- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-01
- Bylos Nr.
- 2-1826/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00219-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- M. P., J. P., uždarajai akcinei bendrovei „Assis“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės SEB
- Kategorijos
- 99.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta tenkinti atsakovo M. P. prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą, paduotą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB lizingo ieškinį solidariems atsakovams M. P., J. P. ir uždarajai akcinei bendrovei „Assis“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl apelianto teisės pakartotinai kreiptis su prašymu dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo.
Šalies argumentai
Ieškovas AB SEB lizingas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų M. P., J. P. ir UAB „Assis“ 116 550,34 Lt skolos, 47 520,29 Lt delspinigių bei iš atsakovų M. P. ir J. P. priteisti 5 procentų dydžio, o iš UAB „Assis“ 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Assis“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi įpareigojo atsakovą UAB „Assis“ per 10 dienų nuo nutarties gavimo nurodyti ginčijamą sumą ir pateikti įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį.
Šalies argumentai
Atsakovė J. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi įpareigojo atsakovę J. P. per 10 dienų nuo nutarties gavimo nurodyti ginčijamą sumą ir pateikti įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimis buvo grąžinti atsakovų UAB „Assis“ ir J. P. apeliaciniai skundai ir laikyti nepaduotais, kadangi atsakovai nepašalino teismo nustatytu terminu apeliacinių skundų trūkumų.
Šalies argumentai
Atsakovas M. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi įpareigojo atsakovą M. P. per 10 dienų nuo nutarties gavimo nurodyti ginčijamą sumą ir pateikti įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį.
Atsiliepimas
Atsakovas M. P. pateikė patikslintą apeliacinį skundą, kuriame nurodė ginčijamą sumą (529 146,01 Lt) bei prašė jį atleisti nuo žyminio mokesčio, o nesant galimybės atleisti – atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Atsakovas nurodė, kad kas mėnesį gauna apie 2 000 - 3 000 Lt pajamų. Atsakovas turi sūnų ir dukrą, kuriems turi padengti įsiskolinimą už išlaikymą. Atsakovo nekilnojamasis turtas yra areštuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 5 d. nutartimi netenkino atsakovo M. P. prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bei nustatė atsakovui 30 dienų terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos 7 000 Lt dydžio žyminiam mokesčiui sumokėti. Teismas nustatė, kad atsakovas yra praktikuojantis advokatas, savo turtu laidavęs už didesnes nei 230 000 Lt UAB „Assis“ pinigines prievoles. Atsakovas nuosavybės teise valdo 13 nekilnojamojo turto objektų. Teismas faktą, kad atsakovas ir toliau išlaiko areštuotą turtą, vertino kaip įrodymą, kad atsakovas turi lėšų tokio turto išlaikymui. Be to, atsakovas laidavo, nepaisant to, kad turėjo įsipareigojimų išlaikyti sūnų ir dukrą. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas gali sumokėti 2/3 žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Šalies argumentai
Atsakovas M. P. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartį ir atleisti jį nuo žyminio mokesčio, o nesant galimybės atleisti – atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Atsakovas pakartotinai nurodė, kad atitinka visus reikalavimus, būtinus jo prašymui tenkinti. Pažymėjo, kad ir pagal šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas jo turtas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartį bei nustatė atsakovui M. P. 14 dienų terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos 7 000 Lt žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti ir tai patvirtinantiems dokumentams Vilniaus apygardos teismui pateikti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CPK 83 straipsnio 3 dalyje ir CPK 84 straipsnyje numatytomis galimybėmis negali būti piktnaudžiaujama. Tuo tarpu atsakovas, būdamas profesionaliu teisininku (advokatu), pirmą kartą teikdamas apeliacinį skundą ne tik kad iš viso nesumokėjo žyminio mokesčio, tačiau net nepateikė prašymo iš dalies nuo jo atleisti ar atidėti. Be to, atsakovas pripažino, kad kas mėnesį gauna 2 000 – 3 000 Lt pajamas, o duomenų apie vaikams teikiamo išlaikymo dydį apskritai nepateikė. Todėl teisėjų kolegija (ypač įvertinusi faktą, jog nuo skundžiamos nutarties priėmimo praėjo jai daugiau kaip pusė metų) nusprendė, kad atsakovas turi galimybę sumokėti pirmosios instancijos teismo nurodytą 7 000 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija konstatavusi, kad atsakovas šiuo metu gali sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį, nustatė, kad nėra pagrindo svarstyti žyminio mokesčio atidėjimo klausimo.
