Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pabėgėlių priėmimo centro, vadovei B. B., atstovei advokatei A. G., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovei E. P.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms R. Z.-Šiugždinienei ir L. P., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K. H. Al-T., R. A. D. D., M. K. K. K., R. K. K. Al-T., H. K. K. Al-T., A. K. K. Al-T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pabėgėlių priėmimo centro ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjų R. K. H. Al-T. ir R. A. D. D. naudai po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, M. K. K. K., R. K. K. Al-T., H. K. K. Al-T. ir A. K. K. Al-T. naudai po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjai skunde nurodė, taip pat teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovė paaiškino, kad pareiškėjai 2021-08-20 neteisėtai kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną ir buvo sulaikyti. 2021-08-26 jie pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Jie buvo apgyvendinti Vilniaus Pabėgėlių priėmimo centre. Šeima gyveno viename kambaryje, durys buvo be rankenos, išeiti net į lauką į aptvertą aukšta tvora kiemą jie negalėjo laisvai, nes labai dažnai visas pastato aukštas, kuriame gyveno daug šeimų su mažais vaikais, buvo uždaromas durimis darbuotojams ištraukiant durų rankeną. Šeima neturėjo prieigos prie gydytojų paslaugų, kurios yra būtinos mažamečiams vaikams, negavo nei pirminio nei antrinio lygio gydytojų specialistų paslaugų. Vaikai neturėjo jokio realaus ugdymo nei gimtąja, nei jokia kita kalba. Pareiškėjai kartu su dideliu kiekiu kitų asmenų naudojosi tais pačiais sanitariniais mazgais, virtuve, tomis pačiomis skalbimo mašinomis ir visa kita įranga, kuri nebuvo pritaikyta tokiam dideliam žmonių skaičiui aptarnauti, todėl ji nuolat gedo ir lūžo, nebuvo tinkama naudoti. Saugumo departamento pareigūnai nuolat darė moralinį spaudimą, kad šeima savanoriškai grįžtų į Iraką. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Santariškių klinikose gimė pareiškėjas A. Al T.. Vaikas ir mama gavo tik būtiniausią pagalbą, gimdymo metu pareiškėja buvo visiškai viena palikta be šeimos narių ar galinčio ją suprasti asmens, su gydytoju ji tegalėjo susikalbėti rankų ženklais. Grįžus iš ligoninės į pabėgėlių centrą dėl kūdikio sveikatos buvo kreiptasi į administraciją, tačiau tik praėjus keletui dienų buvo iškviesta greitoji pagalba, kuri išvežė kūdikį į Santariškių klinikas be žindančios motinos. Centro darbuotojai ignoravo šeimos maldavimus leisti mamai vykti kartu su kūdikiu. Gimusiam kūdikiui ilgą laiką nebuvo išduotas jo gimimą liudijantis dokumentas, nebuvo užregistruotas prašymas jo vardu suteikti prieglobstį. Šeima gyveno nežmoniškomis faktinio sulaikymo sąlygomis nuo 2021-08-20 iki 2022-04-26 Vilniaus miesto apylinkės teismas byloje Nr. ITS-102-871/2022 tenkino skundą ir suteikė pareiškėjui laisvę judėti o 2022-05-05 LVAT nutarties administracinės bylos Nr. A-2401-629/2022 pagrindu sutuoktinei ir vaikams taip pat buvo suteikta teisė išvykti už URC stovyklos teritorijos ribų. Ilgalaikis kalinimas neigiamai įtakojo visų šeimos narių psichologinę savijautą bei sveikatos būklę. Šeima tikėjosi gauti prieglobstį, tačiau 2022-06-08 LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2614-654/2022 atmetė ir pareiškėjų ir Migracijos departamento skundus, bet paliktas galioti pirmos instancijos teismo sprendimas, kuriuo šeimai nebuvo suteiktas prieglobstis, tačiau panaikintas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti juos į kilmės šalį. Tokiu būdu šeima buvo palikta visiškoje nežinioje ir dviprasmybėje – teismo sprendimu buvo pripažinta, kad grąžinti jų į kilmės šalį negalima, tačiau prieglobstis jiems nebuvo suteiktas, todėl jų teisinis statusas po šio sprendimo tapo itin nepalankus, jie tapo nelegaliais migrantais, turinčiais teisę negrįžti į kilmės šalį. Tokiu statusu neturėdami asmens dokumentų jie neturėjo jokių galimybių adaptuotis Lietuvoje – dirbti suaugę šeimos nariai negalėjo. Pareiškėjai neturėjo sveikatos draudimo ir negalėjo gauti nemokamų sveikatos paslaugų. Pareiškėjui po gyvenimo priverstinai ribojant jo laisvę Lietuvoje ir netinkamo maisto pablogėjo sveikata, jis buvo užkrėstas Hepatitu. Visiems šeimos nariams atsirado sveikatos negalavimų ir didelių psichologinių problemų. Lietuva sąmoningai sudarė tokias sąlygas, jog šeima buvo priversta pasitraukti į aplinką, kuri nebuvo taip demonstratyviai priešiška jiems. Pareiškėjai mano, kad Lietuvos valstybė, laikydama juos faktinio sulaikymo sąlygomis nežinioje daugiau nei 8 mėnesius be faktinio ir kaip paaiškėjo po LR Konstitucinio teismo 2023-06-07 nutarimo Nr. KT53-A-N6/2023, bylos Nr. 10-A/2022 - be teisinio pagrindo - elgėsi su jais netinkamai, pažeidė ir apribojo jų teises nepagrįstai, tokiu būdu sukėlė jiems reikšmingą neturtinę žalą.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Pabėgėlių priėmimo centras atsiliepime į pareiškėjų skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsiliepime išdėstytus argumentus palaiko ir nurodė, kad 2021-08-26 pareiškėjai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir buvo apgyvendinti Pabėgėlių priėmimo centro suteiktose patalpose Rukloje, 2021-12-28 pareiškėjai buvo perkelti į Naujininkų pabėgėlių stovyklą. 2022-05-27 pareiškėjai pasišalino iš Naujininkų pabėgėlių stovyklos į Vokietiją. Pažymėjo, kad 2021-08-26 tarp pareiškėjų ir atsakovo sudaryta sutartis dėl paramos teikimo prieglobsčio prašytojams, kurios pagrindu pareiškėjams buvo teikiamos apgyvendinimo ir paramos teikimo paslaugos. Pareiškėjams buvo suteiktas asmeninio naudojimo 17,65 m² kambarys, kuriame gyveno šeima. Kambaryje buvo penkios atskiros lovos (90x200 cm) ir kūdikio lovytė, čiužiniai, šaldytuvas, spinta, lentyna buities priemonėms ir indams, stalas, dvi kėdės. Pareiškėjams suteikta patalynė, rankšluosčiai, buities ir apyvokos reikmenys, buitinė chemija, švaros ir asmens higienos priemonės. Chemija, švaros ir asmens higienos priemonės papildomos kartą per mėnesį. Pastato 3 aukšte, kuriame gyveno pareiškėjų šeima, buvo viena bendra virtuvė, dvi vyrams ir moterims atskiros tualeto patalpos, iš kurių kiekvienoje patalpoje po dvi atskiras tualeto kabinas, buvo įrengtos penkios dušo patalpos, iš kurių kiekvienoje po vieną uždarą rakinamą dušo kabiną, koridoriuje įrengta bendra poilsio erdvė su televizoriumi. Pastato 1-ajame aukšte įrengta bendra poilsio erdvė, mini biblioteka, televizorius, vaikų žaidimų erdvė, skirti stalo žaidimai. Teritorijos kieme įrengtos sūpynės, žaidimų erdvė vaikams. Vaikams pagal amžių suteikta galimybė važinėtis paspirtukais, dviračiais. Pareiškėjai laisvai galėjo naudotis visa NPPC teritorija – jiems suteiktu asmeniniu kambariu, pastate esančiomis aukščiau aprašytomis bendromis patalpomis ir lauko – kiemo teritorija. Pareiškėjai galėjo laisvai judėti NPPC teritorijoje bei naudotis visomis pastato bendromis patalpomis, įskaitant lauko teritoriją - kiemą, tačiau iki 2022-05-05 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A-2401-629/2022 priėmimo, neturėjo teisės išvykti už stovyklos teritorijos ribų, išskyrus atvejus kai tai buvo daroma organizuojant skubią būtinąją medicininę pagalbą bei lydint atsakingam darbuotojui. NPPC teritorijoje veikė parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti maisto prekių, pareiškėjams buvo mokamos išmokos maistui. NPPC apgyvendintiems asmenims buvo sudarytos sąlygos patiems įsigyti ir gamintis maistą bendrose virtuvėse, naudotis suteiktais būtiniausiais namų apyvokos, virtuvės reikmenimis. Taip pat asmenys buvo aprūpinti reikalingomis priemonėmis patalpų valymui, buvo sudaryti bendrų patalpų tvarkymosi grafikai, taigi patys asmenys taip pat turėjo pareigą palaikyti švarą bendrose ir asmeninėse patalpose. Pareiškėjai patys pirko ir gaminosi maistą bei savo mityba rūpinosi savarankiškai. NPPC stovykloje dirbo Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros darbuotojai, kurie teikė operatyvinę ir techninę paramą gyventojams. NPPC patalpose buvo įrengtas medicinos kabinetas. VŠĮ Antakalnio poliklinikos medikai atvykdavo nustatytu grafiku ir suteikdavo būtinas medicinines paslaugas, atlikdavo tyrimus užregistruotiems asmenims. Esant poreikiui buvo organizuojamas pacientų gydymas ligoninėje. Pareiškėjams ligoninėje buvo suteiktos gimdymo paslaugos, pareiškėjų naujagimiui buvo suteiktos gydymo paslaugos. Stovykloje veikė bevielis internetinis ryšys ir visi užsieniečiai, turėjo galimybę juo naudotis, susisiekti su savo šeimos nariais ir (ar) draugais, buvo teikiamos psichologo paslaugos, atsakingi asmenys teikė konsultacijas ugdymo, įsidarbinimo, sveikatos priežiūros ir kitais klausimais. Stovykloje pagalbą teikė nevyriausybinės organizacijos. Vaikų ugdymas NPPC buvo pradėtas 2021-10-04. Mokymams buvo įrengtos klasės, pamokos buvo lankomos. Atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų reikalavimus ir suteikė pareiškėjams tinkamas gyvenimo sąlygas jų buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsiliepime išdėstytus argumentus palaiko ir paaiškino, kad priimdamas sprendimą dėl pareiškėjų apgyvendinimo, vykdė Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 140⁸ straipsnio reikalavimus. Nurodė, kad Migracijos departamentas nevilkino pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo. Pareiškėjai (išskyrus pareiškėją A. Al- T.) prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė 2021-08-26. Migracijos departamentas nusprendė nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės skubos tvarka, vadovaujantis Įstatymo 76 straipsnio 4 dalimi. Išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą, Migracijos departamentas sprendimą dėl šio prašymo priėmė 2021-10-23. Nurodė, kad būtent šiuo laikotarpiu Lietuvos Respublika susidūrė su precedento neturinčiu migrantų antplūdžiu iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, dėl ko Migracijos departamentas patyrė keliasdešimt kartų didesnį darbo krūvį, nei iki tol. Atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas sprendimą nagrinėti pareiškėjų prašymą iš esmės skubos tvarka priėmė, nustatęs Įstatyme įtvirtintą pagrindą tokiai procedūrai, ir pirmą sprendimą dėl pareiškėjų prašymo priėmė per 2 mėn., kas, Migracijos departamento vertinimu, atsižvelgiant į ženkliai padidėjusį darbo krūvį, laikytina protingu ir pagrįstu terminu sprendimui priimti. Dar daugiau, nagrinėjant pareiškėjų prašymą iš naujo, sprendimas dėl šio prašymo buvo priimtas per trumpesnį nei 2 mėnesių terminą ir tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko galioti kaip teisėtą ir pagrįstą, o Migracijos departamentas tinkamai pasirinko pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūrą. Pareiškėjas A. Al-T. gimė tik (duomenys neskelbtini), tėvams pateikus prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, šis prašymas MIGRIS užregistruotas 2022-05-06, tačiau dėl to, kad pareiškėjas su visa šeima pasišalino iš Lietuvos Respublikos, Migracijos departamentas Įstatymo nustatyta tvarka nutraukė jo prašymo nagrinėjimą. Jokių duomenų, kad pareiškėjo A. Al-T. prašymas dėl prieglobsčio suteikimo būtų nagrinėjamas netinkamai ir dėl to pareiškėjas A. Al-T. patirtų neigiamus išgyvenimus, pareiškėjai skunde nepateikė. Nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio nuostatas Migracijos departamentas ir neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą. Pareiškėjų (išskyrus pareiškėją A. Al-T.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje MIGRIS buvo užregistruotas 2021-08-26. Taigi, iki to laiko pareiškėjai nebuvo Migracijos departamento žinioje ir Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti kokius nors sprendimus pareiškėjų atžvilgiu. Užregistravus pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį MIGRIS, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, nusprendė jų prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, jeigu užsienietis, būdamas pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikia prašymą suteikti prieglobstį, per 48 valandas nuo tokio prašymo pateikimo momento Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, išskyrus prieglobsčio prašytojus, kuriems taikytina šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis arba 77 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas nusprendė nagrinėti pareiškėjų prašymą iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį, pažymose dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo pagrįstai nurodyta, kad klausimas dėl pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką nėra sprendžiamas. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, iki 2022-01-31 nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų. Tačiau, praėjus 6 mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo MIGRIS ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2022-01-31 ir 2022-02-01 priimtais sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Migracijos departamento sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjai gali pasislėpti ir bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, pasitvirtino - pareiškėjai, turėdami judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, nelaukdami LVAT sprendimo dėl jų prieglobsčio prašymo, pasišalino iš Lietuvos Respublikos ir išvyko į Vokietiją (tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas R. K. H. Al-T. dar 2015 m. Vokietijoje prašėsi prieglobsčio, tačiau gavo neigiamą atsakymą). Jokių kitų sprendimų dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo Migracijos departamentas nebuvo priėmęs, jų nenurodo ir pareiškėjai skunde. Taigi, Migracijos departamento sprendimai dėl pareiškėjo apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis, o pareiškėjų skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jie dėl Migracijos departamento tariamo neveikimo ar neteisėtų veiksmų buvo faktiškai sulaikyti ir patyrė reikšmingą neturtinę žalą, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis ir nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad ministerijos kompetencija šiuo atveju apsiribojo socialinės paramos teikimo organizavimu užsieniečiams, priskiriamiems pažeidžiamų asmenų grupėms, ir materialinių ir žmogiškųjų išteklių, reikalingų užsieniečiams, priskiriamiems pažeidžiamų asmenų grupėms, apgyvendinti telkimu. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija migrantų apgyvendinimo procese nedalyvauja, t. y. nepriima sprendimų dėl konkrečių asmenų apgyvendinimo, dėl apgyvendinimo sąlygų ir tvarkos bei teikiamų paslaugų užsieniečių apgyvendinimo įstaigose. Pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo apgyvendintos šeimos, buvo pritaikytos asmenų apgyvendinimui 2021 m. spalio mėn., ir toliau palaipsniui remontuojamos, jas pritaikant šeimų apgyvendinimui. Užsieniečiams NPPC buvo sudarytos sąlygos patiems gamintis maistą, įrengtos bendrojo naudojimo virtuvės, asmenys aprūpinti būtiniausiais namų apyvokos, virtuvės reikmenimis. Viešoji įstaiga Antakalnio poliklinika buvo įpareigota užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, įskaitant testavimą ir skiepijimą nuo COVID-19 ligos, užsieniečiams, apgyvendintiems Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. NPPC buvo įrengtas medicinos kabinetas, visi norintys gauti medicinines paslaugas asmenys buvo registruojami, nėščiosioms moterims atliekami tyrimai, tačiau pripažintina, kad buvo susidurta su eilių gauti reikiamas paslaugas problema, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, nors NPPC stovyklą aptarnaujančios VŠĮ Antakalnio poliklinikos medikai atvykdavo nustatytu grafiku. Vaikų ugdymas NPPC buvo pradėtas 2021-10-04. NPPC stovykloje nebuvo organizuojamas maitinimas, o joje gyvenantys asmenys patys pirko ir gaminosi maistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministerija steigiama formuoti valstybės politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą ministrui pavestose valdymo srityse. Vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001-03-14 nutarimu Nr. 291 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 7.8 papunkčiu, nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija yra atsakinga už valstybės politiką migracijos srityje formavimą. Migracijos departamento nuostatų 9 punktu nustatyta, kad Migracijos departamentas atsakingas už prieglobsčio klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą. Vidaus reikalų ministerijos kompetencija šiuo atveju apsiribojo valstybės politikos migracijos srityje formavimu, ir neturėjo nieko bendro su veiksmų įgyvendinimu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai (išskyrus pareiškėją A. Al-T.) 2021-08-26 pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir 2021-10-23 priėmė sprendimą Nr. 21M34782, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką, uždrausti pareiškėjams R. K. H. Al-T. ir R. A. D. D. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams R. K. H. Al-T. ir R. A. D. D. 3 metus. Migracijos departamento 1-oji skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2011-11-15 sprendimu Nr. 6K-1428 nusprendė pareiškėjų skundą patenkinti ir panaikinti Migracijos departamento 2021-10-23 sprendimą Nr. 21M34782. Iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų (išskyrus pareiškėją A. Al-T.) prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas 2022-01-05 priėmė sprendimą Nr. 22M60035, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022-04-21 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3224-816/2022 nusprendė patenkinti pareiškėjų skundą iš dalies – panaikino draudimo atvykti terminus, o skundo dalį dėl prieglobsčio nesuteikimo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022-06-08 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2614-654/2022 paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

