Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI1-1114-426/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-12-08
Bylos Nr.: eI1-1114-426/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03515-2020-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Rūta Miliuvienė (pirm.)
Pareiškėjas: V. A.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI1-1114-426/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03515-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde paaiškina, kad nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 27 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN), adresu: (duomenys neskelbtini). Šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Tvirtina, kad nuo bausmės atlikimo pradžios Vilniaus PN buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Visų pirma, bausmę atliko 6 būryje, 413 sekcijoje, kurioje gyveno 11 žmonių, todėl buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas reikalavimas dėl minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti gyvenamojo ploto. Vienuolikai žmonių buvo skirtas vienas stalas ir keturios kėdės, todėl turėdavo valgyti stovėdami arba sėdėdami lovose. Kameroje buvo dvi didelės drabužių spintos, šešios paaukštintos spintelės ir vienuolika lovų, todėl beveik nebuvo laisvos vietos. Be to, kameroje buvo silpnas apšvietimas, lempos buvo be gaubtų, nebuvo galimybės skaityti knygas, rašyti laiškus, nes labai pavargdavo akys, dėl to pablogėjo regėjimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, jog buvo laikomas kameroje, kur ploto tekdavo žymiai mažiau nei tai numato teisės aktai. Pažymi, kad joje neveikė ventiliacinė sistema, buvo pelėsis, didelė drėgmė, kamera nebuvo dezinfekuojama, langai sulūžę, neatsidarė, per langus patekdavo mažai oro.

Gyvenant 6 būrio 12 sekcijoje (kameroje) keturi asmenys buvo kalinami analogiškomis sąlygomis. Kameroje buvo langas, spinta, stalas ir dvi kėdės, todėl laisvos vietos beveik nebuvo. Be to, į kamerą beveik nepatekdavo dienos šviesa, nes vienintelis langas buvo su grotomis, taip pat nebuvo ventiliacijos, būdavo labai šalta. Pareiškėjas 6 būrio 13 sekcijoje gyveno beveik ketverius metus, o 12 sekcijoje – apie šešis mėnesius.

Nurodo, kad virtuvė, kurioje gamindavo maistą, buvo itin maža, joje stovėjo tik dvi elektrinės viryklės, vienu metu gaminti buvo galima 4 žmonėms. Dėl šios priežasties virtuvė praktiškai visada būdavo užimta. Per langus nepatekdavo grynas oras ir dienos šviesa, nes langai buvo su grotomis. Nuo gaminamo maisto garų virtuvės lubos buvo pageltusios, nuo sienų nusilupę dažai, virtuvėje visada būdavo tarakonų.

Pareiškėjas pažymi, kad prausyklos patalpose neveikė čiaupai, nes buvo sulaužyti, o veidrodžiai taip stipriai sutrūkinėję ir sudužę, kad nebuvo įmanoma nusiskusti barzdos. Apšvietimas patalpoje buvo netvarkingas, lempos – be gaubtų, sienų plytelės murzinos, visą laiką nudaužytos. Patalpa visiškai nevėdinama, nes buvo tik vienas mažas nestandartinis langas. Prausykloje nuolat buvo juntamas blogas kvapas, kadangi durys, skiriančios prausyklos ir tualeto patalpas, buvo sulūžusios, neužsidarydavo. Tualeto patalpoje ventiliacijos sistema neveikė, iš penkių tualeto kabinų veikė tik keturios. Pareiškėjas pažymi, jog tualetuose įrengti tik tupimi unitazai, nėra nė vieno sėdimo. Juos skiriančios sienelės yra maždaug 20 cm aukštyje, todėl aiškiai galima matyti kitą žmogų, atliekantį gamtinius reikalus. Dušo patalpose nėra durų, todėl negali patenkinti aistros.

Gyvenant nuo 2013 m. iki 2017 m. 6 būryje nueiti į bendrą dušą pareiškėjas turėjo galimybę tik vieną kartą per savaitę. Dušo patalpa labai maža, nėra kabinų ir durų, todėl jautėsi stebimas kitų gyventojų. Dušo patalpoje neveikė ventiliacinė sistema, dėl to ant sienų, lubų akivaizdžiai matėsi pelėsis, maudantis byrėjo tinkas. Tokios sąlygos kenkė pareiškėjo sveikatai, nes serga hepatitu C. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą.

