Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Pašilio, Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu, ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas R. M. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. sausio 30 d., 16.00 val., iki 2024 m. sausio 31 d., 13.51 val. (viena diena).

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, R. M. pripažintas recidyvistu.

Bausmės atlikimo pradžia R. M. skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2025 m. gegužės 30 d.

R. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta paskelbus nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti 25 Eur, kurie buvo paimti R. M. asmens kratos metu.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į 25 Eur, paliekant nustatytą visišką nuosavybės teisės apribojimą, paliktas galioti iki nuosprendžio dalies įvykdymo dėl piniginių lėšų konfiskavimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas K. P., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.1. Apelianto manymu, jam paskirta neteisinga, pernelyg griežta bausmė, netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos. Šiuo atveju bausmė turi atitikti ir teisingumo principą. Pagal teismų praktiką, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskirta, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį. Įstatymo nustatytos bausmės švelninimo pagrindas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiau mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. BK 54 straipsniui taikyti taip pat labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurio vertinimas gali suponuoti išvadą, jog net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas, vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas.

2.3. Teismas turi ne tik taikyti įstatymus, bet įgyvendinti teisingumą. Bausmės skyrimas neturi būti formalus – būtina įvertinti konkretaus asmens situaciją. Jam paskirta itin griežta laisvės atėmimo bausmė, neatsižvelgta į jo turimą priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, narkotikų įsigijimo tikslą, savanorišką atidavimą, bei socialinį pavojingumą. Tai nesuderinama su teisingumo principu. Šiuo atveju net ir minimali bausmė, numatyta už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nebūtų teisinga. Jo atveju nėra itin aktuali bausmės paskirtis – nubausti asmenį, nes jis jau nubaustas ir atlieka griežtą laisvės atėmimo bausmę, o pastarosios poveikis akivaizdus. BK straipsnyje išvardytiems bausmės tikslams pasiekti nereikalingas ilgalaikis žmogaus kalinimas. Švelnesnės bausmės paskyrimas pademonstruotų ne formalų požiūrį į bausmės paskirtį, tačiau parodytų tai, kad teismas įvertino atsiradusius pokyčius nuo nusikalstamų veikų padarymo iki nuosprendžio priėmimo.

2.4. Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas recidyvistu. Priklausomybė – tai lėtinė liga, o ne nusikalstamas pasirinkimas. Todėl asmens veiksmai, atlikti ligos įtakoje, turėtų būti vertinami ne vien baudžiamosios teisės požiūriu, bet ir su deramu dėmesiu sveikatos aspektams. Narkotinės priklausomybės metu gali būti paveikti asmens valios suvokimo procesai, todėl tai gali sumažinti baudžiamąją atsakomybę. Teismų praktikoje recidyvas yra siejamas su sąmoningu pasirinkimu vėl nusikalsti, o ne asmeniu, kuris galimai neturėjo realios galimybės kontroliuoti savo elgesio. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teistumas pats savaime nėra pagrindas skirti maksimalią ar itin griežtą bausmę, jei byloje egzistuoja aplinkybės, leidžiančios spręsti apie kaltininko asmenybės pokytį ar mažesnį pavojingumą visuomenei. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad net ir recidyvo atveju teismas turi vertinti visumą – ne vien kaltinamojo praeitį, bet ir dabartinės bylos aplinkybes bei asmenines savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-4-693/2020). Teisingumo principas įpareigoja ne mechaniškai bausti, o skirti bausmę, atitinkančią padarytą veiką ir kaltės laipsnį, įvertinant visas reikšmingas aplinkybes. Todėl ir šiuo atveju, būtina siekti ne bausmės griežtumo, o jos proporcingumo ir socialinio pagrįstumo, leidžiančio pasiekti baudžiamosios teisės tikslus, korekciją bei prevenciją.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir nuteistojo R. M. apeliaciniu skundu, vertina, kad nuteistajam R. M. paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia bausmės teisingumo principo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pripažįstant nuteistąjį R. M. recidyvistu ir skiriant jam bausmę būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl recidyvisto

5. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, jog apygardos teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 1 dalimi, R. M. pripažino recidyvistu, taip pat nustatė R. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad veiką padarė recidyvistas. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą), tačiau įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, t. y. motyvuotu sprendimu. Teismas turi diskreciją, o ne pareigą pripažinti nuteistąjį recidyvistu ir toks sprendimas privalo būti motyvuojamas.

