- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-28
- Bylos Nr.
- 2T-164/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- K. M., K.
- Suinteresuotas asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „A. S. Žalgirio krepšinio centras“
- Advokatai
- Linas Jakas
- Kategorijos
- 130.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo K. M. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje Lugano Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmų arbitražo teismo 2010 m. kovo 30 d. galutinį sprendimą dėl piniginių sumų priteisimo, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „A. S. Žalgirio krepšinio centras“.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Lugano Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmų arbitražo teismas 2010 m. kovo 30 d. galutiniu sprendimu priteisė ieškovui (pareiškėjui) K. M. iš atsakovo (suinteresuoto asmens) UAB „A. S. Žalgirio krepšinio centras“ 233 412 $ pinigų sumą, įskaitant fizinių asmenų pajamų mokestį (b. l. 19-43).
Pareiškėjas K. M. 2010 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Lugano Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmų arbitražo teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą (b. l. 1-5). Nurodė, kad bylos šalys 2000 m. birželio 15 d. sudarė sutartį, pagal kurią bet kokie ginčai, kylantys iš minėtos sutarties ar iš šios sutarties, galutinai bus sprendžiami arbitraže (b. l. 8-18). Arbitražo teismas sprendė ginčą dėl atlyginimo (kompensacijos) priteisimo, atsakovui neteisėtai nutraukus sutartį. Ginčo objektas pagal pasirinktą taikytiną - Lietuvos - teisę gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas, o priimtas arbitražo teismo sprendimas nepažeidžia tarptautinės viešosios tvarkos, LR pagrindinių teisės principų, moralės normų, valstybės ar visuomenės interesų.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „A. S. Žalgirio krepšinio centras“ atsiliepimu į prašymą su prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 76-80). Teigia, kad arbitražo teismo sprendimas pažeidžia 1958 m. Niujorko konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo ir vykdymo, Komercinio arbitražo įstatymą, CPK ir LR Konstitucijos įtvirtintą viešąją tvarką. 2000 m. birželio 15 d. sutartimi bylos šalys susitarė, kad suinteresuotas asmuo įdarbina pareiškėją kaip patyrusį krepšinio žaidėją. Bet pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį draudžiama perduoti spręsti arbitražui ginčus, kylančius iš darbo santykių. Profesionalaus sportininko reikalavimai dėl nesumokėto atlyginimo pagal sportinės veiklos sutartį iš esmės siejami su darbo teisiniais santykiais, nes sportas profesionaliam sportininkui yra specifinės rūšies darbinė veikla, už kurią sportininkas gauna darbo užmokestį ir kuris yra vienintelis jo pajamų šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2000, Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-579/2004, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-629/2008, 2009 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-200/2009, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-291/2009). Kadangi ginčas dėl nesumokėto atlygio negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas, arbitražinis susitarimas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms normoms, akivaizdžiai negalioja. Be to, tarp šalių kilęs ginčas neturi tarptautinio elemento: abi šalys - Lietuvos teisės subjektai; ginčas kilo dėl atlyginimo priteisimo pagal sportinės veiklos sutartį, kurią reglamentuoja LR kūno kultūros ir sporto įstatymas. Taigi ginčą išnagrinėjo nekompetentingas tą daryti arbitražo teismas.
Suinteresuoto asmens nuomone, arbitražo teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti Lietuvoje pažeistų LR Konstitucijoje įtvirtintą viešąją tvarką. Šalių sudarytos sutarties III ir IX skyriuje numatyta, kad nei suinteresuotas asmuo („Klubas“), nei jo atstovas, nei Lyga negali nutraukti sutarties žaidėjo ligos ar traumos atveju arba jeigu žaidėjui nepavyks pasiekti laukiamo žaidimo lygio. Minėtas sąlygas pasiūlė pareiškėjas, tad pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį jos turi būti aiškinamos priėmusios šalies (suinteresuoto asmens) naudai. Šios nuostatos diskriminuoja suinteresuotą asmenį, kadangi jam suteikiamos tik pareigos, o pareiškėjui – tik teisės. Todėl jomis vadovaujantis priimtas arbitražo teismo sprendimas pažeidžia LR pagrindinius teisės principus, moralės normas ir viešąją tvarką.
Atkreipia dėmesį, kad arbitražo teismas pareiškėjui priteisė atlyginimą už paslaugas, kurių šis suinteresuotam asmeniui nesuteikė, t. y. 123 000 $ skirtumą tarp uždarbio, kurį pareiškėjas būtų gavęs, jei atsakovas nebūtų nutraukęs sutarties ir pareiškėjas būtų žaidęs pas atsakovą 2002/2003 sezoną, ir uždarbio, kurį jis realiai gavo, žaisdamas krepšinio klube „Idea Wroclaw“. Neteisinga, kad pareiškėjas neteikdamas atsakovui paslaugų (nedirbdamas pas jį) gauna darbo užmokestį iš atsakovo. Jei arbitražo sprendimu priteista suma būtų traktuojama kaip netesybos, tai priteistos didelės netesybos neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų ir iš esmės yra baudinės, ką draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai. Net ir pripažinus, kad sankcijos yra teisingos ir protingos, jos gali būti taikomos, iki pareiškėjas sudarys naują sutartį. Suinteresuotam asmeniui nutraukus sutartį, pareiškėjas sudarė sutartį su krepšinio klubu „Lietuvos rytas“, pagal kurią žaidėjas už 2002/2003 sezone teikiamas paslaugas turėjo gauti 120 000 $. Bet vėliau ir ši sutartis buvo nutraukta, o pareiškėjas pasirašė ženkliai mažesnės vertės sutartį su krepšinio klubu „Idea Wroclaw“, todėl atlyginimo skirtumą turėjo padengti nebe atsakovas, o krepšinio klubas „Lietuvos rytas“.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas K. M. yra profesionalus sportininkas (krepšinio žaidėjas). Bylos šalys 2000 m. birželio 15 d. sudarė sportinės veiklos sutartį, pagal kurią suinteresuotas asmuo trims sezonams 2000/2001, 2001/2002 ir 2002/2003 įdarbino pareiškėją teikti krepšinio žaidimo paslaugas (toliau - Sutartis) (b. l. 8-18). Klubas nutraukė sutartį prieš terminą dėl, jo nuomone, kaltų žaidėjo veiksmų, o pastarasis reikalavo sumokėti skolą už ankstesnį sezoną ir negautų pajamų tam tikru sezonu skirtumą. Sutarties X straipsnis numatė, kad bet kokie ginčai, kylantys dėl Sutarties ar iš šios Sutarties, bus galutinai sprendžiami vieno arbitro [...]; Sutartis aiškinama ir vykdoma pagal Lietuvos įstatymus. Lugano Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmų arbitražo teismas 2010 m. kovo 30 d. galutiniu sprendimu priteisė pareiškėjui iš suinteresuoto asmens tam tikrą pinigų sumą. Esminis civilinėje byloje dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimas susijęs su tuo, ar pareiškėjo turtiniai reikalavimai galėjo būti arbitražinio susitarimo dalykas, nes kyla iš teisinių santykių, prilyginamų darbo teisiniams santykiams.
Anot pareiškėjo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gegužės 24 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-602/2000) patvirtino, kad sportinėje veikloje susiklostantys santykiai nėra darbo teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje Nr. 3K-3-602/2000 buvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovas (krepšinio žaidėjas) pažeidė kontraktą su klubu, todėl atsirado pagrindas taikyti jam sankciją – nutraukti kontraktą prieš terminą nemokant atlyginimo, ir ar ginčai dėl sporto veiklos sutarties nutraukimo nagrinėtini darbo ginčams spręsti nustatyta tvarka. Kasacinis teismas išaiškino, kad „kai specialus įstatymas reglamentuoja profesionalųjį sportą ir esant kontraktui, sudarytam laikantis specialaus įstatymo nuostatų, šių aktų pagrindu turi būti sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, o darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos netaikomos“. Kitaip tariant, tai reiškia, kad profesionalųjį sportą reglamentuoja specialus įstatymas (imperatyvios normos) bei pagal specialų įstatymą sudaryta sutartis (dispozityvios normos, kurios sutarties šalių valia tampa joms privalomomis); tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas taikant lex speciali (t. y. specialaus įstatymo ir sutarties nuostatas) (lot. lex speciali derogat generali), o ne normas (pvz., Darbo sutarties įstatymą, vėliau jį pakeitusį Darbo kodeksą), reglamentuojančias tradiciškai suprantamus darbo teisnius santykius. Nagrinėjama byla yra dėl užsienio arbitražo sprendimo, priimto sportinės veiklos sutarties pagrindu, pripažinimo ir leidimo vykdyti jį Lietuvos Respublikoje pagal 1958 m. Niujorko konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei LR komercinio arbitražo įstatymą, tad šių dviejų bylų ratio decidendi nesutampa.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. liepos 13 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2T-94/2009) nurodė, kad „nors pagal sportinės veiklos sutartį susiklostę šalių tarpusavio santykiai turi tam tikrų darbo teisinių santykių požymių, tačiau [...] jie nepripažįstami darbo santykiais, o laikomi atskira pagal sportinės veiklos sutartį susiklostančių teisinių santykių rūšimi, reglamentuojama specialaus įstatymo“. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog sportinės veikos sutartį reglamentuoja specialus įstatymas, absoliučiai nieko nepasako apie tų santykių teisinį vertinimą. Todėl vien iš taikomo teisės akto rūšies (specialus įstatymas) negalima kategoriškai spręsti apie teisinių santykių pobūdį. Teisinių santykių pobūdį reikia nustatyti analizuojant taikytiną specialų įstatymą.
Teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. liepos 13 d. nutarties (civilinė byla Nr. 2T-94/2009) išaiškinimu, kad „sutarties tekste naudojamos sąvokos bei terminai, jog klubas ,,įdarbina“ trenerį, negali pakeisti sutarties esmės ir pagal ją susiklosčiusių teisinių santykių prigimties. Tokia pozicija paaiškintina tuo, kad teisinių santykių pobūdį apibūdina ne pavienės sąvokos ir terminai, o teisinių santykių turinys - teisinio santykio šalims suteiktos teisės ir prisiimtos pareigos. Svarbu tai, keliais ir kokiais (pagrindiniais, papildomais) atitinkamos rūšies teisinių santykių požymiais pasižymi ginčijami teisiniai santykiai.
Kūno kultūros ir sporto įstatymo 29 straipsnis profesionalų sportininką apibrėžia kaip fizinį asmenį, kuris už pasiruošimą varžyboms ir dalyvavimą jose gauna darbo užmokestį, mokamą tos sporto organizacijos, su kuria asmuo yra sudaręs sporto veiklos sutartį (kontraktą). Kūno kultūros ir sporto įstatymo 31 straipsnis numato, kad sporto organizacija, sudariusi su profesionaliuoju sportininku arba treneriu sporto veiklos sutartį, įstatymų nustatyta tvarka moka sportininko socialinio draudimo įnašus. Profesionaliojo sportininko, trenerio darbas pagal sporto veiklos sutartį yra įskaitomas į jo darbo stažą.
2000 m. birželio 15 d. sutartis nustatė tiek darbo užmokesčio, mokamo žaidėjui, dydį, tiek tai, kad atlyginimas yra žaidėjo pajamos, atskaičiavus Lietuvoje taikomą asmenų pajamų mokestį (dabar – gyventojų pajamų mokestis) ir socialinio draudimo įmokas (Sutarties VII straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad Kūno kultūros ir sporto įstatymo 31 straipsnis išdėstytas imperatyvia forma, o ginčijamu laikotarpiu, t. y. 2000-2003 m., galiojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos numatė vienintelę socialinio draudimo įmokų rūšį – privalomąją (savanoriškoji atsirado nuo 2004 m. sausio 1 d.). Piniginė prievolė privalomai mokėti socialinio draudimo įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą civiliniams teisiniams santykiams nebūdinga – tai vienas pagrindinių darbo teisinių santykių ar kitų jiems prilyginamų santykių (pvz., profesionalios sportinės veiklos) atributas.
Kitas esminis darbo teisinių santykių ar jiems prilyginamų santykių požymis - subordinacija: darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ir jo nustatytai darbo tvarkai. Tuo tarpu civilinių santykių dalyviai veikia pariteto (lygiateisiškumo) pagrindais. Kaip matyti iš Sutarties I straipsnio, žaidėjas inter alia įsipareigojo laikytis taisyklių, kurias nustato Klubas dėl žaidėjų drausmingumo (Klubo taisyklės pridėtos prie Sutarties kaip priedas).
Civiliniuose santykiuose viena iš šalių įsipareigoja atlikti kitos šalies ar trečiojo asmens naudai tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį (suteikti paslaugą), o darbo teisinių santykių ar jiems prilyginamų santykių atveju darbuotojas privalo atlikti darbo funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Ginčijamus teisinius santykius prilyginti darbo teisiniams santykiams leidžia Sutarties nuostatos dėl užmokesčio žaidėjui mokėjimo nepaisant to, ar jam pavyks pasiekti laukiamą žaidimo lygį, t. y. teikiamų paslaugų (darbo) rezultatą, ir nuostatos dėl žaidėjo garantijų, jog Sutartis nebus nutraukta dėl tų priežasčių, kad jis teikdamas paslaugas (dirbdamas Klubo interesais) susirgo ar patyrė traumą (Sutarties III straipsnis).
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens argumentus dėl minėtos Sutarties sąlygos diskriminacinio pobūdžio, dėl arbitražo sprendimo, priimto remiantis Klubui taikytu draudimu nutraukti Sutartį nurodytomis sąlygomis, prieštaravimo viešajai tvarkai ir contra proferentem taisyklės taikymo vadovaudamasi tokiais motyvais. Pirma, contra proferentem taisyklė (CK 6.193 str. 4 d.) yra taikoma tada, kai sutarties sąlygos dviprasmiškos, neaiškios. Sutarties III straipsnio neaiškumų teisėjų kolegija neįžvelgia. Antra, Sutarties III straipsnis reiškia draudimą Klubui (taip pat Lygai) nutraukti Sutartį trim atvejais: jei žaidėjui nepavyks pasiekti laukiamo žaidimo lygio, jei žaidėjas susirgs arba patirs traumą. Sutarties III straipsnis neįtvirtina absoliutaus draudimo Klubui (Lygai) nutraukti Sutartį esant žaidėjo kaltei, tik akcentuoja, kad išvardinti trys atvejai negali būti traktuotini kaip žaidėjo kaltė, todėl nutraukti Sutartį konkrečiai nurodytais atvejais Klubas (ar Lyga) neturi teisės.
Palyginusi bylos šalių teises ir pareigas, išdėstytas Kūno kultūros ir sporto įstatyme ir Sutartyje, su darbo ir civilinių santykių požymiais, teisėjų kolegija mano, kad ginčijami teisiniai santykiai labiau prilygsta darbo, o ne civiliniams teisiniams santykiams.
Užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo tvarką ir sąlygas numato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, Lietuvoje įsigaliojusi nuo 1995 m. vasario 2 d. Lietuvoje įsigaliojusi (toliau - Niujorko konvencija) (CPK 810 str. 6 d.). LR komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio 1 dalis sako, kad arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamas ir vykdomas pagal LR komercinio arbitražo įstatymo 39 bei 40 straipsnių ir Niujorko konvencijos nuostatas. Tiek tarptautiniame, tiek nacionaliniame teisės aktuose sakoma, kad užsienio arbitražo teismo sprendimas pripažįstamas, jei nenustatoma Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytų nepripažinimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju aktualus atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo sprendimą pagrindas siejamas su tuo, jog ginčo objektas pagal šalies įstatymus negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punktas, LR Komercinio arbitražo įstatymo 40 str. 2 d. 1 p.). Pagal LR komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių. Kadangi, kaip minėta, ginčijami teisiniai santykiai, kurių pagrindu arbitražas priteisė pareiškėjui tam tikrą pinigų sumą, pagal savo esmę prilygsta darbo santykiams, darytina išvada, kad su sportinės veiklos sutartimi susijusių ar dėl jos kylančių ginčų Sutarties šalys negalėjo perduoti nagrinėti arbitražui, todėl pripažinti užsienio arbitražo sprendimą atsisakytina.
Pažymėtina, kad arbitražinėms išlygoms būdingas arbitražinės išlygos autonomijos principas. Šis principas reiškia, kad arbitražinė išlyga, nors ji yra sudedamoji sutarties dalis, turi būti vertinama kaip atskiras (savarankiškas), į sutartį inkorporuotas susitarimas, kuris nepriklauso nuo kitų sutarties sąlygų galiojimo. Todėl sutarties ar jos dalies negaliojimas jokiais atvejais per se nelemia arbitražinės išlygos negaliojimo ir, vice versa, arbitražinės išlygos negaliojimas per se nelemia likusios sutarties dalies negaliojimo.
Spręsdamas klausimą dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo, teismas negali tikrinti jo teisėtumo ir/ar pagrįstumo (analogija CPK 810 str. 4 d.), todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako, ar pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio, kurį realiai gavo ir kurį būtų galėjęs gauti, jei Sutartis nebūtų nutraukta, skirtumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810, 812 straipsniais, teisėjų kolegija
n utaria:
pareiškėjo K. M. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Lugano Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmų arbitražo teismo 2010 m. kovo 30 d. galutinį sprendimą dėl piniginių sumų priteisimo iš suinteresuoto asmens – uždarosios akcinės bendrovės „A. S. Žalgirio krepšinio centras“ atmesti.
Nutartis per vieną mėnesį nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.