Atvykus į Vilniaus PN atlikti 11 metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjui buvo sutrikusi nervų sistema, jautėsi palūžęs, todėl lankėsi pas psichologę ir psichiatrę. Manė, kad vartoja raminamuosius vaistus, tačiau tik vėliau sužinojo, jog buvo skiriami vaistai „Finlepsin“ epilepsijai gydyti. Taip pat buvo skirtas vaistas „Diazepamas“, vartojamas epilepsijos ir febriliniams traukuliams (priepuoliams) slopinti, ligonį nuraminti prieš mažas chirurgines arba stomatologines intervencijas, gydyti stabligę. Gydytoja psichiatrė patikino, kad tai yra raminamieji, skirti miego kokybei pagerinti, tačiau dėl šių vaistų vartojimo pareiškėjui sutriko sveikata, pradėjo blogai matyti. Pažymi, kad šiems vaistams yra alergiškas, dėl jų vartojimo atsirado bėrimai veido srityje, dėl to jautė gėdą, nepatogumus.

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl tokių sąlygų nuolat jautėsi žeminamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, negalėjo ramiai miegoti, iki dabar sutrikęs jo visavertis gyvenimas. Dėl šių priežasčių teismo prašo priteisti 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų jam atliekant bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Tačiau Vilniaus PN prašo teismo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, kadangi jis su skundu į teismą kreipėsi tik 2020 m. spalio 5 d. Mano, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 5 d., nes senaties terminas nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2017 m. spalio 5 d. yra praleistas. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šiuo metu bausmę atlieka Alytaus pataisos namuose, jo asmens byla yra šioje įstaigoje, todėl Vilniaus PN neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys nekaupiami ir nesisteminami. Akcentuoja, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga. Atkreipia dėmesį, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, jis gyveno ir bausmę atliko Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose Nr. 413 ir Nr. 412. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 413 plotas – 35,69 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,24 kv. m. ploto, kuris visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos Nr. 412 plotas – 13,59 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,39 kv. m. ploto, kuris taip pat visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius bei stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje, jie gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, užsiimti leistina veikla ir pan. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Atsiliepime pažymėta, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Atsakovės atstovo manymu, patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas atitiko galiojančius įstatymų reikalavimus. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Dėl šių priežasčių daro išvadą, kad tariamai per mažas patalpų plotas negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvios ir ilgai trunkančios slogios emocinės būsenos, papildomų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, stipresnių už tuos, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.

Nurodo, kad 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl mano, kad jos visiškai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas, pareiškėjas taip pat jokių pretenzijų niekada nereiškė. Dėl prausimosi duše dažnumo atsiliepime pasisakyta, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktas nustatė, kad nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nuteistiesiems nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos kartą per savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Todėl teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Be to, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai-prausyklos, kuriose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

Atsiliepime nurodyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kurių 7 punktas reglamentuoja prausyklos ir tualeto aprūpinimo baldais bei kitu inventoriumi reikalavimus. Nurodo, kad I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški, o kiekviename iš jų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi ir nuolatos tvarkomi. Būriuose dirbantiems asmenims Vilniaus PN administracija išduoda valymo biocidą – dezinfekuojantį šarminį ploviklį Jėga-2, taip pat universalų valiklį grindims ir sienoms valyti, gumines pirštines, kempinėles ir pan. Pabrėžia, kad sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose, o nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis. Be to, pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nėra numatytas. Nurodo, kad jei pareiškėjui naudojimasis įrengtais pisuarais kėlė nepatogumų, jis turėjo galimybę jais nesinaudoti, o naudotis tualetų kabinomis, užtikrinančiomis visišką privatumą.

Akcentuoja, kad visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, jose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Visos minėtos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139. Todėl teisės aktų reikalavimai, įskaitant ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintas Lietuvos higienos normas HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Vadovaujantis Taisyklių 11.5 punktu lengvajai ir paprastajai grupei priskirtuose gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Atsižvelgiant į nuolatinių draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą per langus ir siekiant užtikrinti nuteistųjų saugumą bei vadovaujantis minėtu teisės aktu, buvo priimtas sprendimas bendrabučio tipo pastato langus iš lauko pusės apsaugoti grotomis, kurių įrengimas numatytas Taisyklėse, todėl tai neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Nurodo, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokios išimtys jo atžvilgiu, siekiant pabloginti gyvenimo sąlygas, nebuvo taikomos. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo nurodomos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas nesutinka, kadangi pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala, ir nepateikė dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2019 m. birželio 27 d.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo taikyti pareiškėjo skundo reikalavimui ieškinio senaties terminą.

