Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Andrutės Kalinauskienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Narketa“ dėl avanso ir baudos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudyto iškvietimo

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Akcentuotina, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovės argumentus, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas siekiant šalis apklausti viename teismo posėdyje, nes pirmosios instancijos teismas šalis apklausė skirtinguose teismo posėdžiuose. Apylinkės teismas, nustatęs CPK 162² straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus atidėti bylos nagrinėjimo, viename teismo posėdyje apklausęs ieškovę, kitame - atsakovę nepažeidė civilinio proceso teisės normų, nes nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad šalys būtų prieštaravusios nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus bylos nagrinėjimas buvo atidėtas (CPK 162² straipsnio 4 dalis). Pažymėtina ir tai, kad į posėdį, kuriame buvo apklaustas atsakovės vadovas, atvyko ir ieškovės atstovė, jai buvo suteikta teisė pateikti prašymus, paaiškinimus (b. l. 84)

Kadangi rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, tai teisėjų kolegija apeliantės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina.

Dėl šalių sutartinių pareigų nustatymo

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2013 m. vasario 7 d. sudarė preliminariąją turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei vieno kambario butą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. 1098-1014-4019:0111), o ieškovė – sumokėti 55 000 Lt tokia tvarka: 5000 Lt – preliminariosios sutarties pasirašymo dieną, 50 000 Lt – prieš pasirašant pagrindinę sutartį arba iki termino, nustatyto pagrindinėje sutartyje (b. l. 8, 9). Nurodytos sutarties 4.1 punkte šalys susitarė, kad pagrindinė sutartis, kurią patvirtins notaras, turi būti sudaryta iki 2013 m. gegužės 7 d. su galimybe pratęsti. Pirkėjui (ieškovei) nespėjus parduoti savo nekilnojamąjį turtą, už kurį bus apmokėtas turto pirkimas pagal preliminariąją sutartį, o pardavėjui radus kitą pirkėją, pirkėjui grąžinamas avansas. Pardavėjui nespėjus parengti dokumentų, reikalingų pagrindinei sutarčiai sudaryti, nurodytas terminas gali būti pratęsiamas vieną kartą dešimčiai dienų (sutarties 4.1 punktas). Sutartyje šalys taip pat susitarė dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo. Jeigu pardavėjas vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį preliminarioje sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka arba paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių pagrindinės sutarties pasirašymas gali neįvykti, esant rašytiniam pirkėjo reikalavimui, pardavėjas sumoka pirkėjui 5000 Lt baudą ir grąžina visas jo sumokėtas sumas, jei šalys nesusitars kitaip (sutarties 9.1 punktas). Jeigu pirkėjas vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį preliminarioje sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka, esant rašytiniam pardavėjo reikalavimui, pirkėjas sumoka 5000 Lt baudą, kuri išskaičiuojama iš pirkėjo sumokėto avanso (sutarties 9.2 punktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą, o tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, kai nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, kai byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, tai yra taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri reiškia, kad išvada apie faktų buvimą gali būti daroma ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą (CPK176 str.). Taigi teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje UAB „Kėtis“ v. T. R., bylos Nr. 3K-3-454/2011; kt.).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jis atsižvelgė į šalių paaiškinimus dėl preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybių ir nustatė, kad šalys derėjosi dėl jos termino ir pasiekę abipusį susitarimą (2013 m. gegužės 7 d.) įrašė į agento parengtą preliminariąją sutartį. Atsakovės veiksmus po 2013 m. gegužės 7 d., t. y. leidimą ieškovei taip pat ir po nustatyto termino pabaigos trumpam atvykti į ginčo butą ir jame pernakvoti, nekvalifikavo, kaip pratęsiančius preliminarioje sutartyje nustatytą terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti.

