Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. išteisintas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule iš A. P. savo naudai įgytų 107 000 litų);

BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Mercedes Benz E320“ vagystės);

BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule iš A. P. savo naudai įgytų 16 000 eurų);

BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl to, kad be teisėto pagrindo įgijo, laikė bei realizavo automobilių registracijos dokumentus);

BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio „Audi Q7“ detalių vagystės);

BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule iš I. J. savo naudai įgytų 100 000 litų);

BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl iš S. L. pasisavintų 44 000 litų);

BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule iš R. L. savo naudai įgytų 100 000 litų);

BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai įgyto R. L. turto, kurio vertė

144 900 litų);

BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai įgyto R. L. turto, kurio vertė 65 000 litų);

BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio „Volvo S60“ vagystės);

BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai įgytų A. N. priklausančių 34 542,4 litų);

BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai įgytų D. T. priklausančių 37 950 litų), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Baudžiamasis procesas nutrauktas dalyje dėl E. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų:

BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 9 000 eurų);

BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl to, kad realizavo žinomai netikrus automobilių dokumentus);

BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 4 500 eurų);

BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 9 000 eurų);

BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl to, kad pateikė žinomai suklastotą dalinai užpildytą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį su suklastotu V. M. parašu);

BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaule savo naudai įgytų iš A. G. ir E. Š. priklausančių 7 000 eurų);

BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl suklastoto S. L. parašo automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje), suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalis dėl E. Ž. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl parduoto automobilio „BMW X5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. duomenys neskelbtini); pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl parduoto automobilio „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. duomenys neskelbtini); pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl automobilio „Toyota Land Cruiser“, VIN. Nr. duomenys neskelbtini) nėra skundžiama.

Taip pat nėra skundžiama minėto nuosprendžio dalis dėl nutraukto baudžiamojo proceso, taikant BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą (suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui), kuriame E. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl suklastotos automobilio „BMW X5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties ir jos realizavimo); pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl suklastotos automobilio „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. JMBLYV98W7J002043 pirkimo–pardavimo sutarties, įgaliojimo ir jų realizavimo).

L. Š., R. M., R. L., S. L., A. N., A. P., UAB „Lagriva“, UAB „Aktila“ , IĮ „Šiaurys“ I. J., S. T., A. G., E. Š., D. T., N. G. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – sukčiavo, o būtent: iš UAB „Avirana“ gavęs įgaliojimą priregistruoti automobilį „BMW 750“, VIN Nr. WBAHL81060DH77119 VĮ „Regitra“ įmonės vardu bei įmonės leidimu disponuodamas pastaruoju automobiliu, užvedimo rakteliu, registracijos dokumentu Nr. CZ313318, kuris jam buvo pateiktas tikslu suremontuoti, paruošti pardavimui, pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikdamas A. P. automobilio „BMW 750“, VIN Nr. WBAHL81060DH77119 registracijos dokumentus, užvedimo raktelį bei patį automobilį, siūlydamas A. P. transporto priemonę įsigyti, nurodydamas, jog automobilis nupirktas Vokietijoje įmonės UAB „Avirana“ vardu ir niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis nuosavybės teise priklauso UAB „Avirana“, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 107 000 litų, o gavęs pinigus apgaule pasisavino minėtą automobilį, teikdamas netrukus parduosiantis bei grąžinsiantis gautus pinigus, kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas originalius automobilio „BMW 750“ Vokietijos Respublikos registracijos dokumentus Nr. CZ313318, automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. JA4LS31P7VP007038 registracijos dokumentus Nr. 60307080, automobilio „BMW 320“, VIN Nr. WBABM11050JK06391 registracijos dokumentus Nr. CA818269, tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo bei disponavo žinomai netikru dokumentu, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bei vietoje, už nenustatytą kainą iš A. B. įgijęs automobilį „BMW X5“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su originaliu Ispanijos valstybės registracijos dokumentu Nr. 05-2404218, automobilį pateikė apžiūrai A. P. siūlydamas įsigyti už 9 000 eurų (31075,2 litų), kartu pateikdamas – realizuodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgytą žinomai netikrą Prancūzijos Respublikos automobilio „BMW X5“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. 06FT86660, nurodydamas, jog į automobilį niekas neturi teisių bei pretenzijų, iš anksto žinodamas, jog nei automobilis nei pinigai A. P. nebus grąžinti, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bei vietoje apgaule išviliojo iš A. P. 9 000 eurų (31075,2 litų), o gavęs pinigus pasisavino minėtą automobilį, teigdamas netrukus parduosiantis bei grąžinsiantis gautus pinigus, kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas – realizuodamas žinomai netikrą automobilio registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini) bei automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo, o būtent: dirbdamas IĮ „Šiaurys“ vadybininku ir turėdamas įgaliojimus veikti įmonės vardu perkant, parduodant, remontuojant automobilius, įmonės „Šiaurys“ vardu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku įgijęs automobilį „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su Prancūzijos Respublikos registracijos dokumentu Nr. 04BS56605, disponuodamas automobiliu bei registracijos dokumentu, pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikė automobilį A. P. su registracijos dokumentu, siūlydamas A. P. transporto priemonę įsigyti už 4 500 eurų (15 537,6 litų), nurodydamas, jog niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis nuosavybės teise priklauso IĮ „Šiaurys“, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 4 500 eurų (15537,6 litų), o gavęs pinigus apgaule pasisavino minėtą automobilį, teigdamas netrukus parduosiantis bei grąžinsiantis gautus pinigus, kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas originalius automobilio registracijos dokumentus Nr. 04BS56605, bei automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. 60307080, automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. CA818269, tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo parduodamas žinomai parduotą automobilį bei disponavo suklastotu dokumentu, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 12 d., A. P. pateikė originalius automobilio „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus V. M. vardu, siūlydamas A. P. transporto priemonę įsigyti už 9 000 eurų (31 075,2 litų), nurodydamas, jog niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis jau parduotas E. Š. ir A. G. už 11 500 eurų (39707,2 litų), tačiau registruotas V. M. vardu, taip pat pateikė – realizavo žinomai suklastotą dalinai užpildytą 2008 m. gruodžio 12 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį tarp V. M. ir A. P., kuria automobilis parduodamas pastarajam, su suklastotu V. M. parašu, tokiu būdu pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, išviliojo iš A. P. 9 000 eurų (31 075,2 litų), kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas originalius automobilio registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), žinomai suklastotą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo, o būtent: dirbdamas IĮ „Šiaurys“ vadybininku ir turėdamas įgaliojimus veikti įmonės vardu perkant, parduodant, remontuojant automobilius, įmonės „Šiaurys“ vardu 2007 m. lapkričio 30 d. įgijęs automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su Latvijos Respublikos registracijos dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), disponuodamas automobiliu bei registracijos dokumentu, pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikė A. P. pasiūlymą pirkti minėtą automobilį už 16 000 eurų (55 244,8 litų), nurodydamas, jog niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis nuosavybės teise priklauso IĮ „Šiaurys“, A. P. padavus E. Ž. pinigus, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 16 000 eurų (55 244,8 litų), kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas originalius automobilio registracijos dokumentus Nr. AE0562945, automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. 60307080, automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, t. y. tuo, kad pagrobė automobilį „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 50 000 litų vertės, o būtent 2009 m. vasario 25 d. A. P. įgijus savo nuosavybėn automobilį „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su Latvijos Respublikos registracijos dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), bei patikėjus E. Ž. tikslu nuvaryti pas elektriką įmontuoti parkavimo daviklius, pastarajam kartu su N. N. nuvarius automobilį į servisą, esantį šalia (duomenys neskelbtini) esančio pastato ir ten palikus atlikti užsakytą darbą bei išvykus, už pusvalandžio atvykęs E. Ž. nurodė, jog parkavimo davikliai nebus montuojami, todėl automobilį pasiėmė bei išvažiavo, apie tai nepranešęs savininkui A. P., tokiu būdu automobilį „Mercedes Benz E320“ pagrobė, padarydamas A. P. 50 000 litų dydžio turtinę žalą.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė bei realizavo juridinio asmens dokumentus – automobilių registracijos dokumentus, o būtent A. P. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku kaip užstatą, garantą, siekdamas užtikrinti pastarąjį asmenį, jog grąžins sukčiavimo būdu gautas pinigines lėšas, pateikė – realizavo automobilio „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) Vokietijos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) Prancūzijos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) Latvijos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo, o būtent tiksliai ikiteisminio tyrimo metu, ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 12 d., parduodamas automobilį „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), E. Š. bei A. G. už 11 500 eurų (39707,2 litų), žadėdamas automobilį visiškai suremontuoti, iš anksto žinodamas, jog jokių remontui reikalingų detalių nepirks bei automobilio neremontuos, iš A. G. bei E. Š. paėmė pinigus skirtus remontui – 7 000 eurų (24169,6 litų), kuriuos pasisavino, automobilio nesuremontavęs.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad pagrobė svetimus daiktus, o būtent automobilį „Audi Q7“ ,VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pardavęs E. Š. bei A. G., po to, pažadėjęs jį suremontuoti, nuvaręs į servisą UAB „Serva ir ko“, esantį adresu J. B. g. 98, Šiauliuose, iš ten stovinčio neremontuojamo automobilio pagrobė automobilio detales: ratus su padangomis, 3000 litų vertės, vidaus apdailos detalės (4 durų ir bagažinės dangčio apdailas) po 150 litų, viso bendros 750 litų vertės, konsolę (navigacija, kompiuteris) 3000 litų vertės, konsolės apdailą 300 litų vertės, priekinę keleivio sėdynę 600 litų vertės, greičio ir stabdžio pedalus su stabdžio bakeliu bendros 400 litų vertės, dyzelino filtrą, bakelį bendros 300 litų vertės, starterį 300 litų vertės, galinį reduktorių 1500 litų vertės, valytuvų mechanizmą 600 litų vertės, užvedimo spynelę su raktu 1000 litų vertės, garso kolonėles į duris, 2 vnt., bendros 100 litų vertės, ABS bloką, kompiuterį, 900 litų vertės, aukščio daviklius, 2 vnt., bendros 300 litų vertės, oro vamzdelius iš siurblio į važiuoklę, skirtus pakabos aukščiui reguliuoti, 200 litų vertės, priekinę salono panelę 1000 litų vertės, variklio kompiuterį 900 litų vertės, galinius žibintus, 2 vnt., bendros 400 litų vertės, spidometrą, navigacijos ekraną, monitorių, bendros 2500 litų vertės, oro filtro dėžę su išsiplėtimo bakeliu, bendros 300 litų vertės, viso pagrobto turto vertė 18 350 litų.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent 2008 m. gegužės 8 d., kavinėje „Šokoladinė“ iš I. J. paėmė 100 000 litų pažadėdamas už šiuos pinigus nupirkti bei 2008 m. gegužės 9 d. perduoti I. J. automobilį „MB S500L“, 2006 metų laidos, kurio nuotraukas buvo pateikęs pirkėjui peržiūrėti, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tačiau nei pinigų perduotų už minėtą automobilį nei automobilio I. J. negrąžino, tuo padarydamas I. J. 100 000 litų turtinę žalą.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą, suklastojo tikrą dokumentą bei žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, panaudojo, o būtent: 2006 m. lapkričio 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmė S. L. priklausantį automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. 57754BB, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pažadėdamas parduoti už 38 500 litų bei pinigus perduoti R. L. (S. L.), tačiau 2006-11-24 per tarpininką E. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami bendrais veiksmais, suklastoję automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pažymą – sąskaitą, serija BLA Nr. 177344, o būtent suklastoję automobilio savininkės S. L. parašą, ją pateikė R. M. ir tokiu būdu automobilį pardavė pastarajam asmeniui už 44 000 litų, kurių S. L. negrąžino ir juos pasisavino.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2007 metais rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Palangos mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, su R. L. sudarė apsimestinį sandorį – žinomai jau E. Ž. parduotą automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį lėšos nebuvo grąžintos S. L., R. L. pridėjus 100 000 litų pakeisti į E. Ž. turimą automobilį „Audi Allroad“ 2006 metų laidos, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tokiu būdu padengiant įsiskolinimą, tačiau nei automobilio „Audi Allroad“ nei pinigų 100 000 litų E. Ž. iki šiol negrąžino, tuo padarydamas R. L. 100 000 litų turtinę žalą.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2008 metų balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, su R. L. sudarė sandorį – jam priklausantį automobilį „Porsche Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) parduoti Latvijos įmonei „Vendini“ už 22 000 eurų (75 900 litų) ir pridėjus 69 000 litų nupirkti iš E. Ž. automobilį „Porsche 911 4S CABRIO“, 2006 metų laidos, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tačiau E. Ž. nei automobilio „Porsche 911 4S CABRIO“, 2006 metų laidos, nei pinigų už parduotą automobilį „Porche Boxter S“, nei duotus 69 000 litų R. L. iki šiol negrąžino, tuo padarydamas 144 900 litų turtinę žalą.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2008 m. balandžio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmė 65 000 litų pažadėdamas už šiuos pinigus iš Latvijos įmonės SIA „Enro“ nupirkti bei perduoti R. L. automobilį „Mercedes Benz B180D“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), prieš sandorį pateikdamas peržiūrai automobilio nuotraukas, tačiau nei pinigų perduotų už minėtą automobilį nei automobilio R. L. negrąžino, tuo padarydamas R. L. 65 000 litų dydžio turtinę žalą.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, t. y. tuo, kad pagrobė automobilį, o būtent 2009 m. sausio 20 d. iš plovyklos „Švarūnė“, esančios Architektų/J. J. gatvių sankryžoje, Šiauliuose, pagrobė R. L. priklausantį automobilį „Volvo S60“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 50 000 litų vertės.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žadėdamas A. N. perduoti jo žinioje esančius automobilius „Škoda Roomster“, „Land Rover Discover“, „Toyota Corolla Verso“, „Nissan Navara“ už „Škoda Roomster“ bei „Land Rover Discovery“ nurodydamas avansu pervesti po 2000 eurų (6905,6 litų), už „Toyota Corolla Verso“ pervesti 6920 litų, už „Nissan Navara“ 4000 eurų (13811,2 litų), bei iš anksto žinodamas, jog automobiliai nebus pristatyti pirkėjai, tokiu būdu viso apgaulės būdu pasisavino A. N. priklausančius 34 542,4 litus.

