Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokenei, dalyvaujant ieškovo atstovui Kasparui Spirgiui, atsakovo atstovei advokato padėjėjai Kristinai Sūnaitienei, trečiajam asmeniui V. S., viešame teismo po­sėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl išmokėtų sumų grąžinimo pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, ieškinį atsakovui J. S., su trečiuoju asmeniu V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodoma ir ieškovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl 2014-10-03 įvykusio eismo įvykio išmokėjo trečiajam asmeniui – apgadinto automobilio savininkui, 1 876,87 Eur žalai atlyginti dėl automobilio MB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo. Eismo įvykio metu automobilį Opel, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris apgadino automobilį MB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo V. S.. Automobilio Opel, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) civilinė atsakomybė buvo apdrausta pagal atsakovo su ieškovu sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Sudarant sutartį ieškovas įvertino riziką ir paskaičiavo įmoką pagal atsakovo pateiktą informaciją, kad transporto priemonės nevairuos jaunesni kaip 55 metų amžiaus asmenys. Eismo įvykio metu V. S. buvo jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, o atsakovas, pažeisdamas sutarties 1.6 punktą, nepranešė ieškovui, kad automobilį vairuos jaunesnis kaip 55 amžiaus asmuo. Sutartis sudaryta tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos joje ir atsakovas neginčija nei vienos sutarties sąlygos, neprašo pripažinti nei vienos iš jų negaliojančia. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 62.2 punkte nurodyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudėjas ar jo atstovas neinformavo draudiko apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui. Atsakovas pažeidė sutarties 1.5 ir 1.6 punktų reikalavimus, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, nes sutarties pažeidimas yra esminis. Ieškovo atstovas paaiškino, kad sutarties pažeidimą laiko esminiu, nes ieškovas sutarties tokiomis sąlygomis nebūtų sudaręs, kadangi draudimo įmoka būtų didesnė, taip pat nurodo, kad atsakovo sumokėta įmoka buvo tik 34 Lt, o žalos trečiasis asmuo padarė už 1 876,87 Eur. Ieškovo atstovas pripažino, kad trečiasis asmuo po pretenzijos gavimo du kartus buvo atvykęs pas ieškovą ir išdėstė savo versiją dėl sutarties sudarymo, teigė, kad buvo suklysta dėl šios sutarties sąlygos, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad sutartis buvo sudaryta atsakovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2014-09-28 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB 2102601, sudarytos tarp ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ir atsakovo J. S., 1.5. punkte numatyta sąlyga, kad transporto priemonė nebus naudojama jaunesnių kaip 55 metų amžiaus asmenų yra nesąžininga ir siurprizinė atsakovo atžvilgiu, todėl yra niekinė ir negalioja nuo sutarties sudarymo momento. Atitinkamai ieškovas neturi teisės susigrąžinti išmokėtos draudimo išmokos dalies iš atsakovo remdamasis šia negaliojančia sutarties sąlyga.

Teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais ir motyvais.

Pagal 2014-09-28 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 2102601 (toliau Sutartis) draudikas yra ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas, o draudėjas - atsakovas J. S.. Nors Sutartį su draudiko atstovu Perlo draudimo brokeriu UADBB (terminalas) faktiškai sudarė trečiasis asmuo V. S., tačiau iš automobilio registracijos liudijimo, atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimų nustatyta, kad automobilio savininkas ir draudėjas yra atsakovas J. S.. Šios aplinkybės neginčija ir ieškovas.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 6 straipsnio 2 dalis numato, kad draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis (savininkais), kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Pagal šią į TPVCAPDĮ normą transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų (savininkų) atstovu pagal įstatymą. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalis numato, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir į nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad atsakovo sūnus V. S., kuris panaudos pagrindu valdo ir naudoja atsakovui priklausantį automobilį, yra transporto priemonės savininko J. S. atstovas pagal įstatymą, turintis teisę sudaryti sutartį su draudiku atstovaujamojo vardu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 2.133 straipsnio 1 dalis numato, kad atstovo sudarytas sandoris atstovaujamojo vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Todėl šiuo atveju pripažintina, kad trečiojo asmens V. S. sudaryta Sutartis sukūrė civilines teises ir pareigas jo atstovaujamajam tėvui. Tai reiškia, kad ieškovas teisingai atsakovu byloje nurodė draudėją J. S..

Sprendžiant šalių ginčą visų pirma atmestinas atsakovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nes ieškovas ieškinį pateikė nepraleidęs šio termino. Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 4 dalis numato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškovo pateiktas mokėjimo nurodymas Nr. AM-243335 patvirtina, kad draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu apdrausta transporto priemone padarytos žalos ieškovas išmokėjo 2014-10-23, todėl ieškinio senaties termino paskutinė diena buvo 2015-10-23. Ieškovas ieškinį pateikė elektroninės formos elektroninių ryšių priemonėmis (Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 175¹ straipsnio 2 dalis). Ieškinys elektoriniu parašu pasirašytas ir per Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau LITEKO) elektroninių paslaugų portalą (toliau EPP) teismui pateiktas 2015-10-23, 16.25 val. Įstatymas numato, kad jeigu procesiniai dokumentai išsiųsti elektroninių ryšių priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, procesinis terminas nelaikomas praleistu (CPK 175¹ straipsnio 8 dalis). Taigi, ieškinį ieškovas pateikė paskutinę ieškinio senaties termino dieną, tačiau iki dvidešimt ketvirtos valandos, todėl jo nepraleido. Pastebėtina, kad 2015-10-23 buvo penktadienis, o teismo darbo laikas penktadienį baigiasi 15.45 val. Todėl po darbo valandų elektroninių ryšių priemonėmis paduotas ieškinys LITEKO sistemoje buvo užregistruotas kaip gautas teisme tik pirmąją darbo dieną po ieškinio pateikimo per EPP, t. y. 2015-10-26. Ši aplinkybė galėjo suklaidinti atsakovą, kuris teigia, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, nes ieškinys pateiktas 2015-10-26. Šiuo atveju pabrėžtina, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), o ne jo užregistravimas teisme, kuriam ieškovas negali daryti jokios įtakos.

Vertinant šalių argumentus dėl ginčo esmės pažymėtina, kad šalių sudarytos Sutarties 1.5. punktas iš tiesų numato sąlygą, jog apdrausta transporto priemonė nebus naudojama asmenų, jaunesnių kaip 55 metų amžiaus, o 2014-10-03 eismo įvykio deklaracija ir paties trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina, kad ieškovo apdraustą transporto priemonę eismo įvykio metu vairavęs V. S. yra jaunesnis nei 55 metų. Tačiau reikalaudamas atsakovo atsakomybės už Sutarties pažeidimą ieškovas neįrodė, kad Sutartį su draudėjo atstovu jis sudarė pagal draudėjo atstovo V. S. pateiktą teisingą informaciją ir tokiomis sąlygomis, kokių pageidavo draudėjas, neįrodė, kad sąlyga, jog transporto priemonė nebus naudojama asmenų, jaunesnių kaip 55 metų amžiaus, buvo individualiai aptarta ir atsakovo atstovui buvo žinoma sutarties sudarymo metu. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis numato, kad prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti. Tai reiškia, kad draudikas sutartį turi sudaryti ne išimtinai jam priimtinomis sąlygomis, ir suteikti draudėjui draudimo apsaugą ne savo nuožiūra, o tiksliai pagal tokią informaciją, kurią pateikia draudėjas, ir tokiomis sąlygomis, kurios draudėjui suteikia būtent jam reikalingą draudimo apsaugą. Draudikas savo nuožiūra gali nustatyti tik draudimo įmokos dydį, prieš tai įvertinęs draudimo riziką pagal draudėjo nurodytus duomenis, bet negali į sutartį įtraukti tokių sąlygų, kurios pagrįstos draudėjo nenurodyta informacija.

Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą grindžia tik faktu, kad šalių Sutartyje yra sąlyga, jog apdrausta transporto priemonė nebus naudojama asmenų, jaunesnių kaip 55 metų amžiaus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad sudarant Sutartį draudiko brokerio atstovės klausė pas V. S. ar transporto priemonė nebus vairuojama jaunesnių kaip 55 metų amžiaus asmenų, nepateikė įrodymų, kad V. S. patvirtino draudiko brokerio atstovėms, jog vairuos tik vyresni kaip 55 metų asmenys ir norėjo bei prašė sudaryti sutartį būtent su tokia sąlyga. Priešingai, tiek trečiasis asmuo V. S., tiek liudytoja G. Z. patvirtino, kad sudarant Sutartį draudiko brokerio atstovės klausė pas sutartį sudaryti norintį V. S. tik informacijos ar transporto priemonės nevairuos jaunesni kaip 25 metų amžiaus asmenys ir ar automobilį vairuos pats sutartį sudarantis V. S.. Trečiasis asmuo V. S. ir liudytoja G. Z. patvirtino, kad jis sakė draudiko brokerio atstovėms, jog jaunesni kaip 25 metų amžiaus asmenys nevairuos, o draudžiamą automobilį vairuos jis pats. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalis ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų „Standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų“ 15 punktas numato, jog bet kokie šalių susitarimai ir draudimo sutarties pakeitimai, taip pat su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti rašytinės formos. Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių rašytinių Sutartį sudariusio atsakovo atstovo V. S. pareiškimų, patvirtinančių, kad Sutarties šalys tarėsi dėl sąlygos, jog apdrausta transporto priemonė nebus naudojama asmenų, jaunesnių kaip 55 metų amžiaus, kad V. S. būtų pareiškęs draudiko brokerio atstovėms, jog sutartį nori sudaryti su tokia sąlyga. Tuo tarpu atsakovas pateikė keturiolika iki šios Sutarties sudarymo sudarytų analogiškų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių su kitais draudikais, iš kurių matyti, kad atsakovo J. S. vardu sudarytose sutartyse dėl civilinės atsakomybės draudimo niekada nebūdavo sąlygos, jog jo automobilio nevairuos jaunesni kaip 55 metų amžiaus asmenys. Atsakovas visose ankstesnėse sutartyse deklaruodavo, kad jo automobilio nevairuos tik mažesnį kaip 5 metų vairavimo stažą turintys vairuotojai arba jaunesni kaip 25 metų asmenys. Šios sutartys patvirtina atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, kad atsakovui priklausantį automobilį naudoja trečiasis asmuo V. S. ir jį visada draudžia tokiomis sąlygomis, kurios jam, kaip transporto priemonės valdytojui, suteikia pilną draudimo apsaugą. Todėl pripažintina, kad atsakovas įrodė, jog V. S., sudarydamas Sutartį atsakovo vardu su ieškovu, neturėjo jokio tikslo sudaryti Sutartį su tokia sąlyga, kuri sumažintų draudimo apsaugą, taikomą pačiam transporto priemonės faktiniam valdytojui, nes būtent pastarojo interesais sutartis ir buvo sudaryta. Nors ieškovo atstovas teigia, kad trečiasis asmuo norėjo apsidrausti mokėdamas mažesnę draudimo įmoką, todėl ir nurodė sutartyje nurodytą informaciją, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, nenurodė jokių konkrečių draudimo kainos skirtumų, kurie būtų buvę, jeigu draudimo sutartis būtų sudaryta kitokiomis sąlygomis. Be to, pačios Sutarties sudarymo aplinkybės, kurias nurodė trečiasis asmuo ir liudytoja G. Z., taip pat leidžia daryti išvadą, kad Sutarties sąlyga, kurios pagrindu ieškovas reiškia reikalavimą, Sutarties šalių atstovų iš viso nebuvo aptarinėjama, draudėjo atstovui V. S. ji nebuvo išaiškinta, jis nebuvo įspėtas apie jos įtraukimą į sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, kad Sutarties tekste ši sąlyga atsirado arba dėl draudiko brokerio atstovių netinkamo duomenų įtraukimo į sutartį, prieš tai įtraukiamos informacijos net neaptarus su draudėju, arba dėl draudiko brokerio atstovių nemokėjimo naudotis „Perlo“ terminalu, arba dėl paties draudiko kompiuterinės sistemos specifikos įtraukiant standartines sąlygas į Sutartį be draudėjo žinios ir jų nepakoreguojant pagal draudėjo realius poreikius ir jo nurodomą informaciją.

