Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo prašymas ir žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą suinteresuotiems asmenimis Lietuvos antstolių rūmams ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl Lietuvos antstolių rūmų 2020 m. gruodžio 4 d. atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo tinkamai išnagrinėti pareiškėjo skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies ir atidėjo žyminio mokesčio sumokėjimą, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

12. Kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir / ar bet kokia forma.

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1387-178/2015, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-821-302/2016, kt.).

14. Kreipimosi į teismą, bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarką reglamentuoja CPK, todėl asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis šios tvarkos ir pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitinka CPK reikalavimus. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis).

15. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kituose ginčuose, taigi ir pareiškėjo keliamame ginče dėl neturtinio pobūdžio reikalavimų, mokėtinas 100 Eur žyminis mokestis, teikiant jį tik elektroninių ryšių priemonėmis – 75 Eur (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį, už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį, taigi, nagrinėjamu atveju – 75 Eur. CPK 306 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami duomenys, kad už jį sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas).

16. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu laikytina, kad pareiškėjas, teikdamas skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo turėjo pateikti teismui įrodymus apie sumokėtą 75 Eur dydžio žyminį mokestį. Tačiau apeliantas pateikė prašymą atleisti jį nuo nurodytos sumos žyminio mokesčio mokėjimo. Šis prašymas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nutartimi. Šia nutartimi teismas atleido pareiškėją nuo 55 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ir nustatė terminą sumokėti likusią 20 Eur žyminio mokesčio dalį, ši nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 30 d.

17. Nepaisant to, kad pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, pareiškėjas pateikė papildomą prašymą atleisti jį nuo didesnės žyminio mokesčio sumos sumokėjimo bei atidėti likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, tai, kad prašymas atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, prašymo netenkino. Apeliantas kvestionuoja šį teismo sprendimą.

18. Apeliantui išaiškintina, kad CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Ši imperatyvi teisinė nuostata apima draudimą byloje dalyvaujantiems asmenims pareikšti ne tik tapačius materialinius, bet ir tapačius procesinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1826/2013). Vadinasi, teismui jau vieną kartą išnagrinėjus byloje dalyvaujančio asmens procesinį reikalavimą atleisti jį nuo viso/dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, pastarasis asmuo nebeturi teisės reikšti teismui tapataus procesinio reikalavimo. Priešingas tokio asmens elgesys galėtų būti traktuojamas kaip bandymas vilkinti bylos nagrinėjimą bei piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (CPK 7 straipsnis, 95 straipsnis).

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pradinis prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartimi. Padavus dėl šios nutarties atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartį paliko nepakeistą. Kaip matyti iš pareiškėjo pradinio prašymo (ir atskirojo skundo) turinio bei minėtų Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių motyvų, visi pareiškėjo pradiniame prašyme nurodyti argumentai apie jo turtinę padėtį ir mokėtino žyminio mokesčio dydį buvo išsamiai išanalizuoti, įvertinti. Tuo tarpu pareiškėjas, teikdamas teismui pakartotinį prašymą atleisti jį nuo didesnės žyminio mokesčio dalies mokėjimo bei atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (pakartodamas analogiškus prašymus ir atskirajame skunde), jokių naujų įrodymų apie esmingai pasikeitusią jo turtinę padėtį, kuri sudarytų pagrindą iš naujo svarstyti jo prašymo pagrįstumą, nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui (CPK 83 straipsnio 3 dalis, 84 straipsnis). Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio dalies jau yra įvertintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, o naujų, neįvertintų aplinkybių pareiškėjas nenurodo, pagrįstai prašymo nevertino.

20. Pareiškėjas skunde pažymi, kad kitų teismų procesiniais sprendimais yra tenkinti pareiškėjo prašymai atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo prašymą tenkinti visiškai. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad atskirą procesinį prašymą nagrinėjantis teismas vadovaujasi tik byloje pateiktais prašymo pagrįstumą patvirtinančiais įrodymais ir nėra saistomas kitų, tos pačios grandies, teismų procesinių sprendimų.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad jis būtų atleistas nuo pareigos sumokėti ir likusią žyminio mokesčio dalį. Apeliantui išaiškintina, kad įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo, kartu įstatymas nenurodo ir to, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau visais atvejais žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, jog neribotų asmens galimybės kreiptis į teismą, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Šiuo atveju apeliantas atleistas nuo 73 procentų žyminio mokesčio sumokėjimo. Atleidus nuo didesnės dalies žyminio mokesčio mokėjimo, būtų paneigti tikslai, kurių siekia įstatymų leidėjas, numatydamas pareigą sumokėti žyminį mokestį bei būtų paneigta atsakovų apsauga nuo nepagrįsto bylinėjimosi.

22. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimui atleisti apeliantą nuo 55 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo, pažymėjo, kad apeliantas gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu atidėti likusios 20 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartimi pareiškėjui buvo atidėtas likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimas, atskiruoju skundu ši nutarties dalis nekvestionuojama.

23. Apibendrinant nutartyje nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas mano, jog skundžiama nutartimi apelianto pakartotinas prašymas atleisti jį nuo dar didesnės dalies žyminio mokesčio mokėjimo, grindžiamas aplinkybėmis, dėl kurių jau pasisakyta įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. nutartyje, pagrįstai buvo netenkintas. Apelianto teisės į teisminę gynybą nebuvo apribotos, kadangi 20 Eur žyminio mokesčio mokėjimas apeliantui yra atidėtas, apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo, yra priimtas, jo pagrindu Lietuvos apeliaciniame teisme pradėta civilinė byla Nr. 2A-1205-XX/2021.

24. Išdėstytų argumentų pagrindu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kaip teisėta, pagrįsta ir priimta laikantis teisės normų, reglamentuojančių klausimus dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir jo mokėjimo atidėjimo, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.