Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Justo Namavičiaus ir Reginos Pocienės,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. ir jo gynėjos advokatės Brigitos Pauliukevičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo vienuolikai metų bausme;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir V. A. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas (laikotarpis nuo 2019 m. rugsėjo 28 d. iki nuosprendžio paskelbimo).

Iš V. A. priteista J. Ž. ir P. Ž. 4 048,44 Eur turtinei žalai ir po 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Laikino nuosavybės teisės apribojimo į V. A. pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose: AB „(duomenys neskelbtini)“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini); AB „(duomenys neskelbtini)“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini); AB „(duomenys neskelbtini)“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), taikymas paliktas galioti iki priteisto civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. Jis, 2019 m. rugsėjo 28 d. apie 18.20 val. garažų masyve, tarp garažų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo iniciatyva atvykęs tęsti prieš tai telefoninio pokalbio metu kilusio konflikto su S. Ž., sėdėdamas automobilyje „Audi A6 Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini) per vairuotojo pusės priekinių durelių lango stiklą šovė vieną kartą iš nelegalaus savadarbio šautuvo, pagaminto iš buvusios TSRS 1957 metų pramoninės gamybos, dvivamzdžio, lygiavamzdžio, 16-o kalibro „BM“ modelio medžioklinio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) užtaisyto 16-to kalibro, centrinio įskėlimo, medžiokliniu šoviniu į ateinantį prie automobilio S. Ž. ir, pataikydamas nukentėjusiajam į kaklo sritį, tuo padarydamas jam šautinį šratinį kaklo srities sužalojimą su kvėpavimo takų ir magistralinių kaklo kraujagyslių didelės apimties destrukcija, kas sukėlė ūmų smegenų kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumą, nuo ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, tyčia nužudė S. Ž.;

1.2. Taip pat, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, neturėdamas leidimo, laikė ir nešiojo 2 šaunamuosius ginklus ir ne mažiau 6 šaudmenis – C kategorijos Vokietijos pramoninės gamybos, lygiavamzdį, trumpavamzdį, .380 (9 mm) kalibro revolverį „ME 38 Compact-G“, Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti .380 (9 mm) kalibro centrinio įskėlimo revolveriniais šoviniais, pramoniniu būdu užtaisytais guminėmis grankulkėmis; savadarbį šautuvą, pagamintą iš buvusios TSRS 1957 metų pramoninės gamybos, dvivamzdžio, lygiavamzdžio, 16-o kalibro „BM“ modelio medžioklinio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 16-to kalibro medžiokliniais šoviniais, savadarbiu būdu iki 305 mm sutrumpinant vamzdžius ir pašalinant buožę; 2 vnt. 9 mm (sin. 9X18) kalibro, centrinio įskėlimo, „PM“ tipo šovinius, skirtus šaudyti iš pramoninės gamybos 9 mm (sin. 9X18) kalibro ginklų-pistoletų ir pistoletų-kulkosvaidžių B ir A kategorijų šaunamųjų ginklų; 3 vnt. 16-to kalibro, centrinio įskėlimo, medžioklinius šovinius iki tol, kol 2019 m. rugsėjo 28 d. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė revolverį „ME 38 Compact-G“, Nr. (duomenys neskelbtini); taip pat 2019 m. rugsėjo 28 d. įvykio vietos tuo pačiu adresu apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė savadarbį šautuvą, pagamintą iš buvusios TSRS 1957 metų pramoninės gamybos, dvivamzdžio, lygiavamzdžio, 16-o kalibro „BM“ modelio medžioklinio šautuvo Nr. (duomenys neskelbtini) su 2 vnt. 16-to kalibro medžioklinių šovinių, taip pat 2019 m. rugsėjo 29 d. jo asmens kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė du vienetus 9 mm (sin. 9X18) kalibro, centrinio įskėlimo, „PM“ tipo šovinių.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. A. ir jo gynėja prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę sušvelninti ir sumažinti priteistos žalos dydį. Taip pat prašo leisti nuteistajam V. A. disponuoti sąskaitoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kas mėnesį gaunamos senatvės pensijos Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyto MMA dydžio išmoka būtiniems poreikiams patenkinti, t. y. leisti disponuoti lėšomis, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 668 straipsnio 1 dalis).

2.1. Nesutikdami su nuteistajam V. A. paskirta bausme, apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, jog nuo pat sulaikymo momento pastarasis iš karto prisipažino padaręs nuskalstamą veiką, t. y. prisipažino, kad šovė į nukentėjusįjį, pats atidavė ginklą, nesipriešino sulaikomas ir nuoširdžiai gailėjosi. Apeliantai pažymi, kad nuteistasis V. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė išsamius parodymus, bendradarbiavo su pareigūnais, tačiau pirmosios instancijos teismas nuteistojo prisipažinimo nelaikė nuoširdžiu, nors nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis savo kaltės neneigia, nuoširdžiai gailisi. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis neigė tyčia nužudęs S. Ž.. Apeliantų manymu, negalima reikalauti iš žmogaus prisipažinti teisme arba versti duoti save kaltinančius parodymus, jei jam atrodo, kad jis sako tiesą apie tai, kaip suvokia situaciją. Apeliantai nurodo, jog pagal įstatymo nuostatas ir susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką teismas vertina kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai asmuo pripažįsta esmines kvalifikavimui reikšmingas objektyvias jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar bylos teisminio nagrinėjimo metu. Be to, kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neatima galimybės tai padaryti nagrinėjant bylą teisme. Tokiu atveju reikšminga tai, jog prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltę aiškiai įrodo kiti bylos duomenys. Įstatymo nuostata nereikalauja, kad kaltininkas pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą, t. y. teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis inkriminuoto nusikaltimo faktinių aplinkybių savitu suvokimu, kuris gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant nepripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 276/2006, Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-64/2008, Nr. 2K-511-693/2015, Nr. 2K-516-697/2015 ir kt.). Be to, apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė ir loginių klaidų, t. y. nurodęs, kad kaltinamasis pats prisipažino šovęs į S. Ž., pateikė pareigūnams ginklą, iš kurio buvo atliktas šūvis, konstatavo, kad dėl šio fakto iš esmės ginčo byloje nėra, t. y. iš nuosprendžio turinio galima suprasti, kad tai vertino nuteistajam palankiu aspektu, tačiau atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl nužudymo teismas nenustatė. Tuo tarpu aptardamas atsakomybę dėl disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, teismas akcentavo, jog atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad V. A. kaltę pripažino, gailėjosi. Esant tokiai situacijai, apeliantai teigia, jog teismas nesivadovavo nuteistajam aiškiais kriterijais, vertindamas jo poziciją dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, o V. A. prisipažinimas dėl kaltinimo visiškai neatitinka nuosprendyje aptartos prisipažinimo sampratos. Šios aplinkybės kelia pagrįstas abejones dėl priimto nuosprendžio objektyvumo ir teisingumo.

2.2. Apeliantai taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, neįvertino ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, išsamumo, tinkamai neįvertino liudytojų parodymų ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų. Nuteistasis V. A. viso bylos proceso metu tvirtino, jog tyčia neplanavo nušauti nukentėjusįjį, nesiekė, iššovė neturėdamas jokios tyčios jį nužudyti. Nuteistojo veiksmus sąlygojo situacija, kai su juo (V. A.) susitikti atėjo trys neblaivūs ir agresyviai nusiteikę, žymiai jaunesni vyrai, vienas iš jų šaukė „šauk“ ir spyrė į automobilį, todėl nuteistasis iššovė pro automobilio langą dėl savisaugos, dėl realios jam iškilusios grėsmės, iššovė spontaniškai, nesitaikydamas.

2.3. Apeliantų nuomone, visų konflikto dalyvių – liudytojų G. L., R. N., A. S. parodymai yra neteisingi, nes jie atsakingi dėl įvykio ir siekia sumažinti savo moralinę kaltę, todėl iškreipia parodymus sau tinkama linkme. Liudytojai nurodė, kad jie visą dieną girtavo, o konfliktas tarp jų ir nuteistojo kilo dėl to, kad R. N., kuri buvo nuteistojo meilužė, leido laiką kitų vyrų kompanijoje. Liudytojai, nors ir netiesiogiai, pripažino skambučius, girtavimą, kilusį konfliktą ir vykimą aiškintis santykius. Nors liudytoja R. N. neigia jų tarpusavio santykius, bando save pateisinti, jos parodymai turi būti vertinami kritiškai. Apeliantai teigia, jog nuteistasis ir liudytoja buvo meilužiai, V. A. ne vienerius metus ją rėmė finansiškai. Įvykus tragiškam įvykiui, kurio metu žuvo žmogus, liudytoja bando išvengti moralinės atsakomybės, neigia akivaizdžius faktus ir tikras įvykio priežastis. Akivaizdu, kad nelaimė įvyko dėl ilgai girtavusių asmenų elgesio, nuteistojo pavydo R. N. kitų vyrų draugijos ir visų noro susitikus išsiaiškinti santykius. Nukentėjusysis, eidamas susitikti su nuteistuoju, taip pat siekė pratęsti konfliktinę situaciją, elgėsi agresyviai – spyrė į automobilio langą, todėl, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybes objektyviai – nustatyti, kad nusikaltimo pasekmės kilo, veikiant netiesiogine tyčia, spontaniškai, dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų ir provokuojančių veiksmų ir jų nuteistajam sukelto susijaudinimo. Nuteistasis V. A. davė teisingus parodymus, jų nekeitė. Tuo tarpu liudytojas G. L., tiesiogiai dalyvavęs įvykyje, nėra suinteresuotas sakyti, kaip buvo iš tiesų, be to, jis buvo neblaivus, ir iš pykčio davė neteisingus parodymus.