Pažymėtina, kad ieškovas neginčijo atsakovo ir trečiojo asmens nurodytų Sutarties sudarymo aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kad Sutartis buvo sudaryta ne tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodo atsakovas, trečiasis asmuo bei liudytoja. Ieškovas turėjo galimybę remtis ir jo vardu draudimo sutartį sudariusių draudiko brokerio darbuotojų parodymais apie tai, kokią informaciją V. S. pateikė sutarties sudarymo metu, tačiau to nedarė. Tuo tarpu ieškovo argumentas, kad trečiojo asmens ir liudytojos paaiškinimais negalima remtis vien dėl to, kad jie yra šeima ir yra suinteresuoti išvengti prievolės, savaime nėra pagrindas nesivadovauti šiais paaiškinimais. V. S. paaiškinimai ir G. Z. parodymai nėra vien tik subjektyvus jų Sutarties sudarymo aplinkybių interpretavimas, nes jų paaiškinimai atitinka ir minėtus atsakovo pateiktus rašytinus įrodymus apie ankstesnes V. S. pasirinktas analogiško draudimo sąlygas, iš kurių matyti, kad V. S. niekada nenurodydavo jam nenaudingos informacijos, mažinančios draudimo apsaugą, ir visada drausdavosi tokiomis sąlygomis, kad draudimas galiotų jam vairuojant atsakovo automobilį. Be to, ieškovo atstovas pats patvirtino ir iš atsakovo su atsiliepimu pateiktos V. S. pretenzijos ieškovui matyti, kad analogiškas šios Sutarties sudarymo aplinkybes V. S. draudikui buvo nurodęs dar 2015-03-12 savo pretenzijoje ieškovui, t. y. prieš daug laiko iki šios bylos iškėlimo. Tai taip pat patvirtina, kad trečiasis asmuo savo paaiškinimuose teismui nurodo tikrąsias Sutarties sudarymo aplinkybes, o ne pateikia tik jo gynybai palankią versiją, sugalvotą atsakovui gavus ieškinį po šios bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad savo atsikirtimams į ieškinį pagrįsti atsakovas pateikė ne tik savo atsiliepimą, bet ir kitus, prieš tai aptartus, įrodymus, tuo tarpu ieškovas jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo ir trečiojo asmens nurodytas Sutarties sudarymo aplinkybes, ar patvirtinančių kitokias sutarties sudarymo aplinkybes, nepateikė ir neįrodinėjo, kad atsakovo atstovui V. S. buvo išaiškinta ginčijama sąlyga, kad jis ją žinojo ir norėjo sudaryti Sutartį su šia sąlyga.

Apibendrinant įrodymų vertinimą pažymėtina, kad ieškovo abejonės ar Sutartis buvo sudaryta tokiomis aplinkybėmis kaip nurodo atsakovas, trečiasis asmuo ir liudytoja, nėra kliūtis pripažinti šių asmenų nurodytas aplinkybes įrodytomis. Teismų praktikoje įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad absoliučiai visi prieštaravimai ir abejonės būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-243/2010). Vertinant įrodymus, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai labiau leidžia daryti išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Šioje byloje ištirti įrodymai ir nustatytos aplinkybės kaip tik ir leidžia teismui labiau tikėti atsakovo ir trečiojo asmens argumentais, kuriems pagrįsti jie pateikė papildomų įrodymų, nei ieškovo argumentais, kurie grindžiami tik formaliu rėmimusi ginčijama sutarties sąlyga, nepateikiant jokių įrodymų, kad dėl šios sąlygos šalys iš tiesų buvo susitarusios. Šiuo atveju ieškovas tiesiog formaliai remiasi Sutarties 1.5. punkte numatyta sąlyga, visiškai neatsižvelgdamas į jos įtraukimo į Sutartį aplinkybes, į Sutarties šalių tikruosius ketinimus sudarant sutartį. Tačiau formalus sutarties aiškinimas ir tokiu aiškinimu grindžiamas formalus teisingumas nėra tikrasis teisingumas, kurio siekiama sprendžiant ginčą teisme. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas). Taigi, vien tik faktas, kad šalių Sutartyje yra sąlyga, kuri leidžia ieškovui reikalauti iš atsakovo grąžinti dalį draudimo išmokos, negali būti pakankamu pagrindu patenkinti ieškinį, nes be formalaus Sutarties turinio vertinimo būtina atsižvelgti ir į visas sutarties sudarymo aplinkybes, šalių ketinimus ir tikrąją jų valią.

