- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-07
- Bylos Nr.
- e2S-630-440/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05219-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių plentas“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių plentas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutarties civilinėje byloje eL2-11150-291/2019.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
1. Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.
2. Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jupojos statybinės medžiagos” pareiškė prašymą dėl 195 217,17 Eur skolos, 40,00 Eur išieškojimo išlaidų kompensavimo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės UAB „Šiaulių plentas”. Kartu su pareiškimu pateikė ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 195 247,17 Eur sumai skolininkei UAB „Šiaulių plentas“ priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį. Turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai skolininkei UAB „Šiaulių plentas“ priklausančias pinigines lėšas banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis esančias pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su kreditore UAB „Jupojos statybinės medžiagos“, taip pat leidžiant daryti išmokas, susijusias su darbo santykiais, vykdyti atsiskaitymus su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybine mokesčių inspekcija.
3. Atsakovė pateikė atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos ieškovo prašytos laikinosios apsaugos priemonės, prašydama šią nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi tenkino kreditorės UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nusprendė areštuoti 195247,17 Eur sumai skolininkei UAB „Šiaulių plentas“ priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį. Turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai skolininkei UAB „Šiaulių plentas“ priklausančias pinigines lėšas banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis esančias pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su kreditore UAB „Jupojos statybinės medžiagos“, taip pat leidžiant daryti išmokas, susijusias su darbo santykiais, vykdyti atsiskaitymus su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybine mokesčių inspekcija.
5. Teismas nurodė, kad šiuo atveju reikalaujama išieškoti suma yra didelė, LITEKO duomenimis skolininkės atžvilgiu yra iškelta ir daugiau civilinių bylų, dalis skolininkės turto jau areštuota, todėl teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismui nežinoma skolininkės finansinė padėtis, todėl atsižvelgiant į kreditorės nurodytas aplinkybes, kad viešoje erdvėje yra skelbiama apie skolininkės vykdomą turto – nuosavybės teise valdomų kitų juridinio asmens akcijų pardavimą, į tai, kad, teismas sprendžia, kad skolininkės turtinės padėtis galimai nėra gera, todėl teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, dėl ko kreditorės prašymas tenkintinas, laikinosios apsaugos priemonės skolininkės atžvilgiu taikytinos
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu skolininkė UAB „Šiaulių plentas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti kreditorės UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Vien pareiškime nurodyta aplinkybė, kad skolos suma skolininkui yra didelė, nesudaro teismui pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Kreditorė UAB „Jupojos statybinės medžiagos“, šiuo atveju neįrodė skolininkės UAB „Šiaulių plentas“ nesąžiningumo, nenurodė konkrečių duomenų apie jos ketinimus turimą turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį (CPK 178 straipsnis), siekiant išvengti teismo įsakymo įvykdymo.
6.2. Teismas taikydamas asmens teises varžančias procesines priemones, visuomet turi atsižvelgti į tai, kad būtų nepažeistas proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principas. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek kreditoriaus, tiek skolininko teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės nagrinėjamoje byloje ir siekė kreditorius, yra iškreipiama laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė ir yra pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų teismas imtis iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.
6.3. Atsakovė neneigia, kad susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, tačiau negalėdama iš karto atsiskaityto su kreditoriais, kad stabilizuoti veiklą, pateikė Šiaulių apygardos teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tuo tik patvirtindama savo sąžiningus ketinimus visų kreditorių atžvilgiu su jais atsiskaityti ir siekį atkurti mokumą.
7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorė UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ nesutinka su atsakovės atskiruoju skundu, mano, kad jis yra nepagrįstas ir atmestinas dėl šių motyvų.
7.1. Kreditorės įsitikinimu, jos prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodyti argumentai – viešoje erdvėje skelbiama informacija apie skolininkės nuosavybės teise valdomų dukterinės įmonės “Žemaitijos keliai” akcijų pardavimą – patvirtina, kad skolininkė mažina savo turto masę, iš kurio galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Aplinkybės – vertybinių popierių pardavimas (turto masės mažinimas), skolininkės atžvilgiu teismuose iškeltų bylų skaičius bei išieškoma didelė suma - pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7.2. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai ir dėl šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principų pažeidimo, kadangi skundžiama nutartimi yra paisoma ir skolininkės interesų: pirmiausia yra areštuojamas skolininkės kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas, ir tik jo nesant ar esant nepakanakamai, yra areštuojamos skolininkės lėšos, esančios pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, tačiau yra leidžiama atsiskaityti su darbuotojais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) biudžetais.
7.3. Aplinkybė, kad skolininkė yra pateikusi pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo bei kad šis pareiškimas yra priimtas, nedaro savaime neteisėta skundžiamą nutartį, ji turi būti vykdoma atsižvelgiant į Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatas.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-252-330/2017).
Pažymėtina, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1172-186/2016).
Kadangi teismas, spręsdamas dėl poreikio užtikrinti pareiškime pareikštų reikalavimų įvykdymą, nesprendžia ginčo iš esmės ir galutinai nevertina su bylos esme susijusių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog kreditorės reiškiamas reikalavimas, remiantis 2018 m. balandžio 5 d. Prekių pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), bei tuo, kad kreditorė skolininkei pardavė prekių, už kurias ji neatsiskaitė, yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Kai preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog kreditorei palankus sprendimas galėtų būti priimtas, sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Sprendžiant, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsižvelgiama į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, faktines bylos aplinkybes, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1369-236/2018).
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-894-790/2018). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė, ir tai buvo vienas iš pagrindų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pažymėtina, kad pagal aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-894-790/2018). Tačiau nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones vien šiuo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas vertino dar ir tai, kad duomenų apie skolininkės realią finansinę padėtį nėra pateikta bei tai, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog skolininkės atžvilgiu yra iškelta ir daug daugiau bylų dėl skolų priteisimo.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad skolininkė siekia pabloginti turtinę padėtį, ir teismas nenustatė jokių apeliantės nesąžiningų veiksmų, tačiau įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, atsižvelgiant į tai, kad teismas įvertino ir kitas aplinkybes reikšmingas klausimo išnagrinėjimui, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės atskirojo skundo argumentas, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė vien dėl didelės kreditorės reikalavimo sumos. Faktą, kad apeliantės finansinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga patvirtina faktas, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartimi apeliantei iškelta restruktūrizavimo byla. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad šiuo metu LITEKO duomenimis skolininkės atžvilgiu yra 13 neišnagrinėtų ir 8 išnagrinėtos bylos dėl skolos priteisimo, kurių sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, arba vykdymas yra atidėtas. Teismas pažymi, kad priteistinų, tačiau dar neįvykdytų reikalavimų suma siekia apie 696 217,69 Eur. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad esant reikalavimams dėl skolų priteisimo, yra pagrindo spręsti, kad konkrečiu atveju vertinant, kad įmonė patiria finansinius sunkumus, turi skolinių įsipareigojimų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra reikalingas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių tikėtina teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Nors byloje ir nėra tiesioginių duomenų, kad skolininkė savo veiksmais mažintų jai priklausančio turto masę, ketintų jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bandytų pabloginti savo turtinę padėtį, tačiau visuma byloje nustatytų aplinkybių neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie skolininkės neabejotiną įmonės finansinės padėties stabilumą (patikimumą) laiko perspektyvoje. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje grėsmė teismo sprendimui įvykdyti atsiras neabejotinai, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Apeliantė taip pat grindžia atskirąjį skundą tuo, kad teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principą, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek kreditoriaus, tiek skolininko teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Su tokiais apeliantės argumentais teismas nesutinka, kadangi, kaip pastebėjo ir kreditorė, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į skolininkės interesus – pirmiausia yra areštuojamas skolininkės kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas, ir tik jo nesant ar esant nepakankamai, yra areštuojamos skolininkės lėšos, esančios pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, tačiau yra leidžiama atsiskaityti su darbuotojais, VSDFV ir VMI biudžetais. Nėra pagrindo spręsti, kad taikyta priemonė yra neproporcinga.
Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Be to teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, tinkamai parinko jų mastą, nepažeidė CPK nuostatų, todėl skundžiama nutartis paliekama iš esmės nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylinėjimosi išlaidos atmetus atskirąjį skundą, neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Kreditorė nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.