2.4. Apeliantai pažymi, jog nuteistasis nuo pat pirmos apklausos nurodė, kad įvykio metu buvo blaivus, alkoholio pavartojo po įvykio sugrįžęs į sodybą. Bylos duomenys patvirtina, kad teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė G. V. parodė, jog, atvykus pagal iškvietimą iš karto po šūvio į įvykio vietą, V. A. neatrodė labai neblaivus, atrodė esantis daugiau šoko būsenoje. Pasak apeliantų, nurodytos aplinkybės paneigia teismo išvadą, jog nuteistasis nusikalto būdamas neblaivus. Apeliantai taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nuoseklius V. A. parodymus viso proceso metu. Būtent V. A. nurodė, kad tik dėl to, jog jie su R. N. artimai bendravo šešerius metus, jis jai kelis kartus, galimai 4 ar 5, skambino telefonu. Nuteistasis buvo susitaręs su R. N. susitikti, tačiau pastarosios telefonu atsiliepė kažkoks vyras ir paklausė – „Ko nori, gaidy“. Akivaizdu, kad V. A. supyko, paprašė perduoti telefoną R. N.. Pastaroji, paėmusi telefoną, paklausė, ko jis nori ir pasakė - „Aš dar ne tokių meilužių turiu, va dabar guliu ir bučiuoju. Jei nori, atvažiuok prie 113- to namo, išsiaiškinsime. Arba neužrakink durų, pas tave atvažiuos“. Tokiais veiksmais ji nuteistąjį išprovokavo konfliktui, sukėlė neigiamas emocijas. Šiuo metu nuteistasis suvokia, kad tai buvo klaidingas sprendimas, sąlygotas neadekvataus savęs vertinimo, tačiau tuo metu jam atrodė, kad turi važiuoti pasiaiškinti, nes buvo pasakyta, jog atvažiuos į jo butą. Tada nuteistasis R. N. pasakė, jog atvažiuos pats. Nuteistasis dar kartą patvirtina, jog važiuodamas neturėjo tikslo nieko nušauti, tačiau jaunesniems vyrams norėjo parodyti, kad jų nebijo ir atėjo išsiaiškinti. Atvažiavęs apie 20 m atstumu prie 113-to namo, pamatė, kad prie namo privažiuoti negali, įvažiavo į garažų teritoriją, tačiau pats nėjo ieškoti žmonių, iš automobilio išlipęs nebuvo, sėdėjo automobilyje ir paskambino R. N., kuri pasakė – „Lauk, tuoj ateis“. Taigi, jis po pokalbio su R. N., pamatęs iš priekio link automobilio ateinančius tris agresyviai nusiteikusius vyrus, artėjančius prie jo, per automobilio vairuotojo šoninį langą parodė pirmam vyrui, priartėjusiam prie automobilio maždaug 4 m, maždaug iki pusės iškištą ginklą, t. y. jį laikydamas savo rankose, parodė, kad turi ginklą, ir pasakė – ,,Vyrai, aš ginkluotas“. Vienas iš vyrų pamatė ir pasakė – ,,Neik, jis ginkluotas“, tačiau S. Ž., kuris ėjo pirmas, priėjo dar arčiau automobilio, ties vairuotojo šoniniu langu, pasakė – „Šauk, šauk“ bei „Lipk iš mašinos, gaidy“, ir, tuo pačiu užsimojęs koja, spyrė į vairuotojo lango stiklą. Nuteistasis tuo pačiu momentu, pamatęs batą, traukėsi ir spontaniškai iššovė. Viskas įvyko labai greitai, V. A. atrodo, kad jis nesitaikė, ginklas iššovė. Tuomet iš karto po šūvio kiti du vyrai nubėgo iš garažų teritorijos link gatvės. Žuvusysis nuteistajam trukdė pravažiuoti automobiliu, todėl V. A., pasidėjęs šautuvą ant priekinės keleivio sėdynės, išlipo iš automobilio, suėmė gulinčiam ant žemės vyrui galimai už striukės (tiksliai nepamena) ir nutempė jį šiek tiek toliau nuo automobilio, tada išvažiavo. Nuteistasis iš įvykio vietos išvažiavo dėl patirto šoko. Nuteistasis prašo įvertinti tai, jog nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, kad jis buvo išprovokuotas R. N., paties nukentėjusiojo bei G. L. veiksmais. Būtent G. L. davė nuteistajam nepalankius įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip teisingus ir objektyvius, kadangi konflikto metu G. L. buvo sunkiai apgirtęs, ką patvirtino liudytojas, dalyvavęs įvykyje ir matęs G. L. neadekvatų elgesį.

2.5. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog G. L., galimai pykdamas ant nuteistojo dėl žuvusio draugo, melavo, kad jam ir nukentėjusiajam artėjant prie V. A. automobilio, automobilis neva stovėjo uždarytais langais, o V. A. buvo nukreipęs ginklą į ateinančiuosius už uždaro lango, kad vos tik jie priėjo, iš karto pasigirdo šūvis, po šūvio V. A. nedelsiant išvažiavo. Pasak apeliantų, šie liudytojo G. L. parodymai yra melagingi, iškreipia tikrą įvykio eigą, bandant nuslėpti tikrąją įvykio eigą, nes iš karto po šūvio G. L. pabėgo iš garažų teritorijos link gatvės. Vienoje apklausų G. L. parodė, kad mašinos langai buvo gerokai užrasoję. Ši aplinkybė yra ypač reikšminga, kadangi ji rodo, jog matomumas per stiklą nebuvo aiškus. Tai reiškia, jog liudytojas per gerokai užrasojusį stiklą negalėjo matyti, kad V. A. buvo nukreipęs ginklą į ateinančiuosius už uždaro lango. Be to, liudytojo G. L. parodymai, jog į garažų teritoriją atėjo dviese (jis ir žuvusysis), taip pat prieštarauja nuteistojo parodymams ir yra melagingi. Aptardami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnio bei 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo subjektyvus, šališkas ir nesilaikė pagrindinių teisingumo, rungtyniškumo ir nekaltumo prezumpcijos principų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo G. L. parodymus, turėjo skirti didesnį dėmesį jų patikimumo vertinimui, tačiau to nepadarė. Dėl to pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė įrodymus, nepašalino visų byloje esančių abejonių ir padarė formalias, prielaidomis grįstas išvadas, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje.