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi grąžino atsakovui M. P. apeliacinį skundą ir laikė jį nepaduotu, kadangi atsakovas nepašalino teismo nustatytu terminu apeliacinio skundo trūkumų.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi tenkino atsakovo M. P. atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį ir nustatė atsakovui M. P. 14 dienų terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos 7000 Lt žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti ir tai patvirtinantiems dokumentams Vilniaus apygardos teismui pateikti.
Atsiliepimas
Atsakovas M. P. kreipėsi į teismą su prašymu atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Nurodė, kad teismas šio prašymo nebuvo išnagrinėjęs. Atsakovo gaunamos pajamos sudaro 2 000 -3 000 Lt. Atsakovas turi teikti išlaikymą sūnui ir dengti įsiskolinimą už išlaikymą dukrai. Atsakovo nekilnojamasis turtas areštuotas. Tuo tarpu priešinga šalis naudojasi neribotomis finansinėmis galimybėmis ir pajėgia sumokėti žyminį mokestį. Pasibaigus bylai, bylinėjimosi išlaidos, įskaitant žyminį mokestį, bus išieškotos iš atsakovo turto. Kadangi atsakovo turtinė padėtis labai sunki, reikalavimas sumokėti žyminį mokestį eliminuotų atsakovo galimybę pasinaudoti teise į apeliaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi netenkino atsakovo M. P. prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, atsakovo apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį apeliantui. Teismas pažymėjo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl galimumo atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, įvertino visus apelianto pateiktus argumentus ir įrodymus, susijusius su apelianto turtinės padėties įtaka objektyvioms galimybėms sumokėti 7 000 Lt žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apelianto pateikti įrodymai apie jo finansinę padėtį sudaro pakankamą pagrindą įpareigoti jį sumokėti žyminį mokestį paduodant apeliacinį skundą bei padarė išvadą, jog nėra pagrindo svarstyti žyminio mokesčio atidėjimo klausimo. Todėl teismas nusprendė, kad jau yra pasisakyta dėl apelianto prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir ši įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatyta aplinkybė bei padaryti sprendimai dėl apelianto procesinių teisių nebegali būti iš naujo peržiūrimi, atsakovui nepateikus jokių duomenų apie reikšmingai po 2013 m. sausio 17 d. nutarties paskelbimo pasikeitusią atsakovo turtinę padėtį. Teismas pažymėjo, kad atsakovui per teismo nustatytą terminą neįvykdžius Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutarties ir nesumokėjus žyminio mokesčio, atsakovo teisė atlikti procesinį veiksmą – pateikti duomenis apie sumokėtą žyminį mokestį pasibaigė (CPK 75 str. 1 d.). Teismas, netenkinęs prašymo dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo, grąžino atsakovui jo apeliacinį skundą ir laikė jį nepaduotu (CPK 306 str. 3 d., 316 str. 1-2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas M. P. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį ir atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio, o nesant galimybės atleisti – atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
atsakovo turtinė padėtis atitinka kriterijus, būtinus jo prašymui tenkinti, nes atsakovas nurodė gaunamų pajamų dydį, paminėjo išlaikymo teikimą dukrai ir sūnui, o atsakovo nekilnojamasis turtas yra areštuotas pagal 29 vykdomąsias bylas, iš kurių 20 yra vykdomos ir išieškojimai pagal jas siekia 4 000 000 Lt. Be to, šioje byloje laikinosiomis apsaugos priemonėmis taip pat buvo pritaikytas atsakovo turtui areštas;tik atleidus atsakovą nuo žyminio mokesčio dėl jo itin sunkios turtinės padėties, būtų užtikinta atsakovo teisė į apeliaciją;atsakovas dalyvauja jau dviejuose teisminiuose ginčuose su AB SEB lizingu ir AB SEB banku ir abejose bylose negali pasinaudoti teise į apeliaciją, nes neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio. Tuo