Europos žmogaus teisų teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261- 1798/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2020 m. spalio 28 d. (skundą teismui per Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų posistemį 2020 m. spalio 28 d. padavė jo atstovė advokato padėjėja L. B.). Teismas pažymi, kad apie pareiškėjo nurodomus neva jo teisių pažeidimus nuo 2013 m. birželio 5 d. pareiškėjui buvo žinoma iš karto, t. y. nuo pat 2013 m. birželio 5 d., ir buvo žinoma visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių tariamą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti, kuomet, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės. Pažymėtina, kad pareiškėjas to niekaip nepaneigė, be to, jis neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, kaip tai reglamentuojama CK 1.132 straipsnyje, nenurodo jokių pagrįstų aplinkybėmis ar rašytiniais įrodymais argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.

Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo kalinimo įstaigoje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. A146-307/2013).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą, bei esant atsakovės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) reikalavimui nurodytu laikotarpiu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl neva netinkamų kalėjimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2017 m. spalio 27 d. atlyginimo atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų dėl ieškinio senaties termino praleidimo, prašymo atnaujinti senaties terminą, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui reikšti, o skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui pateiktas tik 2020 m. spalio 28 d.

Taigi, nagrinėjamu atveju byloje ginčo laikotarpis laikytinas nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2019 m. birželio 27 d., todėl teismas vertins, ar šiuo laikotarpiu pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Dėl gyvenamojo ploto

Nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose 6 būrio 413 sekcijoje bausmę atlikinėjo maždaug 4 metus, o 6 būrio 412 sekcijoje – apie 6 mėnesius. Pareiškėjo teigimu, visą laiką Vilniaus PN jis buvo laikomas pažeidus minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, kurių 11-1 punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus), o 11-1 punkto 2 papunktyje nustatytas 3,6 kv. m ploto reikalavimas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 413 plotas – 35,69 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, o tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,24 kv. m ploto. Taip pat nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 412 plotas – 13,59 kv. m. įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenka apie 3,39 kv. m ploto.

Taigi, vertinant įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko nuo 3,24 kv. m iki 3,39 kv. m ploto, todėl laikytina, kad nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto 3,1 kv. m reikalavimas ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas. Pareiškėjo skundo argumentai, kad gyvenamojoje patalpoje buvo mažai vietos dėl didelio laikomų nuteistųjų skaičiaus, taip pat dėl stovinčių daiktų ir baldų, nėra pagrįsti, kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų ploto dydį, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose kartu su pareiškėju buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl pažeistos ploto normos, laikytini nepagrįstais, kadangi teismas nenustatė Vilniaus PN padarytų teisės aktų pažeidimų.

Dėl apšvietimo, ventiliacinės sistemos, drėgmės, pelėsio, sulūžusių langų, langų grotų, žemos temperatūros, tarakonų

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė ventiliacinė sistema, buvo pelėsis, didelė drėgmė, blogas apšvietimas, žema temperatūra, dėl to buvo šalta. Be to, langai buvo sulūžę ir su grotomis, o virtuvėje būdavo tarakonų.

Pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu, nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., su pakeitimais) 11.4–11.8 papunkčių reikalavimus nustatyta, kad gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui (11.4 papunktis). Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai (11.5 papunktis). Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (11.6 papunktis). Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose (11.7 papunktis). Gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais (11.8 papunktis).

Lietuvos higienos normos Nr. HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas). Taip pat Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal to paties teisės akto 20 punktą laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

Visų pirma, pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerose įmontuotų grotų ir dėl mechaninės vėdinimo sistemos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti, nes teisės aktai nustato, kad lango angoje gali būti įstatomos metalinės grotos, be to, gyvenamosios patalpos vėdinimas gali vykti ir per langus, kas nagrinėjamu atveju ir nustatyta, todėl mechaninis vėdinimas nėra būtinas. Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose trūko šviesos, yra niekuo nepagrįsti, kadangi remiantis atsakovės atstovo nurodyta informacija, visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų patalpų apšvietimą, patalpose taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Nustatyta, kad nuteistieji turi galimybę vėdinti patalpas per langus, todėl teismas pareiškėjo teiginius, jog kamerose buvo prastas apšvietimas ir netinkama vėdinimo sistema, atmeta kaip niekuo nepagrįstus. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjas teismui tik abstrakčiai skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis, didelė drėgmė, šalta, o virtuvėje veisėsi tarakonai, patalpos nebuvo dezinfekuojamos, tačiau pareiškėjas šių tariamų pažeidimų neindividualizavo, taip pat nėra duomenų, kad dėl šių klausimų būtų su skundais kreipęsis į įstaigos administraciją ar kurią nors kitą minėtas sąlygas kontroliuojančią instituciją. Pažymėtina, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjui Vilniaus PN atliekant bausmę jo nurodyti pažeidimai egzistavo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Dėl virtuvės

