Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-51-291/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“ ieškinį atsakovams J. S., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl nuosavybės teisių gynimo ir valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir pagal atsakovo J. S. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių melioracija“, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Registrų centrui, K. A., B. J., V. R., D. R., notarei G. Š. dėl dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto suklydus, sandorio pripažinimo galiojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-854-322/2016 tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Šiaulių melioracija“ ir atsakovo J. S. kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į aikšteles b5 ir b6, esančias (duomenys neskelbtini).Ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: įpareigoti atsakovą J. S. pašalinti kliūtis, trukdančias ieškovės UAB „Šiaulių melioracija“ atstovams nugabenti bei sandėliuoti aikštelėse b5 ir b6, esančiose (duomenys neskelbtini), Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-801-907/2015 nurodytas statybines medžiagas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nurodo, kad ieškovė yra faktinis šių aikštelių savininkas, todėl, mano, kad turi teisę bent minimaliai naudotis nuosavybės teisėmis į aikšteles ir sukrauti jose statybines medžiagas, dėl statybinių medžiagų perkėlimo ieškovė gali patirti papildomas išlaidas, kurios gali būti pripažintos ieškovės nuostoliais, be to, ieškovė neturi kur daugiau sandėliuoti statybinių medžiagų, dėl to reikėtų iš trečiųjų asmenų nuomotis tam skirtą vietą, samdyti specialią techniką, kurie gali būti pagrindas vėl kelti savarankišką bylą teisme. Šios prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali užkirsti kelią žalai atsirasti ar jai padidėti, kurias gali patirti ieškovas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Teismas pažymėjo, kad ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia ne būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimo, bet faktiškai siekia išspręsti patį ginčą. Tuo tarpu taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Dėl šios priežasties laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, faktiškai siekia išspręsti patį ginčą, todėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Šiaulių melioracija“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Ieškovė yra teisėta aikštelių savininkė, o atsakovas neteisėtai trukdo ieškovui naudotis aikštelėmis, t. y. jose laikyti statytines medžiagas, nurodytas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-801-907/2015, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones nebūtų ribojamos nuosavybės teisės, o tik laikinai ir menka dalimi apgintų ieškovės teises, nes ieškovė neprašo uždrausti atsakovui naudotis aikštelėmis.Teismas nepagrįstai sutapatino ieškinio ir prašymo dalykus ir konstatavo, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimas reikštų paties ieškinio tenkinimą. Ieškinyje yra suformuota daug reikalavimų ir tik vienas iš jų yra įpareigoti atsakovą leisti ieškovei naudotis ir disponuoti aikštelėmis. Ieškovė neprašo įpareigoti atsakovą leisti ieškovei naudotis ir disponuoti aikštelėmis, o tik prašo leisti sudėti ir sandėliuoti statybines medžiagas iki sprendimo įsiteisėjimo.Teismas nesigilino į prašymo motyvus bei aplinkybes, turėjusias įtakos tokio prašymo pateikimui. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad išimtiniais atvejais gali būti taikomos įstatymuose neįtvirtintos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau teismas negindamas ieškovės nuosavybės teisės, kai tai reikalinga teismo sprendimo įvykdymui, prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai bei bendriesiems teisės principams.Atsakovas J. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Visos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės išspręstos kitose bylose: pvz. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-15-899/2016, pažymima, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl aikštelių nuosavybės, todėl klausimą, ar ieškovės teisės naudotis nuosavybės teise buvo pažeistos, būtų galima nustatyti tik išsprendus civilinį ginčą. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-367-440/2016 buvo pažymėta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-801-907/2015 nėra numatyta įpareigojimų šiame sprendime nurodytas statybines medžiagas perkelti į konkrečią vietą, t. y. būtent į aikšteles, dėl kurių kilo ginčas tarp šalių. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-181-282/2016, nurodoma, kad nėra pagrindo spręsti, kad J. S., statydamas savo automobilį, sukliudė UAB „Šiaulių melioracija“ naudotis savo nuosavybe bei vykdyti teismo sprendimą.Atsakovas nurodė, kad aikštelės yra aptvertos ir jose yra saugomas kitas turtas, todėl įpareigojus atsakovą leisti ieškovei saugoti statybines medžiagas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos būtų pažeistos atsakovo teisės (jis netektų teisės naudoti jam priklausančiais daiktas), jis patirtų žalą (reiktų išvežti aikštelėse esantį turtą, nugriauti teritoriją juosiančią tvorą, nors atsakovui išliktų pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį), o ieškovė nepagrįstai sutaupytų atsakovo sąskaita. Neįvertinus ar ieškovas bus pajėgus atlyginti atsakovo ir/ar trečiųjų asmenų nuostolius, kas tikslingiau (ekonomiškai) taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų užtikrinti asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.Be to, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-801-907/2015 nurodomos statybinės atliekos turi būti sandėliuojamos pagal atliekų tvarkymo reglamentuojančius teisės aktus.Pažymima, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą, esant realiai grėsmei dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo, tačiau ieškovė nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių kils žala arba ji padidės. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-181-282/2016, nurodoma, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų patvirtinančių, kad nenuvežus statybinių atliekų į atsakovo nuomos pagrindu valdomą žemės sklypą, kyla realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.Nors atskirajame skunde pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai, tačiau šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Be to, atskirajame skunde sąmoningai nutylima, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis išspręsti klausimą, kurie bus sprendžiami teismo sprendimu išnagrinėjus bylą iš esmės, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalėjimu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą.Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės reikštų tarp šalių kilusio ginčo išsprendimą, teismo išvados neprieštarauja teismų praktikai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį ir teisės principus.Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Teismo nutartis motyvuota ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės reikštų tarp šalių kilusio ginčo išsprendimą, nes prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės atitinka ieškinio reikalavimą (dalyką).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Taigi atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl esminių atskirojo skundo argumentų.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į aikšteles b5 ir b6, esančias (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą pašalinti kliūtis, trukdančias ieškovės atstovams nugabenti bei sandėliuoti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-801-907/2015 nurodytas statybines medžiagas aikštelėse, dėl kurių kyla ginčas (b.l. 1-7). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-801-907/2015 UAB „Šiaulių melioracija“ įpareigota per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos: iš servituto teritorijos, 2002 m. rugsėjo mėnesio Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ parengtame žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos taškais 1-A-5-6-1, išgabenti 39 vienetus gelžbetoninių plokščių ir jų atliekų; iš servituto teritorijos, 2011-03-15 A. S. IĮ parengtame žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paskirstymo plane pažymėtos taškais 14-15-16-17-18-C-14, išgabenti 5 vienetus gelžbetoninių sijų ir jų atliekų. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi atidėtas vykdymas civilinėje byloje Nr. 2-801-907/2015 iki 2016 m. sausio 15 d.Atsakovas cituodamas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-367-440/2016, pagrįstai nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime jokių įpareigojimų perkelti ginčo objektus į konkrečią vietą, t. y. aikšteles b5 ir b6, nėra nurodyta.CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismas išnagrinėjo minėtą bylą iš esmės ir 2016 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. liepos 18 d. sprendimu pripažino, jog 2011 m. gegužės 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 11/05-2, kuri iš dalies pakeista 2011 m. gruodžio 7 d. ieškovo ir atsakovo žodiniu susitarimu, atsakovas nupirko stoginę-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo aikšteles, pažymėtas b5 (plotas 1764,60 kv. m.), b6 (plotas 105.40 kv. m.), ir aikštelės b7 (plotas 2009 kv. m.) 1648/2009 dalį, todėl ieškovės reikalavimai dėl aikštelių, juosiančių metalo konstrukcijų išardymo ir leidimo disponuoti netenkinti. Nors sprendimas apskųstas apeliacine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą ar pagrįstai pirmos instancijos teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgia į nustatytas reikšmingas aplinkybes, kad išnagrinėjus bylą iš esmės ieškinys atmestas, nes nustatyta, jog aikštelių savininkas yra atsakovas, kuris jas įsigijo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš ieškovės. Nors teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs, tačiau pažymėtina, kad esant ieškovės prašymui laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą, esant realiai grėsmei dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Taikydamas tokias priemones, teismas pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovei palankus sprendimas. Konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, bei, kad ieškovė yra aikštelių savininkė, o atsakovas neteisėtai trukdo ieškovei naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Taip pat negalima sutikti su ieškovės argumentais, kad teismas negindamas ieškovės nuosavybės teisės, kai tai reikalinga teismo sprendimo įvykdymui, prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai bei bendriesiems teisės principams. Pažymėtina, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovei palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką.Apeliantės vertinimu teismas nepagrįstai sprendė, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimas reikštų paties ieškinio tenkinimą. Apeliantė teigia, kad neprašo įpareigoti atsakovą leisti ieškovei naudotis ir disponuoti aikštelėmis, o tik prašo leisti sudėti ir sandėliuoti statybines medžiagas iki sprendimo įsiteisėjimo. Apeliacinio teismo vertinimu nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau konkrečios aplinkybės gali lemti, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybes laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galimus pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus ir kita. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie, ieškinio atmetimo atveju, galėtų būti sunkiai atlyginami, tokios priemonės turėtų būti netaikomos, net jei ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į įstatymo nuostatas, konkrečią situaciją sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas iš dalies spręsdamas, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimas reikštų paties ieškinio tenkinimą.Pažymėtina, kad pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 puntą, 178 straipsnį prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Pagrįsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas privalo nurodyti teismui ne tik prielaidas, bet konkrečias gyvenimo aplinkybes ir įrodymus, patvirtindamas, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmimas sukels CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. Ieškovė teigia, kad yra faktinis aikštelių savininkas, mano, kad turi teisę bent minimaliai naudotis nuosavybės teisėmis į aikšteles ir sukrauti jose statybines medžiagas. Teigia, kad dėl statybinių medžiagų perkėlimo ieškovė gali patirti papildomas išlaidas, kurios gali būti pripažintos ieškovės nuostoliais. Be to, ieškovė neturi kur sandėliuoti statybinių medžiagų, dėl to prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali užkirsti kelią žalai atsirasti ar jai padidėti, kurias gali patirti ieškovė. Nagrinėjamu atveju pagrįstai atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių žalos atsiradimo galimybę ar jos padidėjimą nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareikštų reikalavimų pobūdį ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumą, galimą grėsmę būsimam teismo sprendimui įvykdyti bei atsisakydamas taikyti minėtą priemonę nepažeidė šiam civilinio proceso institutui keliamų tikslų (CPK 185 straipsnis). Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.