Teisėjų kolegija, nepritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, akcentuoja, kad sutarties 4.1 punkte nustatyta galimybė pratęsti preliminariosios sutarties terminą. Ieškovui pasinaudojus teise prašyti atsakovą leisti jai apsistoti, atsakovė, atsižvelgdama į ieškovės poreikius, su ja bendradarbiavo, leido jai apsistoti. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovė naujų klientų paieškos veiksmus pradėjo tik 2013 m. spalio pab. (b.l. 57), kai tu tarpu atsakovės teigimu preliminarioji sutartis pasibaigė dar 2013 m. gegužės 7 d. Atsakovė po šio termino nereikalavo grąžinti raktų, leido jai nakvoti ginčo bute. Nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė informavo ieškovę apie preliminariosios sutarties pabaigą, o ieškovė savo veiksmais visą derybų laikotarpį atsakovui demonstravo pasiryžimą butą įsigyti ir sudaryti pagrindinę sutartį. Tokie šalių veiksmai patvirtino jų ketinimą pratęsti preliminariosios sutarties terminą. Šalių veiksmai po preliminariosios sutarties sudarymo, aiškinant juos pagal CK 6.193 straipsnyje išdėstytas sutarčių aiškinimo taisykles, teikia pagrindo išvadai, kad preliminarioji sutartis nepasibaigė atsakovės nurodomu momentu, nes šalys išreiškė valią ją pratęsti iki abiem šalims priimtino, tačiau aiškiai nenustatyto, termino pagrindinei sutarčiai sudaryti. Tokiu atveju taikytina CK 6.165 straipsnio 3 dalis, pagal kurią prievolė sudaryti Pagrindinę sutartį turi būti įvykdyta per vienerius metus. Pirmiau nurodyti šalių veiksmai, kuriais jie išreiškė pageidavimą preliminariąją sutartį laikyti pasibaigusia ne 2013 m. gegužės 7 d., o iki abiem šalims priimtino, tačiau aiškiai nenustatyto, termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, yra pagrindas taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, kurios nuostatos leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios jos pakeitimus atlikti rašytine forma, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagristai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-552/2012; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arno vila“ v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-688/2013; 2013 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kita kryptis“ v. UAB „Sfeka“, bylos Nr. 3K-3-503/2013; kt.). Vėliau atsakovas pakeitė savo poziciją dėl įsipareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį, tvirtindamas, kad esminė aplinkybė, lemianti preliminariosios sutarties galiojimą, yra joje nustatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas, kuris galėjo būti pratęstas tik raštu. Pirmosios instancijos teismas, neįvertino šio atsakovo pozicijos pasikeitimo, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad preliminarioji sutartis pasibaigė 2013 m. gegužės 7 d.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad preliminarioji sutartis galiojo iki 2014 m. vasario 7 d., nes preliminarioji sutartis sudaryta 2013 m. vasario 7 d. (CK 6.183 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakomybės už preliminariosios sutarties nevykdymą

Preliminariąsias sutartis reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, kad jeigu šalys per sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis), tačiau jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai dėl sutarties nesudarymo padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, joje nustatytų sutartinių prievolių įvykdymui užtikrinti gali susitarti dėl netesybų (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra viena iš sutartinės civilinės atsakomybės formų. Sutarties šaliai neįvykdžius sutartinės prievolės, jos kompensuoja kitos šalies patirtus nuostolius, jų dydžio nereikia įrodinėti (CK 6.71 straipsnis 1 dalis). Taigi šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, susitarė dėl netesybų ir nustatė jų dydį, kurį sutartį pažeidusi šalis privalo sumokėti kitai. Sutarties sąlygos dėl netesybų neprieštarauja aptartoms netesybas reglamentuojančių normų nuostatoms.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindinė sutartis dėl preliminariojoje sutartyje nurodyto turto pardavimo nebuvo sudaryta dėl apeliantės kaltės, nes ji buto nepardavė iki 2013 m. gegužės 7 d. ir nesukaupė lėšų ginčo turtui pirkti, o avansas buvo sumokėtas, tai teismas, įskaitęs priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (ieškovės mokėtiną baudą į atsakovui sumokėtą avansą), atmetė ieškovės reikalavimą dėl avanso grąžinimo.

Pasisakydama dėl šios aplinkybės, teisėjų kolegija nurodo, kad sutartinius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos nereglamentuoja „avanso“ sąvokos. Pagal sutartiniuose teisiniuose santykiuose susiklosčiusią praktiką avansu laikoma pinigų suma, kurią daiktų, darbų ar sutartinių paslaugų pirkėjas sumoka pardavėjui ikisutartinių santykių metu (iki pagrindinės sutarties sudarymo). Jos sumokėjimas rodo tikrus pirkėjo ketinimus sudaryti sutartį ir užtikrina kitai šaliai padarytų nuostolių atlyginimą, jeigu dėl pirkėjo kaltės sutartis nesudaroma (CK 6.163, 6.165 straipsniai). Sudarant pagrindinę sutartį, avansinė įmoka įprastai įskaitoma į sutarties kainą.

Kasacinio teismo pripažinta, kad nors įstatyme nenustatyta pareigos perduoti pinigus kitai šaliai pagal preliminariąją sutartį, tačiau sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti ir dėl kitų sąlygų (pvz., pinigų perdavimo kitai šaliai), kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip, pvz., bauda už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį, arba kaip šalių sutartas prievolės įgyvendinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių atlyginimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Observis“ v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-111/2013; 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. J. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-395/2014). Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Sutartyje nustačius tokią sankciją, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. E. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-556/2014; 2015 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. A. V. ir Z. V. , bylos Nr. 3K-3-22-219/2015).