Be to, E. Ž. buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žadėdamas D. T. perduoti jo žinioje esančius automobilius „VW Beetle“, „Ford Transit“, „BMW 318“ už juos paėmė 37 950 litų, žadėdamas transporto priemones pristatyti iki 2008-10-18, tačiau susitarimo iki šiol neįvykdė, tokiu būdu viso apgaule pasisavino D. T. priklausančius 37 950 litų.

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (už apgaule įgytus iš A. P. 107 000 litų) ir nuteisti jį 4 metų laisvės atėmimo bausme.

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (už apgaule įgytus iš A. P. 16 000 eurų (55244,8 litų)) ir nuteisti jį 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (už apgaule įgytus iš R. L. 100 000 litų) ir nuteisti jį 5 metų laisvės atėmimo bausme.

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (už apgaule įgytus iš R. L. 144 900 litų) ir nuteisti jį 6 metų laisvės atėmimo bausme.

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (už apgaule įgytus R. L. 65 000 litų) ir nuteisti j j 4 metų laisvės atėmimo bausme.

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (už apgaule įgytus iš A. N. 34542,4 litus) ir nuteisti jį 3 metų laisvės atėmimo bausme.

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (už apgaule įgytus D. T. 37 950 litus) ir nuteisti jį 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Bausmes, paskirtas už BK 182 straipsnio 2 dalyje (už apgaule įgytą iš A. P. 9000 eurų) ir 300 straipsnio 1 dalyje (už žinomai netikro automobilio registracijos dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) realizavimą) subendrinti apėmimo būdu esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai ir paskirti 2 metus laisvės atėmimo.

Tenkinti pareikštus civilinius ieškinius. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuosprendis naikintinas dalyje, kurioje byla nutraukta, taikant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis, kita nuosprendžio dalis paliekama nepakeista.

Dėl dalies bylos nutraukimo, taikant Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 3 p.).

BK 95 straipsnis nustato asmens baudžiamojo persekiojimo ir baustinumo ribas laiko atžvilgiu. Tokia nuostata įstatyme įtvirtinta, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, nes praėjus ilgesniam laikui nuo nusikaltimo padarymo paskirta bausmė nepasiektų įstatyme numatytų tikslų. Išimtys iš šios taisyklės numatytos už konkrečias veikas, išvardytas BK. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: 1) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 2) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; 3) asmuo nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu nustatyta, kad E. Ž. iki pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio šioje byloje priėmimo, 2013 m. lapkričio 16 d., padarė naują nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas įsiteisėjusiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžiu (17 t., b. l. 64-68, 70-74). Ši nusikalstama veika padaryta nepasibaigus pirmiau minėtų nusikalstamų veikų baudžiamosios atsakomybės patraukimo senaties termino laikotarpiu, dėl to ji nutraukė senaties eigą dėl ankstesnių veikų. Tokiu atveju senaties eiga už pirmiau padarytus nusikaltimus yra skaičiuojama iš naujo nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 16 d. Taigi šiai dienai baudžiamosios atsakomybės patraukimo senaties terminas E. Ž. inkriminuojamoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta, taikant Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nėra pasibaigusi, todėl turi būti nustatytas šių E. Ž. pareikštų kaltinimų pagrįstumas. Esant šioms aplinkybėms šioje dalyje skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendis naikinamas, toliau sprendžiant, ar kaltinamojo E. Ž. veikose yra nusikalstamų veikų požymių, už kurias jam turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440-976/2015).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą.

Byloje nustatyta, kad A. P. ir E. Ž. siejo draugiški santykiai, jie bendravo šeimomis, taip pat ilgalaikiai paskoliniai teisiniai santykiai, kurie yra pripažinti įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-618-267/2010. Kaip matyti iš šio sprendimo turinio, A. P. civilinio proceso tvarka pareikštu ieškiniu reikalavo iš E. Ž. priteisti 479 808 litus pagal 2004 m. spalio 30 d. ir 2008 m. sausio 23 d. paskolos raštelius; Šiaulių apygardos teismas šį reikalavimo tenkino iš dalies, priteisdamas 412 899,08 litus pagal 2008 m. sausio 23 d. paskolos raštelį, kuriame yra suderintas visų atsakovo E. Ž. negrąžintų ieškovui A. P. paskolų likutis, įskaitant skolą, numatytą 2004 m. spalio 30 d. paskolos raštelyje. Šiaulių apygardos nagrinėtoje civilinėje byloje nustatyta, kad ginčo šalis iki sutarties sudarymo siejo draugiški tarpusavio santykiai. Tai lėmė jų tarpusavio pasitikėjimą, dėl ko ieškovas skolino atsakovui dideles pinigų sumas automobilių prekybos verslui plėtoti, nors pastarasis ir negrąžino sutartu laiku anksčiau gautų paskolų. Faktą, kad pinigai buvo skolinami ir grąžinami daug kartų teismo posėdžio metu pripažino ir atsakovas E. Ž.. Susitarimą dėl negrąžintos paskolos dydžio ir galutinio jos grąžinimo termino šalys patvirtino rašytine 2008 m. sausio 23 d. paskolos sutartimi, dalyvaujant liudytojui N. N.. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis A. P. pareiškė civilinį ieškinį tai pačiai sumai 479 808 litų (3 t., b. l. 44-45). Pats nukentėjusysis A. P. pirmosios instancijos neigęs šių ieškinių tapatumą, apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad civilinėje byloje buvo paskaičiuotos visos mašinos, apskaičiuoti visi paskolos rašteliai. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp A. P. ir E. Ž. yra susiklostę paskoliniai civiliniai teisiniai santykiai.

Tiek iš paties nukentėjusiojo A. P., tiek E. Ž., tiek liudytojo N. N. bylos nagrinėjimo metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad A. P. su E. Ž. pažįstami maždaug nuo 2001-2002 metų, jie bendravo šeimomis, A. P. skolindavo pinigus E. Ž. automobilių pirkimui nuo 10 000 iki 100 000 eurų, pirkdavo daužtus automobilius, kuriuos suremontuodavo, parduodavo brangiau, gavus pelną atsiskaitydavo su A. P., pastarasis pats šiuo verslu neužsiminėjo, automobilių nepirko, tik skolino pinigus E. Ž., kad galėtų vystyti verslą ir grąžintų skola, per jų pažinties laikotarpį buvo parduota 20-30 automobilių, automobilių dokumentai buvo pas A. P. kaip užstatas už paskolintus pinigus, jis neturėjo tikslo tų automobilių įsigyti nuosavybėn, jie turėjo skolų sąrašą, E. Ž. automobilius pardavinėjo, atveždavo pinigus, rodė veiklą. A. P. pats yra nurodęs, kad E. Ž. pirkdavo automobilius, parduodavo ir dalį pinigų grąžindavo, po to pradėjo nebegrąžinti, kai matė, kad verslas žlunga stengėsi E. Ž. padėti, kad būtų lengviau. Iš bylos duomenų (E. Ž., nukentėjusiojo A. P., liudytojo E. B. parodymų ir kitų bylos duomenų) taip pat matyti, kad automobiliai buvo parduodami IĮ „Šiaurys“ ir kitų asmenų vardu (pvz.: V. M.) vardu. E. Ž. paaiškino, kad automobilius pirkdavo tik IĮ „Šiaurys“ vardu, tačiau už A. P. pinigus, todėl dokumentus laikydavo būtent pas jį. Dėl automobilio „BMW 750“ E. Ž. neneigė, kad automobilis priklausė UAB „Avirana“, jį ketino pirkti V. K., patvirtino, kad šio automobilio dokumentus jis gavo laikinai tik paėmęs šį automobilį remontui ir kaip įprasta paliko A. P. seife. Tuo tarpu automobilis „Mitsubishi Pajero“ buvo registruotas IĮ „Šiaurys“ vardu, t. y. įmonės, kurios vardu jie registruodavo (pirkdavo-parduodavo) daugelį transporto priemonių. Atsižvelgiant į tarp E. Ž. ir A. P. vyravusius tiek draugiškus (bendravo šeimomis), tiek jų paskolinius santykius (skolinant pinigus automobilių prekybai ir tokiu būdu A. P. dalyvaujant šioje veikloje), įprastą praktiką automobilius pardavimui registruoti IĮ „Šiaurys“ vardu, vien pateikti duomenys, kad originalūs automobilių „BMW 750“ ir „Mitsubishi Pajero“ dokumentai yra pas A. P., o pinigai negrąžinti nėra pakankami E. Ž. kaltei pagrįsti, t. y. nėra pakankami pripažinti, kad jis apgaulės būdu įgijo pinigus šių automobilių įsigijimui. Juolab, kad A. P. pats yra nurodęs, kad skolino pinigus E. Ž., nors žinojo, kad jam nesiseka. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaule savo naudai iš A. P. įgytų 107 000 litų pirkti automobilį „BMW 750“ ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaule savo naudai iš A. P. įgytų 16 000 eurų (55 244,8 litų) pirkti automobilį „Mitsubishi Pajero“, nes byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad šie pinigai buvo iš A. P. gauti apgaulės būdu.

Byloje esantys duomenys paneigia E. Ž. pareikštą kaltinimą, kad jis pasisavino automobilius „BMW X5“ ir „Iveco Daily“. Iš minėtų A. P. paaiškinimų matyti, kad jis nesiekė įsigyti nei automobilio „BMW X5“, nei „Iveco Daily“, o pinigus A. P. skolino E. Ž., kad jis įsigytų transporto priemones, jas suremontuotų ir grąžintų skolą. Taigi šių duomenų visuma patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai paskoliniai teisiniai santykiai. Pastebėtina, kad konfliktai tarp A. P. ir E. Ž. prasidėjo, kaip tik tuomet, kai E. Ž. nustojo grąžinti skolas. A. P. pats nurodė, kad pinigus E. Ž. perdavė, gavęs tiek automobilio „BMW X5“, tiek „Iveco Daily“ registracijos dokumentus, t. y. kai jie jau buvo nupirkti. Tai rodo, kad pinigai E. Ž. buvo skolinami, o šių automobilių dokumentai pasiliekami saugojimui, kaip užstatas esamai skolai užtikrinti, kartu tam tikras E. Ž. vykdomos automobilių pirkimo-pardavimo veiklos kontrolės būdas. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad šie automobilių „BMW X5“, tiek „Iveco Daily“ dokumentai buvo perduoti A. P. tuo metu, kai faktiškai jie jau priklausė tretiesiems asmenims. Iš bylos duomenų matyti, kad faktiškai automobilio „BMW X5“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) E. Ž. pats nepardavinėjo, šią transporto priemonę pardavinėjo A. B., kuris buvo jį gavęs iš tyrimo metu nenustatyto asmens kaip užstatą už skolą, atsiradus pirkėjui, jis paėmė iš pastarojo 2000 Lt rankpinigių, nes toks buvo skolos dydis, o likusi suderėta suma buvo sumokėta automobilio pardavėjui. Pažymėtina, kad automobilis parduotas tik 2009 m. liepos 29 d. V. Š. su originaliu Ispanijos transporto priemonės registracijos liudijimu Nr. 05-2404218 ir Nr. 26745206, automobilio pardavėju nurodomas A. B. (4 t., b. l. 23, 30, 31-32). Tuo metu E. Ž. šioje baudžiamojoje byloje buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas (9 t., b. l. 15-18).

Tuo tarpu automobilis „Iveco Daily“ buvo registruotas IĮ „Šiaurys“ vardu. Tiek iš E. Ž., tiek iš A. P. paaiškinimų matyti, kad kartais už A. P. skolintus pinigus įgyti automobiliai buvo registruojami IĮ „Šiaurys“ vardu. Iš IĮ „Šiaurys“ savininkės R. A. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji apie automobilio pardavimą sužinojo tik, kai UAB „Langriva“ direktorius kreipėsi dėl dokumentų originalų. Iš E. Ž. paaiškinimų matyti, kad jis neneigė, kad šie transporto priemonės dokumentai buvo pas A. P., neigdamas tik tai, kad jie buvo panaudoti tikslu išvilioti iš pastarojo pinigus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir vertinant, kad minėti „Iveco Daily“ dokumentai buvo palikti kaip užstatas užtikrinantis pasiskolintų pinigų grąžinimą, toks E. Ž. nesąžiningumas negali būti vertinamas kaip užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 182 straipsnį, nes byloje nustatyta, kad pinigai nebuvo skolinami konkretaus automobilio įsigijimui, transporto priemonės registracijos dokumentai buvo panaudoti tik kaip skolos užtikrinimo priemonė, be to, iš paties A. P. parodymų pirmosios instancijos teismo metu matyti, kad net pateikus šiuos automobilių dokumentus kažkoks pinigų grąžinimas vyko, E. Ž. su A. P. 2008 m. suvedė skolas ir pasirašė paskolos raštelį, kurio pagrindu iš E. Ž. A. P. buvo priteista skola civilinėje byloje atitinkanti šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį.

Dėl to šioje dalyje E. Ž. išteisintinas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 9 000 Lt pirkti automobilį BMW X5) ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 4 500 Lt pirkti automobilį „Iveco Daily“) kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Prokuroras skunde kaip pavyzdinį E. Ž. sukčiavimo pavyzdį pateikia jam inkriminuojamą epizodą dėl automobilio „Audi Q7“, kuris pagal pateiktą kaltinimą tuo pačiu metu buvo pardavinėjamas A. P. ir A. G. su E. Š..

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad automobilis 2008 m. rugsėjo 26 d. parduotas iš Latvijos Respublikos V. M., 2008 m. gruodžio 12 d. sudaryta sutartis dėl „Audi Q7“ tarp V. M. ir A. P., tą pačią dieną sudaryta draudimo sutartis (3 t., b. l. 82-83). 2009 m. kovo 5 d. V. M. automobilį „Audi Q7“ pardavė A. G. už 89 0000 litų (4 t., b. l. 155).

Iš A. P. apklausos ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad apžiūrėjus automobilį „Audi Q7“ E. Ž. jam davė lietuviškus registracijos dokumentus ir neužpildytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį su V. M. parašu; po naujų metų, t. y. 2009 m. E. Ž. pasiėmė iš A. P. originalius automobilio registracijos dokumentus, parašęs pasižadėjimą juos grąžinti.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme E. Ž. parodė, kad „Audi Q7“ buvo nupirkta daužta. E. Š. su Kęstučiu nuvežė šią mašiną į autoservisą remontuoti. Ši mašina buvo registruota V. M. vardu. Šią mašiną pirko Latvijoje, tačiau ji nebuvo perkama pagal užsakymą. A. P. dažniausiai pirkdavo mašinas. Pirkdavo ir E. Š.. „Audi Q7“ nupirko A. P.. Pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašyta V. M.. A. P. paprašė pasirašyti, tačiau sutartyje nebuvo nurodyta pirkėjo pavardė. A. P. teisingai parodė, kad jam kartu su „Audi Q7“ registracijos dokumentais jis pateikė pirkimo – pardavimo sutartį su V. M. parašu ant jos. V. M. pasirašė pirkimo – pardavimo sutartyje, tačiau pirkėjo pavardė sutartyje nebuvo nurodyta. Jie sakė, kad kai parduos mašiną, tada įrašys. Pirkimo – pardavimo sutartyje jo parašo nėra. Ten yra V. M. parašas. Ir dėl to, kad tas parašas yra suklastotas, jis nieko pasakyti negali, tai yra E. Š. ir V. M. reikalai. Jie žino, kas tą parašą galėjo suklastoti. Taip pat paaiškino, kad, kai pirko mašiną „Audi Q7“ Latvijoje, turėjo nurodyti, kieno vardu ji bus perkama. Kadangi niekas nenorėjo, kad mašina būtų registruojama jų vardu, tai surasdavo žmogų, kurio vardu ją pirkdavo. Šiauliuose buvo įmonė ,,Šiaurys“, šios įmonės vardu A. P. pirkdavo mašinas. Jis sumokėdavo šiai įmonei už vienos mašinos pirkimą 170 Lt mokestį ir tada jis, A. P., kaip pirkėjas niekur nefigūravo. Tačiau, kai šiai įmonei buvo iškeltas bankrotas, A. P. paprašė, kad mašina „Audi Q7“ būtų registruota kito fizinio asmens vardu.

Iš nukentėjusiojo E. Š. parodymų teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme matyti, kad E. Ž. su E. Š. pažįstami keletą metų. Pastarasis žinojo, kad E. Ž. verčiasi automobilių pirkimo-pardavimo verslu, ketino su A. G. pirkti iš jo automobilį „Audi Q7“, perdavė E. Ž. 7000 eurų automobilio remontui, kadangi automobilis buvo taisomas pernelyg ilgai pradėjo tuo žmogumi nepasitikėti ir prašė perregistruoti automobilį jų vardu, t. y. A. G. vardu. Su A. G. nuvažiavo į VĮ „Regitra“, atvažiavo V. M. ir perregistravo automobilį A. G. vardu. Vėliau jie sužinojo, kad automobilis „Audi Q7“ yra parduotas kitam žmogui, t. y. A. P.. Jie su A. P. tarpusavyje susitarė, A. P. nuėmė areštą nuo automobilio.

Nukentėjusysis A. G. teismo posėdžio metu nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, papildomai pažymėjo, kad E. Š. už automobilį perdavė E. Ž. 11500 eurų ir 7000 eurų už automobilio remontą. Perduodant pinigus, E. Ž. buvo vienas. Žodžiu susitarė su E. Ž., kad jis remontuos automobilį. Kadangi automobilis buvo servise, abejonių nekilo, kad automobilio neremontuos. Buvo duoti E. Ž. pinigai automobilio remontui ir tas automobilis iki šios dienos nesuremontuotas.

Šiame kontekste reikšminga aplinkybė yra tai, kad tarp E. Ž. ir A. P. vyravo paskoliniai civiliniai santykiai, paties nukentėjusiojo vadinami „verslo“ santykiai, kuomet A. P. skolindavo pinigus E. Ž. automobilių įsigijimui. Nukentėjusiuoju pripažintas A. P. pats apklaustas teisme ne kartą nurodė, kad jis nesiekė įsigyti jokio konkretaus automobilio, pinigai buvo skolinimai automobilių įsigijimui tikslu juos parduoti tretiesiems asmenims, o automobilių dokumentai paliekami pas A. P. kaip paskolintų pinigų užtikrinimo priemonė ir buvo tarsi E. Ž. vykdomo automobilių verslo kontrolės būdas. Nors A. P. pasirašė E. Ž. atvežtą automobilio „Audi Q7“ pirkimo-pardavimo sutartį byloje esančių duomenų visuma neleidžia spręsti, kad jis šį automobilį, skirtingai nei kitus, siekė įsigyti sau, o nepardavimui. Juolab, kad iš byloje esančių tiek paties A. P., tiek E. Š. paaiškinimų matyti, kad jie su A. P. tarpusavyje dėl automobilio „Audi Q7“ susitarė. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad automobilis „Audi Q7“, nepaisant to, kad A. P. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį ir šį automobilį apdraudė, buvo perkamas pardavimui ir buvo parduotas A. G.. E. Ž. faktiškai parduodant ir perregistruojant automobilį „Audi Q7“ nedalyvavo. Kaip nurodė E. Š., nesulaukę kuomet automobilis bus suremontuotas jie susirado A. M. ir perregistravo automobilį „Audi Q7“ A. G. vardu, tik vėliau sužinojo, kad jis parduotas A. P., su kuriuo susitarė. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarps A. P. ir E. Ž. vyravo paskoliniai civiliniai santykiai, o nesavalaikių įsipareigojimų vykdymas E. Š. ir A. G. nėra baudžiamosios justicijos reguliavimo dalykas.