2022-01-31 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S62764, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją R. K. H. Al-T. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022-04-26 sprendimu panaikino Migracijos departamento 2022-01-31 sprendimo Nr. 22S62764 dalį dėl pareiškėjo judėjimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimo. 2022-01-31 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S62761, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją R. A. D. D. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti ją Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos. 2022-01-31 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S62814, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją H. K. K. Al-T. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos. 2022-01-31 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S62818, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją M. K. K. K. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos. 2022-02-01 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S63197, kuriuo nusprendė įleisti pareiškėją R. K. K. Al-T. į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti ją Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjams R. A. D. D., R. K. K. Al-T., H. K. K. Al-T. ir M. K. K. K. apskundus nurodytus Migracijos departamento 2022-01-31 ir 2022-02-01 sprendimus, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022-04-08 sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. LVAT 2022-05-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2401-629/2022 pareiškėjų apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-04-08 sprendimo panaikinimo patenkino iš dalies ir panaikino Migracijos departamento 2021-01-31 sprendimų Nr. 22S62814, Nr. 22S62818, Nr. 22S62761 ir 2022-02-01 sprendimo Nr. 22S63197 dalis dėl pareiškėjų judėjimo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

2022-05-27 pareiškėjai pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro Vilniuje ir išvyko iš Lietuvos Respublikos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl Pabėgėlių priėmimo centro neteisėtų veiksmų – netinkamų apgyvendinimo sąlygų ir Migracijos departamento neteisėtų veiksmų - nepagrįstai ilgai nagrinėjo jų pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje; neteisėtu sulaikymu be teisėto teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.

Pareiškėjai prašo priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, kad jie buvo laikomi Pabėgėlių priėmimo centre netinkamomis apgyvendinimo sąlygomis.

Pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, t. y. nuo 2021-08-20 iki 2022-05-27, buvo paskelbta ekstremalioji situacija dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės (paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“), ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio iš Baltarusijos Respublikos (paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021-07-02 nutarimu Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“) ir nepaprastoji padėtis (įvesta Lietuvos Respublikos Seimo 2021-11-09 nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Lietuvos Respublikos Seimo 2021-12-07 nutarimu Nr. XIV-733 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2022-02-24 dekretu Nr. 1K-872 „Dėl nepaprastosios padėties paskelbimo“, Lietuvos Respublikos Seimo 2022-03-10 nutarimu Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Lietuvos Respublikos Seimo 2022-04-12 nutarimu Nr. XIV-1044 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“).

Vadovaujantis aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo redakcijos 8 straipsniu, vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, - ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo IV skirsnis taip pat reglamentuoja naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimus bei kitas nepaprastąsias priemones, jų nustatymo ir taikymo tvarką nepaprastosios padėties metu.

