Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. K. H. A.-T., R. A. D. D., M. K. K. K., R. K. K. A.-T., H. K. K. A.-., A. K. K. A.-T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. K. H. A.-T., R. A. D. D., M. K. K. K., R. K. K. A.-T., H. K. K. A.-., A. K. K. A.-T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pabėgėlių priėmimo centro ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) piliečiai, R. K. H. A.-T. (toliau – ir pareiškėjas) ir R. A. D. D. (toliau – pareiškėja) bei jų nepilnamečiai vaikai M. K. K. K., R. K. K. A.-T., H. K. K. A.-T. ir A. K. K. A.-T. (toliau visi kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš Lietuvos Respublikos R. K. H. A.-T. ir R. A. D. D. naudai po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, M. K. K. K., R.K. K. A.-T., H. K. K. A.-T. ir A. K. K. A.-T. (toliau – ir vaikai) naudai po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie 2021 m. rugpjūčio 20 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos–Baltarusijos Respublikos valstybinę sieną ir buvo sulaikyti pasieniečių. Pareiškėjai (išskyrus A. A. T.) 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai buvo apgyvendinti Vilniaus Pabėgėlių priėmimo centre, t. y. Naujininkų pabėgėlių stovykloje, buvusiose moterų kalėjimo patalpose ir teritorijoje (toliau – ir Centras Naujininkuose, Centras, atsakovo atstovas). Pareiškėjai gyveno viename kambaryje, kurio durys buvo be rankenos, todėl jie negalėjo laisvai išeiti į lauke esantį, aukšta tvora aptvertą, kiemą. Pastato, kuriame buvo apgyvendinti pareiškėjai, darbuotojai dažnai ištraukdavo durų rankeną, kad pastate gyvenantys asmenys negalėtų išeiti. Pareiškėjai negavo gydytojų paslaugų, kurios buvo būtinos mažamečiams vaikams, vaikai neturėjo jokio realaus ugdymo nei gimtąja, nei jokia kita kalba. Pareiškėjams buvo tiekiamas netinkamas maistas, jie buvo priversti badauti. Pareiškėjai kartu su dideliu kiekiu kitų asmenų naudojosi tais pačiais sanitariniais mazgais, virtuve, tomis pačiomis skalbimo mašinomis ir visa kita įranga, kuri nebuvo pritaikyta tokiam dideliam žmonių skaičiui aptarnauti, todėl buitinė technika nuolat gedo ir lūžo, nebuvo tinkama naudoti. Saugumo departamento pareigūnai nuolat darė moralinį spaudimą, kad pareiškėjai savanoriškai grįžtų į (duomenys neskelbtini). Viešosios įstaigos (toliau – ir VŠĮ) Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose (toliau – ir Santaros klinikos) (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjo ir pareiškėjos sūnus A. A. T. (toliau – ir kūdikis). Pareiškėja ir jos kūdikis gavo tik būtiniausią pagalbą, gimdymo metu pareiškėja buvo palikta visiškai viena be šeimos narių ar galinčio ją suprasti asmens, su gydytoju ji tegalėjo susikalbėti rankų ženklais. Grįžus iš ligoninės į Centrą dėl kūdikio sveikatos buvo kreiptasi į Centro administraciją, tačiau tik praėjus keletui dienų buvo iškviesta greitoji pagalba, kuri išvežė kūdikį be pareiškėjos į Santaros klinikas. Centro darbuotojai ignoravo pareiškėjų prašymus leisti pareiškėjai vykti kartu su kūdikiu. Gimusiam kūdikiui ilgą laiką nebuvo išduotas jo gimimą liudijantis dokumentas, nebuvo užregistruotas prašymas jo vardu suteikti prieglobstį.

3. Pareiškėjai teigė, kad jie nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d. iki 2022 m. balandžio 26 d. gyveno nežmoniškomis faktinio sulaikymo sąlygomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinėje byloje Nr. ITS-102-871/2022 tenkino pareiškėjų skundą ir suteikė pareiškėjui teisę išvykti už Centro teritorijos ribų, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarties administracinės bylos Nr. A-2401-629/2022 pagrindu pareiškėjai ir vaikams taip pat buvo suteikta teisė išvykti už Centro stovyklos teritorijos ribų. Pareiškėjų teigimu, ilgalaikis sulaikymas padarė neigiamą įtaką visų šeimos narių psichologinei savijautai ir sveikatos būklei. Pareiškėjai tikėjosi gauti prieglobstį, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2614-654/2022 atmetė pareiškėjų ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalavimų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovo atstovas) apeliacinius skundus ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjams nesuteiktas prieglobstis, tačiau panaikino Departamento sprendimą išsiųsti pareiškėjus į kilmės šalį. Pasak pareiškėjų, dėl teismo priimto sprendimo jie buvo palikta visiškoje nežinioje ir dviprasmybėje – teismo sprendimu buvo pripažinta, kad grąžinti pareiškėjus į kilmės šalį negalima, tačiau prieglobstis jiems taip pat nebuvo suteiktas, todėl jų teisinis statusas po teismo sprendimo tapo itin nepalankus, pareiškėjai tapo nelegaliais migrantais, turinčiais teisę negrįžti į kilmės šalį. Tokiu teisiniu statusu ir neturėdami asmens dokumentų pareiškėjai neturėjo jokių galimybių adaptuotis Lietuvoje, pareiškėjai neturėjo sveikatos draudimo ir negalėjo gauti nemokamų sveikatos paslaugų. Pareiškėjui po gyvenimo priverstinai ribojant jo laisvę Lietuvoje ir netinkamo maisto pablogėjo sveikata, jis buvo užkrėstas (duomenys neskelbtini). Visiems pareiškėjų šeimos nariams atsirado sveikatos negalavimų ir didelių psichologinių problemų.

4. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) kontrolieriaus pažymoje dėl apgyvendinimo sąlygų Kybartų ir Medininkų užsieniečių registracijos centruose nurodyti reikšmingi kriterijai, kuriais remiantis apgyvendinimo sąlygos centruose laikytinos nežmoniškomis.

5. Pareiškėjų vertinimu, Lietuvos valstybės institucijos sąmoningai sudarė tokias sąlygas, jog pareiškėjai buvo priversti pasitraukti į aplinką, kuri nebuvo taip demonstratyviai priešiška jiems. Pareiškėjai mano, kad Lietuvos valstybė, laikydama juos faktinio sulaikymo sąlygomis nežinioje daugiau nei aštuonis mėnesius be faktinio, o kaip paaiškėjo po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2023 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. KT53-A-N6/2023, bylos Nr. 10-A/2022, ir be teisinio pagrindo – elgėsi su pareiškėjais netinkamai, pažeidė ir nepagrįstai apribojo jų teises, tokiu būdu jiems sukeliant reikšmingą neturtinę žalą.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Centras atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjai po prieglobsčio prašymų pateikimo buvo apgyvendinti Centro suteiktose patalpose Rukloje, 2021 m. gruodžio 28 d. pareiškėjai buvo perkelti į Centro patalpas Naujininkuose. Pareiškėjai 2022 m. gegužės 27 d. pasišalino iš Centro Naujininkuose ir išvyko į Vokietiją. Pareiškėjams gyvenant Centre Naujininkuose buvo suteiktas asmeninio naudojimo 17,65 kv. m kambarys. Kambaryje buvo penkios atskiros lovos (90 x 200 cm) ir kūdikio lovytė, čiužiniai, šaldytuvas, spinta, lentyna buities priemonėms ir indams, stalas, dvi kėdės. Pareiškėjams buvo suteikta patalynė, rankšluosčiai, buities ir apyvokos reikmenys, buitinė chemija, švaros ir asmens higienos priemonės. Chemija, švaros ir asmens higienos priemonės papildomos kartą per mėnesį. Centro pastato trečiame aukšte, kuriame gyveno pareiškėjų šeima, buvo viena bendra virtuvė, dvi vyrams ir moterims atskiros tualeto patalpos, iš kurių kiekvienoje patalpoje po dvi atskiras tualeto kabinas, buvo įrengtos penkios dušo patalpos, iš kurių kiekvienoje po vieną uždarą rakinamą dušo kabiną, koridoriuje įrengta bendra poilsio erdvė su televizoriumi. Pastato pirmame aukšte įrengta bendra poilsio erdvė, mini biblioteka, televizorius, vaikų žaidimų erdvė, stalo žaidimai. Teritorijos kieme įrengtos sūpynės, žaidimų erdvė vaikams. Taip pat vaikams pagal amžių suteikta galimybė važinėtis paspirtukais, dviračiais.

8. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjai galėjo laisvai judėti Centro teritorijoje ir naudotis visomis pastato bendromis patalpomis, įskaitant lauko teritoriją – kiemą, tačiau iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2401-629/2022 priėmimo pareiškėjai neturėjo teisės išvykti už Centro teritorijos ribų, išskyrus atvejus, kai tai buvo daroma organizuojant skubią būtinąją medicininę pagalbą bei lydint atsakingam darbuotojui. Centro teritorijoje veikė parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti maisto prekių, pareiškėjams buvo mokamos išmokos maistui. Centre apgyvendintiems asmenims buvo sudarytos sąlygos patiems įsigyti ir gamintis maistą bendrose virtuvėse, naudotis suteiktais būtiniausiais namų apyvokos, virtuvės reikmenimis. Taip pat pareiškėjai buvo aprūpinti reikalingomis priemonėmis patalpų valymui, buvo sudaryti bendrų patalpų tvarkymo grafikai, taigi patys asmenys taip pat turėjo pareigą palaikyti švarą bendrose ir asmeninėse patalpose. Pareiškėjai patys pirko ir gaminosi maistą bei savo mityba rūpinosi savarankiškai. Centro stovykloje dirbo Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros darbuotojai, kurie teikė operatyvinę ir techninę paramą gyventojams. Centro patalpose taip pat buvo įrengtas medicinos kabinetas. VšĮ Antakalnio poliklinikos medikai atvykdavo nustatytu grafiku ir suteikdavo būtinas medicinines paslaugas, atlikdavo tyrimus užregistruotiems asmenims. Esant poreikiui buvo organizuojamas pacientų gydymas ligoninėje. Pareiškėjai ligoninėje buvo suteiktos gimdymo paslaugos, pareiškėjos kūdikiui taip pat buvo suteiktos gydymo paslaugos. Centre veikė bevielis interneto ryšys ir visi užsieniečiai turėjo galimybę juo naudotis, susisiekti su savo šeimos nariais ir (ar) draugais, buvo teikiamos psichologo paslaugos, atsakingi asmenys teikė konsultacijas ugdymo, įsidarbinimo, sveikatos priežiūros ir kitais klausimais. Centre pagalbą teikė nevyriausybinės organizacijos. Vaikų ugdymas Centre buvo pradėtas 2021 m. spalio 4 d. Mokymams buvo įrengtos klasės, pamokos buvo lankomos.

9. Atsakovo atstovo vertinimu, Centras tinkamai įvykdė teisės aktų reikalavimus ir suteikė pareiškėjams tinkamas gyvenimo sąlygas jų buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką laikotarpiu Departamentas susidūrė su precedento neturinčiu migrantų antplūdžiu iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, dėl to Departamentas patyrė keliasdešimt kartų didesnį darbo krūvį nei iki tol.

12. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Departamentas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjų apgyvendinimo, vykdė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 140⁸ straipsnio reikalavimus. Departamentas pareiškėjų 2021 m. rugpjūčio 26 d. prašymą suteikti jiems prieglobstį nagrinėjo iš esmės skubos tvarka vadovaudamasis Įstatymo 76 straipsnio 4 dalimi, sprendimas netenkinti prieglobsčio prašymo buvo priimtas 2021 m. spalio 23 d., t. y. per du mėnesius, kas atsižvelgiant į ženkliai padidėjusį darbo krūvį, laikytina protingu ir pagrįstu terminu sprendimui priimti. (duomenys neskelbtini) gimus pareiškėjui A. A.-T. ir jo tėvams pateiktus prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, šis prašymas Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) buvo užregistruotas 2022 m. gegužės 6 d., tačiau dėl to, kad pareiškėjai su visa šeima pasišalino iš Lietuvos Respublikos, Departamentas Įstatyme nustatyta tvarka nutraukė šio prašymo nagrinėjimą.

13. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal pareiškėjų atvykimo į Lietuvą metu galiojusio Įstatymo nuostatas Departamentas neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų. Tačiau, praėjus šešiems mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo MIGRIS ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. vasario 1 d. sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Departamento sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjai gali pasislėpti ir bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, pasitvirtino – pareiškėjai, turėdami judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, nelaukdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutinio sprendimo dėl jų prieglobsčio prašymo, pasišalino iš Lietuvos Respublikos ir išvyko į Vokietiją (tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas dar 2015 m. Vokietijoje prašė prieglobsčio, tačiau gavo neigiamą atsakymą).

14. Atsakovo atstovo vertinimu, Departamento sprendimai dėl pareiškėjų apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis, o pareiškėjų skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jie dėl Departamento neveikimo ar neteisėtų veiksmų buvo faktiškai sulaikyti ir patyrė reikšmingą neturtinę žalą, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis ir nesudaro pagrindo tenkinti jų skundą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Ministerijos kompetencija šiuo atveju apsiribojo socialinės paramos teikimo organizavimu užsieniečiams, priskiriamiems pažeidžiamų asmenų grupėms, ir materialinių bei žmogiškųjų išteklių, reikalingų jiems apgyvendinti telkimu. Ministerija migrantų apgyvendinimo procese nedalyvauja, t. y. nepriima sprendimų dėl konkrečių asmenų apgyvendinimo.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo apgyvendinti pareiškėjai, buvo pritaikytos asmenims apgyvendinti ir toliau buvo palaipsniui remontuojamos, jas pritaikant šeimų poreikiams. Užsieniečiams Centre buvo sudarytos sąlygos patiems gamintis maistą, įrengtos bendrojo naudojimo virtuvės, asmenys aprūpinti būtiniausiais namų apyvokos, virtuvės reikmenimis. VšĮ Antakalnio poliklinika užsieniečiams, apgyvendintiems Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, buvo įpareigota užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, įskaitant testavimą ir skiepijimą nuo COVID-19 ligos. Centre buvo įrengtas medicinos kabinetas, visi norintys gauti medicinines paslaugas asmenys buvo registruojami, nėščiosioms moterims atliekami tyrimai, tačiau buvo susidurta su eilių gauti reikiamas paslaugas problema, nors Centro stovyklą aptarnaujantys VŠĮ Antakalnio poliklinikos medikai atvykdavo nustatytu grafiku. Vaikų ugdymas Centre buvo pradėtas 2021 m. spalio 4 d.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VRM buvo įsteigta formuoti valstybės politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą ministrui pavestose valdymo srityse. VRM nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 7.8 papunktyje nustatyta, kad VRM yra atsakinga už valstybės politikos migracijos srityje formavimą. Taigi VRM kompetencija šiuo atveju apsiriboja tik valstybės politikos migracijos srityje formavimu ir neapima veiksmų migracijos srityje įgyvendinimo.

II.

20. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. vasario 20 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų skundą – pripažino, kad pareiškėjų teisė, jog teisės aktų nustatytais terminais būtų priimtas Departamento sprendimas dėl jų pateikto prašymo suteikti prieglobstį, buvo pažeista.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės yra grindžiamas Centro neteisėtais veiksmais dėl netinkamų apgyvendinimo sąlygų ir Departamento neteisėtais veiksmais (neveikimu) dėl nepagrįstai ilgai neišnagrinėto prieglobsčio prašymo bei sulaikymo be teisinio pagrindo.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl netinkamų apgyvendinimo sąlygų Centre, akcentavo, kad pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d. iki 2022 m. gegužės 27 d., buvo paskelbta ekstremalioji situacija dėl naujo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės (paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“), ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio iš Baltarusijos Respublikos (paskelbta Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“) ir nepaprastoji padėtis (įvesta Seimo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Seimo 2021 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. XIV-733 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2022 m. vasario 24 d. dekretu Nr. 1K-872 „Dėl nepaprastosios padėties paskelbimo“, Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Seimo 2022 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. XIV-1044 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“).

23. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo redakcijos 8 straipsniu, vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo IV skirsnis taip pat reglamentuoja naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimus bei kitas nepaprastąsias priemones, jų nustatymo ir taikymo tvarką nepaprastosios padėties metu.

24. Teismas byloje nustatė, kad Ministerijos ministro 2021 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-573 „Dėl pavedimo Pabėgėlių priėmimo centrui 2021 metais“ Centras buvo įgaliotas teikti būtinas socialines paslaugas, apgyvendinimą ir valstybės paramą Centre apgyvendintiems neteisėtai valstybės sieną kirtusiems užsieniečiams, priskiriamiems pažeidžiamų asmenų grupėms; VRM ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 10V-46 „Dėl užsieniečių apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre“ Centrui buvo pavesta apgyvendinti užsieniečius, kurie vadovaujantis UTPĮ nuostatomis nėra laikomi atvykusiais į Lietuvos Respublikos teritoriją ir kurie apgyvendinami be judėjimo teisės Lietuvos Respublikoje ir yra priskiriami pažeidžiamų asmenų grupėms.

25. Teismas nurodė, kad pareiškėjai (išskyrus A. A.-T.), 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir buvo apgyvendinti Centro suteiktose patalpose Rukloje. 2021 m. gruodžio 28 d. pareiškėjai buvo perkelti į Centro suteiktas patalpas Naujininkuose, o 2022 m. gegužės 27 d. pareiškėjai pasišalino iš Centro Naujininkuose į Vokietiją. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai skunde tvirtino, jog būtent Centre Naujininkuose jiems nebuvo užtikrintos tinkamos apgyvendinimo sąlygos, vertino, jog byloje bus nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų apgyvendinimu Centre Naujininkuose, t. y. nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki 2022 m. gegužės 27 d.

26. Teismas, įvertinęs byloje pateiktas Centro Naujininkuose nuotraukas ir Centro pateiktus duomenis, darė išvadą, kad patalpos, kuriose buvo apgyvendintos šeimos, buvo pritaikytos asmenų apgyvendinimui, įrengtos tvarkingos bendrojo naudojimo virtuvės, asmenys aprūpinti būtiniausiais namų apyvokos, virtuvės reikmenimis, įrengtos atskiros dušo ir sanitarinio mazgo patalpos, įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai su suoliukais, sportine įranga. Teismo vertinimu, pareiškėjai nepaneigė Centro pateiktų duomenų, jog jie galėjo laisvai judėti Centro teritorijoje bei naudotis visomis pastato bendromis patalpomis, įskaitant lauko teritoriją – kiemą. Pareiškėjai tik deklaratyviai nurodė aplinkybes dėl mažo kambario, negalėjimo laisvai judėti Centro teritorijoje, dėl virtuvės, dušo, tualeto patalpų įrengimo, gendančio inventoriaus, tačiau nepateikė daugiau jokių argumentų ir konkrečių aplinkybių, todėl vien pareiškėjų teiginiai nesudaro pagrindo vertinti, kad jiems buvo padaryta žala.

27. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad jiems buvo tiekiamas netinkamas maistas. Teismas nurodė, kad 2021 m. rugsėjo mėnesį tarp Centro ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lobby Baltic“ buvo sudaryta apiprekinimo paslaugų teikimo sutartis, minėtos sutarties pagrindu Centro teritorijoje veikė parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti maisto prekių. Centro 2023 m. spalio 25 d. pažyma Nr. G1-870 patvirtina, kad nuo 2021 m. rugpjūčio 27 d. iki 2022 m. gegužės 16 d. pareiškėjams buvo mokamos išmokos maistui, pareiškėjų šeimai per mėnesį buvo skiriama 464,40 Eur suma. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad Centre nebuvo organizuojamas maitinimas, Centre gyvenantys asmenys patys pirko ir gaminosi maistą, todėl pareiškėjų teiginį, kad dėl apgyvendinimo įstaigos kaltės jų mityba buvo netinkama, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjams Centre buvo sudarytos tinkamos sąlygos patiems įsigyti ir gamintis maistą bendrose virtuvėse, naudotis suteiktais būtiniausiais namų apyvokos, virtuvės reikmenimis. Užsieniečiams taip pat buvo nustatyta teisė ir pareiga apgyvendinimo vietose palaikyti švarą ir tvarką, laikytis rimties nuo 22.00 val. iki 6.00 val.

28. Teismas dėl pareiškėjų teiginių, kad vaikai neturėjo jokio realaus ugdymo nei gimtąja, nei jokia kita kalba, nurodė, jog vaikų ugdymas Centre buvo pradėtas 2021 m. spalio 4 d. Centre veikė bevielis interneto ryšys ir visi užsieniečiai, turėjo galimybę juo naudotis, susisiekti su savo šeimos nariais ir (ar) draugais, stovykloje buvo teikiamos psichologo paslaugos, nustatytu grafiku atsakingi asmenys teikė konsultacijas ugdymo, įsidarbinimo, sveikatos priežiūros ir kitais klausimais, stovykloje pagalbą teikė nevyriausybinės organizacijos, todėl užsieniečių ir jų vaikų socialine gerove buvo rūpinamasi.

29. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius dėl gydymo paslaugų, nurodė, kad pareiškėjai buvo ne vieną kartą teikiamos gydytojo akušerio ginekologo ir kitų gydytojų paslaugos, pareiškėjų vaikas H. K. K. A.-T. buvo apžiūrėtas gydytojo dėl dantų būklės ir kitų nusiskundimų, nukreiptas odontologo konsultacijai, pareiškėjų vaikas R. K. K. A.-T. taip pat ne vieną kartą buvo apžiūrėtas gydytojo dėl peršalimo ligų ir kitų nusiskundimų; kūdikiui A. K. K. A.-T. taip pat buvo suteiktos visos medicininės paslaugos (apžiūrėtas ne vieną kartą, paskiepytas privalomais skiepais). Teismas pažymėjo, kad patys pareiškėjai nurodė, jog pareiškėjai ligoninėje buvo suteiktos gimdymo paslaugos, kūdikiui buvo suteiktos gydymo paslaugos, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų teiginius, kad jie negavo sveikatos priežiūros paslaugų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, jog sirgo, šiuo metu serga ar apgyvendinimo įstaigoje buvo užkrėstas (duomenys neskelbtini), asmens sveikatos istorijoje tokie duomenys neužfiksuoti.

30. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodytos Seimo kontrolierių įstaigos ataskaitos buvo priimtos ne dėl pareiškėjų ir ne dėl Centre Naujininkuose esančių apgyvendinimo sąlygų, todėl neturi įrodomosios galios. Be to, Seimo kontrolieriaus tyrimo aktai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nei pareiškėjui, nei viešojo administravimo subjektui, kurio sprendimai, veiksmai ar neveikimas buvo skundžiami, tiesiogiai nesukuria nei teisių, nei pareigų.

31. Teismas dėl pareiškėjų teiginių, susijusių su neteisėtu jų laisvės apribojimu, pažymėjo, kad pareiškėjų (išskyrus A. A.-T.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo užregistruotas 2021 m. rugpjūčio 26 d., taigi iki to laiko Departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo dėl pareiškėjų priimti kokių nors sprendimų. Departamentas nusprendė pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį, todėl klausimas dėl jų įleidimo į Lietuvos Respubliką nebuvo sprendžiamas. Teismas atmetė pareiškėjų teiginius, kad dėl Departamento galbūt neteisėtų veiksmų jie neturėjo galimybės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes teismas vertino, jog Departamentas iki 2022 m. sausio 31 d. nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimų, susijusių su pareiškėjų judėjimo laisvės apribojimu Lietuvos Respublikoje. Tačiau, praėjus šešiems mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo MIGRIS ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl jų prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. vasario 1 d. sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

32. Teismas akcentavo, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino minėtų Departamento sprendimų dalis dėl pareiškėjų judėjimo laisvės ribojimo, tačiau Departamento sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis (t. y. priimti iki Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimo konstitucinės justicijos byloje Nr. 10-A/2022, kurioje pripažinta, jog UTPĮ 5 straipsnio 6 dalis (2021 m. liepos 13 d. redakcija, TAR, 2021 m. liepos 22 d., Nr. 16266) tiek, kiek pagal ją prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 20 straipsniui), o pareiškėjų skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jie dėl Departamento neveikimo ar neteisėtų veiksmų buvo faktiškai sulaikyti ir patyrė reikšmingą neturtinę žalą, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis.

33. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas nesprendė pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką klausimo, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis, o šios nuostatos minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

34. Teismas nustatė, kad pareiškėjų (išskyrus A. A.-T.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo priimtas nagrinėti 2021 m. rugpjūčio 26 d., o sprendimai dėl prieglobsčio nesuteikimo priimti 2021 m. spalio 23 d., taigi buvo pažeistos UTPĮ 81 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios, kad prašymas suteikti prieglobstį, nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka, turi būti išnagrinėtas per 10 darbo dienų nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos arba šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų nustatymo dienos. Įvertinęs tai, kad Departamentas laiku neįgyvendino pareigos išnagrinėti pareiškėjų (išskyrus A. A.-T.) prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Įstatyme nustatytu terminu, teismas sprendė, kad šiuo aspektu yra pagrindas pripažinti Departamento neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, Departamento nurodytos priežastys (išaugęs darbo krūvis dėl neteisėtų migrantų prašymų gausos ir panašiai) negali pagrįsti praleisto termino, minėtos priežastys nėra laikytinos svarbiomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis termino praleidimą.

35. Teismas sprendė, kad šiuo atveju fakto, jog Departamentas pažeidė teisės aktuose nustatytą pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo terminą, konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismo vertinimu, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu pažeidimo pripažinimas (satisfakcija) yra adekvatus pareiškėjo teisių gynimo būdas ir šiuo požiūriu yra teisingas.

36. Teismas dėl A. A.-T. vardu jo tėvų (pareiškėjo ir pareiškėjos) pateikto prašymo suteikti prieglobstį nurodė, kad A. A.-T. gimė Lietuvoje (duomenys neskelbtini), o 2022 m. gegužės 6 d. jo tėvai pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, šis prašymas MIGRIS užregistruotas 2022 m. gegužės 6 d. Pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos pasišalino 2022 m. gegužės 27 d., todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 85 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2022 m. birželio 2 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 22S77174, kuriuo nusprendė nutraukti A. A.-T. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

37. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjų (išskyrus A. A.-T.) teisė, jog teisės aktų nustatytais terminais būtų priimtas Departamento sprendimas dėl jų pateikto prašymo suteikti prieglobstį, buvo pažeista, likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III.

38. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

39. Pareiškėjų teigimu, teismas neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, nes šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi bylose dėl įkalinimo sąlygų suformuotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pareiškėjai nurodo, kad Centre galiojusios vidaus tvarkos taisyklės, kaip jos buvo paaiškintos žodžiu pareiškėjams, draudė patalpas filmuoti, fotografuoti ir viešinti vaizdus. Toks pats draudimas galiojo ir lankytojams. Ilgą laiką pareiškėjų turimi telefonai buvo kontroliuojami juos paimant, todėl gyventojai bijojo fiksuoti gyvenimo sąlygas, dėl to pareiškėjai neturi galimybės įrodyti detaliais rašytiniais įrodymais savo teiginių apie konkrečias apgyvendinimo sąlygas, o Centro viešai pateikiama informacija yra subjektyviai ir selektyviai atrinkta, neatitinkanti realybės. Centras pateikė įrodymus, kurie nėra konkrečiai susiję su pareiškėjais ir nepagrindžia būtent jų nurodytų faktinių aplinkybių egzistavimo, o yra bendro pobūdžio teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turinčios šalies pateikti įrodymai, žinant, jog pareiškėjai objektyviai neturi galimybės pateikti įrodymų.

40. Pareiškėjai nurodo, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo tik aplinkybes, susijusias su apgyvendinimu Centre Naujininkuose, t. y. laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki 2022 m. gegužės 27 d., nors pareiškėjai skunde teigė, kad visą jų faktinio sulaikymo laikotarpį nuo atvykimo momento (2021 m. rugpjūčio 20 d.) jie gyveno nežmoniškomis sąlygomis (tiek Rukloje, tiek Naujininkuose). Pareiškėjai pažymi, kad byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, susiję su jų apgyvendinimo sąlygomis Rukloje.

41. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvadomis, kad Centre jiems buvo teikiamos tinkamos apgyvendinimo sąlygos. Pareiškėjų teigimu, vien byloje pateikta sutartis dėl paramos teikimo prieglobsčio prašytojams, nepatvirtina, jog Centras tinkamai vykdė sutarties sąlygas. Ginčo atveju teismas apsiribojo konstatavimu, kad pareiškėjams buvo suteiktas 17,65 kv. m kambarys ir jame gyveno penki asmenys (gimus sūnui šeši), bet visiškai nevertino, ar tokios sąlygos yra pateisinamos vertinant itin ilgą faktinio sulaikymo laikotarpį, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl prieglobsčio turėjo būti priimtas per 10 darbo dienų. Pareiškėjai teigė, kad negalėjo pagal savo poreikius naudotis nei virtuve, nei sanitariniais mazgais, nes dėl itin didelio asmenų kiekio šie įrengimai ir mechanizmai nuolat buvo užimti kitų asmenų, lūžo ir gedo, tačiau teismas tik vertino, jog patys įrengimai iš esmės buvo.

42. Pareiškėjai nurodo, kad teismas formaliai vertino, jog 2021 m. rugsėjo mėnesį tarp Centro ir UAB „Lobby Baltic“ buvo sudaryta apiprekinimo paslaugų teikimo sutartis, minėtos sutarties pagrindu Centro teritorijoje veikė parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti maisto prekių, tačiau sutarties sudarymas neturi nieko bendra su sutarties vykdymu. Pareiškėjų teigimu, tai, kad buvo sudaryta sutartis su vienu maisto tiekėju, tik patvirtina, jog pareiškėjai buvo visiškai priklausomi nuo Centro sudaromų netinkamų sąlygų, nes buvo galima įsigyti tik itin skurdaus pasirinkimo produktus, kuriuos pristatydavo vienintelis tiekėjas, o jų kaina buvo visiškai neadekvati. Dėl to pareiškėjai buvo priversti badauti. Taip pat teismas formaliai vertino, kad pareiškėjų vaikai galėjo mokytis lietuvių kalbos. Pareiškėjų vertinimu, epizodinis lietuvių kalbos mokymas negali būti prilygintas sistemingam vaikų ugdymui tęstinį laikotarpį ir negali būti laikomas ugdymu gimtąja kalba.

43. Pareiškėjų teigimu, teismo sprendime liko neįvertinti jų argumentai dėl netinkamai teiktų gydymo paslaugų, susijusių su negalėjimu įgyvendinti gydytojų rekomendacijų, taip pat pareiškėjos atskyrimas nuo kūdikio, kai jis vienas, be motinos, buvo išvežtas į Santaros klinikas.

44. Pareiškėjai akcentuoja, kad teismas jų apgyvendinimą Centre nepagrįstai nevertino kaip faktinį sulaikymą. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jie bylai aktualiu laikotarpiu gyveno faktinio sulaikymo sąlygomis, o teismo išvados, jog jie galėjo naudotis suteiktomis materialiomis priemonėmis, nepaneigia jų nepagrįsto laisvės ribojimo. Pareiškėjai, ilgą laiką išbuvę faktinio sulaikymo sąlygomis, laisvę gavo teismo sprendimais iš esmės nepasikeitus jokioms faktinėms aplinkybėms, t. y. faktinio sulaikymo terminas nebuvo paremtas objektyvia būtinybe, o buvo taikytas subjektyviai.

45. Pareiškėjų vertinimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Seimo kontrolieriaus pažymoje dėl apgyvendinimo sąlygų Kybartų ir Medininkų užsieniečių registracijos centruose nurodytus kriterijus, kuriais remiantis apgyvendinimo sąlygos centruose laikytinos nežmoniškomis.

46. Pareiškėjai nurodo, kad vien pažeidimo fakto, jog Departamentas pažeidė pareiškėjų teises, nesilaikydamas UTPĮ nustatyto prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo termino, konstatavimas negali būti pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, todėl pareiškėjai prašo iš atsakovo priteisti piniginę kompensaciją. Atsižvelgus į faktinio sulaikymo metu pareiškėjams tekusį gyvenamąjį plotą ir apgyvendinimo sąlygas, laisvės ribojimą be teisinio pagrindo bei pažeidimo trukmę, nepagrįstai ilgą prieglobsčio prašymo nagrinėjimo trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negali būti pakankama satisfakcija.

47. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Centras atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

48. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors pareiškėjai skunde teigė, jog gyveno nežmoniškomis sąlygomis visą buvimo Lietuvoje laikotarpį, tačiau savo skunde išdėstė argumentus tik dėl sąlygų Centre Naujininkuose. Pareiškėjai nenurodė jokių detalizuotų gyvenimo sąlygų Centre Rukloje, todėl, jeigu pareiškėjai neįvykdė reikalavimo detalizuoti gyvenimo sąlygų apibūdinimą Rukloje, tokiu būdų Centrui nekilo pareiga paneigti tokių argumentų, kadangi Centras suprato, jog pareiškėjus gyvenimo sąlygos Rukloje tenkino. Nepaisant to, Centro atstovei duodant paaiškinimus žodžiu teismo posėdžio metu, teismas uždavė klausimus apie gyvenimo sąlygas Rukloje, ir Centro atstovė patvirtino faktą, jog visos patalpos tiek Centre Rukloje, tiek Naujininkuose yra įrengtos, užtikrinant visas būtinas gyvenimo sąlygas centro gyventojams. Atsakovo atstovas pažymi, kad Centro pateiktos sutartys dėl paslaugų teikimo centruose apima paslaugų teikimą tiek Naujininkų, tiek Ruklos pabėgėlių priėmimo centruose, taigi abiejuose padaliniuose teikiamos tos pačios paslaugos. Atsakovo atstovo manymu, teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštos taisykles ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai šiuo atveju ginčija tik apgyvendinimo sąlygas Centre Naujininkuose.

49. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog jų kūdikis į Santaros klinikas be mamos buvo išvežtas Centro sprendimu. Kūdikis be mamos buvo išvežtas medikų sprendimu galbūt dėl COVID-19 pandemijos ir pareiškėjai nustatyto šio viruso atvejo. Šių veiksmų Centras nekoordinavo.

50. Atsakovo atstovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad jie Centre buvo laikomi faktinio sulaikymo sąlygomis, nesant tam teisėto pagrindo. Centras buvo įpareigotas vykdyti teisės aktus, reglamentuojančius užsieniečių apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, ir nepažeidė įstatymo normų, susijusių su pareiškėjų judėjimo laisvės užtikrinimu.

51. Atsakovo atstovo teigimu, dėl Centro veiksmų (neveikimo) nekilo viešosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nėra pagrindo priteisti iš Centro skundu prašomos žalos atlyginimo.

52. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

53. Atsakovo atstovas nurodo, kad Departamentas nevilkino pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo ir neatliko dėl pareiškėjų sąmoningų tyčinių veiksmų, kuriais jiems būtų padaryta žala. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublika susidūrė su precedento neturinčiu migrantų antplūdžiu iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, dėl to Departamentas patyrė keliasdešimt kartų didesnį darbo krūvį nei iki tol.

54. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad sprendimų dėl prieglobsčių priėmimas per įstatymų nustatytus terminus išlieka problema ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, Airijoje, dėl prieglobsčio prašytojų, kurių prašymai nėra nagrinėjami prioriteto tvarka, sprendimai vidutiniškai priimami per 23 mėnesius, o prioritetizuojami prieglobsčio prašytojai sprendimų laukia 14 mėnesių. Jungtinėje Karalystėje sprendimų, kurie neišnagrinėti per nustatytus terminus, per 5 pastaruosius metus padaugėjo keturis kartus, 40 tūkstančių prieglobsčio prašytojų sprendimų laukia 1–3 metus.

55. Atsakovo atstovas pažymi, kad nors pareiškėjai skunde teigia, jog jų laisvė buvo apribota be jokio individualaus sprendimo, tačiau pagal tuo metu galiojusio UTPĮ 5 straipsnio nuostatas Departamentas neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą dėl pareiškėjų. Dėl to pareiškėjų teiginiai neva būtent dėl Departamento neteisėtų veiksmų jie neturėjo galimybės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatitinka tikrovės, nes Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis, iki 2022 m. sausio 31 d. nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų.

56. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad Departamentas 2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. vasario 1 d. sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokie sprendimai dėl judėjimo laisvės ribojimo buvo priimti, atsižvelgiant į pagrindą manyti, jog pareiškėjai gali pasislėpti ir bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, kas ir pasitvirtino, nes pareiškėjai, turėdami judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, nelaukdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo dėl jų prieglobsčio prašymo, pasišalino iš Lietuvos Respublikos ir išvyko į Vokietiją.

57. Atsakovo atstovo vertinimu, vien pareiškėjų apgyvendinimo faktas Centre Naujininkuose savaime nepatvirtina jų skunde nurodytų teiginių, kad jiems buvo padaryta reikšminga neturtinė žala. Seimo kontrolieriaus pažymos dėl apgyvendinimo sąlygų Kybartų ir Medininkų užsieniečių registracijos centruose, priešingai, nei mano pareiškėjai, savaime nepatvirtina apgyvendinimo sąlygų pabėgėlių priėmimo Centre Naujininkuose, tuo labiau nepatvirtina pareiškėjų teiginių, kad jie, gyvendami šiame centre, negavo kažkokių paslaugų, kurias jie turėjo teisę gauti.

58. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjai nepagrindė savo skundo reikalavimų, o teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

59. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

60. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas argumentuotai ir pagrįstai nagrinėjo aplinkybes, susijusias būtent su apgyvendinimu Centre Naujininkuose, nes pareiškėjai teismui pateiktame skunde, apibūdindama jiems netinkamai užtikrintas apgyvendinimo sąlygas, nurodė šį centrą.

61. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais ir išklausęs bylos šalių atstovų paaiškinimų, objektyviai nustatė ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai galėjo laisvai judėti Centro Naujininkuose teritorijoje bei naudotis visomis pastato bendromis patalpomis, įskaitant lauko teritorija, o jų apgyvendinimo sąlygos buvo tinkamos, sprendimai dėl pareiškėjų apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis. Teismas detaliai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir nustatė, kad minėtame centre jiems buvo sudarytos sąlygos užtikrinti (įsigyti ir pasigaminti) sau tinkamą maitinimą, pareiškėjams buvo skiriamos išmokos maistui įsigyti, todėl jų teiginiai, išreikšti tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde, jog jie buvo priversti badauti, neatitinką realių faktinių aplinkybių. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į nustatytą faktą, kad pareiškėjai turėjo galimybę naudotis mobiliaisiais telefonais ir mobiliuoju internetu, tokiu būdu laisvai ir pagal poreikį susisiekti ir bendrauti su artimaisiais, kitais asmenimis.

62. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjų laikinas apgyvendinimas Centre Naujininkuose, atsižvelgiant į pareiškėjų turėtų teisių ir laisvių apimtį ir jų realizavimo galimybes, niekaip negali būti prilygintas kalinimo sąlygoms, todėl galimybės jiems patiems fiksuoti, rinkti ir pateikti įrodymus dėl galbūt netinkamų apgyvendinimo sąlygų realiai egzistavo, tačiau pareiškėjai tam, manytina, neturėjo jokio poreikio.

63. Trečiasis suinteresuotas asmuo pripažįsta, kad pareiškėjai, gyvendami Centre Naujininkuose, galėjo patirti nepatogumų, tačiau jie buvo susiję ne su netinkamomis gyvenimo sąlygomis ir panašiai, o su jiems apribota laisve judėti šalies teritorijoje. Tokie nepatogumai daugeliu atveju yra neišvengiami asmenims, kurie į svečios šalies teritoriją patenka neteisėtai, iki bus išspręstas jų teisinio statuso šalyje klausimas.

64. Trečiasis suinteresuotas asmuo VRM atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

65. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateikia savo nuomonę bei samprotavimus dėl tam tikrų įrodymų vertinimo.

66. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad sprendimai dėl pareiškėjų apgyvendinimo, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjų atvykimo laikotarpiu visoje Lietuvos Respublikoje dėl masinio užsieniečių antplūdžio buvo paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija, todėl tuo metu pareiškėjams atsiradusios teisinės pasekmės laikytinos teisėtomis. Pareiškėjų laikinas apgyvendinimas Centre Naujininkuose, atsižvelgiant į jų turėtų teisių ir laisvių apimtį ir realizavimo galimybes, niekaip negali būti prilygintas kalinimo sąlygoms, todėl galimybės pareiškėjams patiems fiksuoti, rinkti ir pateikti įrodymus dėl galbūt netinkamų laikymo sąlygų realiai egzistavo, tačiau pareiškėjai jomis nesinaudojo.

67. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teismas detaliai sprendime nurodė teisinį situacijos vertinimą ir pagrindė sprendimo dalį dėl teisės pripažinimo, kaip neturtinės žalos atlyginimo būdo, taikymo pareiškėjų atveju. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo vertinimu, kad nustatytas pažeidimas dėl laiku neišnagrinėto prieglobsčio prašymo nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

68. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų, (duomenys neskelbtini) piliečių, prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurį pareiškėjai grindžia patirta neturtine žala dėl netinkamų apgyvendinimo sąlygų Pabėgėlių priėmimo centre, nepagrįstai ilgai Departamento neišnagrinėto prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, neteisėto sulaikymo be teisinio pagrindo, pagrįstumo.

69. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjų skundą ir pripažino, kad jų teisė, jog teisės aktų nustatytais terminais būtų priimtas Departamento sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį, buvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip neįrodytus ir nepagrįstus kitus pareiškėjų nusiskundimus, susijusius su netinkamomis apgyvendinimo sąlygomis Centre Naujininkuose ir neteisėtu pareiškėjų sulaikymu (teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje nesuteikimu).

70. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nenustatytais pažeidimais dėl netinkamų apgyvendinimo sąlygų (per mažo kambario ploto, inventoriaus trūkumo, nepakankamo maitinimo, netinkamų gydymo paslaugų, negalėjimo įvykdyti gydytojų paskirtų rekomendacijų, nepakankamo vaikų ugdymo) ir dėl neteisėto jų sulaikymo, nesuteikiant teisės laisvai judėti po Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apgyvendinimo sąlygas vertino tik pareiškėjams esant Centre Naujininkuose, tačiau nepasisakė dėl sąlygų Centre Rukloje. Pareiškėjai nurodo, kad jie bylai aktualiu laikotarpiu gyveno faktinio sulaikymo sąlygomis, todėl šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų suformuotomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jiems Centre nebuvo suteiktos tinkamos apgyvendinimo sąlygos, o pažeidimo konstatavimas, jog Departamentas prieglobsčio prašymą išnagrinėjo nesilaikydamas Įstatyme nustatyto termino, pareiškėjams esant apgyvendintiems faktinio sulaikymo sąlygomis, negali būti laikomas pakankama neturtinės žalos kompensavimo forma.

71. Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmens atsiliepimuose į pareiškėjų apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytai išvadai, kad pažeistos teisės konstatavimas nagrinėjamu atveju yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

V.

72. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tik pareiškėjai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal pareiškėjų apeliacinio skundo ribas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.).

73. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo tik apgyvendinimo sąlygas Centre Naujininkuose, pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6–7 punktuose įtvirtintomis nuostatomis administracinės bylos nagrinėjimo ribas nulemia pareiškėjo pateikto skundo reikalavimai ir skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis jie grindžiami. Pareiškėjas turi teisę pats pasirinkti tinkamiausius, jo manymu, pažeistų teisių gynimo būdus; teismas, priėmęs pareiškėjo skundą, nagrinėdamas bylą privalo įvertinti, ar byloje yra faktinių duomenų ir teisinių prielaidų, kurie leistų apginti pareiškėjo teises skunde nurodytu būdu.

74. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai (išskyrus A. A.-T.), 2021 m. rugpjūčio 20 d. neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikę prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, buvo apgyvendinti Centre Rukloje. 2021 m. gruodžio 28 d. pareiškėjai buvo perketi į Centrą Naujininkuose, kuriame gyveno iki 2022 m. gegužės 27 d., kai pasišalinę iš apgyvendinimo vietos išvyko į Vokietiją.

75. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jų šeima buvo apgyvendinta Centre Naujininkuose, buvusiose moterų kalėjimo patalpose ir teritorijoje, bei išdėstė nusiskundimus dėl apgyvendinimo sąlygų būtent Centre Naujininkuose. Pareiškėjų skunde nėra nei vieno argumento dėl apgyvendinimo sąlygų Centre Rukloje, todėl sutiktina tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentais, kad pareiškėjų skundo faktinį pagrindą sudarė būtent apgyvendinimo sąlygos Centre Naujininkuose. Aplinkybė, kad pareiškėjai teismo posėdžio metu tvirtino, jog jiems apgyvendinimo sąlygos netiko ir Centre Rukloje, nevertintina kaip pareiškėjų skundo patikslinimas, nes sąlygos ir pagrindai dėl skundo (prašymo, pareiškimo) dalyko ar pagrindo pakeitimas yra įtvirtinti ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka būtų teikę prašymą dėl skundo faktinio pagrindo pakeitimo, o pirmosios instancijos teismas būtų sprendęs tokį procesinį prašymą. Atsižvelgdama į pareiškėjų pateikto skundo faktinį pagrindą, kuris apibrėžia bylos dalyką ir skundo nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai analizavo ir tyrė pareiškėjų argumentus dėl apgyvendinimo sąlygų Centre Naujininkuose nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki 2022 m. gegužės 27 d., nes būtent apgyvendinimo sąlygos Centre Naujininkuose sudaro pareiškėjų skundo, priimto nagrinėti teisme, faktinį pagrindą ir būtent į šias aplinkybes savo procesiniuose dokumentuose atsikirtinėjo atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys.

76. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, nes, pareiškėjų teigimu, teismas turėjo vadovautis bylose dėl žalos, grindžiamos netinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo priteisimo suformuotomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios.

77. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi būti taikomi žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

78. Bendroji deliktinės atsakomybės be kaltės sąlygų įrodinėjimo taisyklė yra ta, kad pareiškėjas turi įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, jam kilusias neigiamas pasekmes (žalą) ir priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Taigi pateikti įrodymus dėl žalos buvimo ir jos dydžio bei įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; kt.).

79. Bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltos žalos atlyginimo priteisimo, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-27-822/2025; kt.). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais.

80. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į neturtinės žalos įrodinėjimo specifiką teismų praktikoje pripažįstama, jog ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; kt.).

81. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinė žala gali būti įrodinėjama pareiškėjo paaiškinimais, jeigu byloje yra kitokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-95/2009; 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-1047/2023; kt.).

82. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai jiems kilusią neturtinę žalą grindė netinkamomis apgyvendinimo sąlygomis Centre Naujininkuose, nepagrįstai ilgai Departamento neišnagrinėtu prašymu suteikti prieglobstį ir neteisėtu sulaikymu be teisinio pagrindo, apribojant jiems galimybę laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

83. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjų teisių pažeidimą dėl pažeistų UTPĮ 81 straipsnio 2 dalies nuostatų nagrinėjant prieglobsčio prašymą. Dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies ginčas apeliacinės instancijos teisme nekeliamas.

84. Vertindama pareiškėjų nurodytą neturtinės žalos faktą dėl, pareiškėjų teigimu, Departamento taikyto neteisėto jų sulaikymo be teisinio pagrindo, apribojant pareiškėjams teisę laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal tuo metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio nuostatas Departamentas neturėjo teisinio pagrindo priimti kokį nors sprendimą dėl pareiškėjų. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, iki 2022 m. sausio 31 d. nesprendė ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti pareiškėjų apgyvendinimo klausimų. Pagal ginčui aktualiu metu galiojusio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, jeigu užsienietis, būdamas pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikia prašymą suteikti prieglobstį, per 48 valandas nuo tokio prašymo pateikimo momento Departamentas priima sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, išskyrus prieglobsčio prašytojus, kuriems taikytina šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis arba 77 straipsnio 1 dalis. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjų (išskyrus A. A.-T.) prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo užregistruotas 2021 m. rugpjūčio 26 d. Užregistravus pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį MIGRIS, Departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, nusprendė jų prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį. Departamentui nusprendus nagrinėti pareiškėjų prašymą iš esmės skubos tvarka pagal Įstatymo 76 straipsnio 4 dalį, pažymose dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo buvo pagrįstai nurodyta, kad klausimas dėl pareiškėjų įleidimo į Lietuvos Respubliką nėra sprendžiamas.

85. Praėjus šešiems mėnesiams po pareiškėjų užregistravimo MIGRIS ir per šį laiką nepriėmus galutinio sprendimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 ir 6 dalimis, 2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. vasario 1 d. priimtais sprendimais nusprendė įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų apgyvendinimą, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, lėmė tuo metu galiojusių Įstatymo nuostatų taikymas, todėl pareiškėjų skundo teiginiai, kad jie Departamento buvo sulaikyti be teisinio pagrindo, atmetami kaip nepagrįsti.

86. Akcentuotina, kad pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d. iki 2022 m. gegužės 27 d., buvo paskelbta ekstremalioji situacija dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės (paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“), ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio iš Baltarusijos Respublikos (paskelbta Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“) ir nepaprastoji padėtis (įvesta Seimo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Seimo 2021 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. XIV-733 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2022 m. vasario 24 d. dekretu Nr. 1K-872 „Dėl nepaprastosios padėties paskelbimo“, Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Seimo 2022 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. XIV-1044 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“).

87. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti, kad Baltarusijos Respublikos, iš kurios teritorijos neteisėtai kritę valstybės sieną atvyko pareiškėjai, keliama grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, 16 punkte, kuriame nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Seimo 2024 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. XIV-2946 (TAR, 13291) patvirtintos Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programos 8.1 punkte nurodyta, kad 2021 metais, pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos Respublikos istorijoje, Seimo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ šalyje įvesta nepaprastoji padėtis – dėl hibridinės atakos, kurią organizavo Baltarusijos režimas, dirbtinai ir sąmoningai sukeldamas neteisėtos masinės migracijos krizę – instrumentalizuotą migraciją. Seimo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. XV-439 (TAR, 15998) patvirtintos Dvidešimtosios Vyriausybės programos 339 punkte nustatyta, kad siekiama Baltarusijos režimo atsakomybės už organizuotą migrantų įvežimą, sukėlusį pavojų žmonių gyvybėms ir pažeidusį tarptautinę teisę. Europos Komisijos Pirmininkas 2021 m. rugsėjo 15 d. savo metiniame pranešime migrantų iš trečiųjų šalių panaudojimą pripažino kaip Baltarusijos režimo vykdomą hibridinę ataką, kuria siekiama destabilizuoti Europos Sąjungą, o Europos Parlamentas 2021 m. spalio 7 d. rezoliucijoje yra pareiškęs, kad žmonių panaudojimas neteisėtiems tikslams ir Baltarusijos valstybės remiamas neteisėtas sienos kirtimas yra hibridinio karo forma, kuria siekiama įbauginti ir destabilizuoti Europos Sąjungą (Seimo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimas „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ Nr. XIV-617 (TAR, 23202)).

88. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iškeltu Europos Sąjungos teisės sampratos klausimu, ar draudžiamas toks nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį, esant įvestai karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai ar dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas vien dėl to, kad jis šios valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, inicijuotame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2022 m. birželio 30 d. sprendime M. A. prieš Valstybės sienos apsaugos tarnybą, C 72/22 PPU, išaiškinta, kad tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas tik tada, kai, individualiai įvertinus kiekvieną konkretų atvejį, paaiškėja, kad tai būtina, ir jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių priemonių; vadinasi, nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams; tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, nėra vienas iš pagrindų, kuriais galima pateisinti tokio prašytojo sulaikymą; grėsmė nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai gali pateisinti prašytojo sulaikymą arba jo pratęsimą tik su sąlyga, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, tuo metu esantis ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui; trečiosios šalies piliečio, kuriam taikoma „alternatyvi“ sulaikymui priemonė, kaip tai suprantama pagal Lietuvos teisę, t. y. apgyvendinimas VSAT centre nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, iš šios teritorijos negalint išeiti be leidimo ir palydos, laikytinas atskirtu nuo kitų gyventojų ir netekusiu judėjimo laisvės.

89. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-882-1188-2025 yra išaiškinęs, kad nors išimtinai teismams priskirtinas teisingumo vykdymas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais ir negali būti grindžiamas politiniais ekonominiais argumentais, tačiau pastarieji gali būti proporcingai susieti su teisiniais argumentais tokioje nagrinėjamu atveju susidariusioje situacijoje, kai pareiškėjas bendrai individualizuotinas kaip priskirtinas iš grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui neabejotinai keliančios autoritarinės valstybės pusės atvykusių ir neteisėtai Lietuvos valstybės sieną tam nenumatytose vietose kirtusių užsieniečių masiniam antplūdžiui. Pastarasis būtent tokiu netesėtai valstybės sieną kirtusių užsieniečių masiniu antplūdžiu kvalifikuotas Seimo ir Vyriausybės teisės aktuose. Atsižvelgimas į šiuos teisės aktus, net jei jie (jų dalis) galbūt priskirtini vadinamajam soft law lygmeniui, nagrinėjamu atveju negali būti pagrįstai vertinamas kaip rėmimasis esą politiniais argumentais. Todėl formalus pareiškėjų apgyvendinimas nesuteikiant jiems judėjimo laisvės Lietuvos Respublikos teritorijoje nagrinėjamu atveju negali būti objektyviai ir teisingai atsietas (izoliuotas) nuo geopolitinio teisinio konteksto, kuriame susidarė iš grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui neabejotinai keliančios autoritarinės valstybės pusės atvykusių ir neteisėtai Lietuvos valstybės sieną tam nenumatytose vietose kirtusių užsieniečių masinis antplūdis.

90. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų argumentus dėl netinkamų apgyvendinimo sąlygų Centre Naujininkuose (pareiškėjai gyveno viename kambaryje, kurio plotas 17,65 kv. m; pareiškėjai negalėjo laisvai išeiti į lauką, nes dažnai visas pastato aukštas, kuriame gyveno daug šeimų su mažais vaikais, buvo uždaromas durimis; pareiškėjai kartu su dideliu kiekiu kitų asmenų turėjo naudotis tais pačiais sanitariniais mazgais, virtuve, skalbimo mašinomis ir visa kita įranga, kuri nebuvo pritaikyta tokiam dideliam žmonių skaičiui aptarnauti, todėl nuolat gedo ir lūžo, nebuvo tinkama naudoti; pareiškėjai negavo tinkamo maisto, todėl teko badauti; pareiškėjams nebuvo suteiktos tinkamos gydymo paslaugos, jie negalėjo įvykdyti gydytojų rekomendacijų, nebuvo užtikrintos pareiškėjos ir jos kūdikio tinkamos gydymo sąlygos; nevyko ugdymas gimtąją kalba, o ugdymas lietuvių kalba buvo epizodinis), pažymi, kad šie pareiškėjų nusiskundimai taip pat negali būti vertinami atsietai nuo geopolitinio teisinio konteksto, neatsižvelgiant į objektyviai ribotas Lietuvos Respublikos materialines, organizacines ir finansines išgales skubiai ir nepriekaištingai apgyvendinti pareiškėjus bei tūkstančius kitų valstybės sieną iš Baltarusijos pusės kirtusių užsieniečių, analogo neturinčioje užsieniečių masinio ir galimai geopolitiškai hibridinio antplūdžio situacijoje (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-882-1188-2025).

91. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis ir proceso šalių paaiškinimus pažymi, kad net iš dalies sutinkant su pareiškėjais, jog jų galimybė rinkti įrodymus, esant apgyvendintiems Centre be teisės laisvai išvykti už Centro teritorijos ribų, buvo apribota, tačiau šiuo atveju atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų byloje pateikti įrodymai paneigia pareiškėjų teiginius, kad apgyvendinimo sąlygos Centre buvo nežmoniškos ir sukėlė jiems ženklią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išanalizavo pareiškėjų nusiskundimus dėl apgyvendinimo sąlygų ir pateikė motyvuotas išvadas, kodėl tokie pareiškėjų teiginiai atmetami (ABTĮ 56 str. 5 ir 7 d.). Akcentuotina, kad pareiškėjai byloje be savo paaiškinimų nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų jų nepatogumus dėl apgyvendinimo sąlygų Centre Naujininkuose, o Centro pateikti įrodymai vertintini kaip pakankami šiuo atveju paneigti pareiškėjų deklaratyvius, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus. Pareiškėjų pateikta Seimo kontrolieriaus pažyma dėl apgyvendinimo sąlygų Kybartų ir Medininkų užsieniečių registracijos centruose vertintina kaip pernelyg nutolusi nuo šioje byloje įrodinėjamų apgyvendinimo sąlygų Naujininkų užsieniečių registracijos centre, todėl minėta pažyma negali nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjų atvejo aplinkybių.

92. Byloje yra pateikti pareiškėjų asmens sveikatos istorijų duomenys, kurie patvirtina, kad sveikatos priežiūros paslaugos pareiškėjams buvo teikiamos ir jie jomis naudojosi pakankamai dažnai. Dėl situacijos, kuri nutiko susirgus pareiškėjos kūdikiui ir ji kartu su juo nebuvo išvežta į gydymo įstaigą, Centras paaiškino, kad tokį sprendimą priėmė gydytojai galbūt dėl COVID-19 pandemijos ir pareiškėjai nustatyto šio viruso atvejo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais Centro paaiškinimais ir sutikti su pareiškėjais, kad kūdikis be pareiškėjos buvo išvežtas į ligoninę dėl Centro administracijos nusistatymo prieš pareiškėją. Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, kad Centro administracija būtų sąmoningai siekusi sudaryti pareiškėjams netinkamas apgyvendinimo sąlygas ar nežmoniškai su jais elgtis.

93. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, aptarė byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai nenustatė pareiškėjų teisės pažeidimo dėl apgyvendinimo sąlygų Centre Naujininkuose. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjai, atvykęs iš (duomenys neskelbtini) ir keliavę į Lietuvą per Baltarusiją, apgyvendinti Įstatymo nuostatoje apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant laisvės judėti po valstybės teritoriją, galėjo patirti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir kt. Tačiau tokia pareiškėjų galbūt patirta neturtinė žala nebuvo sukelta (padaryta) Departamento ir Centro, kaip viešojo administravimo institucijų, neteisėtais veiksmais, tarp kurių ir nurodytos žalos nėra priežastinio ryšio.

94. Vertindama, kaip turėtų būti kompensuojama pareiškėjų patirta neturtinė žala už nustatytą UTPĮ 81 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą, teisėjų kolegija pažymi, kad tokioje nagrinėjamu atveju susidariusioje situacijoje pirmosios instancijos teismas galėjo pagrįstai ir teisingai vertinti, jog pareiškėjų teisių pažeidimo konstatavimas yra pakankamas šių teisių gynimo būdas, kuris neturi būti besąlygiškai susietas su pareiškėjų reikalaujama pinigine satisfakcija.

95. Byloje nėra duomenų, kad nustatytas pažeidimas (termino, per kurį turi būti išnagrinėtas prieglobsčio prašymas, pažeidimas) sukėlė pareiškėjams neigiamus teisinius padarinius, kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Nustatytas pareiškėjų teisių pažeidimas yra formalaus pobūdžio, tik prailginęs administracinės procedūros laiką. Kaip pagrįstai savo procesiniuose dokumentuose nurodė Departamentas, kitose Europos Sąjungos šalyje teisės aktuose net nėra įtvirtinti prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo terminai arbe jie yra daug ilgesni nei nurodyta UTPĮ 81 straipsnyje. Šiuo atveju du mėnesius trukęs prieglobsčio prašymo nagrinėjimas, atsižvelgiant į ženkliai padidėjusį Departamento darbo krūvį dėl precedento neturinčio migrantų antplūdžiu iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, nevertintinas kaip objektyviai sukėlęs tokio lygio neigiamas pasekmes (išgyvenimus ir pan.), kurias būtų galima kompensuoti pinigine satisfakcija.

96. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (Įstatyme nustatytu terminu neišnagrinėtas prieglobsčio prašymas), pareiškėjų patirto diskomforto dydį (byloje nėra duomenų apie pažeidimo įtaką pareiškėjų psichinei ir fizinei sveikatai), į ginčui aktualiu laikotarpiu šalyje paskelbtą ekstremalią situaciją dėl migrantų antplūdžio ir masto, valstybės turimus resursus ir pastangas dėl padėties suvaldymo, į kitas byloje nustatytas aplinkybes (daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta), nesant duomenų apie tai, kad Departamentas būtų siekęs pabloginti pareiškėjų teisinę padėtį, sprendžia, kad nustatytas pareiškėjų teisių pažeidimas negalėjo sukelti ilgalaikių ir gilių pasekmių, dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, sudarančiu pagrindą spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjams atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjams pagrįstai nepriteistas.

97. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

98. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Centras pateikė prašymą priteisti 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

99. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Centro prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo viešojo administravimo subjektams ir padarė išvadą, kad Centro patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje neatitinka jų būtinumo kriterijaus, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

100. Byloje nekilo ginčas dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies. Teisėjų kolegija, vertindama Centro prašymą dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija neatlyginti šioje byloje Centro patirtų atstovavimo išlaidų, nes jos neatitinka būtinumo kriterijaus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų R. K. H. A.-T., R. A. D. D., M. K. K. K., R. K. K. A.-T., H. K. K. A.-T., A. K. K. A.-T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.