- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-13
- Bylos Nr.
- 2T-94/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- VšĮ ,,Krepšinio rytas“
- Ieškovas
- T. M.
- Advokatai
- Nerijus Stukas, Sigitas Židonis, Gianluca Generali
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. M. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo vienintelio teisėjo advokato Gianluca Generali 2008 m. lapkričio 7 d. Lugane priimtą nutartį arbitražo byloje Nr. 500015-2008 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovui VšĮ ,,Krepšinio rytas“ dėl piniginės sumos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Vienintelis arbitražo teisėjas advokatas Gianluca Generali 2008 m. lapkričio 7 d. Lugane priėmė arbitražo nutartį byloje Nr. 500015-2008, kuria pilnai patenkino ieškovo T. M. ieškinį ir priteisė jam iš atsakovo VšĮ ,,Krepšinio rytas“ 218 000 eurų bei 5 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 2006 m. gegužės 15 d. Taip pat, vadovaujantis Šveicarijos tarptautinio arbitražo taisyklių 38 straipsniu, iš atsakovo priteista ieškovui 32 500 Šveicarijos frankų. Šveicarijos Apeliacinio teismo Antroji civilinių bylų kolegija 2009 m. vasario 3 d. teismo įsakymu nusprendė, kad minėta nutartis turi būti vykdoma.
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. M. 2009 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje minėtą arbitražo teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 1 106,70 Lt išlaidų, susijusių su šios bylos nagrinėjimu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas VšĮ ,,Krepšinio rytas“ prašo atsisakyti pripažinti minėto Šveicarijos arbitražo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir neleisti jo vykdyti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Ginčo objektas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas, nes pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio pirmąją dalį, arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių, o šiuo atveju pareiškėją bei atsakovą siejo būtent specifiniai darbo santykiai. Aplinkybę, kad profesionalų sportininką (trenerį) ir sporto klubą siejanti sportinės veiklos sutartis turi būti prilyginta darbo sutarčiai, o juos siejantys santykiai - darbo santykiams, patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-579/2004, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-629/2008, 2009 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-200/2009). Pačios 2005 m. sausio 28 d. sutarties, iš kurios kildinamas ieškovo reikalavimas, I straipsnyje tiesiogiai nurodoma, kad klubas įdarbina trenerį. Be to, Šveicarijos arbitražo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendime taip pat vienareikšmiškai konstatuojama, kad 2005 m. sausio 28 d. tarp šalių pasirašyta sportinės veiklos sutartis pagal savo pobūdį yra darbo sutartis. Sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Pareiškėjas ir jo atstovaujamas J. B. su atsakovu 2005 m. sausio 28 d. pasirašė sportinės veiklos sutartis (kontraktus), kurių III punkte numatyta, kad klubas sutinka, jog ši sutartis būtų nenutraukiama, o tai reiškia, kad nei klubas, nei joks jo įgaliotinis ar Lyga negali nutraukti šios sutarties. Tokia sąlyga iš esmės reiškia tai, jog pareiškėjui suteikiamos tik teisės, o atsakovui – tik pareigos. CK iš viso nenumato tokių sutarčių, kurių nutraukimas būtų absoliučiai negalimas. Taigi ši sutartis buvo aiškiai diskriminacinio pobūdžio. Prašomas pripažinti sprendimas buvo priimtas vadovaujantis diskriminacinėmis sutarties sąlygomis, kurias arbitražas aiškinio vienpusiškai pareiškėjo naudai, todėl pripažinus šį sprendimą būtų nusižengta Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms. Be to, būtų įteisinta nepriimtina praktika, kai treneriai bei sportininkai, remdamiesi iš esmės jų (ar jų agentų) primestomis sportinės veiklos sutarčių sąlygomis (tarp jų – privalomu ginčų sprendimu tik arbitraže), galėtų provokuoti su jais nutraukti tokias sutartis, nedirbdami gautų jiems nepriklausantį darbo užmokestį, tuo tarpu patys niekuo nerizikuotų ir iš esmės nebūtų už nieką atsakingi.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo prašymas tenkintinas.
Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikoje nuo 1995 m. vasario 2 d. įsigaliojusi 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau - Niujorko konvencija) (CPK 810 str. 6 d.). Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio pirmąją dalį arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamas ir vykdomas pagal Komercinio arbitražo įstatymo 39 bei 40 straipsnių ir Niujorko konvencijos nuostatas. Užsienio arbitražo sprendimas pripažįstamas, jeigu nėra nustatoma Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytų nepripažinimo pagrindų. Pagal antrąją šios straipsnio dalį, arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą nagrinėjantis teismas gali atsisakyti pripažinti arbitražo teismo sprendimą, jei nustato, kad ginčo objektas pagal pripažįstančios valstybės įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalyku arba jei nustato, jog užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas bei vykdymas prieštarautų pripažįstančios valstybės viešajai tvarkai. Tokius arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindus įtvirtina ir Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio antroji dalis. Nagrinėjamu atveju būtent abiem šiais pagrindais remiasi atsakovas, prašydamas nepripažinti pareiškėjo nurodomo arbitražo sprendimo.
Pažymėtina, jog spręsdamas pripažinimo klausimą, teismas neturi teisės iš esmės nagrinėti arbitražo išspręsto ginčo, tai yra teismas negali spręsti fakto ir materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės. Pagrindai, nustatyti Niujorko konvencijos V straipsnyje, kuriems esant atsisakoma pripažinti arbitražo sprendimą, yra tik procesinio pobūdžio ir todėl negalima atsisakyti pripažinti sprendimą dėl to, kad arbitrai netinkamai išaiškino ar pritaikė materialiosios teisės normas, neteisingai įvertino bylos faktus ar panašiai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog atsakovo nurodomi argumentai neduoda pagrindo atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo vienintelio teisėjo advokato Gianluca Generali 2008 m. lapkričio 7 d. Lugane priimtą nutartį arbitražo byloje Nr. 500015-2008 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovui VšĮ ,,Krepšinio rytas“ dėl piniginės sumos priteisimo (Komercinio arbitražo įstatymo 39, 40 str., CPK 185 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:
Dėl ginčo objekto galimybės būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku
Teisėjų kolegija atmeta atsakovo VšĮ ,,Krepšinio rytas“ atsiliepime į pareiškimą nurodytą argumentą, jog arbitraže išnagrinėtas šalių ginčas buvo kilęs iš pareiškėjo ir atsakovo darbo santykių, todėl negalėjo būti nagrinėjamas arbitraže (Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. 1 d.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas (bei jo atstovaujamasis) ir atsakovas sudarė sutartis, pagal kurias atsakovas nurodė įdarbinantis pareiškėją teikti išskirtines trenerio paslaugas atsakovui, o atsakovas įsipareigojo už tai sumokėti. Šioje sutartyje šalys susitarė dėl sporto organizacijos, kurioje pareiškėjas atliks savo veiklą, bei pareiškėjo funkcijos (Sutarties I p.), sutarties galiojimo laiko (Sutarties II p.), pareiškėjo atlyginimo dydžio, mokėjimo tvarkos, premijų už pasiekimus (Sutarties IV, V p.), atsakovo pareiškėjui suteikiamų priemonių bei sudaromų sąlygų funkcijoms vykdyti (Sutarties VIII p.). Taip pat šalys susitarė dėl ginčų sprendimo arbitraže (Sutarties X p.) bei dėl taikytinos Šveicarijos teisės (Sutarties XI p.). Tokios pat sąlygos numatytos ir pareiškėjo atstovaujamojo J. B. su atsakovu sudarytoje sutartyje (b. l. 42-44). Iš tokio šios sutarties turinio matyti, kad tai yra speciali sporto veiklos sutartis (kontraktas), kurios bruožus apibrėžė Kūno kultūros ir sporto įstatymo 30 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios, jog sporto veiklos sutartis (kontraktas) yra profesionaliojo sportininko ar trenerio ir sporto organizacijos susitarimas, kuriuo sportininkas įsipareigoja ruoštis sporto varžyboms ir dalyvauti jose paklusdamas nustatytai sporto organizacijos vidaus tvarkai, o sporto organizacija įsipareigoja mokėti sportininkui darbo užmokestį, užtikrina sąlygas pasiruošti ir dalyvauti varžybose, taip pat vykdyti kitas sutartyje numatytas sąlygas.
Taigi nors, kaip teisingai nurodo atsakovas, pagal šią sutartį susiklostę šalių tarpusavio santykiai turi tam tikrus darbo teisinių santykių požymius, tačiau pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jie nėra pripažįstami darbo santykiais, o laikomi atskira pagal sporto veiklos sutartis susiklostančių teisinių santykių rūšimi, reglamentuojama specialaus įstatymo. Šios išvados nepaneigia atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pačioje sutartyje pažymėta, jog klubas ,,įdarbina“ trenerį, nes šalių sutarties tekste naudojamos sąvokos bei terminai nekeičia pačios sutarties esmės ir pagal ją susiklosčiusių teisinių santykių prigimties (CPK 185 str.).