Byloje nustatyta, kad ieškovė sumokėjo 5000 Lt avansą, šalys iki 2014 m. vasario 7 d. nepasirašė daikto pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovė avanso negrąžino, todėl ieškovė kreipėsi į atsakovę grąžinti avansą bei atlyginti jos patirtas papildomas 384 Lt dydžio advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovei nesutinkant, pinigai nebuvo grąžinti, o pareikšto ieškinio dėl avanso grąžinimo nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad apeliantės sumokėtą 5 000 Lt sumą pasiliko (įskaitė) kaip preliminariojoje sutartyje nustatytas netesybas (baudą). Ginčą sprendžiant teisme atsakovė laikėsi pozicijos, kad apeliantės sumokėtos sumos negrąžins, ja pasinaudodama kaip prievolės įvykdymo užtikrinimu, pagrindinės sutarties nesudarius dėl apeliantės kaltės. Pripažinęs tokias aplinkybes pagrįstomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo esant pagrindą įskaityti baudą į avansą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėta teismo išvada.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovė iki 2014 m. vasario 7 d., t.y. dar nesuėjus preliminariosios sutarties terminui, pardavė ginčo butą. Preliminariosios sutarties 9.2 punktas nurodo, kad jei pirkėjas atsisako ir vengia sudaryti preliminariąją sutartį, pirkėjas pardavėjui sumoka 5000 Lt baudą. Sutarties 4.1 punktas numato, kad pirkėjui nespėjus parduoti savo nekilnojamąjį turtą iki 2013 m. gegužės 7 d., už kurį bus apmokėtas turto pirkimas nurodytas šioje sutartyje, o pardavėjui radus kitą pirkėją, pirkėjui grąžinamas avansas. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad preliminarioji sutartis galioja iki 2014 m. vasario 7 d., taip pat, kad pardavėjas pardavė ginčo butą, konstatuotina, kad pardavėjui kilo pareiga grąžinti apeliantei 5000 Lt sumokėtą avansą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei nekilo pareigos mokėti baudos, nes sutarties 9.2 p. įpareigoja ieškovę sumokėti baudą tik tuomet, kai atsisako ir vengia sudaryti sutartį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų atsisakiusi ar vengusi sudaryti pagrindinę sutartį. Priešingai, iš procesinių dokumentų, šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu, liudytojų parodymų matyti, kad ieškovė siekė įgyti ginčo butą. Tokios aplinkybės, kad apeliantė būtų atsisakiusi (raštu ar žodžiu pranešusi atsakovui) iki preliminariosios sutarties pabaigos (2014 m. vasario 7 d.) ketinimo pirkti ginčo butą nenurodė ir atsakovas, nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų ir apie ieškovės vengimą įsigyti ginčo butą, pvz., kad ieškovė būtų sukaupusi reikiamas lėšas, tačiau buto nepirkusi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė į atsakovę dėl avanso grąžinimo kreipėsi iškart po to, kai atsakovė pardavė ginčo butą ir apie tai informavo ieškovę (b. l. 12). Taigi apeliantė neprašė grąžinti avanso anksčiau, o tai padarė tik atsakovei pardavus ginčo butą. Be to, liudytojų M. K. ir P. G. duoti parodymai patvirtino, kad po 2013 m. gegužės 7 d. ieškovė su atsakovės vadovu bendravo nuolat dėl buto įsigijimo, kalbėjosi apie buto rekonstrukciją jį įsigijus ir t.t. Šie pateikti įrodymai patvirtina apeliantės argumentus, kad ji siekė įgyti ginčo butą, savo ketinimų neatsisakė ir nevengė sudaryti pagrindinės sutarties (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad butas nebuvo nupirktas dėl apeliantės kaltės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas iki bylos iškėlimo teisme dienos pateikė ieškovei pranešimą apie baudos įskaitymą į sumokėtą avansą (CPK 178 straipsnis). Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kad ji nežinojo apeliantės gyvenamosios vietos adreso ir todėl negalėjo įteikti pranešimo, laikytini nepagrįstais. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovė su ieškove bendravo, susitikdavo, žinojo apie tai, kad ieškovė turi nuosavybės teise butą, taip pat žinojo, kad ji siekia jį parduoti norėdama įsigyti ginčo butą, todėl labiau tikėtina, kad atsakovė žinojo apeliantės nuosavybės teise turimo buto adresą (CPK 185 straipsnis). Be to, iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad apeliantė per savo atstovę advokatę atsakovei išsiuntė prašymą grąžinti avansą. Šiame prašyme nurodytas advokatės kontoros adresas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė žinojo, koks sutartyje numatytas pranešimo įteikimo būdas (raštu), kokiu adresu jį įteikti. Be to, atmestini ir atsiliepimo į apeliacinio skundą argumentai, kad atsakovė apie įskaitymą nepranešė, nes nenorėjo suklaidinti ieškovės, kad pastaroji nesumokėtų jai papildomos 5000 Lt sumos. Nagrinėjamu atveju atsakovė, jei manė, kad ieškovė neturi mokėti papildomų sumų, turėjo pateikti pranešimą apie baudos įskaitymą į sumokėtą avansą (CK 6.131 straipsnio 2 dalis). Kadangi atsakovė nepranešė raštu, o kad buvo pranešta žodžiu nėra jokių įrodymų (liudytojų parodymų ar pan.), tai nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė turėjo suprasti, jog sumokėto avanso atsakovė negrąžins. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai prieštaringi: vienoje vietoje atsakovė teigia, kad apie įskaitymą atsakovė apeliantei pranešė žodžiu, kitoje – kad apie įskaitymą nepranešė, nes nenorėjo suklaidinti ieškovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, atsakovas, būdamas sąžiningu, rūpestingu ir protingu asmeniu, avanso negrąžinimo atveju, turėjo pareigą raštu pateikti pranešimą ieškovei apie baudos įskaitymą į jos sumokėtą avansą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovei gavus iš apeliantės pinigų sumą prievolių įvykdymui užtikrinti ir nesudarius pagrindinės sutarties ne dėl pinigus sumokėjusios šalies (ieškovės) kaltės, atsakovei tenka pareiga minėtus pinigus grąžinti.