Pareiškėjo teigimu, virtuvė, kurioje gamindavo maistą, buvo labai maža, vienu metu gaminti galima tik 4 žmonėms, todėl ji beveik visą laiką būdavo užimta. Be to, nebuvo jokios ventiliacijos, nepatekdavo nei grynas oras, nei šviesa, kadangi langai buvo su grotomis.

Taisyklių 33 punkte nustatyta, kad virtuvėje įrengiama viryklė, praustuvė, spintelės indams ir įrankiams sudėti, atliekų surinktuvė (šiukšlių dėžė), pakankamas įrankių ir indų kiekis. Visa įranga turi būti tvarkinga, nekelti pavojaus sveikatai ir gyvybei.

Vilniaus PN kartu su atsiliepimu pridėjo fotonuotrauką, iš kurios matyti I-ojo gyvenamojo korpuso 4 aukšto poilsio kambarys-virtuvė. Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę ruošti maistą, to neneigė ir jis pats, tačiau, pareiškėjo vertinimu, virtuvėje trūko vietos, nebuvo galimybės išvėdinti patalpas. Vis dėlto, į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad ir dėl šių higienos pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitą atsakingą instituciją. Pažymėtina, kad vien teiginiai, jog patalpoje trūko vietos, yra nepagrįsti, kadangi, kaip matyti, Vilniaus PN įrengti poilsio kambariai-virtuvės atitinka teisės aktų reikalavimus, o dėl laisvo grafiko ir judėjimo įstaigoje galėjo pasirinkti laiką, kada gaminti, valgyti ir pan. Taip pat atmestini jo argumentai dėl grotų, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, Vilniaus PN turėjo teisę grotas įrengti, nes tokią galimybę numatė teisės aktai. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui būtų suteiktos kitokios sąlygos nei kitiems nuteistiesiems, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su virtuvės įrengimu ar naudojimusi ja tvarka.

Dėl tualetų ir dušų įrengimų, privatumo neužtikrinimo

Pareiškėjo teigimu, prausyklose neveikė čiaupai, nes buvo sulaužyti, taip pat buvo sudužę veidrodžiai, apšvietimas netvarkingas, patalpų neįmanoma išvėdinti, kadangi joje buvo tik vienas mažas langas, neveikė ventiliacinė sistema, todėl buvo juntamas blogas kvapas. Tualete buvo įrengti tik tupimo tipo unitazai, o sienelės buvo tokios žemos, kad buvo įmanoma matyti kitą žmogų, atliekantį gamtinius reikalus. Be to, pareiškėjas dėl šių priežasčių negalėjo patenkinti savo lytinės aistros. Taip pat dušo patalpa buvo labai maža, joje taip pat neveikė ventiliacinė sistema, matėsi pelėsis, o pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas, kadangi nėra kabinų ir durų, todėl jis jautėsi stebimas.

Pirmiausia pažymėtina, kad Taisyklės nustato pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, tačiau nei šiose Taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nereglamentuoti sanitarinių mazgų ir dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose), taip pat nenustatyta pareiga įrengti sieneles (pertvaras), todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad 1-ojo gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos 5 uždaros tualeto vietos, 4 pisuarai, 5 kriauklės, 3 prausyklos, o duše prausimosi vietos atitvertos sienelėmis (pertvaromis), tik nebuvo galimybės jų uždaryti, sanitarinio mazgo patalpa tvarkinga. Pareiškėjo teigimu, tualetai tik tupimi, tačiau pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti vien sėdimas tualeto vietas (unitazus). Iš pateiktų paaiškinimų ir nuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas ir vizualiai atrodo tvarkingas, yra langai, kuriais galima vėdinti patalpas, o teisės aktais nenumato ir reikalavimo įrengti ventiliacinę sistemą. Pareiškėjo argumentai, kad prausykloje buvo sudužę veidrodžiai ar matėsi pelėsis, laikytini abstrakčiais ir nepagrįstais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl šių pažeidimų. Todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Dėl privatumo naudojantis dušu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog Vilniaus PN dušo patalpose pertvaros buvo įrengtos nuo 2018 m. antros pusės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Kita vertus, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).