Išvadą, jog pagal ginčo sutartį tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai yra specifiniai sporto veiklos, o ne darbo, santykiai, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Pavyzdžiui, kasacinis teismas 2000 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2000, išaiškino, kad nors profesionaliajam sportininkui sportas yra atitinkamos specifinės rūšies darbinė veikla, už kurią sportininkas gauna darbo užmokestį, šią veiklą reglamentuoja specialus Kūno kultūros ir sporto įstatymas, todėl tokiu atveju, kai specialus įstatymas reglamentuoja profesionalųjį sportą bei esant kontraktui, sudarytam laikantis specialaus įstatymo nuostatų, šių aktų pagrindu turi būti sprendžiamas ir tarp šalių kilęs ginčas, o darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos netaikomos.
Taigi pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bei teismų praktiką tokio turinio sutartys, kokios buvo sudarytos tarp pareiškėjo (jo atstovaujamojo) bei atsakovo, nėra laikomos darbo sutartimis, o jų pagrindu atsiradę teisiniai santykiai – nepripažįstami darbo teisiniais santykiais. Dėl to nėra pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą Lietuvos Respublikoje remiantis Niujorko konvencijos V straipsnio antrojoje dalyje (a) punkte nurodyta sąlyga, jog ginčo objektas pagal pripažįstančios valstybės, tai yra Lietuvos, įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalyku (CPK 185 str.).
Atsakovo atsiliepime į pareiškimą nurodyti argumentai šios išvados nepaneigia, nes:
Pirma, atsakovas nepagrįstai nurodo, jog Lietuvos teismų praktikoje minėto pobūdžio teisiniai santykiai pripažįstami darbo santykiais. Šį savo teiginį atsakovas grindžia konkrečiomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, tačiau, kaip matyti iš atsakovo nurodytų teismo nutarčių turinio, jos atsakovo grindžiamos išvados nepatvirtina. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-579/2004 bei 2009 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-200/2009 nagrinėtas klausimas ne dėl bylos esmės ar teisinių santykių kvalifikavimo, o dėl mokėtino žyminio mokesčio. Buvo atsižvelgta į tai, jog darbuotojai, kaip iš principo silpnesnė šalis, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o toks požiūris į darbuotoją susijęs ne su tuo, ar darbuotojo ir darbdavio santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, bet su tuo, ar darbuotojui konkretaus darbdavio mokamas atlyginimas yra pragyvenimo šaltinis, ar darbuotojas privalo paklusti darbdavio nustatytai tvarkai. Teismas pripažino, jog profesionaliajam sportininkui sportas pagal sportinės veiklos kontraktą yra specifinė darbinė veikla, už ją gaunamas užmokestis yra jo pragyvenimo šaltinis, be to, sportininkas privalo paklusti sporto klubo nustatytai vidaus tvarkai, todėl laikė, kad CPK numatyta lengvata darbuotojams, leidžianti nemokėti žyminio mokesčio, turi būti taikoma ir profesionaliesiems sportininkams, kurie kreipiasi į teismą dėl teisinių santykių, susijusių su sportinės veiklos kontraktu. Taigi šiose nutartyse pasisakoma tik dėl vieno iš procesinių klausimų – žyminio mokesčio mokėjimo, tokio pobūdžio bylose, tačiau nėra pripažįstama, jog patys teisiniai santykiai turi būti laikomi darbo santykiais. Teismų nutartys, priimtos žyminio mokesčio klausimu, prejudicinės galios nagrinėjant ginčą iš esmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2000, Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-21/2000). Priešingai nei teigia atsakovas, profesionalų sportininką bei sporto klubą siejantys teisiniai santykiai nebuvo pripažinti darbo teisiniais santykiais ir atsakovo nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-629/2008.
Antra, atsakovo nurodyti argumentai, kad prašomo pripažinti Šveicarijos arbitražo sprendime yra konstatuojama, jog šalių pasirašyta sutartis pagal savo pobūdį yra darbo sutartis, neduoda pagrindo pripažinti šiuos teisinius santykius darbo santykiais Lietuvoje. Tokie atsakovo motyvai nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes, kaip minėta šioje nutartyje anksčiau, pagal Niujorko konvencijos V straipsnio antrąją dalį bei pagal Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio antrosios dalies pirmą punktą, arbitražinio teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti atsisakoma, jei ginčo objektas pagal pripažįstančios valstybės, tai yra Lietuvos Respublikos, įstatymus negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku. Dėl to, sprendžiant klausimą dėl arbitražo sprendimo pripažinimo Lietuvoje, nėra svarbu, kaip tokius teisinius santykius, iš kurių kilęs ginčas buvo nagrinėjamas arbitraže, traktuoja arbitražo vietos valstybės teisė, šiuo atveju – Šveicarijos teisė.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies numatytas apribojimas, draudžiantis arbitraže spręsti darbo ginčus, yra įtvirtintas siekiant apsaugoti silpnesne šalimi laikomo darbuotojo interesus. Tačiau, kaip jau minėta, pagal Lietuvos įstatymus profesionalus sportininkas, sudaręs sportinės veiklos sutartį (kontraktą) ir iš jo kildinantis savo reikalavimus, nėra laikomas darbuotoju. Šiuo atveju nėra reikšminga tai, kad jis tokiu yra pripažįstamas pagal Šveicarijos teisę bei įstatymus.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, jog prašomo pripažinti arbitražo sprendimo negalima pripažinti ir leisti vykdyti remiantis draudimu išnagrinėtą ginčą spręsti arbitraže (CPK 185 str.).
Dėl pripažinimo bei leidimo vykdyti prieštaravimo Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai
Atsakovas, prašydamas atmesti pareiškėjo prašymą, nurodo, jog minėtos arbitražo nutarties pripažinimas bei leidimas vykdyti prieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai, nes šalių sudarytos sutartys, kurių pagrindu priimtas arbitražo sprendimas, yra diskriminacinio pobūdžio, atsakovui suteikia vien teises ir jokių pareigų. Šiuos teiginius atsakovas grindžia tuo, jog sutarčių III punkte įtvirtinta, kad tai užtikrintos nenutraukiamos sutartys, o atsakovas sutinka, jog sutartys būtų nenutraukiamos, kas reiškia, jog nei atsakovas, nei jo įgaliotinis ar Lyga negali nutraukti sutarčių.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovo teiginius dėl arbitražo sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti Lietuvoje prieštaravimo viešajai tvarkai kaip nepagrįstus dėl tokių priežasčių:
Pirma, kaip teisingai nurodo atsakovas, sąvoka ,,viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004). Taigi viešosios tvarkos suvokimas šiuo atveju yra siauresnis nei nacionalinė viešoji tvarka ir apima tik tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus, tai yra viešosios tvarkos pažeidimu gali būti pripažinti atvejai, kai, pavyzdžiui, nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir tarptautiniu lygiu pripažįstamoms moralės normoms, arbitražo sprendimas įpareigoja šalį pažeisti imperatyvias teisės normas ar nevykdyti teismo sprendimo, arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu, pažeisti sąžiningo proceso principai, konstatuotas arbitrų šališkumas ar pan. Taigi viešosios tvarkos suvokimas pagal Niujorko konvenciją yra gana siauras, apimantis tik pačius fundamentaliausius tarptautinėje erdvėje pripažįstamus principus, kurių negali nepaisyti jokia civilizuota valstybė. Dėl to ne bet koks prieštaravimas imperatyvioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą, o pernelyg griežtų viešosios tvarkos kriterijų taikymas neatitiktų šios konvencijos prasmės ir tikslo. Taigi šiame kontekste vertinama atsakovo nurodoma sutarčių sąlyga, draudžianti atsakovui nutraukti minėtas sutartis, neduoda pagrindo laikyti arbitražo sprendimą pažeidžiančiu Lietuvos viešąją tvarką (CPK 185 str.).
Remdamasi paminėtu, teisėjų kolegija sprendžia, jog negalimumas sudaryti nenutraukiamas sutartis pirmiausiai siejamas su sutarčių laisvės principu bei draudimu versti asmenį sudaryti tam tikrą sutartį (CK 6.156 str.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog nėra ginčo, kad sutartis buvo sudaryta laisvu šalių sutarimu, jog atsakovas pasirašė ir sutiko su šia sąlyga, taip pat su sąlyga dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže bei taikytinos Šveicarijos teisės, be to, įvertinus aplinkybę, jog sutartis buvo vykdoma, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas vienas iš esminių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas. Nenustačius fundamentalių principų pažeidimų, laikytina, jog konkrečios sutarties sąlygos, teisių bei pareigų balansas, yra šalių susitarimo laisvės ir dispozicijos klausimas, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad tai laikytina viešosios tvarkos pažeidimu Niujorko konvencijos prasme.
Be to, atsakovas nurodo, kad ginčo sutarčių sąlyga, draudžianti nutraukti sutartį, prieštarauja viešajai tvarkai, nes yra diskriminacinė, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek su pareiškėju, tiek su jo atstovaujamu J. B. sudarytos sutartys yra praktiškai identiško turinio. Be to, iš Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-629/2008, matyti, jog ir Lietuvos teisme buvo nagrinėtas ginčas, kilęs iš profesionalaus sportininko bei atsakovo sutarties, kurioje taip pat buvo numatyta sąlyga dėl jos nenutraukiamumo. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad tokia sutarties sąlyga yra plačiai pripažįstama bei taikoma sportinės veiklos sutartyse (kontraktuose). Pažymėtina, jog minėtoje nutartyje Lietuvos apeliacinio teismas nurodo atsakovo VšĮ ,,Krepšinio rytas“ atsiliepimo teiginius, kad ieškovas linkęs savo naudai hiperbolizuoti sutarties teiginį, jog tai yra ,,nenutraukiama – absoliučiai garantuojama sutartis“; kad aiškinant sutartį sąžiningai, nurodyta sąlyga reiškia, jog ieškovas įsipareigoja be pateisinamos priežasties nenutraukti sutarties, o atsakovas įsipareigoja jam sumokėti visas sutartyje numatytas sumas, jei ieškovas tinkamai įvykdys sutartį. Taigi atsakovas ne tik kad sudarė sutartį su analogiška sąlyga su kitu sportininku, tačiau nagrinėjant bylą nekėlė minėtos sutarties sąlygos diskriminacinio pobūdžio ar prieštaravimo viešajai tvarkai argumentų, tai yra nelaikė pažeidžiančia jo teises. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, jog nėra pagrindo pripažinti atsakovo nurodomos sutarties sąlygos prieštaraujančia viešajai tvarkai ar pažeidžiančia fundamentalius teisės principus (CPK 185 str.). Dėl to šiai tvarkai neprieštarauja ir tokios sutarties pagrindu priimtas arbitražo sprendimas.
Antra, atsakovas nurodo, kad arbitražo sprendimas buvo priimtas vadovaujantis diskriminacinėmis sutarties sąlygomis, į kurias arbitražas nekreipė dėmesio, o aiškino vienpusiškai pareiškėjo naudai ir pan. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokie atsakovo argumentai yra susiję su ginčo nagrinėjimu iš esmės arbitraže ir priimto arbitražo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, todėl, kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, jie negali būti nagrinėjami sprendžiant klausimą dėl arbitražo sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas dalyvavo ginčą nagrinėjant arbitraže ir taip pat kėlė argumentus, susijusius su sutarties elementų niekiniu pobūdžiu, su nevienodu šalių pareigų bei teisių balansu, tačiau arbitražo teismas juos atmetė kaip neįrodytus, grindžiamus tik bendro pobūdžio teiginiais, pažymėdamas, kad savo pobūdžiu tokios sutartys priklauso paties atsakovo (ir kitų šiai veiklos sričiai priklausančių bendrovių) įprastai naudojamam tipui, kad dėl jų turinio derėjosi pats atsakovas.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašomas pripažinti arbitražo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, todėl Niujorko konvencijos V straipsnio antrosios dalies (b) punktas negali būti pagrindu atmesti pareiškėjo prašymą (Komercinio arbitražo įstatymo 40 str.).
Teisėjų kolegija, nenustačiusi Niujorko konvencijoje įtvirtintų pagrindų, leidžiančių atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvoje arbitražo sprendimo, patenkina pareiškėjo prašymą bei pripažįsta ir leidžia vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo vienintelio teisėjo advokato Gianluca Generali 2008 m. lapkričio 7 d. Lugane priimtą nutartį arbitražo byloje Nr. 500015-2008 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovui VšĮ ,,Krepšinio rytas“ dėl piniginės sumos priteisimo.
Pagal CPK 93 straipsnio nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Prie tokių atlygintinų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir sumos, išmokėtos vertėjams (CPK 88 str.). Atsižvelgiant į tai, tenkintinas pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 1 106,70 Lt dokumentų vertimo išlaidų, turėtų nagrinėjant klausimą dėl arbitražo sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti (b. l. 46, 47, 48).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 812 ir 814 straipsniais,
nutaria:
Pareiškėjo T. M. prašymą patenkinti.
Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo vienintelio teisėjo advokato Gianluca Generali 2008 m. lapkričio 7 d. Lugane priimtą nutartį arbitražo byloje Nr. 500015-2008 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovui VšĮ ,,Krepšinio rytas“ dėl piniginės sumos priteisimo.
Priteisti iš atsakovo VšĮ ,,Krepšinio rytas“ (juridinio asmens kodas 225880090) pareiškėjui T. M. 1 106,70 Lt (vienas tūkstantis šimtas šeši litai 70 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Ši nutartis per vieną mėnesį nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.