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad: transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis; draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys); jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis); šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-162/2013, Nr. 3K-7-334-687/2015). Be to, atsižvelgiant į tai, jog draudikas visuomet yra verslininkas, bet draudėjas gali būti ir fizinis asmuo, sudarantis sutartį ne verslo, o savo asmeniniams poreikiams, atitinkamais atvejais ši sutartis laikytina ir vartojimo sutartimi (CK 6.228¹ straipsnis). Taigi, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turi standartinių sąlygų, tačiau priklausomai nuo sutarties šalių bei sudarymo tikslo, tuo pačiu gali būti kvalifikuojama ir kaip vartojimo sutartis.

Nagrinėjamu atveju draudėjas (atsakovas) J. S. per savo atstovą V. S. S. su draudiku (ieškovu) sudarė kaip fizinis asmuo ne su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija susijusiais tikslais, o asmeniniams poreikiams tenkinti. Todėl ši Sutartis yra ir vartojimo sutartis (CK 6.228¹ straipsnio 1, 2 dalys). Tokia sutartis nepatenka į CK 6.228³ straipsnio 2 dalies 1-13 punktuose numatytų sutarčių, kurioms nebūtų taikomos CK XVIII1 skyriaus (vartojimo sutartys) nuostatos, todėl jai taikomi CK 6.228⁴ straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, draudžiantys nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9 punktas). Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas (CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalis). Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai (CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis, 6.193 straipsnio 4 dalis).

Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2008, Nr. 3K-3-392/2012, Nr. 3K-3-534/2012).

Būtent dėl nelygiavertės šalių padėties ir dėl didesnės vartotojo teisių apsaugos įstatyme įtvirtintas ir atitinkamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas bylose dėl vartojimo sutarčių. Įstatymas numato, kad pareiga įrodyti, jog CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje numatyta vartojimo sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, taip pat tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Taigi, ieškovui kaip verslininkui šioje byloje nepakanka abejoti atsakovo ir jo atstovo kaip vartotojų sąžiningumu, nes ieškovas turi ne tik teisę abejoti kitos šalies veiksmais, bet ir pareigą pats įrodyti, jog ginčijama Sutarties sąlyga nėra nesąžininga ir tikrai buvo aptarta individualiai. Tačiau ieškovo atstovas teismo posėdžio metu tik išreiškė abejones ar šalių Sutartis buvo sudaryta tokiomis aplinkybėmis kaip nurodė atsakovas, trečiasis asmuo ir liudytoja, bet nepateikė jokių rodymų, kad Sutartis buvo sudaryta kitokiomis aplinkybėmis, nepateikė jokių įrodymų kad sutarties sąlyga, jog transporto priemonės nevairuos jaunesni kaip 55 metų asmenys, buvo aptarta individualiai su sutartį sudarančiu V. S., jam aiškiai išaiškinta ir jis žinojo, jog sudaro sutartį su tokia sąlyga. Tuo tarpu atsakovo, trečiojo asmens, liudytojos paaiškinimai, pateiktos ankstesnės analogiškos sutartys dėl civilinės atsakomybės draudimo, trečiojo asmens elgesys po ieškovo pretenzijos gavimo kaip tik patvirtina, kad ginčijama Sutarties sąlyga nebuvo individualiai aptarta su sutartį sudarančiu V. S., apie tai, ar transporto priemonės nevairuos jaunesni kaip 55 metų asmenys draudiko brokerio atstovės pas V. S. iš viso neklausė ir jo neįspėjo, jog tokią sąlygą į Sutartį įtrauks. Pačią Sutartį V. S. gavo tik po to, kai sumokėjo draudimo įmoką, t. y. po Sutarties sudarymo. Tai reiškia, kad V. S. neturėjo realios galimybės susipažinti su ginčijama Sutarties sąlyga iki sutarties sudarymo ir šios sąlygos parengimui negalėjo daryti įtakos, nes draudiko iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje ši sąlyga buvo įtraukta be jo žinios ir sudarant Sutartį net nebuvo aptariama.

Neįrodęs, kad buvo priešingai, t. y. kad ginčijama Sutarties sąlyga buvo su V. S. aptarta individualiai, ieškovas neįrodė, kad ši sąlyga nėra nesąžininga, todėl teismas pripažįsta Sutarties 1.5. punkte numatytą sąlygą, kad transporto priemonės nevairuos jaunesni kaip 55 metų asmenys nesąžininga.

Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Tai reiškia, kad šiai sąlygai negaliojant atsakovas neturėjo ir Sutarties 1.6. punkte numatytos pareigos pranešti apie tokios sąlygos pasikeitimą, t. y. apie tai, kad jo automobilį vairuos trečiasis asmuo V. S.. Pabrėžtina, kad šią aplinkybę pats V. S. atvirai nurodė sudarydamas sutartį, todėl ieškovui sudarė galimybę tinkamai įvertinti draudimo riziką ir apskaičiuoti draudimo įmoką. Atsakovas nėra atsakingas už tai, kad draudiko brokerio atstovės jo vardu sudarė sutartį ne pagal draudėjo atstovo nurodytą informaciją.

Nors ieškovas savo teisę į ieškinio patenkinimą grindžia ir tuo, kad atsakovas nereikalauja pripažinti negaliojančia jokios Sutarties sąlygos, o 1.5. ir 1.6. punktuose numatytos sąlygos atsakovo buvo pažeistos, tačiau, kaip minėta, įstatymas numato, jog nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos negalioja nuo sutarties sudarymo, t. y. jos laikomos niekinėmis. Todėl vartotojui nereikia reikalauti pripažinti nesąžiningą vartojimo sutarties sąlygą negaliojančia, jeigu ginčijamas pats sutarties sąlygos sąžiningumas. Pakanka pagrįsti patį sutarties sąlygos nesąžiningumą, o jo pasekmės yra numatytos pačiame įstatyme.

Šiuo atveju atsakovas kaip tik ir ginčija jam taikomos sąlygos sąžiningumą, todėl pripažintina, kad savo teises procesine tvarka jis gina tinkamai, net ir nereikšdamas savarankiškų reikalavimų dėl Sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia. Be to, įstatymas numato, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Tai reiškia, kad nustatęs aplinkybes, kurios patvirtina atitinkamų sąlygų nesąžiningumą, teismas privalo atsisakyti taikyti nesąžiningas sąlygas net jeigu vartotojas to ir neprašytų.

Atmetant ieškinį pabrėžtina ir tai, kad netikėtas (siurprizines) sutarčių standartines sąlygas įstatymas draudžia ne tik vartojimo sutartyse, bet ir visose civilinėse sutartyse. CK 6.185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. CK 6.185 straipsnio 2 dalis nustato, jog sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Tuo tarpu CK 6.186 straipsnio 1 dalis imperatyviai numato, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje.

Nagrinėjamu atveju kaip tik ir nustatyta, kad nei sutartį sudaręs trečiasis asmuo V. S., nei juo labiau pats atsakovas, negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje ginčijamą sąlygą, nes šios sąlygos draudiko brokerio atstovės su V. S. visiškai nederino, iš anksto neįspėjo apie jos įtraukimą į Sutartį ir įtraukė šią sąlygą į sutartį be derybų ir išankstinio supažindinimo. Tai reiškia, kad ši sąlyga neprivaloma atsakovui, nes jo atstovui nebuvo sudaryta tinkama galimybė su tokia sąlyga susipažinti sudarant sutartį.