2.6. Apeliantai atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi nemačiusiųjų įvykio liudytojų A. S., R. N., S. S., V. Š., P. Ž. parodymais. Liudytojas A. S. patvirtino, kad susitikti nėjo, net nematė, kada išėjo S. Ž., nes buvo neblaivus, taip pat patvirtino, kad iš A. N. sužinojęs apie įvykį, su R. N. nuėjo pasižiūrėti į įvykio vietą, kuri jau buvo aptverta ir buvo atvykę pareigūnai. Liudytojas A. N. parodė, kad tiek iš R. N., tiek iš A. S. balso jautė, kad pastarieji buvo išgėrę, užsimiegoję. Liudytoja R. N. patvirtino, kad jokių šūvių negirdėjo, kad S. Ž. konfliktavo su V. A., taip pat patvirtino, kad S. Ž. pasiūlė V. A. susitikti. Taigi liudytoja patvirtino tik tai, kad vyko konfliktas telefonu, kurio iniciatorius buvo S. Ž.. Liudytoja S. S. patvirtino, jog, būnant namuose, išgirdo sprogimo garsą, ji iš liudytojo G. L. sužinojo, kad nušautas jo draugas. Liudytoja taip pat parodė, kad pro jos buto langus matosi tik įvažiavimas į garažų teritoriją, įvykio vietos nesimato, jokio įvažiuojančio automobilio ji nematė. Liudytojas V. Š. parodė, kad išėjęs iš namo laiptinės išgirdo pokštelėjimą, pereidamas pro garažų masyvą, kuris yra 100 metrų atstumu nuo jo laiptinės, pamatė, kad guli žmogus. Liudytojas P. Ž. taip pat parodė, kad apie įvykį nieko nežino, kad nušautas sūnus sužinojo iš sesers sūnaus V. K.; nubėgęs į įvykio vietą, iš liudytojo G. L. sužinojo, kad V. A. iššovė ir išvažiavo, kad nebuvo išlipęs. Iš to, kas nurodyta, apeliantai daro išvadą, jog visi minėti liudytojai įvykio nematė, tačiau siekia V. A. apkalbėti ir taip suversti jam visą kaltę. Liudytojai iš esmės remiasi tik G. L. tvirtinimu, kuris yra nukentėjusiojo draugas, galimai suinteresuotas apkaltinti V. A., tai rodo, kad liudytojas G. L. bando nuslėpti tikrus įvykio faktus, trukdo teismui teisingai kvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką dėl tyčios nužudyti S. Ž.. Apeliantai taip pat pažymi, jog atskleidžiant kaltininko tyčios turinį teismas privalo nuosekliai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir konstatuoti veiksmų priežastis, išorinius nusikaltimo požymius, leidžiančius spręsti apie kaltininko tyčios turinį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kodėl kilo konfliktas tarp nuteistojo V. A. ir nukentėjusiojo S. Ž., o tyčią nužudyti kildino vien tik iš fakto, kad nuteistasis iššovė. Neįtikėtina, kad nuteistasis V. A. šviesiu paros laiku ir viešoje vietoje būtų pradėjęs realizuoti išankstinį tyčinį sumanymą nužudyti nukentėjusįjį. Visi telefono skambučiai su konflikto dalyviais leidžia suprasti, jog ilgą laiką girtaujantys S. Ž., R. N. ir G. L. su nuteistuoju bendravo telefonu, šių pokalbių metu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, grasinimai, ginčai, todėl būtent po šio konflikto dalyviai nusprendė susitikti ir išsiaiškinti akis į akį. Liudytojo G. L. keiksmažodžių vartojimas, grubus tonas yra užfiksuotas ir kviečiant greitosios pagalbos tarnybą. Bendrojo pagalbos centro operatorius užfiksavo, jog asmuo keikiasi, kalba nerišliai ir nesuprantamai. Liudytoja G. V. taip pat patvirtino, kad būtent iš G. L. sužinojo apie S. Ž. mirties aplinkybes. Apeliantai pažymi, jog nebuvo atkreiptas dėmesys į nuteistojo elgesį po nužudymo, nors pareigūnė G. V. parodė, kad V. A. ginklus atidavė pats, parodė jų buvimo vietą, netgi ir tą, apie kurį nebuvo jokių duomenų. Liudytojas policijos pareigūnas M. V. taip pat iš esmės pasirėmė tik melagingu G. L. tvirtinimu. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojo M. V. nurodytų aplinkybių, kad V. A. jam paaiškino, jog vyriškiai priartėjo prie automobilio, kažkuris iš jų liepė (V. A.) išlipti iš automobilio. Pamatęs, kad jie jauni, išsigando ir iš automobilio neišlipo, kad kažkuris iš tų vaikinų spyrė ar tai į mašiną, ar tai į kairės pusės priekinių durelių lango stiklą. Todėl, analizuojant skundžiamą nuosprendį akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo kaip neginčijamais įrodymais vadovautis tik liudytojo G. L. parodymais, o juo labiau laikyti juos patikimais įrodymais, patvirtinančiais nuteistojo V. A. kaltę. Iš visos situacijos matyti, kad skundžiamame nuosprendyje bylos įrodymai įvertinti atskirai ir selektyviai, nesusiejant jų tarpusavyje ir neanalizuojant jų visumos, todėl toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų ir tai turėjo esminės įtakos nuteistojo veiksmų kvalifikavimui.

2.7. Skundo autoriai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamą veiką V. A. padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Objektyvių duomenų, kad įvykio metu nuteistasis buvo apsvaigęs, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas savaip interpretavo įvykius ir taip iškreipė objektyvią tiesą. Nebūdamas psichiatrijos srities specialistas, teisėjas negalėjo konstatuoti tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir tuo pagrindu griežtinti skiriamą bausmę. Apeliantai pažymi, kad V. A. neneigė, jog įvykio dieną, t. y. ryte, su R. N. išgėrė vieną 0,5 l talpos butelį degtinės, tačiau jį išgėrus nuteistasis išėjo namo miegoti. Namuose užmigo galimai apie 11.00 val., prabudo galimai apie 17.00 val., todėl alkoholinio gėrimo vartojimo aplinkybė negali būti siejama su įvykusiu įvykiu, nuteistasis nesijautė apsvaigęs nuo alkoholio, jautėsi gerai, buvo orientuotas. Tik po nusikaltimo grįžęs į kaimą, iš jaudulio dar prieš atvykstant pareigūnams išgėrė 150 g degtinės. Liudytoja G. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis neatrodė labai neblaivus, atrodė daugiau šoko būsenoje. Pagal teismų praktiką apsvaigimas nuo alkoholio, kaip jį vartojusio asmens būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų jo įrodinėjimo būdų. Asmens apsvaigimo būklė nustatoma ne tik atlikus specialų tyrimą, pvz., panaudojant alkoholio kiekio matuoklį, bet ir remiantis liudytojų ar paties kaltininko parodymais bei kitais duomenimis, kuriais apibūdinami apsvaigimo požymiai. Anot apeliantų, byloje nėra jokių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. A. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. V. A. gydytojų psichiatrų, narkologų įskaitose nėra registruotas, pas psichiatrus, psichologus nesilankė, narkotinių, psichotropinių medžiagų nevartoja, jam nėra paskirti jokie medikamentai, galintys turėti įtakos jo psichikai ar sąmonei, aplinkinių suvokimui.

2.8. Galiausiai apeliaciniame skunde prašoma iš naujo įvertinti byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikuoti nuteistojo V. A. padarytą nusikalstamą veiką bei paskirti teisingą bausmę, nustatyti visas nuteistojo veiką lengvinančias aplinkybes, taip pat įvertinti tiesioginės tyčios nužudyti nebuvimą ir įvertinti nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Be to, apeliantai prašo įvertinti priteistos žalos dydį. Apeliantų nuomone, priteistas žalos dydis yra per didelis, dėl padaryto nuteistasis gailisi, tačiau priteista žala mažintina, atsižvelgus į paties nukentėjusiojo asmens veiksmus, provokuojantį elgesį ir norą konfliktuoti su nuteistuoju. Be nukentėjusiojo iniciatyvos skambinti nuteistajam, kviesti pasiaiškinti, V. A. nebūtų atvažiavęs į konflikto vietą, nelaimės galima buvo išvengti, jei ne alkoholis, kurį visą dieną vartojo R. N., G. L. ir nukentėjusysis S. Ž.. Byloje nustatyta, jog S. Ž. prieš mirtį gausiai vartojo alkoholį, mirusiojo kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,37 promilės etilo alkoholio. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma įvertinti tai, jog nuteistasis yra pensinio amžiaus ir tikrai vykdys jam paskirtą bausmę, atlygins civiliniu ieškiniu priteistą žalą, kurios negalėjo atlyginti dėl neteisėtai V. A. taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo be teisės disponuoti minimalia mėnesine išmoka būtiniems poreikiams patenkinti. Leidus disponuoti šiomis išmokomis, nuteistasis būtų galėjęs iš dalies atlyginti žalą, kas sudarytų teisinius pagrindus laikyti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BPK 1 dalies 3 punktas).

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo V. A. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Nuteistojo V. A. ir jo gynėjos advokatės Brigitos Pauliukevičienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde nuosprendis, kuriuo nuteistasis V. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, skundžiamas dalyje dėl V. A. paskirtos bausmės, argumentuojant, kad teismas neteisingai nustatė tyčios padaryti veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį turinį, nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nemotyvuotai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, neatsižvelgė į tai, kad dėl teismo pritaikytos procesinės prievartos priemonės – laikinojo nuosavybės teisių pilna apimtimi apribojimo buvo suvaržytos jo galimybės imtis veiksmų žalai atlyginti, apeliantų manymu, teismas neteisingai nustatė priteistinos žalos dydį. Nuosprendžio dalis dėl veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje padarymo, apeliantų neskundžiama.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus. Baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamas veikas, nenustatyta, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai patikrinus byloje surinktų įrodymų vertinimo analizę, dėl jos pasisakytina tiek, kiek tai susiję su apeliaciniame skunde ginčijamomis teismo išvadomis, t. y. nuosprendis patikrinamas apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl tyčios padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, turinio

7. Apeliantai skunde teigia, kad teismas V. A. paskyrė netinkamą, pernelyg griežtą bausmę. Nors apeliaciniame skunde neginčijamos nusikalstamos veikos numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybės – S. Ž. nužudymas, teigiama, kad neteisingai buvo nustatytas šios veikos tyčios turinys, kuris turėjo įtakos paskirtam laisvės atėmimo bausmės dydžiui, todėl bausmė turi būti švelnintina.

8. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė V. A. veiksmų kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes ir jomis pagrindė padarytas išvadas. Šioje aplinkybės, reikšmingos bausmės nuteistajam skyrimui, buvo nustatytos ir įvertintos teisingai.

