- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-28
- Bylos Nr.
- A-858-845-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01291-2009-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos
- Pareiškėjas
- M. T.
- Trečiasis asmuo
- A. J.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atsovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (tretysis suinteresuotas asmuo – A. J.) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. T. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 2–3, 21–23, 64–65, 115–117), prašydamas teismo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 3 681 litų dydžio turtinės žalos ir 15 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir VPK) 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimu pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 4 dalį, taip pat vadovaujantis tuo metu galiojusios redakcijos ATPK 130 straipsniu, jam buvo skirta 410 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 10 mėnesių. Nuo 2008 m. sausio 1 d., įsigaliojus ATPK 130 straipsnio pakeitimui, nebeliko jame įtvirtintos administracinio teisės pažeidimo sudėties. Pareiškėjas 2008 m. vasario 21 d. buvo sulaikytas dėl to, kad neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės, ir Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutarimu už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 128 straipsnio 2 dalyje padarymą, jam buvo paskirta 2 000 litų bauda, kurią sumokėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 7 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimą panaikino.
Pareiškėjas nurodė, kad policijos pareigūnai privalėjo vadovautis ATPK 250 straipsnio 6 punktu, kuriame yra įtvirtinta, jog, kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas, priėmęs nutarimą skirti administracinę nuobaudą organas nutarimo vykdymą nutraukia. Taigi nuo 2008 m. sausio 1 d. policijos pareigūnai privalėjo nutraukti 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimo vykdymą ir grąžinti jam vairuotojo pažymėjimą. Tačiau tai buvo padaryta tik 2008 m. vasario 21 d. VPK nutarimu Nr. 293 ir tik pareiškėjui jam paprašius. Sulaikiusiems jį pareigūnams pareiškėjas aiškino, kad teisę vairuoti jis turi ir tai tik formalumas, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo, sakė, kad būtent važiuoja darbo metu (pertraukos metu) vairuotojo pažymėjimo atsiimti. Pareiškėjas buvo sustabdytas vos 20 metrų nuo darbo vietos, važiuojant link komisariato atsiimti pažymėjimo. Pareiškėjas prašė, kad pareigūnai nefiksuotų jų manymu padaryto pažeidimo, taip pat, kad automobilis nebūtų nutemptas, kad jį leistų pastatyti už 20 metrų esančioje aikštelėje prie jo darbo. Tačiau pareigūnai atsisakė tai daryti, o paklausus, kaip galėtų susigrąžinti automobilį, paaiškino, kad automobilį susigrąžinti galima tik po teismo, kuris įvyks po 3 savaičių, ir tik sumokėjus baudą bei stovėjimo aikštelės išlaidas. Jis prašė, kad pareigūnai, jei jie važiuoja į komisariatą, galėtų ir jį nuvežti, o jis pateiktų jiems savo vairuotojo pažymėjimą. Tačiau pareigūnai jo nenuvežė, todėl jis nuvyko į policijos komisariatą, esantį Giraitės g. 3 ir kreipėsi į pareigūną, su prašymu dėl 2008 m. vasario 21 d. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo bei automobilio grąžinimo. Pareigūnas jam paaiškino, kad ir atsiėmus vairuotojo pažymėjimą, jis gali vairuoti tik po 24 val. nuo pažymėjimo išdavimo. Taip pat paaiškino, kad dėl padaryto pažeidimo jau yra paskirtas bylos nagrinėjimas, o atsiimti automobilį galima bus tik po teismo sprendimo ir sumokėjus baudą bei automobilio saugojimo išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. kovo 6 d. kreipėsi į VPK, nes pareigūnai jį suklaidino nurodydami netikslų bylos nagrinėjimo laiką. Pareiškėjas netiksliai nurodytą dieną 2008 m. kovo 6 d. dirbo, todėl, atsiprašęs iš darbo, neteko pusės dienos pajamų. Atvykęs 2008 m. kovo 20 d. į bylos nagrinėjimą Vilniaus 3 apylinkės teisme, teismas nustatė administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumų ir grąžino policijos komisariatui. Pareiškėjas 2008 m. kovo 20 d. vėl nuvyko į VPK ir kreipėsi į pareigūną, prašydamas išsiaiškinti dėl kokių priežasčių buvo grąžintas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir prašė grąžinti automobilį. Automobilis jam nebuvo grąžintas, paaiškinta, kad nesant teismo sprendimo ir nesumokėjus paskirtos baudos, neturi teisės grąžinti automobilį. Teismui 2008 m. balandžio 10 d. išnagrinėjus bylą ir gavus nutarimą, pareiškėjas kreipėsi į teisėją su prašymu grąžinti automobilį, nes priimtą nutarimą jis apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Jam buvo paaiškinta, kad atsiimti automobilį jis galės tik sumokėjęs paskirtą baudą ir neatsižvelgiant į tai, kad nutarimas yra apskųstas. Pareiškėjas į pareigūnus dėl automobilio grąžinimo kreipėsi 4 kartus. Tokiais veiksmais jam buvo padaryta turtinė žala: 320 litų negautas darbo užmokestis (į teismą jam teko važiuoti 4 kartus vidutiniškai po 4 val., kas sudaro 16 darbo valandų); per vieną darbo valandą vidutiniškai uždirbdavo 20 litų; 24 litai kelionės išlaidos (6 litai vienam kartui į abi puses – į teismą ir iš teismo – iš viso 4 kartai); 1 145 litai automobilio remontas, šalinant nuo stovėjimo atsiradusias pasekmes; 692 litai automobilio saugojimo aikštelėje išlaidų, kurios susidarė nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2008 m. gegužės 15 d. (už pirmą mėnesio saugojimą pagal įkainius 30 d. po 15 litų, iš viso 450 litų ir likusios 55 d. po 4,4 litus, iš viso 242 litai); 1 651,02 lito dydžio mokėjimai lizingui už automobilį, kai juo negalėjo naudotis nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2008 m. gegužės 15 d., iš viso jam padaryta 3 681 litų dydžio turtinė žala. Dėl šio įvykio jis patyrė ir 15 000 litų neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamomis pasekmėmis sveikatai bei psichikai: dėl pastovios įtampos, nervų, dėl automobilio netekimo, teismų, nepasitikėjimo pareigūnais, atsirado nemiga, pykinimas, kiti susirgimai, išsekimas, atsirado skausmai pilvo bei krūtinės srityje, neteko apie 10 kg svorio, negalėjo laiku bei kokybiškai atlikti darbo, teko mesti darbą dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Gydėsi. Jį labai nuvylė bei papiktino valstybės pareigūnai, kurie gynė vienas kitą, dangstė vienas kito klaidas, o ne paprastą pilietį, bei nesivadovavo įstatymais. Panašūs pareigūnų veiksmai ugdė jo nepasitikėjimą panašiomis instancijomis bei įstatymų veiksnumu. Jautėsi bejėgis prieš pareigūnus, tai vertė jį manyti, kad tikrai Lietuvoje egzistuoja tam tikri pareigūnų klanai, kurie gina vienas kitą, o ne piliečius bei jų teises. Jis jautėsi morališkai sužlugdytas, teko pastoviai skolintis pinigų pragyvenimui, baudai sumokėti ir žemintis prieš artimuosius.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 14–17, 33–38, 138–143) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas padarytą žalą sieja su jo atžvilgiu taikytomis administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonėmis, t. y. veiksmais, kurie priskirtini administracinių teisės pažeidimų teisenai. Žalos atlyginimo klausimo sprendimui šioje byloje yra svarbus galimos žalos padarymo faktas ir jo priežastis. Teismas privalo spręsti jų atsakomybės dydžio klausimus, priklausomai nuo atliktų veiksmų ir sukeltų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 3K-3-215/2008; 3K-3-764; 3K-7-59/2008). Pareiškėjas klaidingai aiškina policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Vien tas faktas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo, nesuponuoja pareigūnų veiksmuose neteisėtumo buvimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-689/2003, konstatavo, kad įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų. Pareigūnui buvo žinoma, kad pareiškėjui M. T. atimta teisė vairuoti ir tai įvykio vietoje patvirtino pats M. T.. Pareiškėjas įvykio metu nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir pats pripažino, kad vairavo neturėdamas teisės vairuoti. Asmuo, kuriam buvo atimta teisė vairuoti, pats turi kreiptis į policijos įstaigą su prašymu grąžinti pažymėjimą. 2001 m. gruodžio 12 d. nutarimo vykdymas nebuvo nutrauktas. Asmenys neturi teisės vairuoti transporto priemonės su savimi neturint vairuotojo pažymėjimo. Pareiškėjo vairuojamas automobilis, pareigūnui nustačius galimus pažeidimus, numatytus ATPK 128 straipsnio 2 dalyje, priverstinai buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę. Policijos pareigūnas įvykio metu vykdo tarnybines funkcijas. Šie pareigūnų veiksmai yra reglamentuoti ATPK 269 straipsnio 7 dalyje. Policijos pareigūnai nenagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylų. Įtarus, kad galimai padarytas ATPK 128 straipsnyje numatytas pažeidimas, taikoma poveikio priemonė ir teisės aktų nustatyta tvarka nutempiama transporto priemonė. Šiuo atveju niekur nėra konstatuojama, kad pareigūno, taikiusio poveikio priemonę, veiksmai buvo neteisėti, o tik panaikintas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutarimas. Pareigūnas įvykio vietoje įvertino situaciją bei įrodymus pagal vidinį įsitikinimą ir surašė protokolą. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonė. Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas. Vertinant M. T. atveju taikytų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių pagrįstumą ir teisėtumą, reikšmingi yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. balandžio 10 d. nutarime pateikti išaiškinimai, kad vertinant ATPK 269 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmenims, padariusiems minėto straipsnio dalyje nurodytus teisės pažeidimus, gali atsirasti skirtingos teisinės pasekmės, kurias sukelia skirtingos teisinės situacijos: transporto priemonė nėra priverstinai nuvežama; transporto priemonė yra priverstinai nuvežama, jei dėl tokio administracinio teisės pažeidimo trukdomas transporto ar pėsčiųjų eismas arba kitaip pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir policijos pareigūnas, vadovaudamasis ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata, suteikiančia jam teisę spręsti dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, ir įvertinęs visas su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusias aplinkybes, nusprendžia, kad transporto priemonė turi būti priverstinai nuvežta. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tokia priemonė – priverstinis transporto priemonės nuvežimas – vertintina kaip proporcinga, adekvati siekiamiems tikslams. Darytina išvada, kad nustačius ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nurodytus pažeidimus, policijos pareigūnai, įvertinę visas su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusias aplinkybes, turi teisę savarankiškai nuspręsti dėl administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės taikymo.
Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja vykdyti įtariamų pažeidėjų reiškiamų pageidavimų. Konkrečioje situacijoje policijos pareigūnas turi veikti teisės aktuose numatytu būdu. Pareiškėjas buvo pagrįstai nušalintas nuo automobilio vairavimo ir jo transporto priemonė priverstinai nuvežta į saugomą aikštelę nepažeidžiant tokius veiksmus reglamentuojančių ATPK 269 straipsnio 7 dalies bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatų, tiksliai vykdant Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. vasario 13 d. rašte Nr. 5-S-l 156 išdėstytas rekomendacijas. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad M. T. atsisakyta grąžinti automobilį iš saugojimo aikštelės iki paskirtos baudos sumokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimo paskelbimo, padarė išvadą, kad tokie veiksmai atitiko tuo metu galiojančio ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-256/2008. Taigi sprendžiant, kad pareigūnas veikė bei sprendimus priėmė vadovaudamasis šių sprendimų priėmimo metu galiojančiomis nuostatomis, jo veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais. Be to, pareiškėjas neįrodė fakto, kad jis kreipėsi dėl automobilio grąžinimo.
Atsakovas dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Būtina įrodyti, kad konkretūs pareigūnų veiksmai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes ir neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Pareiškėjas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais neturtinė žala buvo padaryta. Neaišku, kokie veiksmai ir kokios neigiamos pasekmės nulėmė pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta 15 000 litų. Pareiškėjo teiginiai grindžiami tik asmeninėmis prielaidomis ir neturi jokio teisinio pagrindo. Jei pareiškėjui ir kilo sveikatos sutrikdymai, tai tik dėl paties pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjo pateikta darbo sutartis įsigaliojo 2008 m. kovo 21 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo 2008 m. vasario 21 d. įvykio. Galima teigti, kad pareiškėjo sveikata buvo gera. Pareiškėjo 2007 m. gegužės 17 d. sutartyje minimas 3 000 litų kreditas automobilio remontui ir tai rodo apie prastą automobilio būklę iki 2008 m. vasario 21 d. Byloje pateikta 2010 m. vasario 22 d. L. K. PĮ pažyma, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas kreipėsi dėl automobilio remonto 1998 m. birželio mėn. Automobilis pareiškėjui nepriklauso nuosavybės teise, nes 2010 m. kovo 4 d. kasos pajamų orderyje automobilio savininke nurodytas kitas asmuo. Šioje byloje nėra įrodytos visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Visgi teismui nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, reikia įvertinti, kad byloje nepateikti duomenys ir įrodymai apie kitokius pareiškėjo išgyvenimus, sukrėtimus, pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui, taip pat vertindamas bylos aplinkybes pagal teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą turėtų vertinti minimaliai ir atitinkamai sumažinti žalos atlyginimo sumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-689/2003 pripažino, kad administracinių teisės pažeidimų teisena ir joje dalyvaujantys subjektai nepatenka į viešojo administravimo sistemą, todėl ir šioje byloje Viešojo administravimo įstatymo nuostatos netaikytinos. Administracinių teisės pažeidimų tyrimas ir nuobaudos skyrimas yra procesinė veikla, kurią reglamentuoja specialus įstatymas – ATPK. Nei ATPK, nei Civilinis kodeksas, nei Lietuvos Respublikos žalos atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo dėl asmens nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn (išskyrus administracinio arešto paskyrimo atvejus). Taigi nesant specialiųjų teisės normų, numatančių neturtinės žalos atlyginimą nepagrįsto administracinės nuobaudos paskyrimo atveju, priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 153–163) pareiškėjo M. T. skundą tekino iš dalies; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui M. T. 1 016 litų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; kitoje dalyje pareiškėjo M. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundas yra pagrįstas iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 7 d. nutarime nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojus atitinkamiems ATPK pakeitimams, atsisakant baudos balų sistemos ir sankcijos už tam tikros jų sumos surinkimą, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimo vykdymas dalyje, kuria M. T. paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – už tuo metu galiojusios redakcijos ATPK 130² straipsnio pažeidimą, turėjo būti nutrauktas. Tokiu būdu nėra pagrindo pripažinti, kad 2008 m. vasario 21 d. M. T. teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta. Tai, kad tuo metu asmeniui vairuotojo pažymėjimas nebuvo sugrąžintas, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti imperatyvios ATPK 307 straipsnio nuostatos, nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo nutraukimą susiejančios su administracinę atsakomybę nustatančio akto panaikinimu. M. T. veiksmuose 2008 m. vasario 21 d. vairuojant transporto priemonę nėra ATPK 128 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo sudėties ir jam pagal ATPK 128 straipsnio 2 dalį iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu, nutraukė. Galima teigti, kad policijos pareigūnų veiksmai, dėl kurių 2008 m. vasario 21 d. M. T. valdytas automobilis buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę, buvo neteisėti, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti 692 litų automobilio saugojimo išlaidas, yra pagrįstas. Valstybė atsiradusią žalą privalo atlyginti visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; pareiškėjo M. T. paaiškinimas, kad automobilis jo prašymu policijos pareigūnų jam nebuvo grąžinamas, motyvuojant tuo, jog to negalima padaryti iki nebus sumokėta bauda, atsižvelgiant į iki Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimo paskelbimo galiojusią ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatą, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas, yra įtikinamas, nes policijos pareigūnai kitaip ir negalėjo pasielgti; duomenų apie tai, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo M. T. būtų informuotas apie galimybę susigrąžinti automobilį nesumokėjus baudos nėra, automobilis susigrąžintas tik sumokėjus baudą, todėl turi būti atlyginamos automobilio saugojimo išlaidos už visą laikotarpį. Taip pat pagrįstas pareiškėjo reikalavimas dėl 24 litų išlaidų, kurias jis patyrė vykdamas į teismą ir iš jo. Nors pareiškėjas M. T. negalėjo pateikti transporto išlaidas patvirtinančių dokumentų, atsižvelgiant į Vilniaus mieste 2008 m. kovo ir balandžio mėnesiais buvusius važiavimo viešuoju transportu įkainius, pareiškėjo paaiškinimas apie patirtas išlaidas, teismo vertinimu, yra pakankamas įrodymas aplinkybei dėl tokio pobūdžio išlaidų turėjimo patvirtinti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turinės žalos atlyginimo kitoje dalyje yra atmetamas kaip nepagrįstas: pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad 2008 m. kovo 6 d. ir 2008 m. kovo 20 d. kur nors dirbo, nes UAB „Progresyvios statybos“ pradėjo dirbti tik 2008 m. kovo 27 d., o teismo posėdžio metu nurodė, kad jo darbo sutartis su UAB „Argsta“ buvo nutraukta kelių savaičių eigoje po 2008 m. vasario 21 d., taip pat nepateikė įrodymų, jog į teismą vyko darbo metu ir jam tuo laikotarpiu nebuvo mokas darbo užmokestis, įrodymų apie darbo užmokesčio dydį UAB „Argsta“, apie gautą darbo užmokestį UAB „Progresyvios statybos“; nepateikti įrodymai, patvirtinantys priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių 1 145 litų automobilio remonto išlaidų. Defektai dėl automobilio galėjo atsirasti ir šiuo metu, be to, nepateikti įrodymai, kad būtinybė atlikti tokius remonto darbus atsirado dėl to, jog jis nebuvo eksploatuojamas apie 3 mėn., o kitų automobilio dalių ir jį eksploatuojant naudojamų medžiagų, kurios periodiškai turi būti keičiamos dėl nusidėvėjimo, ir iki priverstinio automobilio nuvežimo nebuvo būtina pakeisti; nėra jokio pagrindo manyti, kad dėl priverstinio automobilio nuvežimo pareiškėjas turėjo išlaidų, susijusių su paskolos, suteiktos automobilio įsigijimui ir remontui, grąžinimu. Be to, policijos pareigūnų nuvežtas automobilis nuosavybės teise priklausė ne pareiškėjui M. T., o visai kitam asmeniu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą tenkinamas iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Byloje pateikti rašytiniais įrodymai patvirtina pareiškėjo M. T. paaiškinimus dėl jo emocijų ir išgyvenimų dėl 2008 m. vasario 21 d. įvykio, kurie nelaikytini nereikšmingais ar trumpalaikiais, procesas administracinio teisės pažeidimo byloje, dėl pažeidimo padarymo užsitęsė ir buvo pakankamai sudėtingas, todėl yra pagrindas manyti, kad pareiškėjui M. T. padaryta neturtinė žala, kurią teismas įvertino 300 litų suma. Nustatant atlyginamos neturtinės žalos dydį, teismas atžvelgia į tai, kad dalis pareiškėjo nurodytų aplinkybių, su kuriomis jis sieja neturtinės žalos atsiradimą – negalėjimas tinkamai ir laiku atlikti pavestą darbą, dėl ko buvo privestas nutraukti darbo sutartį, išgyvenimai itin neigiamai paveikė jo sveikatos būklę – nėra patvirtintos kitais įrodymais, taip pat į tai, kad pareiškėjo nurodytų išgyvenimų ir emocijų dydis yra akivaizdžiai neadekvatus veiksmams, kurie įvardijami šių išgyvenimų ir emocijų priežastimi, be to, į paties pareiškėjo veiksmus, kurie iš dalies paveikė žalos atsiradimą: nors teismo sprendimu pripažinta, kad nebuvo numatyto pažeidimo sudėties, akivaizdu, kad pareiškėjas, kuris nebuvo apsidraudęs civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, už ką nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį, vairavo transporto priemonę, kurios savininkas yra kitas asmuo, fiziškai neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, todėl jo veika iš esmės atitinka ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 169–171) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teisme, pažymima, kad policijos pareigūnas pagal teisės aktus taikė administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonę. Teismas sprendime vadovavosi tik ATPK 269 straipsnio 7 dalimi ir visiškai neįvertino Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjas iki 2008 m. vasario 21 d. buvo padaręs ne vieną administracinį teisės pažeidimą, todėl policijos pareigūnui galėjo kilti pagrįstų abejonių, kad jis ir toliau valdydamas automobilį gali sukelti grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdyti saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeisti teisės aktų reikalavimus. Turi būti įvertintos žalos padarymo priežastys. Pareiškėjas automobilį susigrąžino 2008 m. gegužės 17 d., todėl nesuprantami teismo teiginiai, kodėl policijai teko pareiga informuoti apie galimybę susigrąžinti automobilį, kai jis jau buvo sugrąžintas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas M. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 176–178) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei prašo tenkinti pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, ir priteisti 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų ,kad žala būtų kuo mažesnė, pareiškėjo pajamos tuo metu, kai jis bandė susigrąžinti automobilį, siekė tik minimalią mėnesinę algą. Pareiškėjas teigia, kad pateikė pakankamai įrodymų, jog dėl ilgo stovėjimo jo automobilis turėjo būti remontuojamas. Pareiškėjas iškart po automobilio susigrąžinimo negalėjo jo remontuoti, nes tuo metu neturėjo tiek pinigų. Pareiškėjas mano, kad pateikė ir įrodymų dėl išlaidų, susijusių su kredito už automobilį grąžinimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto administracinių teisės pažeidimo protokolo surašymo 2008 m. vasario 21 d. ir dėl to ATPK 269 straipsnio 7 dalies pagrindu taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė, kad pareiškėjo skundas iš dalies pagrįstas ir jam priteisė 716 litų turtinės bei 300 litų neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus vieną iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus veiksmus. Taip pat abejoja dėl priteistos turtinės žalos dydžio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis).
