dokumentą (nutartį) tretiesiems asmenims J. V., J. L., G. L., B. V., S. B. (S. B.), R. J., N. S., A. B., L. G., R. K., V. M., L. M., M. K., E. J., D. J., G. K., A. K. (A. K.), I. K., R. A., D. A., V. R. (V. R.), V. I., S. I., J. V. (J. V.), M. V., S. S., L. K., E. N., V. L., J. U., T. D., V. D. (V. D.), J. Š., G. G., A. V., N. R. (N. R.), G. B., A. A. (A. A.), J. D., K. T., L. L., R. S., V. B., I. A., R. O., R. Z., A. N., D. T., L. D., E. D., A. K., Z. L., B. P., D. P., R. P., L. K., J. M. įteikti viešo paskelbimo būdu, iki 2021 m. spalio 18 d. paskelbiant pranešimą specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt, skiltyje „Teismo pranešimai“.