Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – ir Marijampolės apylinkės teismo) 2025 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK):

- 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- 284 straipsnį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. Z. paskirta subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžiu D. Z. pripažintas recidyvistu.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo D. Z. nuspręsta nepriteisti.

Nukentėjusiajam J. Š. pripažinta teisė į ieškinio padavimą civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas tikrina jų patikimumą, tarpusavio suderinamumą ir reikšmę sprendžiant, ar nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą dėl asmens veiksmų atitikties inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. Apeliacinės instancijos teismas šiais principais vadovaujasi tikrindamas skundžiamą nuosprendžio dalį.

7. Apeliaciniu skundu iš esmės neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl konflikto kilimo, smurtinių veiksmų intensyvumo bei nukentėjusiajam J. Š. padaryto sveikatos sutrikdymo pripažinimo sunkiu. Tačiau apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis veikė bendrininkų grupėje, ir teigia, jog jo tyčia neapėmė bendrų smurtinių veiksmų, vykdytų naudojant metalines konstrukcijas, taip pat kelia vykdytojo eksceso taikymo klausimą. Be to, apeliaciniu skundu akcentuojama, kad esą įmanoma atriboti padarinius pagal atskirų asmenų veiksmus, todėl apeliantas sieja sunkų sveikatos sutrikdymą su kitų nuteistųjų veiksmais ir prašo jį išteisinti dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

8. Taigi šioje apeliacinėje byloje spręstinas klausimas, ar byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų visuma pakankamai pagrindžia bendrininkavimo subjektyviuosius požymius – bendros tyčios apimtį, taip pat ar yra pagrindas taikyti vykdytojo eksceso institutą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau vertina įrodymų visumą tiek, kiek tai reikšminga sprendžiant dėl D. Z. atsakomybės pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

9. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl D. Z. nedalyvavimo sunkiai sužalojant J. Š., peilio neturėjimo bei susitarimo nebuvimo, teisėjų kolegija pirmiausia vertina nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymus kitų byloje esančių duomenų kontekste.

11. Vertinant šiuos paaiškinimus, pažymėtina, kad jie turi būti analizuojami visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Vien tai, kad nuteistasis neigia dalyvavęs tam tikruose veiksmuose ar turėjęs konkretų įrankį, savaime nepaneigia kitais įrodymais nustatytų aplinkybių. Nuteistojo versija dėl nedalyvavimo smurte prieš J. Š. bei atsitraukimo nuo tolesnių veiksmų turi būti vertinama kartu su kitų asmenų parodymais ir objektyviais duomenimis.

16. Vertinant parodymų patikimumą pažymėtina, kad esminė aplinkybė – D. Z. pribėgimas prie nukentėjusiojo, pirmojo smūgio savadarbiu peiliu sudavimas, peilio nulūžimas ir tolesnis smurtavimas – visų apklausų metu buvo nurodoma nuosekliai ir nekintamai. Šie teiginiai atitinka kitus byloje ištirtus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą jais vadovautis ir laikyti įrodyta, kad D. Z. aktyviai dalyvavo smurtiniuose veiksmuose J. Š. atžvilgiu.

17. J. Š. parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo A. G. parodymai, duoti baudžiamosios bylos Nr. 1-6-503/2023 nagrinėjimo metu. Teisiamajame posėdyje A. G. nurodė pažįstantis kaltinamuosius, prisimenantis įvykius iki sumušimo, tačiau po to – tik fragmentiškai, nes dėl patirtų sužalojimų buvo praradęs sąmonę ir gydytas, todėl jo atmintis sutrikusi. Kartu jis patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes prisiminė geriau, o teisėjui perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, juos aptvirtino (baudžiamosios bylos Nr. 1-6-503/2023 1 t., b. l. 106–107, 110–111). Šios aplinkybės turi reikšmės vertinant parodymų patikimumą, nes nukentėjusiojo sveikatos sutrikimai ir dėl jų atsiradę atminties pakitimai objektyviai paaiškina vėlesnį detalių neprisiminimą, tačiau savaime nepaneigia ir nesumenkina įrodomosios vertės tų duomenų, kuriuos jis, teisėjui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, aiškiai patvirtino.

19. Svarbia vertinimo prasme aplinkybe laikytina tai, kad A. G., atsisukęs į pavėsinę, matė kaip J. Š. smūgius sudavė be kitų asmenų taip pat ir D. Z.. Matė, kaip D. Z. su peiliu smogė J. Š. į nugaros sritį, prie dešinio peties, peilio ašmenys nuo smūgio nulūžo, tada jis su nulūžusia dalimi smeigė jam į galvą (baudžiamosios bylos Nr. 1-6-503/2023 1 t., b. l. 106–107, 110–111). Šie duomenys iš esmės išliko nuoseklūs ir vėlesniuose A. G. paaiškinimuose: jis nurodė, kad smurtas J. Š. atžvilgiu prasidėjo anksčiau nei prieš jį patį, todėl turėjo galimybę stebėti D. Z. veiksmus ir matė, kad šis rankose laikė peilį bei juo smurtavo J. Š. atžvilgiu, nors dėl objektyvių priežasčių – patirtų sužalojimų ir atminties sutrikimų – tikslaus smūgių skaičiaus ar visų aplinkybių detaliai įvardyti nebegalėjo.

24. Apeliacinio skundo teiginiai, kad D. Z., pamatęs metalines konstrukcijas, esą atsisakė dalyvauti konflikte, ragino kitus nusiraminti ir pasišalino, nepatvirtinami byloje ištirtu vaizdo įrašu. Priešingai, įraše fiksuojamas jo aktyvus smurtinis elgesys M. K. atžvilgiu ir smurtinių veiksmų tęsimas jau vykstant pavojingų daiktų panaudojimui, todėl apelianto versija dėl pasitraukimo ir nepritarimo bendram veikimo būdui laikytina nepagrįsta.

27. Kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymų visumą, pagrįstai rėmėsi tuo, jog konkretaus smūgio, sukėlusio sunkų sveikatos sutrikdymą J. Š., atlikėjas byloje nėra tiksliai nustatytas. Vis dėlto ši aplinkybė savaime nepaneigia bendrininkavimo, kai nustatyta, kad smurtiniai veiksmai buvo atliekami kelių asmenų vienu metu, koordinuotai ir kryptingai, o apeliantas buvo aktyvus šių veiksmų dalyvis. Todėl aplinkybė, kad vaizdo įraše neidentifikuojamas būtent apelianto suduotas konkretus smūgis J. Š., nėra pakankamas pagrindas paneigti apelianto dalyvavimą bendroje veikoje ir jo atsakomybės apimtį, kai ši atsakomybė grindžiama bendrų veiksmų ir jų padarinių visuma.

29. Aptariami liudytojo E. K. parodymai patvirtina, kad konfliktas nebuvo spontaniškas ar atsitiktinis, o turėjo iš anksto aptartų veiksmų požymių, taip pat kad į kiemą buvo išeita grupėje ir apsiginklavus įvairiais daiktais. Liudytojo nurodytos aplinkybės dera su nukentėjusiųjų parodymais bei kitais byloje ištirtais duomenimis.

30. Apeliacinio skundo argumentai, kad konfliktas buvęs spontaniškas, o nukentėjusieji patys pasiėmė sporto inventoriaus dalis, savaime nepaneigia bendrininkų atsakomybės už vėliau atliktus intensyvius smurtinius veiksmus ir jų padarinius. Net ir pripažinus, kad nukentėjusieji siekė apsiginti, byloje nustatyta, jog šios priemonės buvo iš jų atimtos ir panaudotos prieš juos, o nuteistieji veikė grupėje, koordinuotai, tęsdami smurtą ir jam įgijus akivaizdžiai pavojingą pobūdį. Tokios aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad jo tyčia apsiribojo „formaliu konfliktu“ ar nesunkiais padariniais.

31. Nukentėjusiojo J. Š. nurodytas smurto pobūdis ir panaudotos priemonės dera su medicininiuose dokumentuose konstatuotais sužalojimais. (duomenys neskelbtini) pataisos namų 2018 m. birželio 19 d. sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje Nr. 11/1-161 nurodyta, kad J. Š. nustatytas kaukolės pamato lūžis, pažymėta, jog jis buvo sumuštas metaliniu įrankiu (1 t., b. l. 186). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 517/2018(09) konstatuotas atviras įspaustinis dešinio momenkaulio–pakauškaulio lūžimas ir kiti sužalojimai, o sunkus sveikatos sutrikdymas konstatuotas būtent dėl šio lūžimo kaip pavojingo gyvybei (1 t., b. l. 190). Be to, toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta ir žaizda kaklinio VII slankstelio keterinės ataugos srityje, padaryta kietu plokščiu aštriabriauniu pjaunančio tipo įrankiu. Taigi net ir vertinant, kad sunkus sveikatos sutrikdymas siejamas su galvos srityje padarytu sužalojimu, kiti nustatyti sužalojimai, įskaitant padarytus pjaunančio tipo įrankiu, yra reikšmingi vertinant smurto pobūdį, panaudotų priemonių pavojingumą ir veikimo intensyvumą. Šių aplinkybių visuma nesuderinama su apelianto versija, kad jo tyčia apsiribojo tik „formaliu konfliktu“ ar nesunkiais padariniais, ir papildomai patvirtina, kad bendrų smurtinių veiksmų pobūdis objektyviai suponavo realią sunkių padarinių kilimo galimybę.

32. Įvykio vietos apžiūros ir daiktų apžiūros protokolai patvirtina, kad po įvykio rasti metaliniai strypai ir sporto inventoriaus detalės – metalinė sporto inventoriaus dalis (kampuotis), apie 40 cm ilgio metalinis strypas, 98 cm ilgio metalinis strypas, aptrauktas juoda guma, taip pat medinė ir metalinė šluotos dalys (1 t., b. l. 47–49, 50; 51–55). Tokių metalinių įrankių atsinešimas į konflikto vietą ir jų panaudojimas smurtiniams veiksmams objektyviai rodo, kad bendrų veiksmų pobūdis peržengė paprasto fizinio konflikto ribas ir buvo susijęs su iš anksto numatytu apsiginklavimu pavojingais daiktais. Tokie įrankiai pagal savo savybes yra pavojingi sveikatai ir gyvybei, todėl jų panaudojimas smurtui savaime suponuoja realią sunkių padarinių atsiradimo galimybę. Esant tokioms aplinkybėms metalinių konstrukcijų naudojimas negali būti vertinamas kaip atsitiktinis ar iš esmės peržengiantis bendrininkų susitarimo ribas.

33. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad D. Z. matė, jog kiti nuteistieji į kiemą išėjo apsiginklavę metaliniais strypais ir kitomis konstrukcijomis. Net ir tokiomis aplinkybėmis jis neatsisakė dalyvauti bendruose veiksmuose, nepasitraukė iš konflikto, o, priešingai, kartu su kitais nuteistaisiais puolė nukentėjusįjį J. Š. ir tęsė smurtinius veiksmus. Tai rodo, kad vykdomas smurtas naudojant pavojingus įrankius atitiko bendrų veiksmų kryptingumą ir buvo apimtas bendrininkų susitarimo ribų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad sunkus sveikatos sutrikdymas J. Š. buvo padarytas kitiems nuteistiesiems peržengus bendrininkų susitarimo ribas (vykdytojo ekscesas).

35. J. Š. ir A. G. aplinkybes, susijusias su D. Z. veiksmais J. Š. atžvilgiu, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė nuosekliai ir iš esmės nekintamai. Esminiai faktiniai elementai – D. Z. pribėgimas prie J. Š., pirmasis smūgis savadarbiu peiliu, peilio nulūžimas ir tolesnis smurtavimas – buvo patvirtinti visų apklausų metu. Šių parodymų turinys atitinka medicinos dokumentuose konstatuotus sužalojimus bei kitus byloje ištirtus objektyvius duomenis.

36. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusieji galėjo meluoti ar iš anksto derinti parodymus, tokie teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Vertinant parodymų įrodomąją vertę, svarbu ne atskirų detalių absoliutus tikslumas, bet esminių aplinkybių stabilumas ir jų atitikimas kitiems įrodymams. Atsižvelgiant į smurto intensyvumą, dalyvavusių asmenų skaičių ir situacijos dinamiškumą, akivaizdu, kad nukentėjusieji negalėjo vienu metu detaliai fiksuoti kiekvieno suduoto smūgio ar kiekvieno asmens veiksmų. Skirtingas muštynių trukmės suvokimas ar atskirų detalių fragmentiškumas nepaneigia parodymų esmės ir nesudaro pagrindo abejoti jų patikimumu.

37. Be to, pirmosios apklausos buvo atliktos netrukus po įvykio, kai aplinkybės buvo geriau prisimenamos, o vėlesnis laiko tarpas iki teisiamojo posėdžio (apie 3,5 metų) savaime nesumenkina ankstyvųjų parodymų įrodomosios vertės. Ypač reikšminga tai, kad A. G. nurodė matęs, kaip D. Z. smeigė J. Š. savadarbiu peiliu, ir šios aplinkybės iš esmės sutampa su J. Š. parodymais bei specialisto išvadomis.

38. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad J. Š. sužalojimai turėtų būti individualizuojami pagal kiekvieno smurtavusio asmens veiksmus ir kad D. Z. galėjo padaryti tik nežymų sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nukentėjusieji buvo užpulti ir žalojami kelių asmenų vienu metu, veikiant koordinuotai ir kryptingai. Esant nustatytam bendrininkavimui ir bendrai tyčiai, baudžiamoji atsakomybė siejama su bendrų veiksmų ir jų padarinių visuma, todėl sužalojimų atribojimas pagal konkretų suduotą smūgį teisiškai neturi reikšmės.

39. Byloje nustatyta, kad nuteistieji į konflikto vietą išėjo apsiginklavę metalinėmis konstrukcijomis, o smurtas buvo intensyvus ir nukreiptas į kelis nukentėjusiuosius. Apsiginklavimas pavojingais, sunkių sužalojimų padarymui objektyviai tinkamais daiktais rodo, kad bendrininkų tiesioginė tyčia apėmė realią sunkių padarinių sukėlimo galimybę. Tokios aplinkybės paneigia versiją, jog sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti atsitiktinai ar peržengiant susitarimo ribas.

40. Nuteistieji veikė vienu metu, matė vieni kitų veiksmus ir jų nestabdė. D. Z., suvokdamas, kad smurtas vykdomas naudojant metalines konstrukcijas, nepasitraukė ir tęsė dalyvavimą bendruose veiksmuose. Toks elgesys patvirtina, kad pavojingų įrankių panaudojimas ir galimi sunkūs padariniai pateko į bendrininkų susitarimo ribas, todėl kiekvienas bendrininkas atsako už bendrų veiksmų padarinius.

41. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, kad šiuo atveju konstatuotinas vykdytojo ekscesas. Vykdytojo ekscesas galimas tik tada, kai vienas asmuo aiškiai peržengia bendrininkų susitarimo turinį ir padaro kitų nenumatytus ar netikėtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina priešingą išvadą: smurtas kilo dėl ankstesnių konfliktų, nuteistieji į kiemą išėjo būriu, veikė koordinuotai ir kryptingai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sunkus sveikatos sutrikdymas J. Š. buvo padarytas peržengus bendrininkų susitarimo ribas.

42. Nepagrįstas ir argumentas, kad A. G. galėjo daryti įtaką kitų nukentėjusiųjų parodymams. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių parodymų derinimą ar išankstinį susitarimą dėl jų turinio. Priešingai, esminės aplinkybės nuo pat pradžių buvo nurodomos nuosekliai ir jas patvirtina objektyvūs duomenys.

43. Liudytojų V. V.-L. ir G. N. parodymai, kad jie nematė D. Z. veiksmų ar nematė peilio, savaime nepaneigia jo kaltės. Muštynių metu jų pačių parodymai buvo fragmentiški, jie nurodė aplinkybių nematę, todėl šie duomenys neturi paneigiančios įrodomosios vertės ir nepaneigia kitų įrodymų visumos.

44. Kolegija taip pat atsižvelgia į nukentėjusiojo M. K. parodymų turinį tiek, kiek jis reikšmingas vertinant apelianto versiją. Vis dėlto M. K. teiginiai, jog D. Z. esą prie jo nepriėjo ar jis nepajuto smūgių, neatitinka vaizdo įraše fiksuojamų aplinkybių, kur matyti D. Z. fizinio smurto veiksmai šio nukentėjusiojo atžvilgiu. Dėl to M. K. parodymais galima vadovautis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys, o jie negali paneigti nukentėjusiųjų J. Š. ir A. G. nuoseklių parodymų bei kitų objektyvių įrodymų visumos.

45. Apelianto argumentas, kad peilis nebuvo rastas, taip pat nėra pagrindas abejoti kaltės išvada. Nukentėjusieji nuosekliai nurodė, kad peilis buvo savadarbis ir smūgio metu nulūžo. Specialisto išvadoje Nr. G 517/2018(09) konstatuota, kad J. Š. sužalojimai padaryti kietu plokščiu aštriabriauniu pjaunančio tipo įrankiu (1 t., b. l. 190), kas atitinka nukentėjusiojo nurodytą pirmojo smūgio pobūdį. Tai objektyviai paneigia versiją, kad D. Z. peilio neturėjo.

46. Apibendrinus konstatuotina, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patikimai patvirtina, jog D. Z. veikė bendrininkų grupėje, jo veiksmai pateko į bendrininkų susitarimo ribas, o sunkus sveikatos sutrikdymas J. Š. nebuvo vykdytojo eksceso rezultatas. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendžio dalį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

47. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, t.y. jį išteisinti, o alternatyviai – sušvelninti paskirtą bausmę. Tokia apeliacinio skundo formuluotė apibrėžia plačias bylos patikrinimo ribas, todėl, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek dėl kaltės, tiek dėl paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskirta bausmė yra per griežta, nepakankamai atsižvelgta į provokuojantį nukentėjusiųjų elgesį bei į apelianto asmenybę, o bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu gynėjas papildomai išreiškė alternatyvų prašymą dėl bausmės sušvelninimo.

48. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmę individualizavo laikydamasis BK 54 straipsnyje įtvirtintų principų ir tinkamai įvertino tiek nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nustatyta, kad D. Z. padarė dvi tyčines smurtines nusikalstamas veikas, iš kurių viena – sunkus sveikatos sutrikdymas – yra sunkus nusikaltimas, sukėlęs gyvybei pavojingą sužalojimą. Nusikalstamos veikos padarytos laisvės atėmimo vietoje, atliekant ankstesnę laisvės atėmimo bausmę, kas reikšmingai didina veikų pavojingumą ir rodo nepakankamą ankstesnių bausmių poveikį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad konflikto kilimui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų elgesys, ir šią aplinkybę pripažino atsakomybę lengvinančia pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Kartu teismas nustatė dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikimą bendrininkų grupe ir nusikalstamų veikų padarymą esant recidyvui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai).

49. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe ir naudojant pavojingus daiktus, o D. Z. buvo aktyvus vykdytojas, kurio vaidmuo bendruose smurtiniuose veiksmuose nebuvo antraeilis. Taip pat reikšminga, kad nusikalstamos veikos padarytos laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu ir esant recidyvui, kas rodo ankstesnių bausmių nepakankamą poveikį ir padidina nuteistojo asmenybės pavojingumą. Šios aplinkybės buvo tinkamai įvertintos kartu su atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl bausmės parinkimas atitinka BK 54 straipsnyje įtvirtintus individualizavimo kriterijus.

50. Įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, pirmosios instancijos teismas už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė 2 metų 6 mėnesių ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės atitinka padarytų veikų pavojingumą, nuteistojo asmenybę ir nustatytų lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių santykį, ir negali būti laikomos aiškiai per griežtomis. Kadangi nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, bausmės pagrįstai subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į padarytų veikų pobūdį, jų padarymo aplinkybes bei nuteistojo asmenybę, ši bausmė atitinka BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus ir proporcingumo principą, todėl jos švelninti apeliacinio skundo pagrindu nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

51. Pagal BPK 109 ir 115 straipsnių nuostatas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje sprendžiamas priimant nuosprendį, įvertinus įrodymus dėl žalos fakto, jos dydžio, nusikalstamos veikos ir priežastinio ryšio. Kai dėl žalos dydžio ar atsakomybės apimties būtina papildoma įrodymų analizė, teismas gali pripažinti teisę į ieškinį ir klausimą dėl jo dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

52. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis J. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo J. V., D. Z., R. K., V. V.-L. ir G. N.. Kitų bendrininkų atžvilgiu ankstesniais nuosprendžiais buvo pripažinta nukentėjusiojo teisė į ieškinį ir klausimas dėl žalos dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė analogišką sprendimą ir D. Z. atžvilgiu.

53. Kadangi žala nukentėjusiajam padaryta kelių asmenų bendrais veiksmais, galimai kyla solidariosios bendrininkų civilinės atsakomybės klausimas (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalis), o žalos dydžio nustatymas reikalauja savarankiško vertinimo civilinio proceso tvarka, pirmosios instancijos teismo parinktas civilinio ieškinio išsprendimo būdas atitinka įstatymo reikalavimus ir procesinės ekonomijos principą. Pagrindo šią nuosprendžio dalį keisti nenustatyta.

Dėl proceso išlaidų

54. Apeliacinės instancijos teismas gavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. vasario 23 d. pažymą Nr. APD-2026-02167, kuria nurodyta, kad už antrinės teisinės pagalbos teikimą D. Z. apeliacinėje instancijoje valstybės naudai priteistina 95,83 eurų suma.

55. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę, tačiau ne pareigą, išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, įvertinęs bylos aplinkybes ir gynėjo dalyvavimo pagrindą. Nagrinėjamu atveju gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo privalomas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Be to, bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėjant D. Z. gynė jo pasirinktas gynėjas – advokatas Petras Varkalys.

56. Esant privalomam gynėjo dalyvavimui ir faktiniam pasirinkto gynėjo atstovavimui apeliacinėje instancijoje, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo neatitiktų teisės į gynybą užtikrinimo paskirties ir proporcingumo principo. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo iš D. Z. valstybės naudai priteisti 95,83 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš D. Z. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.