Alytaus apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ atstovui, advokatui Kęstučiui Jokimui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lubas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės UAB „Lubas“ skolos pradinei kreditorei UAB „Mantelita“, kurį ši kreditorė perleido naujajai kreditorei – ieškovei UAB „Juris LT“.

Byloje ieškovė pateikusi pradinės kreditorės UAB „Mantelita“ 2018-11-07 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija ir Nr. MANT 529 (pavadinimas – tentas), kurios bendra suma su PVM - 856,10 Eur. Sąskaitos gavėju nurodyta atsakovė UAB „Lubas“ (sąskaitoje nurodyta Lubas, UAB), sąskaitą išrašė vadybininkas A. U., sąskaita nepasirašyta bei sąskaitoje nurodyta ją apmokėti iki 2018-11-07 (tą pačią dieną). Iš byloje pateikto elektroninio susirašinėjimo tarp atsakovės buvusio darbuotojo T. R. ir pradinės kreditorės UAB „Mantelita“, galima manyti, kad ši sąskaita faktūra buvo išrašyta elektroninio susirašinėjimo pagrindu, nes pačioje sąskaitoje faktūroje sąskaitos išrašymo pagrindas nenurodytas.

Byloje pateikta 2018 m. gruodžio 4 d. ieškovės UAB „Juris LT“ ir UAB „Mantelita“ sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, iš kurios matosi, kad ieškovė UAB „Juris LT“ kaip naujoji kreditorė perėmė, o atitinkamai UAB „Mantelita“ perleido reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Lubas“, įmonės kodas 300526583 (reikalavimo perleidimo sutartyje skolininko pavadinimas - Lubas, UAB). Atsakovė apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuota 2018 m. gruodžio 11 d. pranešimu bei paraginta įvykdyti įsipareigojimus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Kasacinis teismas pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2013).

Ieškovė ieškinyje teigia, <...jog šalių ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs iš sutarties...>. Nurodo, kad pradinė kreditorė UAB „Mantelita“ pagal atsakovės UAB „Lubas“ užsakymą pagamino atsakovei tentus, nurodytus PVM sąskaitoje faktūroje, kurią atsakovė gavo 2018-11-07, elektroniniu laišku. Pradinė kreditorė informavo atsakovę, jog gaminiai pagaminti ir paruošti atsiimti, tuomet atsakovė pareiškė, kad užsakymas turėjo būti atšauktas, tačiau ieškovė teigia, kad pradinis kreditorius nebuvo informuotas apie užsakymo atšaukimą jokiomis priemonėmis bei mano, kad pradinė kreditorė veikė sąžiningai ir pagrįstai įvykdė atsakovės užsakymą – pagamino gaminius, todėl atsakovei kilo prievolė už juos atsiskaityti. Atsakovė gi teigia, kad nesudarė jokių sutarčių dėl paslaugų teikimo-gavimo (tentų užsakymui), nėra pasirašiusi paslaugų gavimo akto bei PVM sąskaitų faktūrų. Nurodo, kad <...teiginys, jog UAB „Lubas“ įsigijo keturis tentus ir tai yra juridinis skolos atsiradimo faktas bei prievolės atsiskaityti už paslaugas nevykdymas yra absoliučiai niekinis ir melagingas...>. Atsakovė tvirtina, kad PVM sąskaita faktūra nėra ieškovės atsakingo asmens elektroniniu parašu patvirtintas elektroninis dokumentas. Ją kaip popierinio dokumento kopiją ieškovė atsakovei išsiuntė elektroniniu paštu. Pažymėjo, kad šiame dokumente nėra ne tik atsakovės atsakingo asmens patvirtinimo apie jame nurodytų paslaugų priėmimą, joje nurodytų paslaugų suteikimo fakto parašu nėra patvirtinęs ir ją išdavęs ieškovės įmonės direktorius, kadangi skolos atsiradimo faktas kildinimas iš tentų gamybos ir pardavimo, tokie santykiai kvalifikuotini kaip rangos santykiai. Kadangi rangos santykiuose atliktų darbų priėmimas ir perdavimas nustatytas įforminti rašytiniu aktu, tai tokios aplinkybės turi būti įrodinėjamos šia leistina įrodinėjimo priemone.

Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką PVM sąskaita faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais, tai nėra sutartis, tačiau vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Teismas pažymi, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovė privalo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdama į ieškovės reikalavimą, turi įrodyti atsakovė.

Kaip nurodyta aukščiau, ieškovė pateiktu ieškiniu teigia, kad tarp atsakovės ir pradinės kreditorės UAB „Mantelita“ buvo įvykęs susitarimas dėl paslaugų teikimo, t. y. pagal atsakovės UAB „Lubas“ užsakymą UAB „Mantelita“ pagamino atsakovei tentus, už kuriuos ši nesumokėjo, tačiau atsakovės teigimu, atsakovė su pirminiu kreditoriumi jokios sutarties nesudarė, užsakymo neteikė ir nežino, kokiu pagrindu priėmė sprendimą gaminti tentus.

Šiuo atveju, nors ieškovė savo reikalavimą kildina iš pirkimo – pardavimo ar paslaugų teisinių santykių (už parduotas prekes), tačiau pati sau prieštaraudama ieškinyje nurodo, kad tarp šalių ginčas kilęs iš sutarties. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatuoja, kad tarp šalių galimai susidarė rangos teisiniai santykiai.

Rangos sutarties sąvoka įtvirtinta CK 6.644 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas rangos sutarties dalykas – rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Taigi rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką.

CK 6.662 straipsnis reglamentuoja atliktų darbų priėmimą – atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas perdavęs atliktus darbus.

Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad pagrindas rangovui reikalauti, jog užsakovas vykdytų jo priešpriešinę pareigą – sumokėtų už darbus, yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, o darbų perdavimo-priėmimo aktas yra tik šį faktą patvirtinantis dokumentas. Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymu. Nesant darbų perdavimo-priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kiti klausimai, tačiau vien šio akto nepateikimas nepaneigia rangovo teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007;2011 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011, 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558-421/2015). Taigi, vien byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovė nesudarė atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad ji neįvykdė savo sutartinės pareigos – neatliko sąskaitoje-faktūroje nurodytų darbų ir todėl atsakovei neatsirado pareiga už juos sumokėti. Tačiau, kaip matyti iš byloje ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros, jos nėra pasirašytos ieškovės atstovo, grafoje „sąskaitą priėmė“ – iš viso jokio įrašo nėra, sąskaita faktūra neapmokėta, neįregistruota atsakovės UAB „Lubas“ gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registre (laikotarpis nuo 2018-11-01 – 2018-11-30). Atsakovė pretenzijų dėl sąskaitoje įvardinto - pagaminto tento nėra pareiškusi, todėl negalima teigti, kad paslaugą atsakovė gavo ir priėmė.

Ieškovė savo reikalavimą grindžia ir kitais įrodymais – pradinės kreditorės ir atsakovės susirašinėjimais elektroniniu paštu. Ieškovė 2019-05-13 savo pateiktame prašyme „Dėl civilinės bylos Nr. e2-1895-547/2019 nagrinėjimo ieškovui ir pastarojo atstovui nedalyvaujant“ papildomai nurodė, kad nėra ginčų dėl tentų užsakymų, kurį atliko T. R., kuris ir anksčiau yra atlikęs analogiškus užsakymus bei pasirašęs atsakovės vardu pradinės kreditorės sąskaitas. Ieškovė teigia, kad atsakovė elektroniniame susirašinėjime pati patvirtinusi neva užsakymas turėjo būti atšauktas, tačiau aptariamas užsakymas taip ir nebuvo atšauktas. Šį ieškovės nurodomą faktą paneigė trečiasis asmuo T. R., kuris teismo posėdyje patvirtino, kad jam dirbant atsakovės įmonėje jis buvo gavęs pavedimą iš atsakovės (konkrečiai G. L.) susižinoti tentų, metaliniams konteineriams uždengti, kainas bei patvirtino, kad kalbėjo su pradinės kreditorės vadybininku, po to su direktoriumi, išsakė jiems – ko reikėtų. Kalbėjo apie kainą bei per kokį laiką galėtų pagaminti tentus. G. L. pasakius, kad tentai nereikalingi, nes rado pigesnį variantą bei nurodžius atšaukti užsakymą, jis tai ir padarė - paskambino telefonu pradinės kreditorės vadybininkui (su kuriuo bendradarbiavo pirmą kartą) ir jį apie tai informavo.

Taigi, teismas sprendžia, kad iš byloje esančių pirminių bei išvestinių dokumentų negalima nustatyti atsakovę turėjus prievolę atsiskaityti už paslaugą, nurodytą PVM sąskaitoje – faktūroje, kadangi atsakovė neakceptavo PVM sąskaitos – faktūros, tai yra iki sąskaitoje faktūroje nurodyto termino jos neapmokėjo, nepadarė ir avansinio mokėjimo, sąskaita nepasirašyta ne tik atsakovės, bet ir ieškovės atsakingų asmenų. Nors atsakovė atsakydama į 2018-11-07 pradinės kreditorės elektroninį laišką, kuriuo jai buvo atsiųsta sąskaita faktūra, nurodė – „Gavau“, tačiau tai negalima laikyti, kad atsakovė paslaugą priėmė.

Šiuo atveju ieškovė ieškinio tinkamai nepagrindė, todėl darytina išvada, kad ieškinio neįrodė. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

Nesant pateikta įrodymų apie pagrindinę atsakovės skolą, atmestinas ir išvestinis ieškovės reikalavimas dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad įrodymų apie atsakovės skolą ieškovei teismui nepateikta pakankamai, teismas rinkti įrodymus savo iniciatyva neturi teisės, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, darytina išvada, kad atsakovė savo atsikirtimus pagrindė ir įrodė tinkamai, o ieškovė savo reikalavimų nepagrindė ir neįrodė, todėl ieškinys atmestinas.

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį atmetus, ieškovei nepriteistina iš atsakovės bylinėjimosi išlaidos, iš ieškovės priteistina į valstybės biudžetą 6,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ (juridinio asmens kodas 303262509) į valstybės biudžetą 6,90 Eur (šešis eurus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752 vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos. Mokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų raštinę (111 kab.).

Sprendimas gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose.