Teisora
Registruotis

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2021-04-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-75-309/2021

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-04-01
Bylos Nr.
1A-75-309/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-02237-2020-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas, Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
Kaltinamasis
A. G.
Advokatai
Modestas Švažas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-75-309/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02237-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.5.1.1; 1.1.5.1.2; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.9; 1.1.8.7.13; 1.1.8.12; 1.1.8.14; 1.2.4.4.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.1.8; 2.1.14; 2.3.2.2.13; 2.4.6.4.1; 2.4.6.5.2; 2.4.7; 2.4.9 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 1 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorams: Laurynui Butvidui, Jonui Trumpuliui,išteisintojo A. G. gynėjui advokatui Modestui Švažui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2020 m. sausio 12 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nuo 20.00 val. iki 22.00 val., prie (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini), tyčia ranka sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių nukentėjusiam E. G. į veido sritį, ko pasėkoje nukentėjusiajam buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešinės akies vokų–nosies srityje, kairės akies vokų nosies srityje, dešinio žando–pažandės–kaklo srityje, krūtinės kairėje, kairėje klubinėje srityje, dešinėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kairiame žande, dešinėje alkūnėje, kraujosruva po dešinės akies jungine, odos nubrozdinimai dešinės pusės kaktos–antakio srityje, dešiniame antakyje, dešiniame smilkinyje, dešinio skruosto–žando srityje, dešinio žando srityje, kairiame skruoste, smakre, dešinės pažandės srityje, krūtinės dešinėje, dešinėje klubinėje srityje, muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, bei dešinio II delnakaulio lūžis, tokiais savo veiksmais E. G. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi dėl delnakaulio lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 (dešimties) dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Jonas Trumpulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendį dėl A. G. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį: A. G. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimo bausmę 1 (vieniems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 65–66 straipsniais, A. G. į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

2.1. Skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 138 straipsnio 1 dalį bei padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus pažeidimus, kurie sukliudė apylinkės teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

2.2. Prokuroras skunde teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas A. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, neatliko atskirų įrodymų tarpusavio analizės, kurios pagrindu būtų galima priimti pagrįstą sprendimą dėl kaltinamojo kaltės. Pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje išdėstytos aplinkybes bei išvados nėra motyvuojamos ir grindžiamos nustatytų faktinių aplinkybių duomenimis. Žemesnės instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį apsiribojo vien tik kaltinamąjį teisinančių duomenų išvardijimu, tačiau neanalizavo visų byloje esančių duomenų, neatliko nustatytų faktų ir įrodymų vertinimo, nepasisakė, kurie duomenys vertinti įrodymais, o kurie ne, kuriais remiasi, kuriais ne ir, kurie įrodymai patvirtina arba paneigia bylos aplinkybes. Dėl šios priežasties, anot prokuroro, apylinkės teismas klydo spręsdamas dėl kaltinamojo kaltės bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą išteisinti kaltinamąjį.

2.3. Baudžiamojoje byloje nepaneigta ir medicinos specialisto išvada ir paaiškinimas, kuriuose nurodoma, jog delnakaulio lūžis gali būti padaromas tiek tiesioginės, tiek netiesioginės traumos metu, suduodant smūgį į buką daiktą, tiek ta vieta atsitrenkiant į buką paviršių. Apylinkės teisme apklaustas teismo specialistas pažymėjo, kad teoriškai galimas mechanizmas, kad nukentėjusysis pats trenkė kažkam į veidą ir dėl to lūžo ranka. Griuvimo metu galėjo būti padaryta keletas sužalojimų, esančių toje pačioje pusėje. Spyris į dešinį šoną, jei jis buvo vienas, tai visų dešiniame šone, esančių sužalojimų negalėjo padaryti. Teismo ekspertas taip pat pažymėjo, jog teoriškai delnakaulio sužalojimas gali būti padaromas tiek suduodant smūgį, tiek plaštakos sritimi kažkur atsitrenkiant ir tai gali būti bet koks kietas, bukas daiktas ar paviršius. Mažai tikėtina, kad toks sužalojimas būtų padaromas atsitrenkiant delnu į kietą, buką paviršių. Tai, kad tokie sužalojimai buvo padaryti pripažino ir pats kaltinamasis, kad jie atsirado nuo jo smurtinių veiksmų.

2.4. Prokuroro manymu, tokios apylinkės teismo išvados neatitinka paties kaltinamojo parodymų, t. y. pirmosios instancijos teismui kaltinamojo atžvilgiu priimant teismo baudžiamąjį įsakymą kaltinamojo parodymai sutapo su nukentėjusiojo parodymais, tačiau baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo prašymą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, jis kaltu prisipažino iš dalies, nes sudavė tik vieną kartą. Nukentėjusysis jo atžvilgiu pirmas sudavė į veidą ir jo veiksmai buvo kaip gynybiniai. Vėliau kaltinamąjį apklausiant teismo posėdyje, jis duodamas papildomus parodymus visiškai prisipažino kaltu dėl nukentėjusiojo E. G. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto bei nurodė, kad pradžioje jam buvo smūgis ir jis davė į veidą nukentėjusiajam. Tada iš kairės rankos buvo smūgis jam į veidą. Nukentėjusysis nukrito ant žemes, spyrė jam į dešinį šoną, gal pataikė į ranką. Vėliau koja du kartus trenkė į nugarą, ties petimi. Savo elgesį vertina kritiškai, gailisi dėl savo veiksmų. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad žemesnės instancijos teismas vertindamas paties kaltinamojo A. G. parodymus kaip patikimus, neanalizavo viso konflikto eigos, nes spyris koja nugriuvusiam nukentėjusiajam negali būti vertinamas kaip gynybinis veiksmas. Pažymi, kad liudytoja D. G. apklausta apylinkės teisme parodė, kad jie (kaltinamasis ir nukentėjusysis) vienas per kitą mušėsi, o esant muštynių situacijai – nėra pagrindo kaltinamojo veiksmų vertinti kaip gynybinių. Prokuroro manymu, tinkamai neįvertinus šių aplinkybių, apylinkės teismas įrodymus vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

2.5. Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas analizavo ir kaltinamojo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau tik dėl jos pasisakydamas ir neperkvalifikuodamas veikos, prokuroro įsitikinimu, netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį. Prokuroro nuomone, teismas, nustatęs, kad pareikštas kaltinimas nepasitvirtino, tačiau kaltinamojo veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, privalo tai padaryti, prieš tai išsiaiškinęs, ar iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, o ne vien apsiriboti samprotavimais apie kaltinamojo teisės į gynybą turinį. Kaltinimo turinys pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį iš esmės nesiskiria, t. y. nusikaltimai skiriasi tik sukeltais padariniais, todėl, apylinkės teismui nebuvo jokių kliūčių kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje perkvalifikuoti į lengvesnę – numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2.6. Dėl kaltinamojo veikoje esančios baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 2 dalies) buvimo, prokuroras nurodo, kad apylinkės teismui perkvalifikavus kaltinamojo veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį, remdamasis nuosprendyje išdėstytais motyvais dėl BK 28 straipsnio 2 dalies normos taikymo (būtinosios ginties), turėjo priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu (jeigu egzistuoja BPK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė). Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti nutartį ir A. G., kaltinamam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamąją bylą nutraukti, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismas aprašydamas būtinosios ginties sąlygas bei situaciją vertindamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jų tiesiogiai netaikydamas pažeidė baudžiamąjį įstatymą.

2.7. Apibendrindamas savo apeliacinį skundą prokuroras teigia, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad tarp A. G. ir E. G. vyko muštynės, kad prieš nugriuvusį nukentėjusįjį A. G. naudojo smurtą, t. y. nukentėjusįjį spardė kojomis, todėl darytina pagrįsta išvada, jog A. G. veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalies požymius, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

3. Atsiliepimo į prokuroro apeliacinį skundą byloje nebuvo gauta.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Laurynas Butvidas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. G. gynėjas advokatas Modestas Švažas, prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo ir A. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

1. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendyje padarytos išvados kad byloje buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija yra nepagrįstos.

3. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys).

4. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, t. y. žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių ( kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).

5. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad 2020 m. sausio 12 d., pačiame (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tarp neblaivaus nukentėjusiojo E. G. ir neblaivaus išteisintojo A. G., būnant kartu su liudytojais D. T. ir M. J. (nukentėjusiajam įžeidinėjant išteisintąjį bei jo draugus, tuo inicijuojant konfliktą) kilo žodinis konfliktas (D. G., M. J., iš dalies nukentėjusiojo E. G. ir išteisintojo A. G. parodymai). Minėtas konfliktas, anot apylinkės teisme apklausto liudytojo M. J., kilo dėl to, kad nukentėjusysis E. G. kabinėjosi prie jų, D. T. „davė į galvą“, o (duomenys neskelbtini) D. G. nustūmė ant žemės, todėl asmenys išėjo į lauką parūkyti (2 t., b. l. 69-70). Minėtas įvykio aplinkybes patvirtino tiek ikiteisminiame tyrime, tiek apylinkės teisme (BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsinus jos ikiteisminiame tyrime duotus parodymus) (1 t., b. l. 57-58, 68) apklausta liudytoja D. G., nurodydama, kad nukentėjusysis E. G. būdamas girtas atsistojo ir pradėjo keikti kitus vaikinus, tame tarpe ir jos (duomenys neskelbtini) (A. G.). Jis (nukentėjusysis) juos vadino visaip, kabinėjosi prie jų priėjęs. E. G. kažkuriam iš tų vaikinų trenkė, atrodo D., o jos (duomenys neskelbtini) bandė stoti į tarpą. Ji prašė ramintis, tačiau E. ją pastūmė, kai ji jį (nukentėjusįjį) traukė į šoną, kad nesikabintų prie vaikinų. Jos (duomenys neskelbtini) A. susinervino, kad ją pastūmė ir pasakė „einam į lauką pakalbėsim“ (2 t., b. l. 68-69). Nors liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas D. T. dėl jo girtumo neatsiminė, kad įvykio metu buvo (duomenys neskelbtini) bei nukentėjusysis jam buvo sudavęs smūgį (2 t., b. l. 70), tačiau jo parodymus paneigia išteisintasis A. G., D. G. bei M. J. nurodydami, kad jis buvo (duomenys neskelbtini) bei nukentėjusysis jam sudavė vieną smūgį.

6. Nukentėjusįjį E. G. apklausus pirmosios instancijos teisme ir vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi pagarsinus ikiteisminiame tyrime duotus parodymus jis parodė, kad kilusio konflikto iš viso neprisimena, nes buvo labai girtas, tik pamena, kad išėjo iš (duomenys neskelbtini) į lauką parūkyti ir jį kažkas sumušė (nežino ir neprisimena kas jį sumušė, ar tai buvo vienas, ar keli asmenys, nei kas tokie buvo (duomenys neskelbtini), ar vienas, ar keli asmenys įvykio metu išėjo į lauką parūkyti). Nukentėjusysis E. G. nežino nei iš kurios rankos, nei kiek smūgių jam buvo suduota. Nepamena, kada jam galėjo lūžo delnakaulis, nes „buvo išjungtas“. Jam padarytus sužalojimus matė tik veido srityje. Atsimena, kad atsipeikėjo (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis neneigia, kad būdamas girtas būna agresyvus, galėjo sukonfliktuoti su (duomenys neskelbtini) esančiais asmenimis (1 t., b. l. 10, 31-32, 67-68, 172-173). Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausus išteisintojo (duomenys neskelbtini) D. G. ši parodė, kad po (duomenys neskelbtini) kilusio konflikto visi, išskyrus (duomenys neskelbtini) kompanijos vieną asmenį (tikėtina M. J.), išėjo į lauką parūkyti. Liudytoja matė, kad jie visi „vienas per kitą mušėsi“, tačiau kas sumušė nukentėjusįjį ji nematė. Po kelių minučių į (duomenys neskelbtini) grįžo jos (duomenys neskelbtini), jam buvo prakirstas antakis, o taip pat ir nukentėjusysis E. G. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi ir pagrasinus liudytojos ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, liudytoja nurodė tokias pačias aplinkybes, patikslino, kad visi (duomenys neskelbtini) esantys asmenys išėjo į lauką, A. G. grįžus į (duomenys neskelbtini) vidų, nukentėjusysis į (duomenys neskelbtini) jau nebegrįžo. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas M. J. patvirtino liudytojos D. G. parodymus tuo, kad jis pasiliko (duomenys neskelbtini) ir kalbėjosi su (duomenys neskelbtini) (D. G.), o į lauką išėjo E. G., D. T. ir A. G. Liudytojas muštynių nematė. Parodė, kad į (duomenys neskelbtini) parėjo A. G. ir D. T., o vėliau jie išsiskirstė. E. G. į (duomenys neskelbtini) negrįžo. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklausus D. T. jis parodė, kad neatsimena ar buvo (duomenys neskelbtini), muštynių nematė, nes buvo neblaivus ir nieko nepamena.

7. Taigi, tiek liudytojas M. J., tiek liudytoja D. G., gana nuosekliai patvirtino, kad į lauką išėjo trys asmenys, t. y. A. G., D. T. ir E. G., tačiau pačių muštynių (smūgių sudavimo, kas konkrečiai sumušė nukentėjusįjį) jie nematė. Patvirtino, kad po įvykio, nukentėjusysis į (duomenys neskelbtini) negrįžo. Taip pat abu liudytojai nuosekliai patvirtino, kad nukentėjusysis E. G. (duomenys neskelbtini) buvo agresyvus, pirmas savo veiksmais inicijavo konfliktą. Nukentėjusysis E. G. apklaustas pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad buvo išėjęs į lauką parūkyti, tačiau kas jį sumušė, kiek asmenų buvo lauke jis neatsimena, nes buvo girtas, neneigia, kad galėjo (duomenys neskelbtini) inicijuoti konfliktą, kadangi būdamas neblaivus yra agresyvaus būdo.

8. Ikiteisminiame tyrime įtariamuoju apklausus A. G. jis savo kaltę, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką pripažino visiškai ir parodė, kad visi (duomenys neskelbtini) esantys asmenys išėjo į lauką parūkyti. Lauke jis ir nukentėjusysis E. G. žodžiu sukonfliktavo, todėl nukentėjusysis jam trenkė vieną smūgį į veido sritį, praskeldamas kairės pusės antakį. A. G. atsakydamas į tokį nukentėjusiojo veiksmą taip pat viena ranka trenkė nukentėjusiajam į veido sritį. Dėl girtumo kas vyko po to, neatsimena (1 t., b. l. 102, 110). Tuo tarpu išteisintąjį apklausus pirmosios instancijos teisme jis parodė, iš dalies analogiškas aplinkybes, iš pradžių nepripažino, kad nukentėjusiajam sudavė nenustatytą kiekį smūgių, neigė, kad nukentėjusiajam galėjo suduoti į kitas kūno vietas (1 t., b. l. 171-172). Vėliau, pagarsinus jo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus pripažino, kad po to, kai nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis į veido sritį bei jam nukritus ant žemės, jis su koja jam spyrė į dešinį šoną, du kartus trenkė į nugarą, ties petimi. Teigė, kad nesulaužė nukentėjusiojo delnakaulio. Patvirtino, kad lauke galėjo būti ir jo draugai, tačiau jis vienas sumušė nukentėjusįjį (2 t., b. l. 38-39). Šiuos išteisintojo duotus parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos vyriausiosios tyrėjos S. J. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei byloje esantis tyrėjos tarnybinis pranešimas. Liudytoja apklausta S. J. parodė, kad nuvykus pas A. G. į namus jis jai paaiškino, kad sukonfliktavo su nukentėjusiuoju E. G. ir jį sumušė. Duomenų, kad kiti asmenys galėjo sumušti nukentėjusįjį byloje nebuvo nustatyta (2 t., b. l. 39-40). Iš (duomenys neskelbtini) vyriausiosios tyrėjos tarnybinio pranešimo matyti, kad A. G. apklausiamas tyrėjos nurodė, jog nukentėjusiajam pastūmus jo (duomenys neskelbtini) jis, lauke, prie (duomenys neskelbtini), sudavė E. į veido sritį, po ko jis nugriuvo ir prarado sąmonę. Patvirtino, kad E. G. jam sudavė į veido sritį ir prakirto antakį (1 t., b. l. 68-69). Nukentėjusiajam E. G. A. G. veiksmais padarytus sužalojimus (išskyrus delnakaulio lūžį) patvirtina (duomenys neskelbtini) Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei apylinkės teisme apklausto specialisto T. Š. parodymai (2 t., b. l. 41), kuriais nustatyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos dešinės akies vokų–nosies srityje, kairės akies vokų nosies srityje, dešinio žando–pažandės–kaklo srityje, krūtinės kairėje, kairėje klubinėje srityje, dešinėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kairiame žande, dešinėje alkūnėje, kraujosruva po dešinės akies jungine, odos nubrozdinimai dešinės pusės kaktos–antakio srityje, dešiniame antakyje, dešiniame smilkinyje, dešinio skruosto–žando srityje, dešinio žando srityje, kairiame skruoste, smakre, dešinės pažandės srityje, krūtinės dešinėje, dešinėje klubinėje srityje, muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, bei dešinio II delnakaulio lūžis, padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir / ar paviršiais. E. G. nustatyti kūno sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl delnakaulio lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui Dėl šonkaulių lūžių jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 (dešimties) dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 53-54).

9. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

10. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, tai yra fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015).

11. Sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas išteisintojo veiksmus kaip būtinąją gintį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visetą, todėl nepagrįstai taikė BK 28 straipsnio nuostatas ir padarė neteisingas išvadas.

12. Kaip jau minėta anksčiau, konfliktinė situacija, kaip pati prasidėjo (duomenys neskelbtini) viduje nukentėjusiajam E. G. kabinėjantis prie A. G. grupės (jam suduodant smūgį į galvą D. T. bei pastūmus (duomenys neskelbtini) D. G.), todėl visi nusprendė išeiti į lauką, ne parūkyti, o aiškintis santykių. Išteisintasis A. G. buvo nurodęs, kad jis buvo labai supykęs ant E. G., kad jis pastūmė jo (duomenys neskelbtini), šios aplinkybės neneigė ir pati liudytoja apklausta D. G., todėl jie išėjo į lauką, t. y. tarp jų tęsėsi konfliktinė situacija. Išteisintasis visumoje neneigė sumušęs nukentėjusįjį. Nuosekliai tvirtino, kad išėjus į lauką pirmas nukentėjusysis ranka jam sudavė į veido sritį ir prakirto antakį. Kitų duomenų, kad pats A. G. būtų pirmas sudavęs smūgius nukentėjusiajam byloje nebuvo surinkta. Liudytoja D. G. patvirtino, kad ji matė, jog lauke jie visi vienas per kitą mušėsi, tačiau kas pirmas sudavė smūgius liudytoja nematė. Patvirtino, kad nukentėjusysis pirmas kabinėjosi prie A. G. grupės. Taigi, liudytoja D. G. nuosekliai parodė, kad nukentėjusysis pirmas inicijavo konfliktą, o lauke išėję A. G. bei nukentėjusysis E. G. (lauke tuo metu būnant ir D. T.) tarpusavyje mušėsi, t. y. abi pusės naudojo „aktyvius veiksmus“ viena kitos atžvilgiu. Išteisintasis A. G., reaguodamas į jam suduotą smūgį sudavė nukentėjusiajam E. G. smūgį į veidą, dėl ko šis nugriuvo ir krisdamas prarado sąmonę. Pirmosios instancijos teisme duotais patikslintais išteisintojo parodymais jis patvirtino, kad nukentėjusiajam nukritus, jis koja E. G. papildomai sudavė į įvairias kūno vietas, t. y. „su koja jam spyrė į dešinį šoną, du kartus trenkė į nugarą, ties petimi”. Taigi abiem pusėms buvo padaryti sužalojimai, tačiau A. G. dėl jam prakirsto antakio į gydymo įstaigas nesikreipė (patvirtina paties A. G. parodymai, vyriausiosios tyrėjos S. J. tarnybinis pranešimas, liudytojos D. G. parodymai). Svarbu paminėti ir tai, kad po įvykio išteisintasis A. G. grįžo į (duomenys neskelbtini) nusiprausti veido, kartu su juo iš lauko parėjo ir D. T., o nukentėjusysis į (duomenys neskelbtini) nesugrįžo ir parėjo namo (patvirtina byloje esantis (duomenys neskelbtini) tyrėjo tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 5), liudytojų parodymai). Pažymėtina, kad įtakos konfliktui turėjo ir vartotas alkoholis, kadangi įvykio metu abu buvo neblaivūs.

13. Taigi, visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina, kad konfliktą pirmas (tiek (duomenys neskelbtini), tiek lauke) pradėjo nukentėjusysis E. G. ranka suduodamas viena smūgį išteisintajam A. G. į veidą, išteisintasis A. G. taip pat ranka sudavė nukentėjusiajam smūgį į veido sritį, dėl to E. G. nugriuvo ant žemės. Vadovaujantis išteisintojo parodymais pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiajam net nugriuvus ant žemės bei nesipriešinant (nesant tolimesnio atsako iš nukentėjusiojo pusės) išteisintasis kojomis jam sudavė nemažai smūgių į įvairias kūno vietas. Kaip minėta anksčiau, remiantis kasacinio teismo praktika, muštynių metu, kai abi pusės puola aktyviais veiksmais, būtinosios ginties nėra, todėl nėra pagrindo išteisintojo A. G. atliktus veiksmus nukentėjusiojo E. G. atžvilgiu vertinti kaip būtinąją gintį.

14. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, išteisintasis A. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nukentėjusiajam nukritus ant žemės, galėjo būti, jog nukentėjusysis delnu atsitrenkė į žemę arba delnakaulis galėjo lūžti, kai nukentėjusysis jam sudavė smūgį į veidą. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas T. Š., remdamasis nustatytais sužalojimais, ir susipažinęs su A. G. parodymais dėl įvykio aplinkybių, parodė, jog delnakaulio lūžis gali būti padaromas tiek tiesioginės, tiek netiesioginės traumos metu. Tiek suduodant smūgį į buką daiktą, tiek ta vieta atsitrenkiant į buką paviršių. Taip pat specialistas pažymėjo, jog neatmetama teorinė galimybė, jog nukentėjusysis pats trenkė kažkam į veidą ir dėl to jam galėjo lūžti ranka (delnakaulis). Specialistas taip pat pažymėjo, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai negalėjo būti padaryti vienu smūgiu, turėjo būti suduota daugiau smūgių. Griuvimo metu galėjo būti padaryta keletas sužalojimų, esančių toje pačioje pusėje. Spyris į dešinį šoną, jei jis buvo vienas, tai visų dešiniame šone, esančių sužalojimų negalėjo padaryti. Nurodė, jog teoriškai delnakaulio sužalojimas gali būti padaromas tiek suduodant smūgį, tiek plaštakos sritimi kažkur atsitrenkiant ir tai gali būti bet koks kietas, bukas daiktas ar paviršius. Nagrinėtinoje situacijoje specialistas padarė išvadą, jog mažai tikėtina, kad toks sužalojimas būtų padaromas atsitrenkiant delnu į kietą, buką paviršių.

15. Baudžiamojoje byloje įvertinus nusikalstamos veikos pasekmes – nukentėjusiojo sužalojimų pobūdį ir mastą (nesunkų sveikatos sutrikdymą) – nustatytus specialisto išvada ir tyrimą atlikusio specialisto paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra nustatytas tiesioginis priežastinis ryšis tarp E. G. padaryto sužalojimo (delnakaulio lūžio), t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, ir A. G. veiksmų. Dėl šių priežasčių, negalima padaryti kategoriškos išvados, kad nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (delnakaulio lūžis) buvo padarytas būtent išteisintojo veiksmais. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas T. Š. negalėjo nei paneigti nei patvirtinti kaip nukentėjusiajam galėjo būti padarytas delnakaulio lūžis (jam kontaktuojant su kietu / buku daiktu ar griūvant). Be to, net pats nukentėjusysis apklaustas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme taip pat negalėjo aiškiai nurodyti kokiu metu jam lūžo delnakaulis (ar tai sąlygojo išteisintojo veiksmai, ar nukentėjusysis jį susilaužė krisdamas ant žemės po A. G. suduoto smūgio į veidą). Todėl visos abejonės yra traktuojamos A. G. naudai.

16. Kaip matyti iš byloje esančių vienintelių išteisintojo A. G. parodymų, bei esant abejonėms dėl išteisintojo veiksmais nukentėjusiajam padaryto delnakaulio lūžio (nenustačius priežastinio ryšio tarp išteisintojo veiksmų ir delnakaulio lūžio) ir nesant galimybės nustatyti šio sužalojimo atsiradimo mechanizmą, iš kaltinimo šalinama aplinkybė, kad A. G. tyčia ranka sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių nukentėjusiam E. G. į veido sritį, ko pasėkoje nukentėjusiajam buvo padarytas dešinio II delnakaulio lūžis, tokiais savo veiksmais E. G. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi dėl delnakaulio lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 (dešimties) dienų laikotarpiui.

17. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.

18. Kaip jau minėta anksčiau, byloje yra nustatyta, kad konfliktinei situacijai peraugus į aktyvius fizinius veiksmus (pykstant, kad nukentėjusysis pastūmė D. G., susiformuojant tyčiai) nukentėjusiajam ir A. G. išėjus iš (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis, tęsiantis žodiniam konfliktui, ranka sudavė smūgį į veido sritį, o A. G. atsakydamas į šį veiksmą jam taip pat ranka sudavė į veido sritį, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant žemės. Nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės bei būnant be sąmonės (nenaudojant jokių smurtinių veiksmų A. G. atžvilgiu), A. G., koja nukentėjusiajam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas.

19. Kadangi iš kaltinimo pašalinamas delnakaulio lūžis, kuris yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarinys, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, bei tai, kad A. G. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos požymių, A. G. veika iš BK 138 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į švelnesnę nusikalstamą veiką, t. y. BK 140 straipsnio 1 dalį (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas), kaltinimą išdėstant sekančiai:

20. A. G. 2020 m. sausio 12 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nuo 20.00 val. iki 22.00 val., prie (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini), tęsiantis žodiniam konfliktui bei nukentėjusiajam E. G. ranka jam suduodant smūgį į veidą, tyčia, ranka sudavė nukentėjusiajam E. G. į veido sritį, o nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, koja sudavė smūgius į dešinį šoną, nugaros ir peties sritį, tokiais savo veiksmais padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies vokų–nosies srityje, kairės akies vokų nosies srityje, dešinio žando–pažandės–kaklo srityje, krūtinės kairėje, kairėje klubinėje srityje, dešinėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairiame žande, dešinėje alkūnėje, kraujosruvą po dešinės akies jungine, odos nubrozdinimus dešinės pusės kaktos–antakio srityje, dešiniame antakyje, dešiniame smilkinyje, dešinio skruosto–žando srityje, dešinio žando srityje, kairiame skruoste, smakre, dešinės pažandės srityje, krūtinės dešinėje, dešinėje klubinėje srityje, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, nežymiai sužalojo nukentėjusįjį E. G.

21. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad neįspėjus gynybos veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą iš esmės nepažeidžia gynybos teisių, jei perkvalifikuojant veiką tik pašalinami nusikaltimo sudėties požymiai, griežtinantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-1073/2019), be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę ne visada suvaržo kaltinamojo (išteisintojo) teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo galimybę veiksmingai gintis nuo kaltinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-162-303/2019 ). Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad perkvalifikuojant veiką būtų suvaržyta A. G. teisė į gynybą, kad informavus apie galimą veikos perkvalifikavimą jo gynyba nebūtų buvusi kitokia.

Dėl bausmės skyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

7. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). A. G. yra (duomenys neskelbtini) amžiaus (1 t., b. l. 76), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 78), (duomenys neskelbtini) kartus teistas (vyrauja nusikalstamos veikos (duomenys neskelbtini)), 2020 m. lapkričio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendis (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje) neįsiteisėjęs (baudžiamoji byla nagrinėjama apeliacine tvarka), 2021 m. kovo 16 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teismo baudžiamasis įsakymas (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje) neįsiteisėjęs, papildomai pažymima, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. G. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, veika padaryta (duomenys neskelbtini) (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) (1 t., b. l. 83-91). Baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 81-82), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 79), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 80). A. G. padarė nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Paminėtina ir tai, kad apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą išteisintajam (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nutartimis buvo skirtas atvesdinimas (1 t., b. l. 165, 184). (duomenys neskelbtini) Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartimi A. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą. Paskelbta A. G. paieška (2 t., b. l. 5-7). Parenkant bausmės dydį ir rūšį atsižvelgtina ir į tai, kad byloje yra nustatytos 1 (viena) jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei 2 (dvi) jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kaip matyti, nagrinėjamu atveju A. G. jau ne pirmą kartą pažeidė įstatymus, jis nelinkęs laikytis visuomenės elgesio taisyklių ir normų. Minėtos aplinkybės leidžia apygardos teismui pagrįstai manyti, jog A. G. anksčiau taikytos bausmės (laisvės apribojimas, areštas), lygtinis paleidimas nebuvo veiksmingos – pozityvaus poveikio nepadarė, tai jam nebuvo pakankamas įspėjimas ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Įvertinęs visas šias bausmei parinkti reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad BK 41 straipsnio nurodyti bausmės tikslai nuteistojo A. G. atžvilgiu bus pasiekti ir įgyvendintas teisingumo principas už padarytą nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus jam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą jos dydį nustatant artimą sankcijos vidurkiui. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, A. G. į paskirtą bausmę įskaitytinas jo laikino sulaikymo ir suėmime išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 13, 22-24, 77-78).

Kitų klausimų išsprendimas

8. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Nuo 2020 m. liepos 15 d. įsigaliojusioje minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

9. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2021 m. vasario 22 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė patikslintą pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 153 (vieno šimto penkiasdešimt trijų) eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai, kurios susidarė dėl A. G. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme advokatui apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, kad nuteistasis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo A. G. Valstybės naudai priteisia 153 (vieną šimtą penkiasdešimt tris) eurus išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

10. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinis diskas su liudytojo D. T. nuotoline apklausa (duomenys neskelbtini) teisiamajame posėdyje, pridėtas prie baudžiamosios bylos (duomenys neskelbtini) tomo, (duomenys neskelbtini) bylos viršelio, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti prie baudžiamosios bylos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 303 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. G. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, A. G. į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

Bausmės atlikimo pradžia laikyti (duomenys neskelbtini) dieną.

Priteisti iš A. G. valstybės naudai 153 (vieną šimtą penkiasdešimt tris) eurus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

– kompaktinį diską su liudytojo D. T. nuotoline apklausa (duomenys neskelbtini) teisiamajame posėdyje, pridėtą prie baudžiamosios bylos (duomenys neskelbtini) tomo, (duomenys neskelbtini) bylos viršelio, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasVidmantas Mylė