- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-1311-324/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14902-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- T. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-817-151/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ patikslintą ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui T. B. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 227,86 Eur (786,77 Lt) turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2012 m. balandžio 23 d. automobilis Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas T. B., Veiverių pl. 122, Kaune įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena transporto priemonės vairuotojo atžvilgiu nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nustatyta, kad automobilio vairuotojas negalėjo duobės pastebėti ir jos apvažiuoti, kadangi duobė buvo apsemta vandens ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Ieškovė, automobilį apdraudusi transporto priemonių draudimu (Kasko), eismo įvykį pripažino draudžiamuoju. Ieškovė automobilio apžiūros metu nustatė, kad sugadinta automobilio galinė dešinės pusės padanga, galinis dešinės pusės ratlankis, reikės sureguliuoti pakabą. Automobilį remontuojant UAB „Juta“ paaiškėjo, kad eismo įvykio metu priekinėje dešinės pusės padangoje atsirado guzas, deformavosi priekinis dešinės pusės ratlankis. Šio apgadinimo nebuvo galima pastebėti vietoje. Automobilis suremontuotas neišrašius papildomo transporto priemonės technines apžiūros akto, papildomus remonto darbus įtraukus tik į remonto sąmatą. Teigė, kad yra visos būtinos sąlygos atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, pateikė atsakovei pretenziją dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovė turtinės žalos neatlygino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, iš atsakovės priteisė 113,93 Eur (393,38 Lt) turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. rugpjūčio 22 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Nustatė, jog trečiojo asmens vairuotas automobilis įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą kelio duobę, dėl ko buvo apgadintas. Sprendė, kad vairuotojo veiksmai neturėjo įtakos žalos atsiradimui, jis Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Ieškovė patyrė žalą dėl to, kad pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti gatvę, užtikrinti saugų eismą neįvykdė atsakovė. Tarp atsakovės neveikimo ir žalos nustatė priežastinį ryšį, būtiną viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygą. Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodytų automobilio dalių remontui sumokėtas išlaidas laikė patirtų nuostolių atlyginimo dydžiu. Atmetė ieškovės reikalavimo dalį dėl automobilio priekinės dešinės pusės rato, kurio sugadinimas neįtrauktas į techninės apžiūros aktą, remonto išlaidų priteisimo. Nurodė, kad šie sugadinimai nebuvo paslėpti, dėl jų draudimo išmoką trečiajam asmeniui ieškovė sumokėjo savo rizika.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad nesutinka su sprendimo dalimi, kuria ieškinys atmestas, šios sprendimo dalies išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos.
Teismas nevisapusiškai, neobjektyviai ir pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį įvertino byloje esančius įrodymus. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. S. v. V. L. , D. V., bylos Nr. 3K-3-494/2013, kurioje pasisakyta dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo.
Teismas, remdamasis tik atsakovės pozicija, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė automobilio priekinės dešinės pusės padangos ir ratlankio sugadinimo sąsajų su eismo įvykiu. Policijos pareigūnai apžiūrėjo transporto priemonės išorinius apgadinimus, kurie lengvai pastebimi ir matomi neturinčiam specialių žinių asmeniui. Jie nėra įpareigoti nustatyti ir užfiksuoti kiekvieną transporto priemonės sugadinimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, atliekant automobilio remonto darbus, su specialia įranga pakėlus automobilį, priekinio dešinės pusės ratlankio deformacija buvo pastebėta iš vidinės pusės, iš išorės jos pamatyti neįmanoma. Prie ieškinio ieškovė pateikė transporto priemonės padangų kainoraštį, kuriame ranka yra įrašytas ginčo sugadinimas. Jį patvirtina nuotraukos. Papildomo transporto priemonės techninės apžiūros akto nesurašymas neturi reikšmės, sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo klausimą, nes šis dokumentas yra skirtas tik draudimo sutarties šalių tarpusavio santykiams, tretieji asmenys jo kvestionuoti negali. Kadangi tarp draudiko ir draudėjo nekilo ginčo dėl priekinio dešinės pusės rato sugadinimo bei ryšio su 2012 m. balandžio 23 d. eismo įvykiu, papildomas apžiūros aktas nebuvo surašytas.
Prašo pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad teismas pagrįstai vadovavosi VPK 2012 m. balandžio 24 d. nutarimu, ieškovės 2012 m. balandžio 24 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktu. Ieškovė nepateikė teisės aktų numatytų dokumentų, privalomų pateikti reikalaujant žalos atlyginimo dėl transporto priemonės apgadinimo. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101, 28 ir 29 punktuose įtvirtinta, kokie transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikti, pažymėta, kad jie turi būti pateikiami raštu. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad papildomo techninės apžiūros akto nesurašymas neturi reikšmės sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Pagal Transporto priemonės techninės apžiūros akto 2 punktą tuo atveju, kai remonto metu paaiškėja paslėpti defektai, prieš juos pašalinant apie tai raštiškai turi būti pranešta AB „Lietuvos draudimas“ klientų aptarnavimo departamentui, kurio darbuotojas surašo papildomos apžiūros aktą. Tokio įrodymo byloje nėra. UAB „Juta“ remonto sąmata sudaryta praėjus 9 dienoms po eismo įvykio. Nėra duomenų, kad papildomi apgadinimai atsirado dėl eismo įvykio, o ne per paskesnį 9 dienų laikotarpį. Vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatytas draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius. Ieškovė neįrodė, kad, atlyginant patirtą nuostolį, išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką. Nepagrįstas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nenurodė, kokio dydžio išlaidas prašo priteisti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas eismo įvykio metu patirtos žalos dydį.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Remiantis CPK 177 straipsnio 1 dalimi įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Apeliantė teisingai teigia, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010, kt.), tačiau šie teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamą įrodymų įvertinimą apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisęs žalos atlyginimo už automobilio dešinės pusės priekinio rato ir ratlankio remontą, CPK 185 straipsnio nuostatas pritaikė tinkamai.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad eismo įvykio metu buvo patirti galinės dešinės padangos ir pakabos sugadinimai, o priekinės dešinės pusės rato sugadinimai su eismo įvykiu nėra susiję. Teismo nurodytus sugadinimus patvirtino VPK patrulių rinktinės pareigūno nubraižyta eismo įvykio vietos schema, nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (nutarime nurodyti galinės dešinės pusės rato automobilio apgadinimai), 2012 m. balandžio 24 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas (jame nurodyta, kad sugadintas galinės dešinės pusės ratlankis, pakaba), transporto priemonės fotonuotraukos po įvykio, prašymas išmokėti draudimo išmoką (jame nurodyta, kad sprogo galinė dešinės pusės rato padanga), 2012 m. gegužės 3 d. remonto sąmata Nr. 843, 2012 m. gegužės 4 d. PVM sąskaita–faktūra Nr. 30019179.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013).
Sutiktina su apeliante, kad policijos pareigūnai nėra įpareigoti nustatyti kiekvieną transporto priemonės sugadinimą, tačiau pažymėtina, kad transporto priemonės apžiūros metu priekinės dešinės pusės rato sugadinimo nenustatė ir apeliantė. Pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Apeliantės atliktas padarytos žalos įvertinimas ir surašytas 2012 m. balandžio 24 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas patvirtina ne automobilio priekinės dešinės pusės, o galinės dešinės pusės padangos ir ratlankio sugadinimus (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad papildomo transporto priemonės techninės apžiūros akto nesurašymas neturi reikšmės, sprendžiant dėl eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio.
Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 15 straipsnio 3 dalimi, turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju, papildomą transporto priemonės apgadinimą nustačius remonto metu, gedimas suremontuotas neišrašius papildomo techninės apžiūros akto, gedimo pobūdį ieškovės vyresniojo žalų eksperto ranka padarytu įrašu užfiksavus transporto priemonių padangų kainoraštyje (b.l.19). Siekiant nustatyti, ar remonto metu rasti sugadinimai tiesiogiai susiję su eismo įvykio metu patirtais transporto priemonės apgadinimais, remtinasi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/ 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 (toliau – Tvarka) (14.2 punktas). Pagal Tvarkos 27 punktą, jei atstatant apgadintą transporto priemonę išaiškėja užslėpti trūkumai, kurių neįmanoma buvo nustatyti apžiūrėjimo metu, papildomai iškviečiamas transporto priemonių vertintojas atkūrimo (remonto) kalkuliacijai perskaičiuoti. Pagal Tvarkos 22 punktą, apžiūrėjus transporto priemonę, surašomas transporto priemonės apžiūrėjimo aktas. Transporto priemonės vertinimo dokumentai, tame tarpe ir transporto priemonės apžiūrėjimo aktas, turi būti pateikiami raštu (Tvarkos 28, 29.1. punktai).
Tuo vadovaujantis transporto priemonės padangų kainoraštis nelaikytinas transporto priemonės vertinimo dokumentu, numatytu Tvarkos 29.1 punkte, nes jis neatitinka transporto priemonės vertinimo dokumentams keliamų reikalavimų pagal Tvarkos 23, 32 punktus (nenurodytas transporto priemonės savininkas ir jo rekvizitai, transporto priemonės identifikavimo duomenys, įmonės, kurios vardu atliekamas vertinimas, pavadinimas, adresas ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad padangų kainoraštyje nurodomų sugadinimų priežastiniu ryšiu negalima susieti nei su konkrečiu automobiliu, nei su 2012 m. balandžio 23 d. eismo įvykiu (CPK 185 straipsnis). Apeliantė transporto priemonės techninės apžiūros akto pastabų 2 punkte yra nurodžiusi, kad „galimi paslėpti defektai, kurie gali išaiškėti remonto metu. Tuo atveju, prieš juos pašalinant, apie tai raštiškai turi būti pranešta AB „Lietuvos draudimas“ klientų aptarnavimo departamentui, kurio darbuotojas surašo papildomos apžiūros aktą. Po remonto pretenzijos nepriimamos ir už atliktus papildomus remonto darbus bei pakeistas dalis, nenurodytas šiame akte, draudimo išmoka nemokama“. Toks pranešimas ir/ ar papildomas apžiūros aktas teismui nepateiktas. Tai patvirtina išvadą, kad papildomas apžiūros aktas buvo būtinas, sprendžiant dėl padarytos žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, ieškovei neįvertinus sužalojimo dydžio ir nesurašius papildomo transporto priemonės apžiūrėjimo akto, ji savo rizika išmokėjo trečiajam asmeniui draudimo išmoką ir prarado teisę reikalauti visos draudimo išmokos sumos iš atsakovės.
Atmestinas apeliantės argumentas, kad transporto priemonės techninės apžiūros aktas yra skirtas tik draudimo sutarties šalių tarpusavio santykiams, o tretieji asmenys jo kvestionuoti negali. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Apeliantė, įgijusi reikalavimo teisę į atsakovę, siekia susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką, todėl privalo išmokos dydį pagrįsti (TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis, CPK 178 straipsnis). Vadovaujantis rungtyniškumo principu įrodymai, kuriais remiasi apeliantė, gali būti ginčijami, paneigti kitais įrodymais, kitai šaliai siekiant pagrįsti savo poziciją dėl ieškinio.
Vadovaujantis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl jis nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
nutaria:
palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą.