- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-14
- Bylos Nr.
- e2-1385-241/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00495-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios A. K. prekybos įmonės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-625-538/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios A. K. prekybos įmonės bankroto administratorės Violetos Laimienės prašymą dėl A. K. prekybos įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja bankrutavusios A. K. prekybos įmonės administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti A. K. prekybos įmonės (toliau – PĮ) bankrotą tyčiniu.Bankroto administratorė nurodė, kad nuo pat įmonės įregistravimo pradžios vieninteliu jos savininku bei vadovu buvo A. K.. Būtent jam, supratus, jog įmonė yra sunkioje finansinėje padėtyje, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai, kad A. K. suprato, jog įmonė yra sunkioje finansinėje padėtyje ir jai keltina bankroto byla, rodo jo paties pateiktas atsiliepimas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsiliepime A. K. visiškai sutiko su pareiškimu ir nurodė, jog įmonė neturi nei lėšų veiklos vykdymui, nei atsiskaitymui su kreditoriais. A. K. taip pat nurodė, kad jokių kreditorių ir skolinių įsipareigojimų įmonė neturi, tačiau kaip matyti iš bankroto byloje esančių dokumentų, antstolės L. P. kontoroje dar 2006 m. rugsėjo mėnesį buvo užvesta vykdomoji byla pagal kreditorės AB „Kretingos grūdai“ vykdomąjį dokumentą 624,38 Eur skolai iš A. K. PĮ išieškoti, kuris iki šiol nėra įvykdytas, o skola VSDFV tęsiasi nuo pat 2000 m. liepos 14 d. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. K. būtų ėmęsis kokių nors veiksmų įmonės finansinei padėčiai gerinti, jos veiklai vystyti, ar apskritai būtų tinkamai valdęs įmonę, tvarkęs jos finansinę apskaitą bei vykdęs kitas įstatyme nustatytas funkcijas. Bankroto byla įmonei buvo iškelta jos kreditoriaus VSDFV iniciatyva, o ne įmonės savininko iniciatyva. Toks A. K. elgesys akivaizdžiai neatitinka jam įstatyme keliamų elgesio standartų bei nustatytų pareigų, dėl to yra laikomas neteisėtu ir atitinka tyčinio bankroto požymį. Be to, A. K. iki šiol nėra perdavęs administratorei visų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytų įmonės dokumentų, reikalingų tinkamai išanalizuoti įmonės bankroto priežastis, turto netekimo bei įsipareigojimų atsiradimo aplinkybes, aplinkybes dėl turto apskaitymo ir jo vertės bei įmonės turto. Nesant jokių įmonės finansinių apskaitos dokumentų, galima spręsti, jog A. K. galimai pasisavino juridiniam asmeniui priklausančias pinigines lėšas ir kitą balansinį turtą, nesirūpino įmonės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė, neišsaugojo šių dokumentų.A. K. pareiškėjos prašymo nepripažino ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad jis kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl susidariusio įmonės įsiskolinimo ir jam paaiškino, kad jis gali kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau tokiu atveju turėtų sumokėti 3 000 Lt už įmonės administravimą. Kadangi neturėjo tokios pinigų sumos, todėl nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nurodė, kad visus įmonės dokumentus perdavė įmonės bankroto administratorei ir daugiau jokių dokumentų neturi, nes įmonė iš esmės veiklos nevykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. birželio 9 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl A. K. PĮ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.Teismas nustatė, kad atsakovė A. K. PĮ 2005 m. balandžio 1 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir pagal ją neatsiskaitė su kreditore AB „Kretingos grūdai“, todėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. preliminariu sprendimu iš įmonės priteista 1 800 Lt (521,32 Eur) skola, 324 Lt (93,84 Eur) delspinigiai, 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 31,86 Lt (9,23 Eur) žyminis mokestis. Bankroto byloje patvirtintas kreditorės AB „Kretingos grūdai“ 624,38 Eur finansinis reikalavimas. Byloje nėra duomenų, kad įmonė būtų vykdžiusi veiklą ir sudariusi kitus sandorius, pažeidusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio nuostatas ar nemokėjusi darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Įmonės įsiskolinimą iš esmės sudaro nesumokėtos socialinio ir sveikatos draudimų įmokos už pačios įmonės savininką A. K.. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, kad dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės padidėjo ar tyčia buvo didinama kreditorių reikalavimų suma. Taigi, nenustačius esminio kreditorių reikalavimų padidėjimo bei kitų ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu dėl bankroto bylos įmonei neinicijavimo.Teismas konstatavo, kad A. K. PĮ sudarė vieną negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tačiau negalima daryti išvados, jog šia sutartimi buvo siekiama tyčia pažeisti kreditorių interesus. Byloje nėra duomenų, kad įmonė būtų sudariusi kitus sandorius, taip pat vykdžiusi veiklą. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad finansinius reikalavimus įmonei pareiškė tik du kreditoriai – VSDFV Klaipėdos skyrius ir AB „Kretingos grūdai“. Byloje nėra duomenų, kad įmonė būtų turėjusi ir perleidusi kitiems asmenims turtą. Todėl teismas sprendė, kad įmonė veiklos iš esmės nevykdė, turto neturėjo, daugiau įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nėra bei nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to įmonei kilo bankrotas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pripažinti A. K. PĮ bankrotą tyčiniu dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo bankroto administratorei ir netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo, nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė bankrutavusi A. K. PĮ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjos prašymą dėl A. K. PĮ bankroto pripažinimo tyčiniu ir iš A. K. atsakovės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Prašymas registruoti įmonę Juridinių asmenų registre įregistruotas 1993 m. rugsėjo 21 d. 2003 m. liepos 28 d. buvo pateiktas prašymas dėl įmonės likviduojamojo teisinio statuso įregistravimo, tačiau 2005 m. sausio 10 d. vėl pateiktas prašymas registruoti įmonę. 2005 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su AB „Kretingos grūdai“. Įmonei neatsiskaičius su AB „Kretingos grūdai“, Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. preliminariu sprendimu iš įmonės priteista 521,32 Eur skolos, 93,84 Eur delspinigių ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos. Privalomosios įmokos VSDFV nemokomos nuo 2000 m. Tokių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą ir vienareikšmę išvadą, kad A. K., supratęs, jog įmonė yra sunkioje finansinėje padėtyje turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau jos neįvykdė. Bankroto byla buvo iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi kreditoriaus VSDFV iniciatyva.Vienintelis įmonės vadovas ir savininkas nuo pat įmonės registravimo pradžios buvo A. K., todėl būtent jam supratus, jog įmonė yra sunkioje finansinėje padėtyje, t.y. turimo turto nepakanka sumokėti einamąsias įmokas VSDFV ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, pagal prievoles, kurių terminai jau seniai yra pasibaigę, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos A. K. PĮ iškėlimo. Argumentas, kad tuo metu jam būtų reikėję sumokėti 3 000 Lt sumą už įmonės administravimą, kurios tuo metu jis neturėjo – yra tik deklaratyvus, niekuo nepagrįstas argumentas, be to, įstatyme nustatytos vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei esant nemokiai - nepanaikina.2003 metais pradėjus įmonės likvidavimo procesą ir dėl neaiškių priežasčių 2005 metais nusprendus įmonės veiklą atnaujinti, kaip pats A. K. nurodo, realiai jokia įmonės veikla vykdoma nebuvo. Taigi atnaujinęs įmonės veiklą ir nesiekdamas jos realiai vykdyti, A. K. turėjo suprasti ir suprato, jog nors įmonė realiai neveikia, privalomieji mokesčiai valstybei vis tiek turi būti mokami, juo labiau, kad skola kaupiasi nuo 2000 m. Įmonės veiklos nevykdymas nepanaikina pareigos mokėti mokesčius, priešingai, jų nemokėjimas sąlygojo didelės skolos valstybei atsiradimą. Dėl šių priežasčių, teismo prielaida, kad dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės nepadidėjo ir tyčia nebuvo didinama kreditorių reikalavimų suma – yra visiškai neteisinga ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.A. K. nei po Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo per 15 dienų terminą perduoti bankroto administratorei visus bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, nei vėliau neperdavė jokių įmonės dokumentų ar turto, ir į siunčiamus raginimus neatsakė. Taigi administratorė sprendė, jog tokios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K. galimai pasisavino juridiniam asmeniui priklausančias pinigines lėšas ir kitą balansinį turtą, nesirūpino įmonės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė ir dėl to neišsaugojo šių dokumentų. Teismo argumentai, kad byloje nėra duomenų, jog įmonė būtų sudariusi kitus sandorius, taip pat vykdžiusi veiklą, būtų turėjusi ir perleidusi kitiems asmenims turtą, kas leidžia manyti, jog daugiau įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nėra bei nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to įmonei kilo bankrotas – yra visiškai nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio motyvai, prieštaraujantys byloje surinktai medžiagai.Teismo nurodytų aplinkybių nustatyti nėra galimybės būtent dėl tos priežasties, kad A. K. nėra perdavęs bankroto administratorei jokių įmonės dokumentų. Administratorės daromas prielaidas, jog galimai buvo sudaryta daugiau sandorių nei yra žinoma, pagrindžia paties A. K. prašymas, kuriame nurodyta, jog jam kalint įkalinimo įstaigoje, jo motina pardavė įmonės turtą. Kokį turtą, kur yra gautos piniginės lėšos už parduotą įmonės turtą ir kt. – neaišku. Tuo tarpu būtent tokios aplinkybės leidžia spręsti, jog panašių sandorių galėjo būti sudaryta ir daugiau, tačiau nesant jokių dokumentų – nėra galimybės šių aplinkybių patikrinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti A. K. PĮ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto sąvoka. Tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (ar) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tyčinio bankroto požymiai, jų nustatymo tvarka ir teisiniai padariniai įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnyje (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-237 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.). Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016 30 punktas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. K. PĮ sudarė vieną negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tačiau šia sutartimi nebuvo siekiama tyčia pažeisti kreditorių interesus. Byloje nėra duomenų, kad įmonė būtų sudariusi kitus sandorius, taip pat vykdžiusi veiklą, ar būtų turėjusi ir perleidusi kitiems asmenims turtą. Todėl teismas sprendė, kad įmonė veiklos iš esmės nevykdė, turto neturėjo, daugiau įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nėra bei nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to įmonei kilo bankrotas.Apeliantė savo nesutikimą su skundžiama nutartimi visų pirma grindžia tuo, kad A. K. PĮ 2005 m. balandžio 1 d. buvo sudariusi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su AB „Kretingos grūdai“. Įmonei neatsiskaičius su AB „Kretingos grūdai“, Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. preliminariu sprendimu iš įmonės priteista 521,32 Eur skolos, 93,84 Eur delspinigių ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos. Įmonė privalomųjų įmokų VSDFV nemokėjo nuo 2000 m., realios veiklos nevykdė. Todėl įmonės vadovas ir savininkas, žinodamas, jog įmonė yra sunkioje finansinėje padėtyje, t. y. turimo turto nepakanka sumokėti einamąsias įmokas VSDFV ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, pagal prievoles, kurių terminai jau seniai yra pasibaigę, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos A. K. PĮ iškėlimo. Pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais nėra.Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Kasacinio teismo vertinimu, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-313/2017).Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad A. K. PĮ buvo nemoki, realios veiklos nevykdė, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tolesniais įmonės vadovo ir savininko veiksmais nebuvo siekiama tyčia pabloginti jau nemokios įmonės padėtį ir taip esmingai pažeisti kreditorių teises. Įmonė 2005 m. balandžio 1 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos iki 2005 m. gruodžio 31 d. sutartį su AB „Kretingos grūdai“, kuriai nuomos mokesčio įsiskolinimas ir kiti mokėjimai iš A. K. PĮ priteisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-992-206/2006. Byloje nėra duomenų, kad įmonė būtų sudariusi kitus sandorius ar būtų turėjusi ir perleidusi kitiems asmenims turtą, pažeidusi CK 6.930¹ straipsnio nuostatas ar nemokėjusi darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Įmonės įsiskolinimus sudaro tik priteista skola pagal nuomos sutartį AB „Kretingos grūdai“ ir įmokos VSDFV už patį įmonės vadovą ir savininką. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien ta aplinkybė, jog A. K. PĮ vadovas ir savininkas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nenustačius, jog dėl to iš esmės padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir įmonės skolos, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Šios aplinkybės gali būti pagrindu siekti žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl tyčinio bankroto pripažinimo pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Apeliantės teigimu, įmonės vadovas ir savininkas nei po Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo per 15 dienų terminą perduoti bankroto administratorei visus bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, nei vėliau neperdavė jokių įmonės dokumentų ar turto, ir į siunčiamus raginimus neatsakė. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių A. K. prašymų ir 2017 m. birželio 2 d. teismo posėdžio protokolo, įmonės vadovas ir savininkas perdavė administratorei visus įmonės dokumentus, kuriuos turėjo.Apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi, nurodydama, jog įmonės vardu galimai buvo sudaryta daugiau sandorių nei yra žinoma ir tokias apeliantės abejones pagrindžia paties A. K. prašymas, kuriame nurodyta, jog jam kalint įkalinimo įstaigoje, jo motina pardavė įmonės turtą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apeliantės argumentus kaip deklaratyvius, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis. Vien ta aplinkybė, kad įmonės vadovui ir savininkui būnant įkalinimo įstaigoje, jo galimai įgaliotas šeimos narys pardavė įmonės turtą, nereiškia įmonei ekonomiškai nenaudingo ar blogo sandorio.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai netenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti A. K. PĮ bankrotą tyčiniu. Nekonstatavus materialiosios teisės ir proceso teisės normų taikymo pažeidimo, pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina iš esmės pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnis). Atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartį nepakeistą.