LR socialinė apsaugos ir darbo ministerija LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2021-08-04 įsakymu Nr. A1-573 „Dėl pavedimo Pabėgėlių priėmimo centrui 2021 metais“ įgaliojo Centrą teikti būtinas socialines paslaugas, apgyvendinimą ir valstybės paramą Centre apgyvendintiems neteisėtai valstybės sieną kirtusiems užsieniečiams, priskiriamiems pažeidžiamų asmenų grupėms (toliau - užsieniečiai), suteikti nemokamą apgyvendinimą, aprūpinti būtiniausiais daiktais, drabužiais, avalyne, patalyne ir pan., sudaryti sąlygas gaminti valgį Centro suteiktose patalpose ir (arba) organizuoti maitinimo paslaugą, teikti valstybės piniginę paramą teisės aktų nustatyta tvarka, sudaryti sąlygas gauti būtinąją medicinos pagalbą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, pagal galimybes užtikrinti socialinių, psichologo, vertimo, užimtumo paslaugų teikimą Pabėgėlių priėmimo centre, organizuoti švietimo, medicinos paslaugų teikimą, mutatis mutandis atlikti kitas Nuostatuose nustatytas funkcijas, būtinas užtikrinti užsieniečių teisių apsaugą, bendradarbiaujant su atsakingomis institucijomis organizuoti Centro teritorijos saugumo užtikrinimą, organizuoti kitų materialinių ir žmogiškųjų išteklių (įskaitant savanorius), reikalingų užsieniečiams apgyvendinti ir paslaugoms suteikti, sutelkimą (įsigijimą, priėmimą, kt.), tvarkyti Centre ar kitose Centro suteiktose gyvenamosiose patalpose gyvenančių užsieniečių registraciją ir apskaitą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro - valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo 2021-09-08 sprendimu Nr. 10V-46 „Dėl užsieniečių apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre“ pavesta Centrui apgyvendinti užsieniečius, kurie vadovaujantis UTPĮ nuostatomis nėra laikomi atvykusiais į Lietuvos Respublikos teritoriją ir kurie apgyvendinami be judėjimo teisės Lietuvos Respublikoje ir yra priskiriami pažeidžiamų asmenų grupėms.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021-08-26 pareiškėjai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir buvo apgyvendinti Pabėgėlių priėmimo centro suteiktose patalpose Rukloje. 2021-12-28 pareiškėjai buvo perkelti į Naujininkų pabėgėlių stovyklą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. 2022-05-27 pareiškėjai pasišalino iš Naujininkų pabėgėlių stovyklos į Vokietiją.

Teismas pažymi, kad pareiškėjai nurodo, jog Naujininkų pabėgėlių priėmimo centre jiems nebuvo užtikrintos tinkamos apgyvendinimo sąlygos, todėl bus nagrinėjamos aplinkybės susijusios su apgyvendinimu Naujininkų pabėgėlių priėmimo centre, t. y. ginčo laikotarpis nuo 2021-12-28 iki 2022-05-27.

Sprendžiant pareiškėjų skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjų nurodytos žalos atsiradimą, dėl kurios būtų būtina priteisti neturtinę žalą.

Pareiškėjai nurodė, kad šeima gyveno viename kambaryje, kurio plotas labai mažas, išeiti į lauką negalėjo laisvai, nes labai dažnai visas pastato aukštas, kuriame gyveno daug šeimų su mažais vaikais, buvo uždaromas durimis darbuotojams ištraukiant durų rankeną, turėjo kartu su dideliu kiekiu kitų asmenų naudotis tais pačiais sanitariniais mazgais, virtuve, skalbimo mašinomis ir visa kita įranga, kuri nebuvo pritaikyta tokiam dideliam žmonių skaičiui aptarnauti, todėl ji nuolat gedo ir lūžo, nebuvo tinkama naudoti.

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo 2021-08-14 sprendimu Nr. 10V-31 patvirtintos „Užsieniečių apgyvendinimo vietų administravimo, vidaus tvarkos ir procedūrinių veiksmų atlikimo taisyklės” (toliau – Taisyklės). Taisyklės taikomos apgyvendinimo vietose, kuriose apgyvendinami užsieniečiai, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis, nėra laikomi atvykusiais į Lietuvos Respublikos teritoriją ir kurie apgyvendinami be judėjimo teisės Lietuvos Respublikoje (2 p.). Apgyvendinimo vieta – teritorija, kurioje yra įrengtos ar pritaikytos apgyvendinimui patalpos (pastatai, patalpos, moduliniai nameliai, palapinės) (3.1 p.). Minėtų taisyklių 22 punkte numatyta, kad vyrai apgyvendinami atskirai nuo moterų; vienos šeimos nariai apgyvendinami kartu; užsieniečiai buvo apgyvendinami susiskirstant į grupes (pagal kilmės valstybę, išpažįstamą religiją ir kitais pagrindais); nelydimi nepilnamečiai užsieniečiai ir pažeidžiami asmenys apgyvendinami atskirai nuo kitų užsieniečių; asmenys, išreiškę norą grįžti į savo kilmės šalį, apgyvendinami atskirai nuo kitų užsieniečių; asmenys, kuriems privaloma izoliacija atvykus į Lietuvos Respubliką ar turėjus sąlytį su COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) sergančiu asmeniu, taip pat asmenys, sergantys užkrečiamosiomis ligoms, dėl kurių nereikalinga hospitalizacija, apgyvendinami atskirai nuo kitų užsieniečių. Taisyklių 23 punkte numatyta, kad apgyvendinimo vietoje užsieniečiams turi būti užtikrinta miegamoji vieta, maitinimas, aprūpinimas higienos priemonėmis ir (ar) kita socialinė pagalba, būtinosios medicinos pagalbos suteikimas.

Iš į bylą pateiktos 2021-08-26 sutarties Nr. 8.21-S115-214 dėl paramos teikimo prieglobsčio prašytojams (Neteisėtiems migrantams) nustatyta, kad tarp pareiškėjų ir Pabėgėlių priėmimo centro sudaryta sutartis dėl paramos teikimo prieglobsčio prašytojams, kurios pagrindu pareiškėjams buvo teikiamos apgyvendinimo ir paramos teikimo paslaugos. Minėtos sutarties pagrindu pareiškėjams suteikta teisė gyventi patalpose, kurios atitinka statybos, higienos ir gaisrinės saugos reikalavimus, bei naudotis materialinėmis priėmimo paslaugomis (2.1 p.), gauti informaciją apie savo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje (2.2 p.), naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba LR vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (2.3 p.), būti aprūpintais būtiniausiais reikmenimis, rūbais, avalyne, higienos reikmenimis, mokyklinėmis priemonėmis pagal Centro patvirtintus normatyvus (2.4 p.), gauti pašalpą maistui; maitinimas centre organizuojamas išmokant nustatytą išmoką, išduodant maisto produktus, kurių vertė neviršija nustatytos išmokos arba pašalpos dydžio, perkant pagaminto maisto pristatymo paslaugą (2.5 p.), gauti vertimo paslaugas pagal galimybes (2.6 p.), gauti psichologo paslaugas pagal galimybę (2.7 p.), vaikams mokytis bendrojo lavinimo mokyklose ir lankyti ikimokyklinio lavinimo įstaigas pagal amžių, brandą ir specialiuosius poreikius Centro patalpose (2.8 p.), Centre atlikti religines apeigas, nepažeidžiant viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių (2.9 p.), naudotis Centro telefonu patalpose, kuriose būtų užtikrintas jų privatumas (pagal galimybes) (2.10 p .), Centre naudotis nemokamu internetu pagal galimybes (2.11 p.), gauti medicininę būtinąją/ skubiąją pagalbą (2.12 p.). Minėtoje sutartyje numatytos ir prieglobsčio prašytojo pareigos: už gautą pašalpą maistui apsirūpinti bei aprūpinti maistu savo šeimos narius (3.1 p.), tausoti patalpas ir jose esantį turtą, laikytis kitų numatytų taisyklių ir saugumo reikalavimų (3.2 p.), atlyginti padarytą žalą (3.3. p.), kiekvieną dieną registruotis pas socialinio darbuotojo padėjėją, atliekantį budėtojo funkciją (3.4 p.), laikytis kitų reikalavimų, susijusių su drausme, viešąją tvarka ir etika (3.5-3.9 p.).