6. Aiškinant nuostatas dėl recidyvisto kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmens laikymas recidyvistu yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę recidyvistu asmuo gali būti pripažįstamas nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo: penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktas b) papunktis).

7. Iš Liteko duomenų matyti, kad R. M. anksčiau teistas 14 kartų, tame tarpe už panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, taip pat priskiriamų sunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistasis R. M. šioje byloje jam inkriminuotą tyčinį labai sunkų nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už analogišką tyčinį sunkų nusikaltimą. Jis Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 14 d. nuosprendžiu už nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 14 d. abejais nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (toliau – ir ĮKNR) matyti, kad R. M. iš pataisos įstaigos buvo lygtinai paleistas 2021 m. lapkričio 8 d., o išregistruotas iš probuojamųjų asmenų duomenų registro 2022 m. rugsėjo 19 d. (t. 3, b. l. 123). Nuteistasis R. M. šioje byloje jam inkriminuotą labai sunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, padarė (2024 m. sausio 30 d.) praėjus kiek daugiau nei vieneriems metams nuo jo išregistravimo iš probuojamųjų asmenų duomenų registro. Be to, šioje byloje jam inkriminuotą labai sunkų nusikaltimą jis padarė vykstant kitam procesui dėl analogiškos nusikalstamos veikos padarymo. Iš Liteko duomenų matyti, kad jis nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą (2022 m. balandžio 3 d.), t. y. lygtinio paleidimo taikymo metu. Taip pat iš Liteko duomenų matyti, kad jis po šioje byloje jam inkriminuoto labai sunkaus nusikaltimo padarymo, padarė naujas analogiškas nusikalstamas veikas. Jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausme, kurios padarytos 2024 m. liepos 23 d., t. y. praėjus vos pusmečiui nuo šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo (2024 m. sausio 30 d.). Nuteistasis R. M. nuolat daro analogiškas tyčines nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, jų platinimu, nuteistasis nedaro reikiamų išvadų iš ankstesnių teistumų, naują labai sunkų nusikaltimą padarė netrukus po to, kai buvo paleistas iš pataisos įstaigos. Nors nuteistasis R. M. yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, tačiau jis ne tik pats vartoja narkotines medžiagas, bet ir jas platina (parduoda) kitiems asmenims. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį R. M. asmenybės pavojingumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai R. M. pripažino recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Taip pat apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo R. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Dėl nuteistajam R. M. paskirtos bausmės

8. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje be jokių alternatyvų yra nustatyta tik griežta laisvės atėmimo bausmė nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų.

9. Skiriant bausmę vertinamas padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai. Nuteistasis R. M. tiesiogine tyčia padarė baigtą tyčinį labai sunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Nuteistojo R. M. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo R. M. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pagal BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios veikos požymiai; kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nulemia šios veikos dalykas – narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelis kiekis, nesvarbu, ar kaltininkas turėjo tikslą šias medžiagas platinti.??? Nuteistasis R. M. disponavo dviejų rūšių narkotinėmis medžiagomis – fentaniliu ir karfentaniliu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (toliau – Rekomendacijos), fentanilio nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 0,0005 g, didelis – daugiau kaip 0,0035 g ir labai didelis – daugiau kaip 0,02 g. Byloje nustatyta, kad R. M. laikė 9 vnt. transderminių pleistrų, kurių sudėtyje yra 0,0864 g narkotinės medžiagos – fentanilio. Toks šios narkotinės medžiagos kiekis, vadovaujantis Rekomendacijose pateikta lentele, atitinka labai didelį kiekį (daugiau nei 0,02 g). Be to, nuteistasis dar ir disponavo (laikė ir dalį išplatino) kita narkotine medžiaga – 0,000279 g karfentanilio, kurios kiekis, vadovaujantis Rekomendacijose pateikta lentele, viršija nedidelio kiekio ribą (nedidelis kiekis karfentanilio yra ne daugiau kaip 0,00006 g, o didelis kiekis šios medžiagos yra daugiau kaip 0,0006 g). Fentanilio kiekis, kuriuo disponavo R. M., daugiau nei 4 kartus viršijo kiekį, nuo kurio šios narkotinės medžiagos kiekį yra rekomenduojama vertinti kaip labai didelį. Šioje byloje nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nuteistasis pastoviai daro analogiškas ar panašias nusikalstamas veikas.

10. Taip pat skiriant bausmę R. M., vertinama jo asmenybė. Nuteistasis R. M. anksčiau teistas 14 kartų, tame tarpe 9 kartus už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Šioje byloje jam inkriminuotą labai sunkų nusikaltimą jis padarė esant neišnykusiam teistumui ir vykstant kitam procesui dėl analogiškos nusikalstamos veikos padarymo. Kaip minėta anksčiau, iš Liteko duomenų matyti, kad jis nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą (2022 m. balandžio 3 d.), t. y. lygtinio paleidimo taikymo metu. Taip pat iš Liteko duomenų matyti, kad jis po šioje byloje jam inkriminuoto labai sunkaus nusikaltimo padarymo, padarė naujas analogiškas nusikalstamas veikas. Jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausme, kurios padarytos 2024 m. liepos 23 d., t. y. praėjus vos pusmečiui nuo šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo (2024 m. sausio 30 d.). Nuteistasis R. M. nuolat daro naujas panašaus pobūdžio tyčines nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, jų platinimu, naują labai sunkų nusikaltimą padarė netrukus po to, kai buvo paleistas iš pataisos įstaigos. Nuteistasis R. M. anksčiau daug kartų baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, ne visos paskirtos baudos sumokėtos, yra galiojančių administracinių nuobaudų (t. 3, b. l. 134–141). Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistojo R. M. asmenybę bei rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti, nesilaikyti įstatymo reikalavimų, jis dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nepakeitė. Apygardos teismas įvertino ir tai, kad R. M. dirbo (t. 3, b. l. 143), tačiau darbinė veikla jo nuo nusikalstamo elgesio nesustabdė, jis nėra sukūręs šeimos, neturi išlaikytinių. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2024 m. sausio 31 d. specialisto išvados Nr. T-N 290/2024(1) matyti, kad R. M. šlapime rasta difenhidramino, karfentanilio, norkarfentanilio (karfentanilio metabolitas) (t. 3, b. l. 54). Nors nuteistasis R. M. teigia, kad jis turi ilgametę priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, tačiau, kaip nurodyta anksčiau, jis ne tik pats vartoja narkotines medžiagas, bet jas ir platina (parduoda) kitiems asmenims. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nuteistasis R. M. būtų bandęs spręsti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų problemą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. M. pagrįstai paskyrė artimą minimaliai BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę. Apygardos teismo paskirta nuteistajam R. M. bausmė nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo bei asmenybės pavojingumui, atitinka bausmei keliamus tikslus, yra tinkamai individualizuota.

11. Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015). Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. M. pats savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš įtariamojo laikino sulaikymo protokolo matyti, kad R. M. buvo sulaikytas 2024 m. sausio 30 d. 16.00 val. (t. 3, b. l. 47), užklupus darant nusikalstamą veiką, nuo pat pirmos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė pakankamai nuoseklius parodymus ir gailėjosi (t. 3, b. l. 63). Taip pat nuteistasis R. M. jo gyvenamosios vietos kratos metu pats savanoriškai atidavė narkotines medžiagas – 9 vnt. transderminių pleistrų, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 0,0864 g narkotinės medžiagos – fentanilio (t. 1, b. l. 183–186). Tačiau šiuo atveju nuteistojo gailėjimosi negalima vertinti kaip nuoširdaus, nes, kaip jau minėta, jis nuolat daro panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, iš 14 teistumų 9 iš jų yra už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, be to, praėjus vos pusmečiui po šioje byloje jam labai sunkaus nusikaltimo padarymo, padarė naują analogišką sunkų nusikaltimą. Todėl svarstyti dėl nuteistajam R. M. paskirtos bausmės švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės.

12. Teisėjų kolegija daro tokią pačią išvadą ir dėl nuteistajam BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo negalimumo. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435/2008, Nr. 2K-323/2008, Nr. 2K-625/2007, Nr. 2K-444/2007, Nr. 2K-415/2012). Nagrinėjamu atveju nors yra viena nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau nenustatyta nė vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Taigi šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, teisę motyvuotai paskirti švelnesnę, nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, numato BK 54 straipsnio 3 dalis.

13. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-125-689/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018).

14. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje į asmens sveikatos būklę, šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, ir kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2011, Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-419-746/2015, Nr. 2K-281-942/2018).

15. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Įstatymo leidėjas, nustatydamas minimalią bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ribą – dešimt metų, įvertino tai, jog nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, visada keliamas pavojus visuomenės sveikatai ar net gyvybei ir šios vertybės ginamos griežtomis priemonėmis.

16. Vertinant nuteistojo R. M. padarytos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pavojingumą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, pažymėtina, kad tai labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 1 dalis), nusikaltimas baigtas. Byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie atsitiktinį nusikalstamos veikos pobūdį arba kad nusikaltimo padarymą lėmė kažkokia itin sunki asmeninė situacija ar kiti motyvai, reikšmingai švelninantys nusikalstamos veikos ar nuteistojo R. M. asmenybės pavojingumo vertinimą. Priešingai, kaip matyti nuteistasis R. M. disponavo labai dideliu kiekiu dviejų rūšių narkotinėmis medžiagomis – fentaniliu ir karfentaniliu, kurių vienos kiekis daugiau nei keturis kartus viršijo labai didelio kiekio ribą (fentanilio), o kitos – nedidelio kiekio ribą (karfentanilio). Šioje byloje nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nuteistasis nuolat daro analogiškas ar panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Įvertinus ankstesnius R. M. teistumus už panašaus pobūdžio nusikaltimų padarymą, lemia išvadą, kad nuteistojo R. M. elgesio negalima vertinti kaip spontaniško, atsitiktinio, vienkartinio ar mažiau pavojingo. Nuteistojo R. M. padarytos veikos pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas. Šiuo atveju kratų metų rastos ir paimtos narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos ar toliau išplatintos tik dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų, tai yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistojo R. M. elgesio padarinys. Todėl tai nesudaro pagrindo vertinti nuteistojo R. M. veiksmus kaip mažiau pavojingus.

17. Dėl nuteistojo R. M. asmenybės vertinimo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis R. M. jam šioje byloje inkriminuotą tyčinę nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir vykstant kitam procesui dėl analogiškos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, po šioje byloje jam inkriminuoto labai sunkaus nusikaltimo padarymo, padarė naujas analogiškas nusikalstamas veikas. Tiek ankstesnės, tiek ir naujai padaryta nusikalstama veika yra susijusios su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Taigi anksčiau R. M. taikytos bausmės siekiamo rezultato nedavė ir nesulaikė jo nuo naujo labai sunkaus nusikaltimo padarymo. Tai neigiamai charakterizuoja nuteistojo R. M. asmenybę ir rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodytos bausmei skirti turinčios reikšmės aplinkybės (jis turi ilgametę priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, transderminiai pleistrai buvo įsigyti skausmo malšinimui, o ne platinimui, narkotinės medžiagos buvo savanoriškai atiduotos policijai) yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės, savaime nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Paprastai į tokias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju R. M. ne tik pats vartoja narkotines medžiagas, bet dalį turėtų narkotinių medžiagų išplatino (pardavė) kitam asmeniui, su kuriuo anksčiau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Todėl šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti jo veiką kaip žymiai mažiau pavojingą už rūšinį atitinkamos nusikalstamos veikos pavojingumą, įvertintą įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad po apkaltinamųjų nuosprendžių R. M. atžvilgiu priėmimo, jis būtų rodęs pastangas atsisakyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo ir dėl to gydęsis, priešingai – šias medžiagas dar ir platino kitiems asmenims. Byloje kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį R. M. asmenybės pavojingumą, nenustatyta. Nuteistasis R. M. pagal amžių (48 metų) yra susiformavusi asmenybė, įgijęs pakankamai gyvenimo patirties, kad deramai suvoktų savo daromų nusikalstamų veikų pavojingumą visuomenei, be to, padaryto nusikaltimo pobūdis ir aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad ši veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta jaunatviško maksimalizmo ar gyvenimiškos patirties trūkumo ir (ar) susiklosčiusių aplinkybių. Taigi esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo R. M. asmenybė yra tokia išimtinė, kad dėl jos straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistojo R. M. asmenybę, šioje byloje lėmė sprendimą skirti artimą minimaliai BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę.

18. Nagrinėjamoje byloje nėra ne tik BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, bet ir nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių R. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o taip pat išimtinių aplinkybių, susijusių su R. M. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas R. M. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

19. Be to, R. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme taikant nuteistajam palankų bausmių bendrinimo – dalinio sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 4, 9 dalys). Švelninti nuteistajam R. M. paskirtą galutinę subendrintą bausmę taip pat nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.