8.1. Apeliantai – nuteistasis ir jo gynėja nesutinka su teismo išvada, kad V. A. šią nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Apeliantai aiškina, kad nuteistasis V. A. tyčios žudyti S. Ž. neturėjo, to neplanavo ir nesiekė, iš turimo ginklo iššovė tik dėl savisaugos instinkto, spontaniškai, nesitaikydamas, o nusikaltimo pasekmės kilo, V. A. veikiant netiesiogine tyčia. Su šiuo skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.

8.2. Pažymėtina, kad teismas apie kaltės turinį (formą, rūšį) sprendžia, išanalizavęs byloje surinktais įrodymais nustatytas nusikalstamos veikos objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, žaizdų ir kitų sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt. Baudžiamojoje byloje išvada dėl nuteistojo kaltės turinio padaryta, išsamiai įvertinus ištirtais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes.

8.3. Neginčijamai nustatyta, kad V. A. veikė, panaudodamas pavojingą kūną žalojantį daiktą – šaunamąjį ginklą, kuriuo iššaudamas pataikė į nukentėjusiojo S. Ž. gyvybiškai svarbią kūno vietą – kaklo sritį, dėl ko nukentėjusysis nuo patirto sužalojimo įvykio vietoje mirė. Be šių aplinkybių įvertinti ir kiti reikšmingi veiksniai – nuteistojo ir liudytojų parodymais, kurie esminėse aplinkybėse sutapo, nustatyta konflikto tarp nuteistojo ir kitų asmenų priežastis, nuteistojo elgesys – kai V. A. po telefoninio pokalbio su nukentėjusiuoju S. Ž. metu kilusio žodinio konflikto, kurį iš esmės išprovokavo nuteistasis, o nukentėjusysis į jį įsitraukė, prieš susitikimą su nukentėjusiuoju, nuvyko į sodybą pasiimti ginklo ir šaudmenų, atvykęs į susitikimo vietą, apie tai pranešė nukentėjusiajam, užtaisė ginklą bei, būdamas automobilyje, kurį pastatė taip, kad galėtų be jokių trukdžių išvažiuoti, laukė ateinančio nukentėjusiojo, o kai tik šis priėjo – iššovė į jį, taip S. Ž. padarydamas mirtinus sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Po to nuteistasis, supratęs veiksmo prieš nukentėjusįjį sukeltas pasekmes, iš įvykio vietos pasišalino, nesiėmė jokių priemonių suteikti S. Ž. net minimalios pagalbos, parodydamas visišką abejingumą jo likimui. Bylos duomenimis buvo nustatyta ir tai, kad po įvykio nuteistojo ginklas buvo užtaisytas naujais šaudmenimis. Duomenų apie įvykio metu nuteistojo patirtą išorinį poveikį jo psichikai byloje nebuvo gauta, V. A. galėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų esmę. Nusikaltimo priežastis ir motyvas – pavydas dėl R. N., su kuria nuteistasis palaikė artimus ryšius, laiko leidimo kitų vyrų kompanijoje ir pokalbio su R. N. metu kilęs konfliktas ne tik su ja, bet ir su nukentėjusiuoju S. Ž., kai pastarasis įsitraukė į nuteistojo V. A. ir R. N. telefoninį pokalbį; pokalbio metu nuteistasis ir nukentėjusysis, vienas kitam išsakę įžeidimus, necenzūrinius žodžius, sutarė susitikti išsiaiškinti.

8.4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes nuosprendyje išanalizuotų įrodymų visumos kontekste, padarė pagrįstą išvadą apie nuteistojo tyčios kryptingumą – kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. A. sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą, pasitelkdamas pavojingą kūną žalojantį daiktą – ginklą, keliantį pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, kurį tikslingai, dar iki susitikimo su nukentėjusiuoju pasiėmė nuvykęs į sodybą; įvykio vietoje belaukdamas nukentėjusiojo ginklą užtaisė – tai patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai suvokė, kad gali atsirasti sunkūs padariniai (įskaitant ir gyvybės atėmimą). Nuteistasis teigia, kad jis tik norėjo parodyti ginklą, kad prie jo nelįstų. Tačiau akivaizdu, kad nuteistasis, būdamas normalaus protinio išsivystymo ir turintis nemažai gyvenimiškos patirties, suvokė, kad jo veiksmai, važiuojant aiškintis konflikto su girtais asmenimis, sąmoningai pasitelkiant užtaisytą šaunamąjį ginklą (kas neabejotinai rodė ir ketinimą jį panaudoti), buvo pavojingi, o ginklo panaudojimas situacijoje, kai nebuvo tokio pobūdžio kėsinimosi ar pavojaus jo sveikatai – šūvis vos tik S. Ž. priartėjus, nuo kurio pastarasis nukrito ir mirė, nulėmė tokio jo veikimo padarinius. Nors šių padarinių išraiškos, laipsnio nuteistasis ir nedetalizavo, akivaizdu, kad jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai, t. y. tokio veikimo būdo pasirinkimas, visos galimos pasekmės, įskaitant ir gyvybės atėmimą, V. A. tenkino. Be to, faktą, kad nuteistasis aiškiai suvokė savo veiksmų padarinius, patvirtina ir telefoninis pokalbis tarp nuteistojo ir R. N. betarpiškai po nusikalstamos veikos įvykdymo, kurio metu V. A. pasakė pastarajai apie tai, ką padarė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti duomenys pirmosios instancijos teismui davė pagrindą teisingai išvadai, jog nukentėjusysis S. Ž. buvo nužudytas, nuteistajam V. A. veikiant tiesioginės tyčios forma, o tuo pačiu paneigia galimybę pripažinti nuteistąjį veikus netiesiogine tyčia, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

8.5. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje neteisingą tyčios turinio nustatymą nulėmė netinkamai įvertinti liudytojo G. L., kuris buvo nužudytojo draugas ir įvykio liudininkas, parodymai, neskiriant didesnio dėmesio jų patikimumui. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai pasisakė dėl šio liudytojo duotų parodymų vertinimo. Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje S. Ž. nužudymo metu kitų asmenų, išskyrus V. A., nužudytąjį ir liudininką G. L., nebuvo. Todėl nukentėjusiojo S. Ž. gyvybės atėmimo aplinkybes betarpiškai matė tik nuteistasis ir liudytojas G. L.. Jie skirtingai aiškino dėl ginklo panaudojimo aplinkybių – nuteistasis V. A. teigė, kad šovė spontaniškai, suveikus savisaugos instinktui dėl S. Ž. elgesio – agresyvaus artinimosi, raginimo šauti ir spyrio į automobilio langą, o liudytojas G. L. parodė, jog nuteistasis, būdamas automobilyje, šovė, vos tik jie prisiartino, net nepradėjus aiškintis, taip paneigė, kad S. Ž. būtų atlikęs kokius nors provokuojančius veiksmus. Teismas jų parodymus šioje apimtyje, o taip pat dėl dalyvavusių asmenų skaičiaus, paties nuteistojo veiksmų (kai jis po šūvio išlipo iš automobilio patraukti nukritusio S. Ž.) tikrino, kiek nurodytos aplinkybės atitiko kitus, gautus iš skirtingų šaltinių, bylos duomenis. Teismo išvados dėl įvykio faktinių aplinkybių pagrįstos byloje surinktų bei patikrintų įrodymų visuma. Išanalizavus bylos duomenis, nebuvo nustatytas pagrindas abejoti liudytojo G. L. parodymų patikimumu, todėl teismas jais rėmėsi nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, o tuo pačiu atmesdamas nuteistojo versiją, kad pasiaiškinti su juo atėjo trys asmenys, į S. Ž. jis šovė netyčia, dėl išgąsčio. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuteistojo parodymai dėl šūvio aplinkybių nebuvo nuoseklūs.

8.6. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl liudytojo G. L. parodymų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, patikimumo. Jo, kaip asmens, buvusio įvykio vietoje ir tiesiogiai mačiusio įvykį, parodymai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu šio liudytojo parodymų vertinimu ir įrodomąja reikšme. Vien apeliantų akcentuojamas liudytojo ir nukentėjusiojo santykis (buvo draugai), kas, apeliantų manymu, sąlygojo parodymus, kurie buvo nepalankūs V. A., taip pat įvykio metu buvęs liudytojo neblaivumo laipsnis bei aplinkybės, kaip jis bandė paaiškinti, kas įvyko, kviesdamas pagalbą, neduoda besąlygiško pagrindo atmesti G. L. parodymus, kaip melagingus ir nepatikimus, duotus iš pykčio dėl draugo žūties. Teismui buvo žinoma aplinkybė, kad liudytojas ir nužudytasis buvo draugai. Niekas neginčijo ir fakto, kad liudytojas įvykio metu buvo gėręs alkoholinių gėrimų (nustatytas 0,94 ‰ girtumas). Nežiūrint į tai, liudytojo G. L. parodymai dėl bylos aplinkybių viso proceso metu buvo nuoseklūs, atskirose dalyse patvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Neabejotina, kad liudytojo matytas įvykis paveikė jo emocinę būklę, o tai atsispindėjo, ne tik kviečiant pagalbos tarnybą, bet ir betarpiškai po įvykio G. L. bendraujant su kitais asmenimis ir jiems papasakojant, kas įvyko. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde minėtos aplinkybės nepagrįstai pernelyg akcentuojamos, siekiant išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikti nuteistojo V. A. parodymams, kaip vieninteliams teisingiems ir patikimiems bei ginčijant kitų įrodymų patikimumą. Tačiau išvados byloje yra daromos iš visumos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, kuriais patikrinamos faktinės aplinkybės, jas vienu ar kitu aspektu patvirtinant arba paneigiant.