Taigi, šalių Sutarties 1.5. punkte numatyta sąlyga, kad transporto priemonės nevairuos jaunesni kaip 55 metų asmenys, yra niekinė ne tik dėl to, kad ji nesąžininga pagal vartojimo sutarčiai keliamus įstatymo reikalavimus (CK 6.228⁴ straipsnio 2, 8 dalis), bet ir dėl to, kad prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, draudžiančioms netikėtas (siurprizines) sutarties sąlygas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.185 straipsnio 2 dalis, CK 6.186 straipsnio 1 dalis). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), todėl kaip ir nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos atveju, atsakovo savarankiškas reikalavimas pripažinti tokią sąlygą negaliojančia nėra būtinas.

Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus ir šalių pateiktus įrodymus teismas pripažįsta, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, nes ieškovas neįrodė, kad Sutarties sąlyga, kurios pagrindu reiškia reikalavimą atsakovui, yra sąžininga, o atsakovas įrodė, kad ši sąlyga jo atžvilgiu yra ne tik nesąžininga, bet ir netikėta (siurprizinė), todėl neprivaloma.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Todėl atmetus ieškinį ir sprendimą priėmus atsakovo naudai, bylinėjimosi išlaidas turi teisę prisiteisti atsakovas iš ieškovo.

Atsakovas pateikė prašymą raštu priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo. Atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro: 200 EUR išlaidų advokato padėjėjos pagalbai už atsiliepimo parengimą apmokėti ir 90 EUR už atstovavimą teisme bei teisines konsultacija. Šios išlaidos yra pagrįstos sąskaita už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvitu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovė surašė atsiliepimą į ieškinį, teikė patarimus ir atstovavo atsakovą dviejuose teismo posėdžiuose, kurie užtruko iš viso 3 val. 05 min., pripažintina, kad 290 EUR dydžio atsakovo advokato padėjėjai sumokėtas honoraras neviršija Teisingumo ministro patvirtintų civilinėse bylose priteistinų užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių. Pagal 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau Rekomendacijos) 5., 7. ir 8.2., punktus, už atsiliepimo į ieškinį parengimą atsakovui gali būti priteisiama maksimali 1 427,80 EUR bylinėjimosi išlaidų suma (713,90 EUR x 2,5 koeficientas x 80?). Be to, pagal Rekomendacijų 7. ir 8.19. punktus, maksimalus priteistino užmokesčio už vieną atstovavimo valandą teisme dydis šiuo metu yra 73,51 EUR (735,1 x 0,1). Remiantis Rekomendacijų 9. punktu, už teismo posėdžiuose užtruktas 3 val. 05 min. turi būti priteisiama kaip už 3 valandas atstovavimo teisme. Tai reiškia, kad už 3 advokato padėjėjos atstovavimo teisme valandas atsakovui gali būti priteisiama maksimali 176,42 EUR suma (73,51 EUR x 3 val. x 80?). Taigi, iš viso maksimali atsakovui priteistina suma už advokato pagalbą šioje byloje gali sudaryti 1 604,22 EUR (1 427,80 EUR + 176,42 EUR). Akivaizdu, kad atsakovo prašoma priteisti tik 290 EUR dydžio suma iš galimos maksimalios 1 604,22 EUR sumos, visiškai atitinka Rekomendacijose nustatytus priteistinų išlaidų dydžius ir kriterijus, nes yra net kelis kartus mažesnė už maksimalią priteistiną sumą. Todėl atmestus ieškovo ieškinį, šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovo.

Valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios sudaro 3,41 EUR sumą, priteistinos iš ieškovo, nes sprendimas priimtas kitos šalies naudai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270, 385 straipsniais, teisėjas

nusprendė:

Ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ieškinį atsakovui J. S. atmesti.

Priteisti J. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 290 EUR (du šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo (kodas 300633222).

Išieškoti iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo (kodas 300633222) 3,41 EUR (tris eurus 41 centą) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąs­kaitą Nr. LT247300010112394300, esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba į sąskaitą Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, įmokos pavadinimas – bylinėjimosi išlaidos, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.