Nagrinėjamo ginčo atveju, teismas, įvertinęs tai, kad byloje pateikti įrodymai (nuotraukos), jog Vilniaus PN dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu. Pareiškėjas jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, nenurodė. Tačiau pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos yra darytos 2019 m. vasario 1 d. Atsakovo atstovas nurodė (pareiškėjas to neginčijo), jog pertvaros buvo įrengtos nuo 2018 m. antros pusės. Atsakovo atstovui niekaip nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateikus įrodymus tik dėl vėlesnio laikotarpio, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai dėl pertvarų iki 2018 m. antros pusės nebuvimo liko nepaneigti. Taigi tuo metu, kai pareiškėjas naudojosi dušais be pertvarų (iki 2018 m. antros pusės), pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių nepatogumų ir tuo metu jo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas.

Dėl naudojimosi dušu

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis turėjo galimybę nueiti į dušą tik vieną kartą per savaitę.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 44 punkte taip pat nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

Pats pareiškėjas pripažįsta, kad jam vieną kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše. Byloje nenustatyta, kad jam dėl sveikatos sutrikimų reikėtų praustis dažniau negu nustatyta teisės aktuose, t. y. pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad serga hepatitu C, tačiau duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas su prašymu leisti jam dažniau praustis dėl sveikatos būklės kreipėsi į Vilniaus PN administraciją. Byloje taip pat nenustatytos jokios kitos sąlygos, kurios būtų lėmusios pareiškėjui būtinumą naudotis dušu dažniau nei įprastai. Taigi tai, kad pareiškėjui vieną kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.

Dėl psichiatro paskirtų vaistų

Pareiškėjo teigimu, jam atvykus į Vilniaus PN atlikti bausmės buvo sutrikusi jo nervinė sistema, kankino stipri nemiga, todėl jis lankėsi pas psichiatrę ir psichologę. Nurodo, kad jam buvo skiriami, kaip jis manė, raminamieji vaistai, tačiau iš tiesų buvo paskirti vaistai epilepsijai gydyti. Dėl to pareiškėjui pasireiškė stipri alergija, pablogėjo rega.

Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini).

Byloje nėra duomenų, kad dėl vartojamų vaistų pareiškėjui būtų pasireiškusi alergija ar pablogėjusi rega, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas apskritai dėl alergijos ar suprastėjusio regėjimo būtų kreipęsis į specialistus, rašęs skundus Vilniaus PN administracijai. Iš rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas gaudavo psichiatro konsultacijas, pats atsisakė gydymo stacionare, todėl darytina išvada, kad jis turėjo galimybę kreiptis pagalbos. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundo argumentai yra neišsamūs, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kada jam pasireiškė alergija, ar jis informavo jį gydantį gydytoją apie tai, ar kalbėjosi apie vaistų pakeitimą. Teismas akcentuoja, kad jis neturi kompetencijos vertinti paskirtų vaistų efektyvumo ar veiksmingumo, todėl nėra galimybės nustatyti, kokie kiti vaistai pareiškėjui būtų tikę. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN su skundais ar prašymais dėl minėtų jo nurodomų pažeidimų. Teismas, atsižvelgdamas į įrodymų nebuvimą, konstatuoja, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti realiais faktais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl žalos priteisimo

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, fiziniais nepatogumais, gėdos jausmu, papildomu diskomfortu, emocine depresija, nemiga, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98).

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas, šioje byloje įvertinęs nustatyto vienintelio Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu iki 2018 m. antros pusės, bet ne visą laiką, nes pareiškėjui teisė praustis duše suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, daugiau jokių pažeidimų nenustatyta, pats pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus PN administracijai nesiskundė), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjui nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti įvertinami pinigais kaip neturtinės žalos atlyginimas, darytina išvada, kad skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant pareiškėjo teisės į privatumo užtikrinimą, naudojantis dušu, pažeidimą nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2018 m. antros pusės. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. A. teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas, naudojantis dušu neužtikrinant jam privatumo, Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2018 m. antros pusės.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė