Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN - AK netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės mėn. iki skundo padavimo teismui dienos (2022-03-03).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.-

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Iki 2020-02-06 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 patvirtinto „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1, 2.2 punktuose, taip pat 2021-09-27 įsakymu Nr. V-317 patvirtinto „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1, 2.2 punktuose.

Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-05-20 iki 2022-03-03 (ginčo laikotarpis) buvo paskirtas į Pravieniškių PN - AK 3-jį sektorių. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2020-05-20 iki 2020-09-23 – 4 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 12,74 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 6,37 kv. m ploto; nuo 2020-09-23 iki 2021-09-29 – 9 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 20,73 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 5,18 kv. m ploto; nuo 2021-09-29 iki 2021-10-20 – 10 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 23,56 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 5,89 kv. m ploto; nuo 2021-10-20 iki 2022-03-03 – 10 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 20,34 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 5,08 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, tačiau teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra ar santykinė oro drėgmė neatitiktų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra ir oro drėgmė patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpose yra įrengta vėdinimo sistema, o taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais. Dėl pareiškėjo argumentų apie apipelijusias sienas, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose nebuvo įrengtos matomumą ribojančios dušo kabinos ir persirengimo patalpa.

Atsakovės atstovo teigimu, teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras ir persirengimo patalpas nuteistųjų dušinėse.

Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 3-jo sektoriaus bendrojo naudojimo dušinėse nebuvo įrengtos matomumą ribojančios pertvaros ir persirengimo patalpos, atsakovės atstovas šių aplinkybių neneigia.

Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, tokio reikalavimo nėra. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-10-17 nutartį byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019-12-04 nutartį byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013-04-25 sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-05 nutartį byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas; Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25, 17.5 punktas) ir ginčo dėl šios galimybės pareiškėjui suteikimo byloje nėra, teismas vertina, kad pareiškėjo privatumo teisė naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2020-05-20 iki 2022-03-03 galėjo būti pažeista mažiausiai 93 kartus, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, sveikatos sutrikimus, emocinę depresiją ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš Pravieniškių PN-AK pateiktos 2022-03-16 pažymos apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus matyti, kad 2020-08-12 ir 2021-03-30 pareiškėjui buvo skirtos baudos už (duomenys neskelbtini) vartojimą, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo išvardinti sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ar abstinencijos po jų vartojimo. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės) pripažįsta, kad dėl konstatuoto pažeidimo (privatumo neužtikrinimo dušo patalpose) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-10-15 nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, nenustačius, kad dėl byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl skunde išdėstytų aplinkybių (privatumo neužtikrinimo), taip pat atsižvelgus į analogiško pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2021-11-24 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-840-520/2021), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 90 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. T. (I. T.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 90 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.