Dėl to šioje dalyje E. Ž. išteisintinas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 9 000 eurų pirkti automobilį „Audi Q7“) kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš bylos nagrinėjimo metu duotų A. P. ir paties E. Ž. parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad kartu su automobilio Audi Q7 dokumentais E. Ž. A. P. pateikė 2008 m. gruodžio 12 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį pasirašytą V. M., tačiau byloje nėra nustatyta, kad V. M. parašas yra suklastotas. Dokumento klastojimo faktas yra grindžiamas išimtinai nukentėjusiojo A. P. parodymais, kitų duomenų byloje nėra (nėra specialisto išvados, paneigiančios dokumente esančio parašo autentiškumą), dėl to šioje dalyje E. Ž. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl automobilio Audi Q7 detalių vagystės

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nėra surinkta jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kad E. Ž. pagrobė kaltinime išvardintas automobilio „Audi Q7“ detales. Dėl to E. Ž. pagrįstai išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kaltinime nėra nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, dėl to teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų E. Š. ir A. G. parodymus, kad po 2008 m. gruodžio 12 d. jie ne katrą vyko į autoservisą žiūrėti kaip vyksta automobilio remontas, kuris ilgai tęsėsi, konstatavo, kad E. Ž. inkriminuojama veika galėjo būti padaryta iki 2009 m. kovo mėnesio iki A. G. pridavė automobilį remontui. Be to, E. Ž. nuo 2009 m. kovo 31 d. sulaikytas, o nuo 2009 m. balandžio 1 d. jam buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas, dėl to vėlesniu laikotarpiu minėtos E. Ž. inkriminuojamos vagystės jis negalėjo padaryti. Tokiu atveju nesant jokių kitų pareikštą kaltinimą pagrindžiančių įrodymų, kaltinimas šiame epizode išimtinai grindžiamas nukentėjusiųjų E. Š. ir A. G. samprotavimais, kad jeigu E. Ž. automobilį pridavė į autoservisą, tai tik jis ir galėjo pagrobti remontuojamo automobilio detales. Kadangi kaltinimas E. Ž. šioje dalyje paremtas vien nukentėjusiųjų E. Š. ir A. G. spėlionėmis ir prielaidomis, neesant jokių kitų šiuos parodymus patvirtinančių duomenų ar kitų tiesioginių kaltės įrodymų šiame epizode pagrįstai nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Dėl automobilio „Mercedes Benz E320“ vagystės

Skundžiamu nuosprendžiu E. Ž. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl A. P. įsigyto automobilio „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės. Jis buvo kaltinamas tuo, jog pagrobė automobilį „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 50000 litų vertės, o būtent 2009 m. vasario 25 d. A. P. įgijus savo nuosavybėn automobilį „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su Latvijos Respublikos registracijos dokumentu Nr. AE0721687, bei patikėjus E. Ž. tikslu nuvaryti pas elektriką įmontuoti parkavimo daviklius, pastarajam kartu su N. N. nuvarius automobilį į servisą, esantį šalia (duomenys neskelbtini) esančio pastato ir ten palikus atlikti užsakytą darbą bei išvykus, už pusvalandžio atvykęs E. Ž. nurodė, jog parkavimo davikliai nebus montuojami, todėl automobilį pasiėmė bei išvažiavo, apie tai nepranešęs savininkui A. P., tokiu būdu automobilį „Mercedes Benz E320“ pagrobė, padarydamas A. P. 50 000 litų dydžio turtinę žalą.

Prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai ignoravo nukentėjusiojo A. P., N. N. ir E. B. parodymus, pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje.

Skunde teigiama, kad iš minėto nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų objektyviai matyti, kad po 2009 m. vasario 25 d. E. Ž. pagrobė nukentėjusiojo A. P. automobilį „Mercedes Benz E320“, jį perdavė E. B. parduoti, ką šis ir padarė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančių duomenų visumą, neturi pagrindo sutikti su šia skunde nurodoma išvada.

BK 178 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam: ,, .., kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje..“. Turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (BK 190 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teisme E. Ž. parodė, kad „Mercedes Benz E320“ buvo nupirktas Latvijoje už 2000 latų. Tai buvo daužtas automobilis. Jis padėjo suremontuoti, su kitu darbuotoju nuvarė į autoservisą, kurio pavadinimo neprisimena, remontavo pas Gintarą, kai automobilis buvo suremontuotas, tik tada Latvijos draudimas leido ją perregistruoti, tuomet A. P. pats vyko į Jegavą ir pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį. Visą laiką naudojosi to paties autoserviso paslaugomis, neatsimena, kas pasiėmė automobilį iš autoserviso, ar jis, ar N. N.. Jei jis kartu su N. N., tai galėjo nuvaryti ją į plovyklą arba į stovėjimo aikštelę. E. B. pardavinėjo jų mašinas. Jie jam pardavė 30-50 automobilių. Pirmą kartą girdi, kad jis prašė E. B. parduoti šį automobilį, jie neturėjo šio automobilio dokumentų, juos turėjo A. P.. Nežino, ar E. B. galėjo parduoti šį automobilį, nebent jam buvo leista. Kai tas automobilis buvo suremontuotas, po dviejų savaičių jis buvo sulaikytas, todėl nežino visų šio automobilio pardavimo aplinkybių. Netiki, kad E. B. galėjo parduoti šį automobilį, nes A. P. tiesiogiai su juo nebendravo. E. Ž. taip pat parodė, kad tie asmenys, kurie apkaltino jį dėl pinigų pasisavinimo, galbūt tikėjosi, kad jį uždarys į kalėjimą, jo tėvai parduos namą ir jie atgaus pinigus, tačiau tėvų namas yra užstatytas ir šiai dienai jis moka už jį.

Iš šių byloje esančių duomenų matyti, kad E. Ž. pareikštas kaltinimas dėl A. P. priklaususio automobilio „Mercedes Benz E320“ vagystės iš esmės grindžiamas paties nukentėjusiojo A. P. ir jo pažįstamojo liudytojo N. N. paaiškinimu, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas serviso darbuotojas pasakė, jog automobilį paėmė E. Ž.. Tuo tarpu iš E. B. parodymų nėra aišku, ar jis pardavinėjo tą patį „Mercedes Benz“ automobilį, kuris priklausė A. P.. Visų pirma, pats E. B. apklausų metu nurodė, kad E. Ž. prašydavo nuvaryti, kokį automobilį į turgų ir parduoti; kad automobilį „Mercedes Benz E320“ E. Ž. davė jam parduoti; kad automobilis buvo registruotas firmos vardu; kai E. Ž. perduodavo automobilius, jie būdavo su tranzitiniais numeriais ir priklausydavo, kokiai firmai. Liudytojas N. N. nurodė, kad automobilio dokumentų servise nepaliko. Nei nukentėjusysis A. P., nei liudytojas N. N. tiksliai nenurodė, kada automobilis buvo nuvarytas į servisą, kada konkrečiai įvyko jo vagystė. Pastebėtina, kad automobilis įsigytas 2009 m. vasario 25 d., A. P. 2009 m. kovo 30 d. pateikė pareiškimą, kuriame nenurodė, kad E. Ž. būtų iš jo pagrobęs automobilį, o 2015 m. kovo 31 d. E. Ž. jau buvo sulaikytas. Dėl to sutiktina su apygardos teismo išvada, kad kaltinimas šioje dalyje paremtas vien prielaidomis, tiesioginių kaltės įrodymų nėra, o netiesioginiai įrodymai kelia abejonių.

Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-489/2015). Kadangi tokių neginčijamų įrodymų surinkti nepavyko, kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai išteisino E. Ž. dėl automobilio „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. WDB2110261A235382 vagystės BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Dėl automobilio „Volvo S60“ vagystės

Skundžiamu nuosprendžiu E. Ž. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl R. L. priklausančio automobilio „Volvo S60“, VIN Nr. YV1RS714072617557, vagystės. Jis buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė automobilį, o būtent 2009 m. sausio 20 d. iš plovyklos „Švarūnė“, esančios Architektų/J. J. gatvių sankryžoje, Šiauliuose, pagrobė R. L. priklausantį automobilį „Volvo S60“, VIN Nr. YV1RS714072617557, 50 000 litų vertės.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Vagystės (BK 178 straipsnis) objektyvieji požymiai yra šio nusikaltimo objektas – nuosavybė bei dalykas – svetimas turtas. Vagystės dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai. Taigi pagrobti galima tik svetimą turtą – daiktus, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui, ir kaltininkas turi tai suvokti.

Apygardos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nepateikti įrodymai, pagrindžiantys R. L. nuosavybės teises į automobilį „Volvo S60“. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. vasario 2 d. automobilį „Volvo S60“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo J. L. (7 t., b. l. 29-30). 2008 m. gruodžio 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nėra minėto automobilio „Volvo S60“ pardavėjos J. L. parašo (7 t., b. l. 26). 2010 m. liepos 30 d. specialisto išvada Nr. 11K-207(10) patvirtina, kad 2009 m. sausio 20 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašė ne J. L., o kitas asmuo (7 t., b. l. 37-39, 40). E. Ž. raštas patvirtina, kad jis įsipareigojo iki 2009 m. kovo 25 d. 18 val. išduoti R. L. automobilį „Volvo S60“. E. Ž. paaiškino, kad minėtas automobilis R. L. buvo duotas važinėtis, pastarasis reikalavo jį perrašyti kaip užstatą. R. L. paaiškino, kad reikalavo E. Ž. grąžinti skolą, gavęs naudotis automobilį prašė jį perrašyti jo vardu; kad E. Ž. atvežė pirkimo-pardavimo sutartį jau su J. L. parašu, kuris, kaip nustatyta, yra kito asmens. N. R. L. tvirtina už automobilį sumokėjo 50 000 litų, nagrinėjamoje byloje nėra šiuos jo teiginius patvirtinančių duomenų. Taigi nukentėjusiojo parodymų nepagrindžia jokie kiti byloje esantys duomenys. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje E. Ž. veiksmuose nusikalstamos veikos tiek objektyvieji požymiai – veika, padariniai, tiek subjektyvusis požymis – kaltė, nenustatyti.

Dėl BK 302 straipsnio

Skundžiamu nuosprendžiu E. Ž. pagrįstai išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

E. Ž. buvo kaltinamas tuo, jog neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė bei realizavo juridinio asmens dokumentus – automobilių registracijos dokumentus, o būtent A. P. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku kaip užstatą, garantą, siekdamas užtikrinti pastarąjį asmenį, jog grąžins sukčiavimo būdu gautas pinigines lėšas, pateikė – realizavo automobilio „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) Vokietijos Respublikos registracijos dokumentus Nr. CZ313318, automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) Prancūzijos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) Latvijos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 302 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.

Antspaudo, spaudo, dokumento arba griežtos atskaitomybės blanko įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar realizavimas neturint teisėto pagrindo paprastai yra tada, kai kaltininkas neteisėtai jam teisėtu pagrindu nepriklausančius dalykus sandorių ar kitu pagrindu užvaldo ar įgyja kitokiu būdu (išskyrus pagrobimą) arba (ir) keičia šių dalykų buvimo vietą ar perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip veikti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. Ž. su A. P. vykdė automobilių pirkimo-pardavimo verslą, kuomet A. P. skolindavo pinigus automobilių įsigijimui, o E. Ž. juos nupirkdavo, pardavęs pinigus grąžindavo. E. Ž. parodė, kad nupirkus automobilius, jų dokumentai remonto metu buvo saugomi A. P. darbo vietoje seife, nes jis savo seifo neturėjo. A. P. parodė, kad E. Ž. nupirktų automobilių dokumentus saugojo jo seife. Kai parduodavo automobilius ir E. Ž. gražindavo skolą, jis E. Ž. atiduodavo automobilių dokumentus.

Kaltinime nurodomų automobilių „BMW 750“, „Mitsubishi Montero“, „BMW 320“, „Iveco Daily“, „Audi Q7“, „Mitsubishi Pajero“ išduoti užsienio valstybėse registracijos dokumentai yra originalūs, automobiliai įgyti teisėtai, nėra ieškomi. A. P. apklausų metu nurodė, kad pinigus E. Ž. skolino, pinigų už šių automobilių įsigijimą savo nuosavybėn nemokėjo (išskyrus Audi Q7, dėl kurio su A. G. A. P. pats susitarė), automobilių registracijos dokumentai pas A. P. buvo paliekami kaip užstatas už paskolintas lėšas, kurios buvo panaudotos automobiliams įsigyti tikslu juos perparduoti. Taigi byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad E. Ž. minėtus dokumentus pagrobė ar neturėjo teisėto pagrindo jais disponuoti, todėl jis pagrįstai išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl I. J. pažadėto automobilio „Mercedes Benz S500L“

E. Ž. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai iš I. J. įgytų 100 000 litų).

E. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent 2008 m. gegužės 8 d., kavinėje „Šokoladinė“ iš I. J. paėmė 100 000 litų pažadėdamas už šiuos pinigus nupirkti bei 2008 m. gegužės 9 d. perduoti I. J. automobilį „MB S500L“, 2006 metų laidos, kurio nuotraukas buvo pateikęs pirkėjui peržiūrėti, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tačiau nei pinigų perduotų už minėtą automobilį nei automobilio I. J. negrąžino, tuo padarydamas I. J. 100 000 litų turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. Ž. nurodytos aplinkybės dėl jam perduotų pinigų praradimo Latvijos Respublikoje nepasitvirtino ikiteisminio tyrimo metu, o jo panaudotą apgaulę, siekiant įgyti svetimą turtą, patvirtina analogiški nusikalstami veiksmai su A. P. ir kitais byloje pripažintais nukentėjusiaisiais asmenimis.

Teisėjų kolegija, pritardama apygardos teismo išvadoms, konstatuoja, kad byloje nenustatyta E. Ž. tiesioginė tyčia paimti iš I. J. pinigus iš anksto žinant, kad jie nebus gražinti t. y. apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą.

Skunde nurodoma aplinkybė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad iš I. J. paimti pinigai buvo pervesti Latvijos įmonei, savaime nepatvirtina panaudotos apgaulės fakto, siekiant įgyti svetimą turtą.

Apklausų metu E. Ž. neneigė paėmęs iš I. J. 100 000 Lt tikslu nupirkti jam automobilį „Mercedes-Benz S500L“. 2010 m. kovo 20 d. apžiūros protokole (5 t., 64-69 b. l.) užfiksuotas automobilis „Mercedes Benz S500L“ stipriai daužtu priekiu, kurį E. Ž. I. J. pažadėjo nupirkti. Pinigų paėmimo faktas buvo ne kartą užfiksuotas rašytiniuose dokumentuose, t. y. 2008 m. birželio 17 d. E. Ž. pasirašė Neprotestuotinus paprastuosius vekselius (5 t., 52-53 b. l.), pagal kuriuos įsipareigojo pagal pareikalavimą I. J. sumokėti 100 000 litų, nors šie pinigai tik 2008 m. spalio 21 d. perduoti E. Ž., kuris įsipareigojo nupirkti automobilį „Mercedes Benz S500“, 2006 m. laidos ir šį automobilį I. J. pristatyti iki 2008 m. lapkričio 21 d. (5 t., b. l. 48).

Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009) ir nacionalinėje teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013). Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą įtvirtinta baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo).

Byloje esančios aplinkybės vienareikšmiškai nepatvirtina E. Ž. panaudotos apgaulės fakto. E. Ž. prieš sandorio sudarymą su I. J. nenuslėpė automobilio būklės, pasirašė raštelius apie skolą, t. y. sudarė sąlygas I. J. savo teises apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Šiame kontekste reikšminga tai, kad E. Ž. faktiškai vertėsi automobiliu pirkimu-pardavimu. Tai patvirtino tiek A. P., kuris skolindavo pinigus E. Ž., tiek pats I. J., nurodydamas, kad E. Ž. yra pardavęs R. L. automobilį „BMW 320D Touring“. Taip pat, kad pinigai nebegrąžinami ir automobiliai nepristatyti visuotinai pripažintos ekonominės krizės piko metu, t. y. 2008 metais. Automobiliai buvo įsigyjami užsienyje, naudoti, daužti, už E. Ž. perduotus grynuosius pinigus. Iš bylos duomenų matyti, kad E. Ž. vėluodamas pristatyti pageidaujamą automobilį nuo pirkėjų nepasislėpė, bendravo, rašė skolos patvirtinimo raštelius. Teismo pateikti vaizdo įrašai su užfiksuotais I. J., R. L. ir E. Ž. įrašais patvirtina, kad I. J. su R. L. siekė atgauti pinigus iš E. Ž., versdami ji prisipažinti, kad jis juos apgavo, tačiau E. Ž. nuo pat pradžių I. J. ir R. L. aiškino, kad pinigų negali grąžinti dėl jį ištikusių nesėkmių automobilių versle.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas E. Ž. parodė, kad su I. J. jį supažindino R. L.. Tai buvo 2005 metais. Jis irgi pirkdavo-parduodavo mašinas. Jie su I. J. nuvažiavo į Latviją. Mercedesas kainavo iš pradžių 10 000 eurų, po to kaina buvo 8000 eurų. Jie sumokėjo tuos pinigus, tačiau paaiškėjo, kad ta mašina priklausė įmonei ir buvo pirkta lizingo būdu. Tą mašiną paėmė bankroto administratorius ir jie tos mašinos negavo. 100 000 Lt buvo įrašyti dokumentuose kaip savęs draudimas, šios sumos jis nėra gavęs, mašina tiek net nekainavo.

