- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-1331/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- Danske Bank A
- Atsakovas
- V. B., L. B., A. B., J. B., L. P., Z. P.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1530-230/2012 pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams V. B., L. B., A. B., J. B., L. P., Z. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Villica“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (toliau Danske Bank A/S, bankas), kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė solidariai priteisti iš atsakovų V. B., L. B., L. P., Z. P., A. B. ir J. B. 100 000 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-03-15 ieškovas ir trečiasis asmuo BUAB „Villica“ sudarė kredito sutartį dėl 100 000 Lt kredito suteikimo, kurio grąžinimo terminas – 2008-03-10. Šalys 2007-03-29 sudarė papildomą susitarimą, kuriuo kreditas buvo padidintas iki 200 000 Lt. 2008-03-07 šalių susitarimu kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2009-03-10. Kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas UAB „Villica“ nuosavybės teise priklausantis turtas. 2006-03-15 sudarytomis laidavimo sutartimis atsakovai V. B. ir L. B., L. P. ir Z. P., A. B. ir J. B. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ieškovui, jeigu trečiasis asmuo BUAB „Villica“ neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal kredito sutartį. Sutartyse nustatyta, kad iš laiduotojų turto galima išieškoti tiek, kiek kredito gavėjas yra skolingas, bet ne daugiau 100 000 Lt, laidavimo sutartis galioja iki visiško tinkamo trečiojo asmens skolinių įsipareigojimų įvykdymo. 2010 m. sausio 14 d. Kauno apygardos teismas trečiajam asmeniui UAB „Villica“ iškėlė bankroto bylą, kurioje buvo patvirtintas banko kreditorinis reikalavimas. Realizavus bankrutuojančios įmonės bei įkeistą turtą, dalis ieškovo kreditorinio reikalavimo buvo padengta, likusi trečiojo asmens skola sudaro 195 959,13 Lt. Laiduotojai, kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, skolos nesumokėjo, todėl privalo vykdyti savo įsipareigojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Teismas, įvertinęs kredito sutarčių, papildomų susitarimų ir laidavimo sutarčių nuostatas, sprendė, kad atsakovų laidavimas yra pasibaigęs (CK 6.87 str. 4 d.). Nurodė, kad nagrinėjamu atveju banko ir kredito gavėjo 2007-03-29 papildomu susitarimu padidinus kredito sumą iki 200 000 Lt, iš esmės pasikeitė prievolė ir padidėjo laiduotojų atsakomybė, o jų sutikimas nebuvo gautas. Teismas sprendė, kad ieškovas be pagrindo remiasi laidavimo sutarčių 1 punkte nurodyta bendrąja sąlyga, kad laiduotojai yra susipažinę su kredito sutarties sąlygomis ir su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais, nes papildomas kreditas buvo suteiktas vėlesniu susitarimu nei laidavimo sutarčių sudarymo metu. Teismo nuomone, aiškinant visas laidavimo sutarčių sąlygas ir svarstant, ar keičiant kredito sutarties sąlygas turėjo būti gautas laiduotojų raštiškas sutikimas, turi būti remiamasi specialiąja laidavimo sutarčių sąlyga – 12 punktu, pagal kurį kredito sutarties sąlygos gali būti papildomos ir keičiamos nekoreguojant laidavimo sutarčių sąlygų išskyrus tuos atvejus, kai padidėja laiduotojų atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės ir tokiu atveju būtinas laiduotojų raštiškas sutikimas. Padidinus kredito sumą nuo 100 000 Lt, už kurią laidavo atsakovai, iki 200 000 Lt, 2007-03-29 susitarimu buvo padidinta laiduotojų atsakomybė, nes kreditoriui prisiėmus dvigubai didesnius įsipareigojimus, pasunkėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymo galimybės.
Teismo nuomone, tokią išvadą patvirtina aplinkybė, jog sudarant 2008-03-07 papildomą kredito sutarties susitarimą, kuriuo buvo pratęstas kredito linijos grąžinimo terminas ir padidinta palūkanų marža, laiduotojai raštiškai (t. y. pasirašydami papildomą susitarimą) sutiko dėl laidavimo pasikeitusiomis kredito sutarties sąlygomis. Tuo tarpu 2007-03-29 susitarimu keičiant kredito sutarties sąlygas ir padidinant kredito sumą iki 200 000 Lt, t. y. dvigubai, tokie rašytiniai laiduotojų sutikimai nebuvo gauti. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad sudarant 2008-03-07 papildomą susitarimą, susitarimo tekste nenurodoma apie 2007-03-29 įvykusį kredito sąlygų keitimą, taip pat neįvardinama padidinto kredito suma. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad laiduotojai skolingi 100 000 Lt pagal laidavimo sutartis, nurodęs, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalis nenumato laidavimo pasibaigimo tik toje dalyje, kuria iš esmės buvo pakeista skolininko prievolė, kreditoriui padidinant laiduotojų atsakomybę, o numato laidavimo pasibaigimą apskritai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Danske Bank A/S apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą, klausimą išspręsti iš esmės ir ieškinį patenkinti bei pritiesti bylinėjimosi išlaidas. Skunde teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo sutarties pasibaigimo pagrindus (CK 6.87 str. 4 d.):
1. Teismas neatsižvelgė į Kredito sutarties ir jos pakeitimų esmę, todėl nepagrįstai sprendė, kad laidavimo sutartys yra pasibaigusios. Kredito sutarties 58 punkte įtvirtinta, jog ši sutartis gali būti pakeista ir papildyta raštišku šalių susitarimu, sudarant ir įgaliotiems šalių atstovams pasirašant papildomas sutartis. 2007-03-29 susitarimo 9 punkte, 2007-04-03 susitarimo 4 punkte bei 2008-03-07 susitarimo 6 punkte įtvirtinta, jog susitarimai įsigalioja šaliai juos pasirašius ir nuo to momento sudaro neatskiriamą Kredito sutarties dalį. Taigi Kredito sutartis su visais jos tolimesniais susitarimais dėl sutarties sąlygų pakeitimo sudaro vientisą sutartį, už kurią atsakovai – laiduotojai laidavo Laidavimo sutartimis. Be to, 2008-03-07 susitarimu atsakovai patvirtino, kad sutinka laiduoti pasikeitusiomis Sutarties sąlygomis, taigi išreiškė savo valią laiduoti už Kredito sutarties įvykdymą pasikeitusiomis sąlygomis, padidinančiomis jų pačių įsipareigojimus, todėl laikytina, kad laidavimas nėra pasibaigęs.
2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovai žinojo apie papildomo kredito suteikimą. Tai patvirtina faktas, kad trečiasis asmuo padidintą kreditą galėjo gauti tik bankui pateikęs akcininkų, t. y. atsakovų, papildomo kredito grąžinimo garantinius raštus.
3. Teismas neatsižvelgė į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, jog laidavimas yra akcesorinė (šalutinė) prievolė, neegzistuojanti be pagrindinės prievolės. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas. Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau vien prievolės solidarumas, atsižvelgiant į laidavimo ypatumus, bei tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, o subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio pobūdžio ir tuo nulemtų jos ypatumų. Taigi laiduotojo prievolės akceseriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos prievolės apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).
Atsiliepimas
Atsakovai V. B. ir L. B., L. P. ir Z. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad atsakovai nepasirašė jokių susitarimų, kuriuose būtų aiškiai įvardijama padidėjusi UAB „Villica” prievolės apimtis, todėl apelianto teiginiai, jog su vėlesniais kredito sutarties pakeitimais atsakovai buvo susipažinę ir su jais sutiko pasirašant šią sutartį, yra nelogiški ir neatitinkantys protingumo ir sąžiningumo principų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, o apelianto deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo jį naikinti. Atsakovų sutikimas laiduoti už skolininką pratęsus kredito grąžinimo terminą, savaime negali reikšti laiduotojų sutikimą laiduoti už dvigubai didesnių skolininko įsipareigojimų įvykdymą. Apeliantas jokių garantinių raštų, kuriuos butų pasirašę atsakovai, nepateikė, todėl nepagrįstai teigia, kad atsakovai žinojo apie padidintą kreditą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.). Prieš imantis nagrinėti šiame skunde išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad sutinkamai su CPK 12 straipsnyje bei 13 straipsnyje įtvirtintais rungimosi bei dispozityviškumo principais, kiekviena šalis, kiti proceso dalyviai privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, kartu jie turi teisę laisvai disponuoti priklausančiomis procesinėmis teisėmis.
Minėta, jog apeliantas, siekdamas pagrįsti savo skundo teiginius, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas nenustačius ir neįvertinus visų faktinių aplinkybių, netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialinės ir proceso teisės normas, vadovaudamasis CK 6.76 straipsnio 1 bei 2 dalių, 6.79 straipsnio, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB „Swedbank" v. G. D. ir kt. (bylos Nr. 3K-7-61/2011) nuostatomis nurodo, jog teismas neįsigilino į Kredito linijos sutarties (toliau Kredito sutartis, sutartis) ir jos pakeitimų esmę. Teigia, kad vadovaujantis Kredito sutarties 58 punktu sutartis gali būti pakeista ir papildyta raštišku šalių susitarimu, o papildomi susitarimai (2007-03-29 Nr. KL200603-0270-P-1, 2007-04-03 Nr. KL200603-0270-P-2, 2008-03-07 Nr. KL200603-0270-P-3) numato, jog nuo pasirašymo momento jie tampa neatskiriama dalimi sutarties, už kurią atsakovai laidavo, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti Sutarčių 12 punkto bei CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatas ir spręsti, jog laidavimai yra pasibaigę.
Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apelianto argumentus, pabrėžia, jog, priešingai nei teigiama, pirmosios instancijos teismas nuosekliai, išsamiai išanalizavo tiek šalių teismui pateiktus įrodymus, išdėstytus argumentus, tiek sutarčių, susitarimų sąlygas ir nustatė, jog pagal laidavimo sutarčių 12 punkto sąlygą, kuri, kaip teisingai sprendė teismas, traktuotina, kaip specialioji norma, nekonkuruojanti su šių sutarčių 1 punkto nuostatomis, – kredito sutarties sąlygos gali būti papildomos ir keičiamos nekoreguojant laidavimo sutarčių sąlygų, išskyrus tuos atvejus, kai padidėja laiduotojų atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės ir tokiu atveju būtinas laiduotojų raštiškas sutikimas; jog minimu 2007-03-29 susitarimu Nr. KL200603-0270-P-1 (1 t., 186 b. l.) pakeičiant kredito sutarties sąlygas kredito suma buvo padidinta iki 200 000 Lt, t. y. dvigubai; jog rašytiniai laiduotojų sutikimai tam gauti nebuvo. Pažymėtina, jog apeliantas šių faktų neginčija, netgi netvirtina, jog tokiu būdu iš esmės keičiant sutartį buvo siekiama gauti minimus rašytinius sutikimus.
Taigi turėdama omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose ne kartą pateiktus išaiškinimus, apibūdinančius bankų statusą, jų profesinę atsakomybę, etc., teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent šiuo nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, jog tokiu būdu keičiant kredito linijos sutarties sąlygas – dvigubai padidinant kredito sumą, nesant tam raštiško laiduotojų sutikimo, vadovaujantis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi laidavimas pasibaigė. Be to, teisėjų kolegija laiko, kad teismas, atmesdamas atitinkamus ieškovo argumentus dėl laiduotojų atsakomybės skolininko prisiimtos 100 000 Lt prievolės apimtyje, taip pat teisingai nurodė, jog minimo CK 6.87 straipsnio normos nenumato laidavimo pasibaigimo tik toje dalyje, kuria iš esmės buvo pakeista skolininko prievolė kreditoriui padidinant laiduotojų atsakomybę.
Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje pateiktus argumentus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliacinio skundo motyvai, susiję su teismo argumentais, vertinant šalių 2008-03-07 pasirašyto susitarimo Nr. KL200603-0270-P-3 faktą bei sąlygas, taip pat nepaneigia skundžiamame teismo sprendime išdėstytų pirmiau paminėtų išvadų pagrįstumo, nes, kaip nustatė teismas, šio raštiško susitarimo tekste iš viso nėra nuorodos nei į 2007 m. kovo 29 d. įvykusį kredito sąlygų keitimą, nei į padidinto kredito sumą. Nesant byloje pateiktų įrodymų, šių teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia taip pat ir apelianto teiginiai, kad trečiasis asmuo padidintą kreditą galėjo gauti tik bankui pateikęs akcininkų, t. y. atsakovų, papildomo kredito grąžinimo garantinius raštus, todėl atsakovai turėjo žinoti ir žinojo apie papildomo kredito suteikimą. Apelianto teiginių nepatvirtina taip pat ir argumentai, susiję laidavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų analize (akcesorinė (šalutinė) šios prievolės prigimtis, ir kt.) bei grindžiami Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais, pateiktais 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank" v. G. D. ir kt. (bylos Nr. 3K-7-61/2011), kurios faktinės aplinkybės (ratio decidendi) iš esmės skiriasi nuo nustatytų nagrinėjamoje byloje.
Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas ieškovo Danske Bank A/S bei atsakovų V. B. ir L. B. ir kt. ginčą, atskleidė šios bylos esmę, nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, atmesdamas ieškovo reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Todėl, vadovaudamasi pirmiau paminėtu kasacinio teismo išaiškinimu, kitų ieškovo apeliacinio skundo bei atsakovų atsiliepimo į šį skundą argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.