Atsakovės atstovas Pabėgėlių priėmimo centras atsiliepime nurodė ir atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjams buvo suteiktas asmeninio naudojimo 17,65 m² kambarys, kambaryje buvo penkios atskiros lovos (90x200 cm) ir kūdikio lovytė, čiužiniai, šaldytuvas, spinta, lentyna buities priemonėms ir indams, stalas, dvi kėdės, suteikta patalynė, rankšluosčiai, buities ir apyvokos reikmenys, buitinė chemija, švaros ir asmens higienos priemonės. Pastato 3-iame aukšte, kuriame gyveno pareiškėjų šeima, buvo viena bendra virtuvė, dvi vyrams ir moterims atskiros tualeto patalpos, iš kurių kiekvienoje patalpoje po dvi atskiras tualeto kabinas, įrengtos penkios dušo patalpos, iš kurių kiekvienoje po vieną uždarą rakinamą dušo kabiną, koridoriuje įrengta bendra poilsio erdvė su televizoriumi. Pastato 1-ajame aukšte įrengta bendra poilsio erdvė, mini biblioteka, televizorius, vaikų žaidimų erdvė, skirti stalo žaidimai. Teritorijos kieme įrengtos sūpynės, žaidimų erdvė vaikams, vaikams pagal amžių suteikta galimybė važinėtis paspirtukais, dviračiais. Pareiškėjai laisvai ir netrukdomai galėjo naudotis visa Centro teritorija, įskaitant lauko teritoriją - kiemą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

Iš į bylą pateiktų nuotraukų nustatyta, kad patalpos, kuriose buvo apgyvendintos šeimos, buvo pritaikytos asmenų apgyvendinimui, įrengtos tvarkingos bendrojo naudojimo virtuvės, asmenys aprūpinti būtiniausiais namų apyvokos, virtuvės reikmenimis, įrengtos atskiros dušo ir sanitarinio mazgo patalpos, įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai su suoliukais, sportine įranga.

Pareiškėjai nepaneigė atsakovės atstovės pateiktų duomenų, kad pareiškėjai galėjo laisvai judėti Centro teritorijoje bei naudotis visomis pastato bendromis patalpomis, įskaitant lauko teritoriją – kiemą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjai tik deklaratyviai nurodė aplinkybes dėl mažo kambario, negalėjimo laisvai judėti Centro teritorijoje, dėl virtuvės, dušo, tualeto patalpų įrengimo, gendančio inventoriaus, tačiau nenurodė daugiau jokių argumentų ir konkrečių aplinkybių, o tai nesudaro pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Juo labiau, kad atsakovės atstovė nurodė, jog Centre apgyvendinimo sąlygos tinkamos. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti kompetentingų pareigūnų nurodyta informacija.

Pareiškėjai nurodė, kad jiems buvo teikiamas netinkamas maistas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo mėnesį tarp Pabėgėlių priėmimo centro ir UAB „L. B.“ buvo sudaryta apiprekinimo paslaugų teikimo sutartis, minėtos sutarties pagrindu Centro teritorijoje veikė parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti maisto prekių. Centro 2023-10-25 pažyma Nr. G1-870 patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2021-08-27 iki 2022-05-16 pareiškėjams buvo mokamos išmokos maistui, pareiškėjų šeimai per mėnesį buvo skiriama 464,40 Eur suma. Teismas pažymi, kad iš pateiktų duomenų ir paaiškinimų nustatyta, kad Centre nebuvo organizuojamas maitinimas, o joje gyvenantys asmenys patys pirko ir gaminosi maistą, todėl pareiškėjų teiginys, kad dėl apgyvendinimo įstaigos kaltės jų mityba buvo netinkama, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjams Centre buvo sudarytos tinkamos sąlygos patiems įsigyti ir gamintis maistą bendrose virtuvėse, naudotis suteiktais būtiniausiais namų apyvokos, virtuvės reikmenimis. Teismas pažymi, kad Taisyklės taip pat numato užsieniečių teises ir pareigas apgyvendinimo vietose, kur be kita ko numatyta, kad užsieniečiai privalo apgyvendinimo vietose palaikyti švarą ir tvarką, laikytis rimties nuo 22.00 val. iki 6.00 val.

Pareiškėjai nurodė, kad vaikai neturėjo jokio realaus ugdymo nei gimtąja, nei jokia kita kalba.

Pabėgėlių priėmimo centro atstovai paaiškino, kad NPPC stovykloje veikė bevielis internetinis ryšys ir visi užsieniečiai, turėjo galimybę juo naudotis, susisiekti su savo šeimos nariais ir (ar) draugais, stovykloje buvo teikiamos psichologo paslaugos, nustatytu grafiku atsakingi asmenys teikė konsultacijas ugdymo, įsidarbinimo, sveikatos priežiūros ir kitais klausimais, stovykloje pagalbą teikė nevyriausybinės organizacijos: Lietuvos Raudonasis Kryžius, Lietuvos Caritas, Gelbėkit vaikus, menų agentūra „Artscape“, Vilniaus socialinis klubas (Vilnius social club), Raudonos nosys, kurių savanoriai teikė pagalbą užsieniečiams. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2021-09-03 įsakymu Nr. V-1600 „Dėl pavedimo Vilniaus lietuvių namams”, Vilniaus lietuvių namams nuo 2021-10-01 buvo pavesta organizuoti nepilnamečių užsieniečių lietuvių kalbos mokymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-09-01 įsakymu Nr. ISAK -1800 „Dėl užsieniečių ir Lietuvos Respublikos piliečių, atvykusių ar grįžusių gyventi ir 5 dirbti Lietuvos Respublikoje, vaikų ir suaugusiųjų ugdymo išlyginamosiose klasėse ir išlyginamosiose mobiliosiose grupėse tvarkos aprašo patvirtinimo”. Vaikų ugdymas NPPC buvo pradėtas 2021-10-04 mokymams buvo įrengtos klasės, pamokos buvo lankomos.

Atsakovės atstovės nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateikta Psichologo konsultacijų sutartis sudaryta tarp Pabėgėlių priėmimo centro ir psichologo konsultanto. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2021-09-03 įsakymas Nr. V-1600 „Dėl pavedimo Vilniaus lietuvių namams”, kuriame nurodyta, kad pavedama Vilniaus lietuvių namams nuo 2021-10-04 organizuoti nepilnamečių užsieniečių lietuvių kalbos mokymą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad nepagrįstas pareiškėjų argumentas, kad pareiškėjų vaikai neturėjo jokio realaus ugdymo nei gimtąja nei jokia kita kalba.

Pareiškėjai nurodė, kad šeima neturėjo prieigos prie gydytojų paslaugų, kurios yra būtinos mažamečiams vaikams, negavo nei pirminio nei antrinio lygio gydytojų specialistų paslaugų.

Pabėgėlių priėmimo centro atstovai paaiškino, kad remiantis Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-04-08 įsakymu Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo patvirtinimo” visiems užsieniečiams NPPC stovykloje buvo organizuota būtinoji medicinos pagalba. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021-08-11 įsakymu Nr. 30-2073/21 „Dėl įpareigojimo teikti sveikatos priežiūros paslaugas užsieniečiams, neteisėtai kirtusiems Lietuvos Respublikos valstybės sieną“ ir vėlesniais jo pakeitimais, VĮ Antakalnio poliklinika buvo įpareigota užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, įskaitant testavimą ir skiepijimą nuo COVID-19 ligos, užsieniečiams, apgyvendintiems Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. NPPC patalpose buvo įrengtas medicinos kabinetas. VŠĮ Antakalnio poliklinikos medikai atvykdavo nustatytu grafiku ir suteikdavo būtinas medicinines paslaugas, atlikdavo tyrimus užregistruotiems asmenims. Esant poreikiui buvo organizuojamas pacientų gydymas ligoninėje.

Iš į bylą pateiktų pareiškėjų asmens sveikatų istorijų nustatyta, kad pareiškėjai R. A. D. D. buvo ne vieną kartą teikiamos gydytojo akušerio ginekologo ir kitų gydytojų paslaugos, pareiškėjų vaikas H. K. K. Al-T. buvo apžiūrėtas gydytojo dėl dantų būklės ir kitų nusiskundimų, nukreiptas odontologo konsultacijai, pareiškėjų vaikas R. K. K. Al-T. taip pat ne vieną kartą buvo apžiūrėtas gydytojo dėl peršalimo ligų ir kitų nusiskundimų; naujagimiui A. K. K. Al-T. taip pat buvo suteiktos visos medicininės paslaugos (apžiūrėtas ne vieną kartą, paskiepytas privalomais skiepais).

Teismas pažymi, kad patys pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjai R. A. D. D. ligoninėje buvo suteiktos gimdymo paslaugos, pareiškėjų naujagimiui A. Al T. buvo suteiktos gydymo paslaugos, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjų teiginiai, kad negavo sveikatos priežiūros paslaugų atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas R. K. H. Al-T. nepateikia jokių įrodymų, kad sirgo, šiuo metu serga ar apgyvendinimo įstaigoje buvo užkrėstas hepatitu, asmens sveikatos istorijoje tokie duomenys neužfiksuoti.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjų teiginiai, susisiję su jų netinkamu apgyvendinimu Pabėgėlių priėmimo centre, yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, abstraktūs, pareiškėjai nepateikia konkrečių faktinių aplinkybių, taip pat nekonkretizuojama kokie konkrečiai ribojimai buvo pritaikyti, todėl nėra jokių galimybių įvertinti, ar ribojimai buvo taikomi tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų, kurie buvo priimti valdant ekstremaliąsias situacijas ir nepaprastąją padėtį. Kaip anksčiau nustatyta, pareiškėjams buvo suteiktas asmeninis kambarys su bendro naudojimo patalpomis (koridoriais, WC bei dušo patalpomis, virtuve, poilsio kambariais, lauko teritorija), kuriose užtikrintos visos gyvenimui būtinos priemonės, daiktai, baldai, pareiškėjams suteiktos lėšos pragyvenimui, suteiktos visos būtinos paslaugos. Dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjai gyveno faktinio sulaikymo sąlygomis ar kad jų teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas nebuvo užtikrintos. Pažymėtina, kad pareiškėjai, apgyvendinimo laikotarpiu nei atsakingiems darbuotojams, nei administracijai jokių skundų ar reikalavimų dėl gyvenimo sąlygų, suteiktų paslaugų kokybės ar paslaugų stokos, pareiškėjų aprūpinimu būtinomis priemonėmis nenurodė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjų skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjų nurodytos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ataskaitos priimtos ne pareiškėjų atžvilgiu ir ne dėl Pabėgėlių priėmimo centre esančių apgyvendinimo sąlygų, todėl neturi įrodomosios galios. Be to, Seimo kontrolieriaus tyrimo aktai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nei pareiškėjui, nei viešojo administravimo subjektui, kurio sprendimai, veiksmai ar neveikimas buvo skundžiami, tiesiogiai nesukuria nei teisių, nei pareigų.

Pareiškėjai teigia, kad jų laisvė buvo apribota be jokio individualaus sprendimo.

UTPĮ 113 straipsnyje numatyta – „1. Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas šiais pagrindais: 1) kad užsienietis negalėtų be leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką; 2) kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra;3) kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko; 4) kai įtariama, kad užsienietis naudojasi suklastotais dokumentais; 5) kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo; 6) kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti; 7) kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai. 2. Kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).“

140⁸ straipsnyje (galiojusiame ginčo laikotarpiu) numatyta – „3. [...] Užsieniečius, kurie į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, taip pat užsieniečius, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo arba išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina šioje dalyje nurodytose apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabėgėlių priėmimo centre pirmiausia apgyvendinami šioje dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, kurie yra pažeidžiami asmenys. Jeigu šioje dalyje nurodytiems prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietose neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos paslaugos, psichologinė pagalba, prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leidžiama laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietų, kad gautų minėtas paslaugas ar įsigytų maisto produktų, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietų rizika. Teikiant nurodytas paslaugas nepilnamečiams, prioritetas teikiamas paslaugų suteikimui už laikino apgyvendinimo vietos ribų, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietos rizika. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytų prieglobsčio prašytojų ir užsieniečių laikino apgyvendinimo šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, išskyrus Pabėgėlių priėmimo centrą, sąlygas bei tvarką ir laikino išvykimo iš laikino apgyvendinimo vietų tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytų prieglobsčio prašytojų ir užsieniečių laikino apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre sąlygas bei tvarką ir laikino išvykimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.“

UTPĮ 5 straipsnio 6 dalimi (2021-07-13 redakcija) buvo nustatyta, kad „Esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.“ Nacionalinėje teisėje ši priemonė formaliai laikoma ne „sulaikymu“, o „apgyvendinimu“, ir jos taikymui nereikalaujama nei teismo, nei apskritai jokio motyvuoto ir dokumentu įforminto sprendimo.

Pareiškėjų (išskyrus pareiškėją A. Al-T.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje MIGRIS buvo užregistruotas 2021-08-26, teismas daro išvadą, kad iki to laiko Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti kokius nors sprendimus pareiškėjų atžvilgiu.

Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienietis, būdamas pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikia prašymą suteikti prieglobstį, per 48 valandas nuo tokio prašymo pateikimo momento Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, išskyrus prieglobsčio prašytojus, kuriems taikytina šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis arba 77 straipsnio 1 dalis.

Kaip jau nustatyta, Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį, todėl klausimas dėl pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką nebuvo sprendžiamas. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl Migracijos departamento tariamai neteisėtų veiksmų pareiškėjai neturėjo galimybės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, atmetami kaip nepagrįsti, nes Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, iki 2022-01-31 nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimų susijusių su pareiškėjų judėjimo laisvės apribojimu Lietuvos Respublikoje. Tačiau, praėjus 6 mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo MIGRIS ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2022-01-31 ir 2022-02-01 priimtais sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (išskyrus pareiškėjo A. Al-T. atžvilgiu).

Kaip jau nustatyta, Vilniaus apylinkės teismas ir LVAT Migracijos departamento sprendimus, kuriais nuspręsta įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, panaikino dalyse dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo, tačiau teismas pažymi, kad Migracijos departamento sprendimai dėl pareiškėjų apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis, o pareiškėjų skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jie dėl Migracijos departamento tariamo neveikimo ar neteisėtų veiksmų buvo faktiškai sulaikyti ir patyrė reikšmingą neturtinę žalą, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis ir nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023-06-07 nutarimu konstitucinės justicijos byloje Nr. 10-A/2022 pripažinta, kad UTPĮ 5 straipsnio 6 dalis (2021 m. liepos 13 d. redakcija, TAR, 2021-07-22, Nr. 16266) tiek, kiek pagal ją prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.

Teismas pažymi, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį, negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau, pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisė aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs tokio sprendimo, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo pareziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai: asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso) atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jos Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (be kita ko, 2003 m. gruodžio 30 d. 2016 m. balandžio 24 d., 2016 m. balandžio 16 d. nutarimai). Konstitucijoje nėra numatyta, jog dėl to, kad Konstitucinis Teismas atitinkamą teisės aktą (jo dalį) pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, šiems asmenims būtų garantuojama teisė į žalos, padarytos dėl Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto teisės akto taikymo praeityje, atlyginimą.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nesprendė pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką klausimo, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis, o šios nuostatos minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjai nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjų laisvė buvo ribojama būtent dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (UTPĮ 1 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis UTPĮ 65 straipsniu, užsienietis turi teisę kreiptis ir gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje UTPĮ nustatyta tvarka. Pagal UTPĮ 67 straipsnio 1 dalies 2 punktą, prašymas suteikti prieglobstį gali būti pateiktas Migracijos departamentui.

Pagal UTPĮ 76 straipsnio 1 dalį, Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes ir nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika ir nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje, nagrinėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės. Įstatymo 77 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas nagrinėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, kai prieglobsčio prašytojas: 1) atvyko iš saugios kilmės valstybės; 2) prašyme suteikti prieglobstį pateikia tik tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis; 3) siekdamas klaidinti tyrimą, pateikia apie savo asmens tapatybę ar pilietybę klaidinančią informaciją ar suklastotus dokumentus arba nepateikia ar sunaikina informaciją ar dokumentus apie savo asmens tapatybę ar pilietybę, kurie gali turėti esminės įtakos priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo; 4) pateikia prašymą suteikti prieglobstį, kuris yra paremtas prieglobsčio prašytojo pateiktais duomenimis, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi, klaidinantys bei prieštaraujantys surinktai informacijai apie užsieniečio kilmės šalį ir dėl to akivaizdžiai neįtikinami; 5) pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kai neatsirado arba nebuvo pateikta naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad prieglobsčio prašytojas gali atitikti šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus; 6) pateikia prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti priimti ar įvykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę; 7) atsisako leisti paimti jo pirštų atspaudus; 8) dėl rimtų priežasčių gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai arba buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

UTPĮ 81 straipsnis nustato prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės terminus. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, prašymas suteikti prieglobstį turi būti išnagrinėtas iš esmės kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos, o teismui priėmus sprendimą įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš naujo, – kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka. Tokiu atveju prašymas suteikti prieglobstį turi būti išnagrinėtas per 10 darbo dienų nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos arba šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų nustatymo dienos.

Departamento atstovė nurodė, kad Departamentas nusprendė nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės skubos tvarka, vadovaujantis Įstatymo 76 straipsnio 4 dalimi. Išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą, Migracijos departamentas sprendimą dėl šio prašymo priėmė 2021-10-23. Pažymėjo, kad būtent tuo laikotarpiu buvo ekstremali situacija dėl užsieniečių antplūdžio iš Baltarusijos teritorijos, dėl ko Departamentas patyrė keliasdešimt kartų didesnį darbo krūvį, nei iki tol.

Vadovaujantis UTPĮ 81 straipsniu, skubos tvarka nagrinėjami prašymai suteikti prieglobstį turi būti išnagrinėti per 10 darbo dienų nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos arba šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų nustatymo dienos.

Direktyvos 31 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės narės, nedarydamos poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principui, užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta kuo greičiau. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Valstybės narės gali pratęsti šioje dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą ne ilgesniam nei dar devynių mėnesių laikotarpiui, kai: a) atvejis susijęs su sudėtingais faktiniais ir (arba) teisiniais klausimais; b) tarptautinės apsaugos vienu metu prašo daug trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės, todėl praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą; c) uždelsiama akivaizdžiai dėl to, kad prašytojas nevykdo savo pareigų pagal 13 straipsnį. Valstybės narės gali, kai tai tinkamai pagrįsta, viršyti šioje dalyje nustatytus terminus ne daugiau nei trimis mėnesiais, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti tinkamą ir išsamų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Direktyvos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai sprendimo negalima priimti per šešis mėnesius, valstybės narės užtikrina, kad atitinkamam prašytojui: a) būtų pranešta apie uždelsimą ir b) jo prašymu būtų suteikta informacija apie uždelsimo priežastis ir laikotarpį, per kurį tikimasi priimti sprendimą dėl jo prašymo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai (išskyrus pareiškėją A. Al-T.) 2021-08-26 pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Departamentas išnagrinėjo pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir 2021-10-23 priėmė sprendimą Nr. 21M34782, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką, uždrausti pareiškėjams R. K. H. Al-T. ir R. A. D. D. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams R. K. H. Al-T. ir R. A. D. D. 3 metus. Pareiškėjai minėtą sprendimą pagal tuo metu galiojusias Įstatymo nuostatas apskundė Migracijos departamentui. Migracijos departamento 1-oji skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2011-11-15 sprendimu Nr. 6K-1428 nusprendė pareiškėjų skundą patenkinti ir panaikinti Departamento 2021-10-23 sprendimą Nr. 21M34782. Iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų (išskyrus pareiškėją A. Al-T.) prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas 2022-01-05 priėmė sprendimą Nr. 22M60035, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjų prašymai buvo priimti nagrinėti 2021-08-26, o sprendimai dėl prieglobsčio nesuteikimo buvo priimti 2021-10-23, taigi, jų prašymų nagrinėjimo procesas užtruko daugiau nei 20 darbo dienų.

LVAT praktikoje nurodyta, kad Migracijos departamento nurodytos priežastys (ekstremali situacija dėl užsieniečių antplūdžio bei dėl Rusijos karinės agresijos padidėjęs besikreipiančių Ukrainos piliečių skaičius), dėl ko nebuvo išlaikyti nagrinėjimo terminai, nėra laikytinos svarbiomis, pagrįstomis, pateisinančiomis jų praleidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje eA-1093-1047-2023).

Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės politiką migracijos srityje, t. y. užtikrinti Europos Sąjungos laisvo asmenų judėjimo principo, vizų, imigracijos, prieglobsčio, taip pat kitų užsieniečių teisinės padėties nuostatų įgyvendinimą. Siekdamas jam nustatyto veiklos tikslo, Migracijos departamentas, be kitų jam teisės aktuose įtvirtintų funkcijų, nagrinėja asmenų prašymus, pranešimus ir skundus, priima sprendimus dėl juose keliamų klausimų. Nagrinėdamas asmenų prašymus ir skundus, Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo laikytis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, efektyvumo principų. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas nesilaikė terminų dėl prašymų nagrinėjimo skubos tvarka.

Teismas pažymi, kad Departamentas laiku neįgyvendino pareigos išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Įstatyme nustatytu terminu. Maksimalūs prieglobsčio prašymo nagrinėjimo terminai skirti apsaugoti prieglobsčio prašytojo teises. Dėl ilgų procedūrų prieglobsčio prašytojai gali jaustis nežinioje dėl savo teisinės padėties. Nepagrįstai ilgos procedūros pažeidžia Europos Sąjungos gero administravimo principą ir teisę būti išklausytam per protingą laiką, ką įtvirtina Europos pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnis. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, šalių procesinius dokumentus, teismas daro išvadą, kad neteisėti Departamento veiksmai yra nustatyti, t. y. Įstatymu nustatytu terminu pareiškėjų prašymas suteikti jiems prieglobstį nebuvo išnagrinėtas. Departamento nurodytos priežastys (išaugęs darbo krūvis dėl neteisėtų migrantų prašymų gausos ir pan.) negali pagrįsti praleisto termino, dėl ko nebuvo išlaikyti prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo terminai, jos nėra laikytinos svarbiomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis termino praleidimą.

Pažymėtina, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, įskaitant ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Neturtinė žala gali būti įrodinėjama pareiškėjų paaiškinimais, nes tokį įrodymą tinkamu pripažįsta teismų praktika, jeigu byloje yra kitokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie patirtą žalą (LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-95/2009 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų apie pareiškėjų patirtus išgyvenimus, tačiau teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais yra susiję bendri pareiškėjų išgyvenimai, nepatogumai, nežinomybė, kuriuos pareiškėjai jautė dėl neteisėto ir nepagrįsto Departamento neveikimo.

Apibendrinant, teismo vertinimu, egzistuoja priežastinis ryšys tarp Departamento neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos, t. y. dėl neteisėto Departamento neveikimo pareiškėjai patyrė neigiamų išgyvenimų, įskaitant stresą, nežinomybę, baimę dėl ateities ir savo saugumo, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos neturtinės žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra nuosekli. Teismui konstatavus civilinės atsakomybės sąlygas gali būti apsiribojama jo teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1492-520/2019, 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2390-662/2020 ir kt.) arba priteisiama konkreti pinigų suma (LVAT 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3634-968/2019; 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1369-629/2019 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad fakto, jog Departamentas pažeidė teisės aktuose nustatytą pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo terminą, konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismo vertinimu, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu pažeidimo pripažinimas (satisfakcija) yra adekvatus pareiškėjų atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui teisių gynimo būdas ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Pagal UTPĮ 67 straipsnio 2 dalį užsienietis asmeniškai pateikia prašymą suteikti prieglobstį. Nepilnamečių šeimos narių vardu prašymą gali pateikti vienas iš pilnamečių šeimos narių. Nelydimo nepilnamečio užsieniečio arba neveiksnaus užsieniečio vardu prašymą gali pateikti jo atstovas.

UTPĮ 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prieglobsčio prašytojas be leidimo išvyko iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Pabėgėlių priėmimo centro ar kitos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka paskirtos apgyvendinimo vietos arba negrįžo į šias apgyvendinimo vietas ilgiau kaip 72 valandas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. Al-T. gimė Lietuvoje (duomenys neskelbtini), 2022-05-09 Pažyma dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo patvirtina, kad kūdikio tėvai 2022-05-06 pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, šis prašymas MIGRIS užregistruotas 2022-05-06. Pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos pasišalino 2022-05-27.

Departamento atstovė paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas A. Al-T. gimė jau po Migracijos departamento 2022-01-05 sprendimo Nr. 22M60035 priėmimo, todėl šiame sprendime dėl objektyvių priežasčių minėto pareiškėjo teisinė padėtis nebuvo sprendžiama. Pareiškėjų šeima (įskaitant ir A. Al-T.) 2022-05-27 pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro Vilniuje ir išvyko iš Lietuvos Respublikos, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 85 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2022-06-02 priėmė sprendimą Nr. 22S77174, kuriuo nusprendė nutraukti pareiškėjo A. Al-T. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Departamentas iki 2022-05-06 neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjo A. Al-T. apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintina iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjų R. K. H. Al-T., R. A. D. D., M. K. K. K., R. K. K. Al-T., H. K. K. Al-T. teisė, jog teisės aktų nustatytais terminais būtų priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl jų pateikto prašymo suteikti prieglobstį, buvo pažeista. Likusi pareiškėjų skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Likusieji pareiškėjų ir atsakovių argumentai laikytini pertekliniais, neturi lemiamos teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999- 01- 21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P252-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsakovas Pabėgėlių priėmimo centras prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymi, kad kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). Administracinių bylų teisenos įstatymas neriboja savivaldos institucijų, esančių bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamai advokato. Ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies. Kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis kaip taisyklė susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą arba veiksmus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, be kita ko, ir nuosavybės.

Veikdamas viešojo administravimo srityje, o taip pat ir civilinių teisinių santykių srityje šis subjektas, kaip taisyklė, remiasi žmogiškaisiais resursais, kurių pagalba užtikrinamas institucijų funkcijų vykdymas įvairiose srityse. Tuo tikslu formuojami specialūs kvalifikuotų valstybės tarnautojų ir darbuotojų struktūriniai padaliniai. Jiems skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Valstybės tarnautojai ar darbuotojai, būdami savo srities profesionalais, kaip taisyklė, yra pajėgūs atstovauti institucijai teismuose ir tik išimtinais atvejais, kai yra pagrindas konstatuoti tokį teisminio ginčo specifiškumą ir/ar jo sudėtingumą, kad advokatų pasitelkimas institucijų atstovavimui teismuose būtų vertintinas kaip būtinas, o institucijos patirtos bylinėjimosi išlaidos pateisinamos tuo būtinumu ir priteisiamos.

Šioje byloje teismas neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėtas ginčas priskirtinas prie itin specifinių ir/ ar sudėtingų faktų vertinimo bei teisės taikymo aspektais. Dėl nurodytų argumentų teismas prieina prie išvados, kad Pabėgėlių priėmimo centro patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje neatitinka jų būtinumo kriterijaus, todėl atsakovo Pabėgėlių priėmimo centro prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 133–134 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjų R. K. H. Al-T., R. A. D. D., M. K. K. K., R. K. K. Al-T., H. K. K. Al-T. teisė, jog teisės aktų nustatytais terminais būtų priimtas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas dėl jų pateikto prašymo suteikti prieglobstį, buvo pažeista.

Likusią pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Pabėgėlių priėmimo centro prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.