Esant nepašalintoms abejonėms, skunde nurodomi argumentai, kad kaltinamasis nepateikė pinigų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, nepaneigia apygardos teismo išvadų, kad E. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl pasisavintų R. ir S. L. lėšų

E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą, suklastojo tikrą dokumentą bei žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, panaudojo, o būtent: 2006 m. lapkričio 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmė S. L. priklausantį automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pažadėdamas parduoti už 38 500 litų bei pinigus perduoti R. L. (S. L.), tačiau 2006-11-24 per tarpininką E. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami bendrais veiksmais, suklastoję automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pažymą – sąskaitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent suklastoję automobilio savininkės S. L. parašą, ją pateikė R. M. ir tokiu būdu automobilį pardavė pastarajam asmeniui už 44 000 litų, kurių S. L. negrąžino ir juos pasisavino.

Skundžiamu nuosprendžiu šioje dalyje E. Ž. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, baudžiamoji byla dalyje dėl suklastoto S. L. parašo automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui. Kadangi nustatyta, kad šios veikos atlikimo metu baudžiamosios atsakomybės senaties terminas nebuvo suėjęs, teisėjų kolegija pasisako dėl E. Ž. baudžiamosios atsakomybės sąlygų pagal minėtą BK 300 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. Ž. pagrįstai išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl iš S. L. pasisavintų 44 000 Lt.

Byloje nustatyta ir šios aplinkybės skunde neginčijamos, kad S. L. automobilį išregistravo, išėmė tranzitinius numerius, automobilis „BMW 320D Touring“ perduotas su dokumentais ir atsarginiais rakteliais, parduotas 2006 metais, liudytojas E. B. patvirtino, kad jis pardavė šį automobilį, pasirašė už S. L. pirkimo-pardavimo sutartyje. E. Ž. bylos nagrinėjimo metu neigė paėmęs iš S. L. ir R. L. automobilį „BMW 320 D Touring“, nurodė R. L. suvedė su E. B., kuris vertėsi automobilių prekyba ir tuo jo veiksmai baigėsi. R. L. ir S. L. nenurodė konkrečių automobilio perdavimo aplinkybių (vieta, laikas ir pan.), į teisėsaugos pareigūnus kreipėsi tik praėjus trims metams nuo automobilio pardavimo, kuomet E. Ž. jau buvo iškelta baudžiamoji byla. Šie bylos duomenys patvirtina, apygardos teismo išvadas, kad neįrodyta, jog R. L. ar S. L. perdavė automobilį „BMW 320D Touring“ E. Ž., o šis veikdamas su E. B. jį pardavė, pasisavindamas gautas svetimas lėšas.

2011 m. gegužės 26 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartyje konstatuota, kad trišalėje komiso sutartyje už S. L. pasirašė E. B. (16 t., b. l. 23-25). Kadangi byloje nustatyta, kad automobilį „BMW 320D Touring“ pardavinėjo ir parašą pirkimo-pardavimo sutartyje suklastojo E. B., E. Ž. pagrįstai išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl S. L. suklastoto parašo, nes nėra įrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. Ž. pagrįstai išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule iš R. L. savo naudai įgytų 100 000 litų), pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai iš R. L. įgyto turto, kurio vertė 144 900 litų), pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai įgyto R. L. turto, kurio vertė 65 000 litų) kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2007 metais rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Palangos mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, su R. L. sudarė apsimestinį sandorį – žinomai jau E. Ž. parduotą automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį lėšos nebuvo grąžintos S. L., R. L. pridėjus 100 000 litų pakeisti į E. Ž. turimą automobilį „Audi Allroad“ 2006 metų laidos, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tokiu būdu padengiant įsiskolinimą, tačiau nei automobilio „Audi Allroad“ nei pinigų 100 000 litų E. Ž. iki šiol negrąžino, tuo padarydamas R. L. 100 000 litų turtinę žalą.

E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2008 metų balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, su R. L. sudarė sandorį – jam priklausantį automobilį „Porsche Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) parduoti Latvijos įmonei „Vendini“ už 22 000 eurų (75 900 litų) ir pridėjus 69 000 litų nupirkti iš E. Ž. automobilį „Porsche 911 4S CABRIO“, 2006 metų laidos, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tačiau E. Ž. nei automobilio „Porsche 911 4S CABRIO“, 2006 metų laidos, nei pinigų už parduotą automobilį „Porche Boxter S“, nei duotus 69 000 litų R. L. iki šiol negrąžino, tuo padarydamas 144 900 litų turtinę žalą.

E. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2008 m. balandžio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmė 65 000 litų pažadėdamas už šiuos pinigus iš Latvijos įmonės SIA „Enro“ nupirkti bei perduoti R. L. automobilį „Mercedes Benz B180D“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), prieš sandorį pateikdamas peržiūrai automobilio nuotraukas, tačiau nei pinigų perduotų už minėtą automobilį nei automobilio R. L. negrąžino, tuo padarydamas R. L. 65 000 litų dydžio turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. Ž. parodė, kad R. L. taip pat pirkdavo-parduodavo automobilius. Iš R. L. gauti 4800 eurų buvo išsiųsti už „A“ klasės Mercedesą į Latviją. Buvo paprašyta, kad jis pasirašytų dėl 100 000 litų sumos, nes R. L. su žmona ketino kurti verslą Palangoje, turėjo žemės. Automobilis „Porche“ priklausė R. L., jis tą automobilį pardavė Latvijoje už 65 000 litų. Latvis jam neprimokėjo 7000 litų, jis buvo jiems pažįstamas. Tuomet R. L. pasakė, kad išskaičiuos tą sumą nuo daužtų automobilių. Latvis vėliau jiems parvežė vieną kitą mašiną, tačiau Mercedes „A“ kalsės neatgabeno. 5000 eurų jie neatgavo. Pinigų paėmimo fakto neneigia, nesutinka su sumomis pareikštomis kaltinime. Vienu atveju R. L. pinigus perdavė Latvijoje už Mercedeso pirkimą, kitu – taip pat už automobilio pirkimą. Tą lapą paėmė ir nuvežė R. L. į namus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2006 metais parduotas R. L. sutuoktinei priklausantis automobilis „BMW 320D“; 2007 metais rugpjūčio mėnesį Palangoje R. L. su E. Ž. tarėsi dėl automobilio „Audi Allroad“, teigė, perdavęs E. Ž. 100 000 litų; 2008 metais balandžio mėnesį dėl kitų automobilių, teigė, perdavę E. Ž. 144 900 litų; 2008 m. balandžio 17 d. tarėsi su E. Ž. dėl automobilio „Mecedes Benz B180D“, teigė, perdavęs E. Ž. 65 000 litų. Šie duomenys patvirtina E. Ž. parodymus, kad R. L. taipogi užsiėmė automobilių prekyba.

Byloje esantys duomenys paneigia kaltinime pareikštą apgaulės faktą. Visų pirma, iš rašytinių įrodymų matyti, kad visų šių pinigų perdavimas yra užfiksuotas rašteliuose, taip pat E. Ž. išrašytuose vekseliuose (5 t., b. l. 129-133; 16 t., b. l. 123). E. Ž. bylos nagrinėjimo metu neneigė gavęs šiuos pinigus, žadėjo grąžinti. Taigi R. L. turi galimybes apginti savo teises civilinės teisės gynybos būdu.