8.7. Skunde liudytojo G. L. duotų parodymų melagingumas argumentuojamas jo nurodytomis aplinkybėmis – dėl nuteistojo pasišalinimo iš įvykio vietos iš karto po šūvio (nuteistasis teigia, kad būtent G. L. po šūvio pabėgo, o jis, V. A. buvo išlipęs iš automobilio, kad patrauktų nukritusį nukentėjusįjį, kuris trukdė jam išvažiuoti); dėl užrasojusių automobilio langų ir galimybės pamatyti ginklą (nuteistasis parodė, kad per gerokai užrasojusį stiklą negalėjo matyti, kad už uždaryto lango nuteistasis yra nukreipęs ginklą į ateinančiuosius); dėl asmenų, atėjusių į garažų teritoriją, skaičiaus (nors liudytojas teigė, kad buvo tik jis ir žuvusysis, nuteistasis aiškino, jog matė tris ar keturis asmenis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nėra paremti bylos įrodymais, o laikytini gynybos pozicijos neatitinkančio įrodymų vertinimo kritika, pateikiant savitą interpretaciją dėl netinkamo byloje esančių liudytojo parodymų vertinimo ir iš jų padarytų išvadų pagrįstumo.

8.8. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad baudžiamojoje byloje reikšmingos aplinkybės, remiantis liudytojo parodymais, o nuteistojo poziciją atmetant, buvo nustatytos kitais byloje esančiais įrodymais. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad betarpiškai po įvykio liudytojas G. L. įvairiems asmenims – S. S., į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams V. P., S. I., M. V., kurie buvo apklausti kaip liudytojai, vienodai nurodė jam žinomas aplinkybes – kad buvo dviese su S. Ž., matė per automobilio stiklą ginklą, jog iš karto po šūvio kaltininkui iš įvykio vietos pradėjus šalintis, G. L. jį dar bandė vytis. Aplinkybę, kad į susitikimą su nuteistuoju ėjo dviese, t. y. G. L. ir S. Ž., patvirtino liudytoja R. N., parodydama, kad žuvusysis aiškintis su nuteistuoju ėjo kartu su pas jį atėjusiu draugu. Liudytojų S. S. ir V. Š. parodymais buvo nustatyta, kad netrukus po išgirsto šūvio garso jie nepastebėjo nuvažiuojančio automobilio. Atitinkamai R. S. parodė, kad iš karto pažiūrėjusi per langą, ji pamatė tik kažką besivejantį ir šaukiantį G. L. ir kad nepasivijęs jis grįžo atgal prie garažų ir kvietė pagalbą. Liudytojas V. Š. paaiškino, kad, būdamas apie 100 metrų atstumu nuo įvykio vietos, jis išgirdo pokštelėjimą, artėdamas jis nepastebėjo jokių iš įvykio vietos nueinančių žmonių ar nuvažiuojančio automobilio, matė tik liudytoją G. L., kuris kvietė pagalbą. Vertinant nurodytus duomenis, atkreiptinas dėmesys ir į policijos pareigūno M. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos perskaičius teisme liudytojas patvirtino – jis nurodė, kad V. A. sulaikymo metu pasiteiravus, kaip jis šovė, šis teigė, kad šovė per neatidarytą langą, po ko neišlipęs iš įvykio vietos išvažiavo, įsitikinti, ar vyriškis gyvas, išlipęs nebuvo (t. 1 b. l. 190–191). Nesant duomenų, kurie leistų abejoti minėtų liudytojų parodymų tikrumu ir objektyvumu, t. y. liudytojų suinteresuotumo apkalbėti nuteistąjį ar iškraipyti nurodomas aplinkybes, parodymai buvo pagrįstai vertinti šioje byloje nustatytų įrodymų visumoje. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į paties nuteistojo pozicijos nenuoseklumą, kai jis teigė, nors matęs einančius tris asmenis, tuo pačiu nurodo, kad du asmenys ėjo greta vienas kito, o trečias buvo nuo jų atitolęs, taip pat po šūvio, išskyrus du asmenis, trečio jis nematė. Liudytojo G. L. nurodyta aplinkybė apie aprasojusius automobilio langus, apeliantų manymu, patvirtina, kad liudytojas negalėjo matyti ginklo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojo parodymai, jog ginklą jis pastebėjo, susigretinęs su automobiliu, iš esmės neprieštaravo paties nuteistojo parodymams, kad vienas iš priartėjusių vyrų, pamatęs, kad jis turi ginklą apie tai pasakė kitam vyrui.

8.9. Reikšmingas teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui yra ir nuteistojo V. A. parodymų dėl atskirų aplinkybių – ginklo užtaisymo laiko, jo demonstravimo, automobilio užvedimo raktelių buvimo vietos, nenuoseklumas. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, jog turėtą ginklą užtaisė, tik pamatęs ateinančius vyrus, kitos apklausos metu jis jau teigė, kad ginklą užtaisė iš karto, tik atvykęs prie garažų. Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu vienoje apklausoje V. A. nurodė, kad langą atidarė iki pusės ir ateinantiems pademonstravo turėtą ginklą ir tik po nukentėjusiojo raginimo šauti, kvietimo išlipti ir spyrio į durelių stiklą, jis spontaniškai nuspaudė šautuvo nuleistuką ir paleido šūvį. Tačiau kitos apklausos metu jis aiškino, kad ginklą iškišo per langą tik vyriškiams ateinant, po to jį pasidėjo ant kelių, langą palikęs iki pusės atidarytą. Iš ginklo, kurio nebuvo iškišęs tuo metu pro langą, iššovė netyčia, atsitraukdamas nuo nukentėjusiojo spyrio į lango stiklą; šių veiksmų metu automobilio raktas visą tą laiką buvo užvedimo spynelėje (t. 4, b. l. 9–13, 16–18). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nuteistasis parodė, kad automobilio langą jis pradarė maždaug per keturis pirštus ir iškišo ginklą, kad jį matytų ateinantys vyrai; vienam jų puolus artyn, spyrus koja link automobilio durelių, nuteistasis, traukdamasis nuo tokio veiksmo, iššovė salone buvusiu ginklu. Atsakydamas į užduotus klausimus, jis parodė, kad pamatęs ateinančius vyriškius išsigando, iš karto išvažiuoti negalėjo, nes atvažiavęs automobilio raktą buvo ištraukęs iš užvedimo spynelės ir numetęs ant sėdynės, todėl negalėjo jo iš karto surasti (t. 5, b. l. 32). Šios V. A. nenuosekliai nurodytos aplinkybės buvo paneigtos liudytojo G. L. parodymais ne tik dėl S. Ž. elgesio, bet ir kitokių jo sužalojimo aplinkybių, nei nurodė nuteistasis.

8.10. Paminėtų aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu ir jų teisinio įvertinimo. Objektyvių duomenų kitokiai išvadai dėl įvykio faktinių aplinkybių, negu jas padarė pirmosios instancijos teismas, apeliantai nenurodė. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl menkesnės liudytojų, nebuvusių tiesioginiais įvykio liudininkais ir nemačiusių įvykio (tarp jų policijos pareigūnų, S. S., V. Š.) parodymų įrodomosios reikšmės – kad jie yra išvestiniai – asmenys nebuvo tiesioginiai S. Ž. nužudymo liudininkai, paties įvykio nematė, dalis jų papasakotų aplinkybių jiems buvo žinomos iš G. L. pasakojimo. Galima sutikti su tuo, kad liudytojų (išskyrus liudytojo G. L.) ir nukentėjusiųjų (žuvusiojo tėvų), parodymai yra išvestiniai, tačiau vien ši aplinkybė nemenkina jų įrodomosios reikšmės. Atsižvelgtina į tai, kad kiekvienas jų su G. L. bendravo skirtingu metu, jų nurodytos aplinkybės palygintos ir sugretintos tarpusavyje ir įvertintos, nustatant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Pagrindo netikėti teisme apklaustų liudytojų, o taip pat liudytojais apklaustų kasdienines darbines funkcijas atliekančių pareigūnų parodymais, kurie pagrindinėse detalėse sutampa, atitinka jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nenustatyta. Nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įrodymu gali būti pripažįstami ne tik duomenys, tiesiogiai be tarpinių grandžių susiję su įrodinėjimo dalyku ir patvirtinantys arba paneigiantys reikšmingą aplinkybę (tiesioginiai įrodymai), bet ir duomenys, iš pradžių padedantys nustatyti, pagrindžiantys tarpinius faktus, o per juos – patikrinti kitus įrodymus, įrodinėtinas aplinkybes, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Todėl, nors apeliaciniame skunde įvardijami asmenys ir nebuvo tiesioginiai įvykio liudininkai, jų parodymai kartu su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią padarytas išvadas dėl šioje byloje nagrinėtinos veikos padarymo aplinkybių.

8.11. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nuteistojo V. A. tyčios turinį nustatė vien tik iš to, kad nuteistasis iššovė. Priešingai, teismas išvadas šiuo aspektu grindė visų nustatytų faktinių duomenų analize. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstyti bylos duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais, sudarė tarpusavyje nuoseklią įrodymų grandinę, pagrindusią nustatytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Teismas ne tik analizavo įrodymus, iš kurių darė išvadas, bet ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo V. A. minimas aplinkybes.

8.12. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad V. A. nusikalstamus veiksmus lėmė nukentėjusiojo S. Ž. bei liudytojų R. N., G. L. elgesys, sukėlęs pyktį ir susijaudinimą. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad gyvybė S. Ž. buvo atimta dėl menkavertės dingsties. Bylos duomenimis, telefoninio pokalbio tarp nuteistojo V. A. ir R. N., su kuria jis palaikė artimus santykius, metu nuteistasis suprato, kad ji leidžia laiką kitų vyrų draugijoje, dėl ko jį apėmė pavydas. Konfliktuojant su pastarąja, į telefoninį pokalbį įsitraukė kartu su R. N. buvęs nukentėjusysis S. Ž.. Nuteistojo parodymais, jis supyko, kad į jo skambutį R. N. telefonu atsiliepė ne ji pati, o kažkoks vyras (kaip nustatyta S. Ž.), dėl to vyrai vienas kitą išvadino necenzūriniais žodžiais, užgauliojo ir įžeidinėjo bei susitarė susitikti išsiaiškinti. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai R. N., A. S. –R. N. intensyviai skambinęs V. A., jai atsiliepus, priekaištavo, plūdo necenzūriniais žodžiais; nesiliaujant nuteistojo skambučiams (kas patvirtinta nuteistojo ir liudytojos telefonų apžiūros protokolų duomenimis (t. 2, b. l. 7–14; t. 3, b. l. 180–183) ir įžeidinėjimams, į telefoninį pokalbį įsitraukė S. Ž., kurį V. A. ėmė užgaulioti, o nukentėjusiajam atsakius tuo pačiu, abu susitarė susitikti ir išsiaiškinti. Nuteistojo parodymais, po pokalbio jis, vedinas pykčio, nuvyko į sodybą, iš ten pasiėmė ginklą, šaudmenis, o, atvykęs į įvykio vietą, ginklą užtaisė ir laukė nukentėjusiojo. Pagal liudytojo G. L. parodymus, nukentėjusysis S. Ž., žinodamas apie jo laukiantį V. A., savo draugui G. L. paaiškino, kad kažkas jį kviečia susitikti pasiaiškinti, paprašė eiti kartu; nukentėjusiajam S. Ž. ir įvykio liudininkui G. L. artinantis link nuteistojo automobilio, vos tik priartėjus, G. L. per automobilio langą pastebėjus nukreiptą ginklą ir sušukus saugotis, pasigirdo šūvis, po kurio S. Ž. krito, o V. A. iš įvykio vietos išvyko.

8.13. Aptartos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo iniciatoriumi buvo pats nuteistasis V. A.. Nuteistasis, būdamas ne tik konflikto pradininkas, bet ir aktyvus dalyvis, veikė vedinas pykčio – tikslingai nuvyko į sodybą, pasiėmė ginklą, šaudmenis, atvyko į susitikimo vietą ir užtaisė ginklą. Pasak nuteistojo, jis norėjo parodyti ginklą, kad jis ginkluotas ir prie jo nelįstų. Nors nuteistasis nurodo, kad ginklą panaudojo spontaniškai, iš savisaugos instinkto, būdamas susijaudinęs dėl nukentėjusiojo veiksmų, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pavojingas kėsinimasis, neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo asmens poelgis, kas būtų sukėlęs nuteistajam staigų labai didelį susijaudinimą. S. Ž. veiksmai, kai jis, nors ir būdamas neblaivus, artinosi link automobilio, automobilyje sėdinčiam nuteistajam jokio pavojaus nekėlė, todėl nuteistojo veiksmai, šaunant į vos priartėjusį prie automobilio S. Ž., nebuvo sąlygoti tokiu būdu saugotis, neatitinka S. Ž. veiksmų pobūdžio ir pavojingumo. Negalima sutikti ir su tuo, kad buvusi situacija nuteistajam sukėlė labai didelį susijaudinimą. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas situaciją, teisingai konstatavo, kad nuteistasis ir nukentėjusysis, bendraudami telefonu, vienas kitam išsakė įžeidimus, necenzūrinius žodžius, abu sutarė susitikti išsiaiškinti, taigi jų abiejų elgesys sąlygojo konfliktą, agresiją. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad nuteistasis, nors teigia nužudęs S. Ž. netyčia, spontaniškai dėl išgąsčio, kartu nurodo, kad, jei jį būtų puolę, būtų šovęs ir vėl. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esamoje situacijoje nukentėjusiojo veiksmai (įsitraukimas į konfliktą, atėjimas aiškintis) nėra pateisinami, tačiau negali būti pripažinti sąlygojusiais nuteistojo nusikalstamus veiksmus, t. y. lėmusiais staigų nuteistojo susijaudinimą. Šioje byloje nustatytos ir aukščiau aptartos faktinės aplinkybės rodo, kad veikos padarymo metu V. A. emocinę būseną lėmė individualios psichologinės savybės, nesuvaldant pykčio, neadekvačiai reaguojant į susiklosčiusią situaciją, o taip pat apsvaigimas nuo alkoholio.

8.14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad moralinę atsakomybę dėl S. Ž. žūties turi prisiimti R. N. ir G. L.: R. N. buvo kitų vyrų draugijoje, leido jos telefonu atsiliepti kitam asmeniui (kaip jau nustatyta S. Ž.), kalbėjo nuteistajam apie su ja esančius kitus vyrus, kurie gali su V. A. susitikti išsiaiškinti, kas išprovokavo nuteistojo pyktį. Dėl G. L. – nedetalizuota, kuo pasireiškė jo provokuojantys veiksmai be to, kad jis buvo kartu su nukentėjusiuoju įvykio vietoje, bandant jo agresyvumą pagrįsti pagalbos tarnybos kvietimo metu užfiksuotu grubiu tonu, keiksmažodžių vartojimu, nerišlia kalba. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas. R. N., G. L. procesinė padėtis bei nustatytos įvykio aplinkybės nesudaro pagrindo jų elgesio vertinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Nors minėtų asmenų dalyvavimas galėjo sąlygoti nuteistojo pykčio pasireiškimą, būtent nuteistojo veiksmai, sukėlus konfliktą su nukentėjusiuoju ir pasirinkus netinkamą tokio konflikto sprendimo būdą, buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis mirtinomis pasekmėmis. V. A. galėjo pasirinkti teisėto elgesio variantą – jis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti ketinimo aiškintis su nukentėjusiuoju S. Ž., kreiptis į kompetentingą teisėsaugos instituciją, pranešant apie, nuteistojo nuomone, jo atžvilgiu vykdomus neteisėtus veiksmus.

9. Iš to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo V. A. kaltės turinio (formos ir rūšies) pagrįsta ir teisinga. Teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir motyvuotas išvadas pagrindė įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą. Bylos faktinės aplinkybės nustatytos ištirtų įrodymų visuma, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą nuosprendį, neturi.

10. Apeliaciniame skunde dėl bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nurodoma, kad teismas nepilnai įvertino bausmės parinkimui ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, todėl paskyrė per griežtą bausmę. Apeliantų manymu, teismas dėl šios veikos nepagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia nepripažino aplinkybės, kad nuteistasis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Taip pat skunde nurodoma, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažinta tai, kad jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas sąlygojo nusikalstamos veikos padarymą, kaip neįrodyta. Be to, apeliantų manymu, teismas neįvertino, kad, nuteistajam pritaikius pilna apimtimi laikiną nuosavybės teisių į sąskaitoje esančias pinigines lėšas apribojimą, buvo suvaržyta ne tik jo galimybė pačiam tenkinti asmeninius poreikius, bet ir atlyginti nukentėjusiesiems bent dalį padarytos žalos, kas taip pat lengvintų jo teisinę padėtį. Su šiais skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

11.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Teismas vertino, kad V. A. padarė tyčinį, baigtą nusikaltimą žmogaus gyvybei, kuri yra viena iš svarbiausių baudžiamuoju įstatymu saugomų vertybių ir dėl to, baudžiamasis įstatymas šią veiką priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) bei numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Taip pat, buvo konstatuota, kad nusikaltimas sukėlęs negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, padarytas, veikiant tiesiogine tyčia.

11.2. Byloje svarstant bausmės klausimą, atsižvelgta ir į kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas V. A. atsakomybę už nužudymą lengvinančių aplinkybių nenustatė, o jo atsakomybę sunkinančia pripažino tai, kad veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliantų skunde dėstoma pozicija, kad teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes V. A. kaltę dėl S. Ž. nužudymo pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, tuo pačiu akcentuojant paties žuvusiojo elgesį, apribotas nuteistojo galimybes atlyginti žalą bei kad, apeliantų manymu, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių apie V. A. apsvaigimą nusikaltimo padarymo metu. Tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad pastarosios aplinkybės pirmosios instancijos teismo būtų įvertintos neteisingai.

11.3. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta atsakomybė lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo laikomas nuoširdžiu tuomet, kai jis laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Pabrėžtina ir tai, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio bei vėliau ir pan.), t. y. nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Vertinant kaltininko parodymus, be kita ko svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda (prisideda) tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K- 334- 699/2017, Nr. 2K-231-495/2019).

11.4. Nors bylos proceso metu nuteistasis savo kaltės neneigė, sulaikymui nesipriešino ir jį sulaikiusiems pareigūnams pats atidavė ginklą, nurodė dėl savo veiksmų nuoširdžiai besigailintis, šios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės buvo įvertintos kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo nuteistojo bandymą kiek įmanoma labiau save pateisinti, siekį mažinti savo atsakomybę, savo veiksmus pateisinant susiklosčiusia nepalankia įvykio situacija ir buvusia emocine būsena, kaltę verčiant ne tik pačiam nužudytajam, bet ir dar dviem asmenims, kurių veiksmų, neva, išprovokuotas jis S. Ž. nužudė netyčia. Todėl pirmosios instancijos teismo tokia V. A. pozicija pagrįstai laikyta menkinančia nuteistojo kaltės pripažinimo faktą ir gailėjimosi reikšmę. Apie visišką prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi sprendžiama ne tik iš bendrų pareiškimų, bet ir iš bylos aplinkybių visumos, atskleidžiančios kaltininko poziciją dėl įvykio, kritišką savo elgesio vertinimą, išgyvenimą dėl padarytų veiksmų ir kt. Todėl konstatuotina, jog nuteistojo atsakomybę už S. Ž. nužudymą lengvinančia pagrįstai nebuvo pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė.

11.5. Taip pat apeliaciniame skunde, nors ir atskirai neišskiriama, kalbama ir apie atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, egzistavimą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ir to, kad šios nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Aukščiau aptarta ir išanalizuota įvykio situacija nesudaro pagrindo išvadai, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, prieštaravęs moralės normoms, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Kaip minėta, nuteistojo pozicija dėl agresyvaus nukentėjusio elgesio ir veiksmų jo atžvilgiu, ištirtais įrodymais buvo paneigta. Nukentėjusysis S. Ž. pokalbio telefonu taip pat įsitraukė į konfliktą, nuteistojo teigimu, kvietė susitikti ir išsiaiškinti. Tačiau šis jo elgesys, nors ir nederamas, vertinant jį įvykdytos nuteistojo nusikalstamos veikos atžvilgiu, atsižvelgus ir į aptartus nuteistojo veiksmus – vykimą į sodybą pasiimti ginklo, atvykus į susitikimo vietą, ginklo užtaisymą šoviniais, šovimą į besiartinantį nukentėjusįjį, jam net neatlikus jokių galinčių kelti grėsmę nuteistajam veiksmų, nepakankamas pripažinti provokuojančiu elgesiu. Kaip minėta, susiklosčiusioje situacijoje V. A. galėjo pasirinkti teisėto elgesio variantą.

11.6. Apeliantai, skunde ginčydami procesinės prievartos priemonės – laikinojo nuosavybės teisių apribojimo taikymo apimtį, užsimena ir apie apribotas nuteistojo galimybes atlyginti padarytą žalą, kas taip pat lengvintų jo atsakomybę ( BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad pasisako dėl šios aplinkybės, kaip galinčios lengvinti nuteistojo teisinę padėtį. Dėl procesinės prievartos priemonės taikymo apimties bus pasisakyta, aptariant kitus apeliacinio skundo argumentus.

11.7. Teismų praktikoje lengvinančia atsakomybę aplinkybe pripažįstama tai, kad kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-560/2014, Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-21-942/2016, Nr. 2K-48-628/2019, Nr. 2K-66-976/2019 ir kt.). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-579/2010, Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-21-942/2016).

11.8. Pažymėtina, kad iki byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme nuteistasis nesiėmė priemonių dėl procesinės prievartos priemonės taikymo apimties sumažinimo, motyvuojant poreikiu atlyginti žalą, neteikė atitinkamų prašymų, valios, kad kitų asmenų pastangomis žala būtų pradėta atlyginti, taip pat neišreiškė. Visa tai rodo, kad šis skundo argumentas yra formalus ir nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11.9. Apeliantai, ginčydami teismo nustatytą nuteistojo atsakomybės sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, t. y. jog nusikalstamą veiką V. A. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, teigia, kad įvykio metu V. A. buvo blaivus, alkoholį pavartojo tik grįžęs į sodybą dėl patirto šoko. Pasak apeliantų, objektyvių duomenų, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, byloje nėra, todėl ši nuteistojo atsakomybė sunkinanti aplinkybė byloje buvo pripažinta nepagrįstai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Teismų praktikoje ši atsakomybė sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko neblaivumo laipsnio, šiai aplinkybei nustatyti yra svarbu tai, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir, kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pats apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų– ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2012, Nr. 2K-297/2010, Nr. 2K-644/2005, Nr. 2K- 613/2011, Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-41-697/2015 ir kt.).

11.10. Byloje nustatyta, kad V. A. pripažino įvykio dieną maždaug priešpiečiu kartu su liudytoja R. N. vartojęs alkoholį – abu išgėrė 0.5 l talpos butelį degtinės. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje apklausta liudytoja R. N.. Taip pat nustatyta, kad V. A. sulaikymo netrukus po įvykio metu alkotesteriu buvo nustatytas 1,16 ‰ neblaivumas (t. 3, b. l. 174). Nuteistojo pozicija, kad jis veiksmų prieš S. Ž. atlikimo metu buvo blaivus, nes po alkoholio vartojimo jis parėjo namo ir ėjo miegoti, prabudo apie 17.00 val., jautėsi gerai, buvo orientuotas, nesijautė apsvaigęs, o 150 g degtinės išgėrė po nusikaltimo, prieš pareigūnams atvykstant ir jį sulaikant, paneigta bylos duomenimis. Nustatyta, kad V. A. po įvykio buvo sulaikytas praėjus pakankamai trumpam laiko tarpui, t. y. nuo gauto iškvietimo praėjus maždaug 10 minučių (t. 1, b. l. 67–68; t. 3, b. l. 178). Tai patvirtino ir pats nuteistasis, parodęs, kad pareigūnai, jo kieme pasirodė labai greitai, maždaug už penkių minučių po jo paties atvykimo (t. 4, b. l 9–13). Todėl vertintina, kad laiko tarpas nuo nuteistojo nurodyto alkoholio vartojimo po nusikaltimo padarymo laiko iki girtumo patikros nėra pakankamas, kad patikrinimo metu būtų nustatytas 1,16 ‰ girtumas. Pažymėtina ir tai, kad parodymai dėl išgerto alkoholio kiekio ir aplinkybių viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad aptarti bylos duomenys, įvertinus neadekvačią nuteistojo reakciją į susidariusią situaciją, atliktų veiksmų pobūdį, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus ir tai įtakojo nusikalstamos veikos padarymą. Aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia.

2. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. A. bausmę, įvertino ir byloje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. V. A. teisiamas buvo pirmą kartą, buvo baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 70–71, 91–92), yra senatvės pensininkas, iki pensijos dirbo. Baudžiamojoje byloje taip pat įvertinti duomenys, susiję ir su nuteistojo šeimine padėtimi, sveikatos būkle. V. A. išsituokęs, išlaikytinių neturi, į priklausomybės ligų gydymo įskaitą neįrašytas, apie jo psichiatrinį gydymą duomenų taip pat nėra (t. 4, b. l. 78). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), V. A. nėra užfiksuotos psichopatologijos, dėl kurios jis negalėtų suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės bylai (t. 4, b. l. 86).

3. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad, siekiant tinkamai nubausti asmenį bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalis), įgyvendinti teisingumo principą ir bausmės paskirtį, bausmės tikslai ir teisingumo principas bus užtikrintas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą V. A. paskyrus 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę, apygardos teismas paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydį V. A. parinko atitinkantį vidurkį, bei ją subendrinęs apėmimo būdu su bausme, paskirta už apysunkio nusikaltimo (BK 253 straipsnio 1 dalis) padarymą, paskyrė nuteistajam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 11 metų.