Apeliantė apeliaciniame teigia, kad atsakovė pardavusi turtą, nurodytą preliminariojoje sutartyje, kitam, o joje numatytam, pirkėjui, tenka pareiga sumokėti 5000 Lt sumą.

Kaip minėta, Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ji įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), laikytis savo sudarytų sutarčių sąlygų.

Preliminariosios sutarties 9.1 punkte nurodyta, kad jei pardavėjas vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę, notaro patvirtintą turto pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka, arba paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas gali neįvykti, tai esant raštiškam pirkėjo reikalavimui, sumoka 5000 Lt baudą ir grąžina pirkėjui visas jo pardavėjui sumokėtas suma, jei šalys nesusitars kitaip. Pardavėjo vengimu sudaryti notarinę turto pirkimo–pardavimo sutartį laikomas ir sutarties 7.2.3 punkte numatytų įsipareigojimų nevykdymas. Pastarajame punkte nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja pagrindinės sutarties sudarymo dieną pardavėjas privalo pateikti visus būtinus dokumentus šiai sutarčiai sudaryti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė 2014 m. sausio 20 d. ginčo turtą pardavė kitai pirkėjai, tačiau apeliantė raštu nepareikalavo atsakovės sumokėti preliminariosios sutarties 9.1 punkte nurodytą sumą. Nagrinėjamoje byloje yra jos prašymas grąžinti avansą (b. l. 12). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė neįvykdė 9.1 punkte nurodyto reikalavimo, t.y. nesilaikė abipusiu (apeliantės ir atsakovės) sutarimu sudarytos sutarties sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ši sąlyga būtų pakeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančias aplinkybes, į tai, kad atsakovė pardavė ginčo butą, į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė iki 2013 m. spalio mėn. būtų aktyviai ieškojusi pirkėjų, atsižvelgiant į atsakovės bendradarbiavimą su ieškove leidžiant jai apsistoti bute, jame nakvoti, į šalių tarpusavio santykius, siekiant atkurti teisinę taiką tarp šalių, į tai, kad ieškovė nesilaikė 9.1 punkte numatytos sąlygos apie atsakovės informavimą raštu, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, bauda iš atsakovės apeliantei nepriteistina.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl sprendimas naikintinas ieškinį tenkinant iš dalies ir priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 5000 Lt sumokėto avanso.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, kuriame numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl tenkintas ieškovo prašymas priteisti 5 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl apeliantės rašytinio paaiškinimo

2015 m. birželio 10 d. teisme buvo gautas apeliantės rašytinis paaiškinimas.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Civilinio proceso kodeksas nenumato proceso dalyviams galimybės teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui dėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų. Civilinio proceso įstatymas taip pat draudžia papildyti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 straipsnis), todėl apelianto pateiktas rašytinis paaiškinimas grąžinami jį padavusiam asmeniui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pirmosios instancijos teisme sumokėjo 300 Lt žyminį mokestį už ieškinį bei 2413,35 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 225 Lt už apeliacinį skundą ir 322,42 € išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o atsakovė – 1500 Lt už advokato paslaugas.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, bei procesinę bylos baigtį, į tai, kad ieškinys bei apeliacinis skundas tenkintini iš dalies, į proceso šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 80 € bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti apeliantei E. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Narketa“ (į. k. 123248269) 1448,10 € (tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 10 ct) (5000 Lt) negrąžinto avanso, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (1448,10 €) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. kovo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti apeliantei E. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Narketa“ (į. k. 123248269) 80,00 € (aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.