Antra, iš bylos duomenų matyti, kad kaltinimuose nurodomų automobilių pirkimas-pardavimas realiai buvo pradėta, t. y. R. L. 2008 m. gegužės 13 d. išregistravo automobilį „Porsche Boxter S“ (7 t., b. l. 58), deklaracijoje pažymėdamas, kad transporto priemonė ir nuosavybės teisė į ją perduota (bus perduota) užsienio gyventojui (įmonei), išėmė šiam automobiliui tranzitinius numerius (7 t, b. l. 59,61-64); transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (7 t., b. l. 60) konstatuota, kad 2008 m. gegužės 26 d. automobilį „Porsche Boxter S“ R. L. už 15 000 litų parduoda E. Ž.; šis automobilis buvo užregistruotas E. Ž. vardu (7 t., b. l. 54); trišalė pirkimo-pardavimo sutartis (7 t., b. l. 51-53) patvirtina, kad Dobelėje, Latvijoje, 2008 m. birželio 13 d. automobilis „Porsche Boxter S“ parduotas įmonei „Vendini“, kuri įsipareigojo sumokėti 22 000 eurų iki 2008 m. liepos 13 d. Sutarta, kad nurodytos sumos perdavimo metu turi dalyvauti: E. Ž., įmonė „Vendini“, R. L.; automobilis „Mercedes Benz B180“ VIN Nr. WDD2452071J118672 buvo gabenamas R. L.. Tai patvirtina pažyma-sąskaita (7 t., b. l. 74-75), kurioje užfiksuota, kad šį automobilį gabena 2008 m. spalio 5 d. SIA „Enro“, o turto gavėjas R. L.. Trečia, pastebėtina ir tai, kad nepaisant R. L. nurodomų aplinkybių, kad E. Ž. nuo 2006 m. negrąžina jam pinigų už parduotą sutuoktinės S. L. automobilį BMW 320D Touring“, jis 2007 metų rugpjūčio mėnesį skolina E. Ž. 100 000 Lt, 2008 metai balandžio mėnesį 144 900 Lt ir 65 000 Lt. Šios aplinkybės nepatvirtina E. Ž. panaudotos apgaulės fakto, nes, kaip matyti, R. L., nepaisant prieš tai negrąžintų pinigų, skolino E. Ž. dideles pinigų sumas pats savo iniciatyva, reikalaudamas šias skolas fiksuoti paskolos rašteliuose ir vekseliuose. E. Ž. nurodytas aplinkybes, kad byloje esančių raštelių tekstus diktuodavo R. L. arba rašteliai būdavo jau su tekstais, patvirtina byloje esantis 2009 m. vasario 20 d. vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota kaip I. J. ir R. L. reikalauja E. Ž. grąžinti pinigus, teigia, pajungsią teisėsaugą, tereikia paskambinti telefonu, liepia E. Ž. rašyti raštą pagal jų pateiktą pavyzdį.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Tokia apgaulė turi būti esminė įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Šiuo atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad E. Ž. siekė apgaule pasisavinti lėšas, nevykdant su R. L. sudarytų susitarimų. Byloje taipogi nėra duomenų, patvirtinančių, kad E. Ž. veiksmai buvo esminiai R. L. apsisprendžiant perduoti E. Ž. pinigus, konkrečių automobilių įsigijimui. Be to, E. Ž. sudarė sąlygas R. L. atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, neapsunkino jų gynybos, nevengė bendrauti su R. L.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad buvo susitikęs su juo ir po nuosprendžio šioje byloje paskelbimo.

Dėl A. N. priklausančių lėšų

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. Ž. pagrįstai išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai įgytų A. N. priklausančių 34 542,4 litų).

E. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žadėdamas A. N. perduoti jo žinioje esančius automobilius „Škoda Roomster“, „Land Rover Discover“, „Toyota Corolla Verso“, „Nissan Navara“ už „Škoda Roomster“ bei „Land Rover Discovery“ nurodydamas avansu pervesti po 2000 eurų (6905,6 litų), už „Toyota Corolla Verso“ pervesti 6 920 litų, už „Nissan Navara“ 4 000 eurų (13811,2 litų), bei iš anksto žinodamas, jog automobiliai nebus pristatyti pirkėjai, tokiu būdu viso apgaulės būdu pasisavino A. N. priklausančius 34 542,4 litus.

Byloje nenustatyta E. Ž. tiesioginės tyčia paimti iš A. N. pinigus iš anksto žinant, kad jie nebus gražinti t. y. jo apgaulė siekiant pasisavinti svetimą turtą.

Byloje nustatyta ir šios aplinkybės skunde nėra ginčijamos, kad A. N. ir E. Ž. eilę metų siejo verslo santykiai. E. Ž. pirkdavo automobilius A. N.. Tai tęsėsi iki 2008 m. visiem žinomos pasaulį ištikusios ekonominės krizės. Kadangi A. N. duoti grynieji pinigai buvo perduoti Latvijoje esančioms įmonėms kaip užstatas už A. N. sutartus atgabenti automobilius, prasidėjus ekonominei krizei, automobiliai E. Ž. nebuvo parduoti ir pristatytu, jis nesugebėjo atgauti pinigų. E. Ž., supratęs, kad negalės A. N. pristatyti automobilių, pats susirado I. N., jie kartu suskaičiavo, kiek E. Ž. skolingas ir surašė paskolos raštelį, dalį skolos E. Ž. grąžino iki baudžiamosios bylos iškėlimo, dalį baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. A. N. savo teises gali apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir išsiieškoti negrąžintą skolos dalį.

Dėl kitų E. Ž. inkriminuojamų veikų

E. Ž. buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žadėdamas D. T. perduoti jo žinioje esančius automobilius „VW Beetle“, „Ford Transit“, „BMW 318“ už juos paėmė 37 950 litų, žadėdamas transporto priemones pristatyti iki 2008 m. spalio 18 d., tačiau susitarimo iki šiol neįvykdė, tokiu būdu viso apgaule pasisavino D. T. priklausančius 37 950 litų.

Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadoms, kad E. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl šiame epizode dalyje jis išteisintas pagrįstai ( BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje nustatyta, kad E. Ž. ir D. T. sieja paskoliniai (civiliniai teisiniai) santykiai, kuriuos patvirtina paskolos raštelis (7 t., b. l. 165). Jame užfiksuota, kad E. Ž. pasiskolina iš D. T. 11 000 eurų arba 37 950 litų, kuriuos įsipareigoja grąžinti nuo 2008 m. gegužės 18 d. iki 2008 m .spalio 18 d. Raštelyje nėra minimi jokie konkretūs automobiliai, kurių įsigijimui skolinami pinigai. Byloje nėra ir jokių kitų duomenų, patvirtinančių E. Ž. tiesioginę tyčią paimti iš D. T. pinigus iš anksto žinant, kad jie nebus gražinti t. y. apgaulę pasisavinti svetimą turtą. Priešingai, iš D. T. parodymų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad paskolos raštelyje automobiliai nėra įrašyti, todėl, kad automobiliai keitėsi. Paskolos raštelyje yra nurodyta tik, kad pinigai skolinami E. Ž., nėra nurodyta, kad pinigai skirti automobiliams pirkti. Tai patvirtina, kad pinigai E. Ž. buvo skolinami, jo vykdomam automobilių pirkimo-pardavimo verslui vystyti, o ne konkrečių automobilių įgijimui D. T. užsakymu. Iš D. T. parodymų taip pat matyti, kad šie paskoliniai santykiai su E. Ž. prasidėjo su jos sutuoktiniu V. T., kuriuos ji tęsė po sutuoktinio mirties; advokato patarimu ketino savo teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, tačiau laikraštyje pamačiusi, kad E. Ž. iškelta baudžiamoji byla, pati kreipėsi į prokuratūrą ir parašė pareiškimą. Iš E. Ž. parodymų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad su D. T. pradėjo bendrauti 2008 m. Iki to laiko nebendravo, o bendravo su jos vyru V. T.. D. T. nenorėjo, kad 11000 eurų grąžintų, o norėjo, kad kiekvieną mėnesį mokėtų procentus. Jį tokios sąlygos tenkino. Mano, kad D. T. parašė pareiškimą dėl to, kad kai jį suėmė, jis negalėjo tenkinti susitarimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. T. savo teises gali apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Aptariamoje byloje objektyvių įrodymų, kad išteisintasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nesurinkta.

Dėl to išteisinamojo nuosprendžio dalis paliekama nepakeista, o nuosprendžio dalis, kurioje bylos dalis nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu naikintina ir šioje dalyje priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktas,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria E. Ž. baudžiamasis procesas nutraukta ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

pagal BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 9 000 eurų (31 075,2 litų));

pagal BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl to, kad realizavo žinomai netikrus automobilių dokumentus); pagal BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 4 500 eurų (15 537,6 litų));

pagal BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaule savo naudai įgytų A. P. priklausančių 9 000 eurų (31 075,2 litų)); pagal BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl to, kad pateikė žinomai suklastotą dalinai užpildytą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį tarp V. M. ir A. P.);

BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaule savo naudai įgytų iš A. G. ir E. Š. priklausančių 7 000 eurų (24 169,6 litų));

BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl suklastoto S. L. parašo automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.