Dėl priteistos žalos dydžio

4. Nuteistojo V. A. ir jo gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiesiems priteistos žalos dydžiu. Prašymas mažinti priteistą žalos dydį motyvuojamas nukentėjusiojo S. Ž. neblaivumu ir veiksmais įvykio metu. Kadangi apeliaciniame skunde nekonkretizuota, dėl kurios žalos – turtinės ar neturtinės mažinimo keliamas klausimas, pasisakoma dėl nukentėjusiesiems priteistos žalos – tiek turtinės, tiek neturtinės – dydžio pagrįstumo.

5. Nusikalstamais veiksmais gali būti padaroma tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies (turtinės ir neturtinės) žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Savo ruožtu teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, Nr. 2K-7-489/2016, Nr. 2K-310-699/2017, Nr. 2K-94-696/2017).

6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos turtinės žalos nukentėjusiesiems J. Ž. ir P. Ž. dydžio klausimą, įvertinęs visus pateiktus dokumentus dėl turėtų ryšium su sūnaus S. Ž. mirtimi (laidojimo, kapavietės sutvarkymo, įgytų medikamentų) išlaidų (t. 1, b. l. 147–161), pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiesiems iš nuteistojo priteistina turtinė žala 4 048,44 Eur. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl minėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, vertinimo. Šios nukentėjusiųjų patirtos turtinio pobūdžio išlaidos priežastiniu ryšiu susijusios su kaltininko padaryta veika ir buvo pagrįstos byloje ištirtais įrodymais.

7. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Šios rūšies žala yra susijusi su nukentėjusio asmens jausmais, vidiniais išgyvenimais, sukrėtimais, patiriamomis emocijomis, todėl ji neturi aiškių nustatymo kriterijų. Kiekvienu atveju nustatant konkretų tokios žalos dydį teismai įvertina bylos aplinkybių visumą (pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes), kartu atsižvelgdami į teisingumo bei protingumo principus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusio asmens patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje nukentėjusieji J. Ž. ir P. Ž. reiškė civilinį ieškinį, prašydami neturtiniai žalai dėl sūnaus S. Ž. netekties atlyginti kiekvienam jų priteisti po 30 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarytą veiką (pavojingumą, nuteistojo kaltės laipsnį) ir jos pasekmes, o taip pat nuteistojo turtinę padėtį (nedirba, yra senatvės pensininkas (72 metų amžiaus), savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi, registruotas menkos vertės automobilis, išlaikytinių neturi), remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo apimčių, sprendė, kad patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti teisinga, sąžininga ir protinga suma nukentėjusiesiems bus, priteisiant kiekvienam po 17 000 Eur.

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas atsižvelgė į duomenis, reikšmingus šiai aplinkybei įvertinti – nukentėjusiųjų ir nužudytojo giminystės ryšį, artimumą, bendravimo pobūdį, o taip pat nurodytus jų neturtinę žalą sąlygojusius veiksnius. Akivaizdu, kad nukentėjusieji dėl beprasmės vienintelio vaiko – sūnaus žūties patyrė ypač didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą ir dėl to jiems buvo padaryta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino jų artimą, stiprų, glaudų ir buvusį nuolatinį ryšį su sūnumi. Buvo atsižvelgta ir į paties nukentėjusiojo būklę ir elgesį įvykio metu (jis, būdamas neblaivus (žuvusiojo kraujyje buvo rasta 2,37 ‰ alkoholio) įsivėlė į telefoninį konfliktą su nuteistuoju V. A., pats nuteistajam pasiūlė susitikti išsiaiškinti, kas tapo pretekstu nuteistajam smurtauti).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiesiems J. Ž. ir P. Ž. padarytą neturtinę žalą, išanalizavo visas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, motyvuotai nustatė kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteistinos neturtinės žalos dydį. Apeliantų skunde nurodomos aplinkybės, kurios, jų manymu, lemia priteistos žalos dydžio nepagrįstumą, kaip minėta, buvo įvertintos ir į jas atsižvelgta, todėl pakartotinai jas vertinti nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nustatytas priteistinos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pagrįstas, atitinka įstatyme nustatytus tokios žalos nustatymo kriterijus bei suformuotai teismų praktikai neprieštarauja.

Dėl procesinės prievartos priemonės taikymo apimties

10. Baudžiamojoje byloje taip pat prašoma pakeisti nuteistajam V. A. taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo apimtį, nurodant, kad, apribojant nuosavybės teisę į visas nuteistojo banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas bei uždraudžiant jomis disponuoti, buvo suvaržyta ne tik V. A. teisė patenkinti minimalius būtinuosius gyvenimo poreikius, bet ir galimybė imtis veiksmų dėl nukentėjusiesiems priteistos žalos atlyginimo. Nurodoma, kad nuteistasis turi teisę disponuoti senatvės pensijos lėšomis, susikaupusiomis AB ,, (duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

11. Baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą ir teismą imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį (BPK 116 straipsnis). BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Pagrindinis laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

12. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2019 m. spalio 14 d. nutarimu, siekiant užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį, buvo apribota V. A. nuosavybės teisė į pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose: AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Skundžiamu Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžiu, siekiant užtikrinti J. Ž. ir P. Ž. naudai priteisto 38 048,44 Eur civilinio ieškinio įvykdymą, nuspręsta procesinės prievartos priemonės taikymą į V. A. pinigines lėšas, įskaitant pinigines lėšas, esančias AB ,, (duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią, kaip nurodoma, pervedama senatvės pensijos išmoka, palikti galioti iki priteisto civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

13. Teisėjų kolegija sutinka, kad apygardos teismas, apribodamas nuteistojo V. A. nuosavybės teisę į visas pinigines lėšas, uždraudžiant jomis disponuoti, nesivadovavo proporcingumo principu, įpareigojančiu teismą, sprendžiantį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo, įvertinti tiek nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo, tiek ir kaltinamo asmens teisėtus interesus, nei vienam iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto. Taip pat teismas nesivadovavo minėto principo pagrindu formuojama teismų praktika, pagal kurią, taikant procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą – fiziniam asmeniui, paprastai paliekama galimybė naudotis tam tikra pajamų dalimi, reikalinga būtiniems kasdieniams poreikiams tenkinti. Todėl nuteistojo V. A. galimybė disponuoti lėšomis, reikalingomis būtiniems kasdieniams poreikiams patenkinti, turi būti palikta.

14. CPK 668 straipsnio 1 dalyje yra išvardintas sąrašas daiktų, į kuriuos negali būti nukreipiamas išieškojimas. Tuo pačiu į šiame įstatyme nurodytus daiktus asmens nuosavybės teisės negali būti ribojamos. Į šį sąrašą yra įtraukta ir pinigų suma, neviršijanti Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dydžio. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2020 m. lapkričio 18 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie V. A. mokamas išmokas (t. 5, b. l. 175–177), iš kurios matyti, kad V. A. paskaičiuota senatvės pensija nuo 2020 m. liepos 21 d. yra 541,81 Eur per mėnesį. Taigi, V. A. nuosavybės teisės į tokią pinigų sumą, gaunamą kaip senatvės pensijos išmoka, riboti negalima, o siekiant užtikrinti pareikšto civilinio ieškinio įvykdymą ir įvertinus tai, kad V. A. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB ,, (duomenys neskelbtini)“, gali būti ir į CPK 668 straipsnio 1 dalyje numatytą sąrašą nepatenkančių lėšų, laikino nuosavybės teisės apribojimo apimtis mažintina, V. A. leidžiant kiekvieną mėnesį panaudoti minėtoje sąskaitoje esančias pinigines lėšas, kurių suma neviršija jam paskaičiuotos senatvės pensijos dydžio.

15. Esant tokioms aplinkybėms, Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžiu V. A. paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas iki priteisto civilinio ieškinio visiško įvykdymo tikslinamas, nustatant, kad V. A. gali kas mėnesį laisvai disponuoti AB „(duomenys neskelbtini)“ bankas sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiomis piniginėmis lėšomis neviršijant 541,81 Eur sumos.

16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Kauno apygardos teismas, paskyręs nuteistajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nustatė, kad ji turi būti atliekama pataisos namuose. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojo BK 50 straipsnio 3 dalis, numačiusi, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Tačiau byloje nuosprendis priimtas nurodytai įstatymo nuostatai jau nebegaliojant. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65 straipsnį, nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Toks pirmosios instancijos teismo netinkamas BK ir BVK normų taikymas ir aiškinimas iš esmės nedaro įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant pašalinti bet kokių neaiškumų atsiradimą nuosprendžio vykdymo stadijoje, ši nuosprendžio dalis patikslintina – iš Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžio pašalinant dalį, kuria nuspręsta V. A. laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Nuteistąjį V. A. į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui nusiųs kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. A. ir jo gynėjos advokatės Brigitos Pauliukevičienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendį pakeisti:

Nustatyti, kad V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gali kas mėnesį laisvai disponuoti AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiomis piniginėmis lėšomis neviršijant 541,81 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt vieno euro ir aštuoniasdešimt vieno cento) sumos.

Patikslinti Kauno apygardos teismo 2020 spalio 7 d. nuosprendį, pašalinti nuorodą dėl bausmės atlikimo įstaigos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.