tarpu ieškovas yra finansiškai pajėgus sumokėti žyminį mokestį tokiu būdu turi daugiau teisių;tuo atveju, jei teismas nenustatys pagrindo atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, atsakovas prašo atidėti žyminį mokestį, nes per didesnį laiko tarpą jis įgis daugiau galimybių surinkti lėšų. Be to, žyminis mokestis galės būti išieškotas iš atsakovo turto, o valstybės kaip kreditoriaus išieškojimo eilė yra aukštesnė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Ši imperatyvi teisinė nuostata apima draudimą byloje dalyvaujantiems asmenims pareikšti ne tik tapačius materialinius, bet ir tapačius procesinius reikalavimus. Vadinasi, teismui jau vieną kartą išnagrinėjus byloje dalyvaujančio asmens procesinį reikalavimą, įskaitant ir reikalavimą atleisti jį nuo viso/dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, pastarasis asmuo nebeturi teisės reikšti teismui tapataus procesinio reikalavimo. Priešingas tokio asmens elgesys galėtų būti traktuojamas kaip bandymas vilkinti bylos nagrinėjimą bei piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (CPK 7 str., 95 str.).
Nagrinėjamu atveju atsakovo M. P., kuris yra advokatas, pradinis prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartimi. Atsakovui M. P. padavus dėl šios nutarties atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Kaip matyti iš atsakovo pradinio prašymo (ir pradinio atskirojo skundo) turinio bei minėtų Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių motyvų, visi atsakovo pradiniame prašyme nurodyti argumentai apie atsakovo turtinę padėtį ir mokėtino žyminio mokesčio dydį buvo išsamiai išanalizuoti, įvertinti bei atmesti. Tuo tarpu atsakovas, teikdamas teismui iš naujo pakartotinį prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą (o atskirajame skunde suformuluodamas pakartotinį prašymą ir atleisti jį nuo žyminio mokesčio), jokių naujų įrodymų apie esmingai pasikeitusią jo turtinę padėtį, kuri sudarytų pagrindą iš naujo svarstyti jo prašymo pagrįstumą, nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui (CPK 83 str. 3 d., 84 str.). Dėl šios priežasties pakartotiniai nenagrinėjami atsakovo pakartotinio prašymo (ir atitinkamai atskirojo skundo) argumentai apie jo turtinę padėtį, pajamų dydį, areštuotą turtą ir įsiskolinimą vaikams dėl išlaikymo, kurie jau vieną kartą buvo išnagrinėti ir atmesti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartimi.
Atmetama kaip nepagrįsta ir atsakovo nuomonė dėl jo suvaržytos (bei atitinkamai ieškovo privilegijuotos) teisės pateikti apeliacinį skundą vien dėl to, kad atsakovas (priešingai nei ieškovas) neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio. Atsakovui dar kartą išaiškinama, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartimi yra nustatyta, jog atsakovas turi realią galimybę sumokėti 2/3 žyminio mokesčio (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Vadinasi, nagrinėjamu atveju ne teismas suvaržė atsakovo teisę pateikti apeliaciją, o pats atsakovas, sąmoningai nevykdydamas įsiteisėjusios teismo nutarties sumokėti 2/3 žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, pats savo veiksmais įstatymo leidėjo nustatytu terminu nepasinaudojo teise į apeliaciją.
Įvertinus atsakovo procesinį elgesį bei atsižvelgus į tai, kad atsakovas yra profesionalus teisininkas, pažymima, kad tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.), o esant kitų byloje dalyvaujančių asmenų prašymui teismas turi prerogatyvą spręsti dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmių taikymo (CPK 95 str.).
Įvertinus aukščiau išvardintas bylos faktines aplinkybes bei atsakovo M. P. atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi atmetė pakartotinį atsakovo prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Todėl nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), atsakovo M. P. atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.