Vis dėlto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Atsakovo atstovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumą ir teigia, kad pareiškėjui administracinę bylą iškėlęs pareigūnas veikė sąžiningai, kad įrodymų vertinimas pagal vidinį įsitikinimą negali būti traktuojamas kaip neteisėtas veiksmas.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. LR CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas“. Taigi CK 6.271 straipsnio prasme policijos institucijos (joje dirbantys pareigūnai) yra „valdžios institucija“. LR CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis)“.
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad eismo priežiūros pareigūnų veikla, vykdant įstatymo jiems suteiktas eismo priežiūros funkcijas, atitinka viešojo administravimo sampratą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1907/2008), o žala, padaryta taikant ATPK nuostatas, gali būti atlyginama, jei nustatomos teisės aktuose apibrėžtos civilinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A422-330/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010). Taigi kaip ir kitais atvejais, pagal bylos faktines aplinkybes privalo būti nustatyta, ar egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą, ar šioje byloje galima konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų buvimą.
Kaip minėta, apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar policijos pareigūnų veiksmai taikant ATPK nuostatas pareiškėjo atžvilgiu laikytini neteisėtais aktais LR CK 6.271 straipsnio prasme. Apeliantas teigia, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nes pareiškėjui administracinę bylą iškėlęs pareigūnas veikė sąžiningai, o įrodymų vertinimas pagal vidinį įsitikinimą negali būti traktuojamas kaip neteisėtas veiksmas.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas kaip neteisėtą aktą CK 6.271 straipsnio prasme traktavo policijos pareigūnų veiksmus – t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą pareiškėjo atžvilgiu 2008 m. vasario 21 d. už ATPK 128 straipsnio 2 d. pažeidimą ir tuo pagrindu ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – priverstinio transporto priemonės nuvežimo taikymą. Teismas, konstatuodamas esant neteisėtą aktą, iš esmės rėmėsi LVAT 2009 m. balandžio 7 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. N-756-705/2009 (ATP byla, b.l. 58-60).
Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai iš esmės pritaria. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT kolegija minėtame 2009 m. balandžio 7 d. nutarime administracinėje byloje Nr. N-756-705/2009 konstatavo, jog pareiškėją administracine tvarka apskritai nebuvo pagrindo bausti, nežiūrint to, kad fiziškai jam vairuotojo pažymėjimas nebuvo sugrąžintas. Taigi šioje byloje atsakant į klausimą dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų ar neveikimo buvimo, turi būti vertinamas ne tik ir ne tiek policijos pareigūno, kuris sustabdė pareiškėją ir jam surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą, veiksmų teisėtumas, o apskritai policijos, kaip institucijos veiksmų/neveikimo teisėtumas. Nors apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog 2008 m. vasario 21 d. sustabdžius pareiškėją buvo nustatyta, kad jis vairavo automobilį, kai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemonę, turint galvoje LVAT nutarimo ATP byloje turinį akivaizdu, jog toks teiginys nėra pagrįstas. LVAT 2009 m. balandžio 7 d. nutarime administracinėje byloje Nr. N-756-705/2009 be kita ko nurodė, kad „... nuo 2008-01-01 įsigaliojus atitinkamiems ATPK pakeitimams, atsisakant baudos balų sistemos ir sankcijos už tam tikros jų sumos surinkimą, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2007-12-12 nutarimo vykdymas dalyje, kuria M. T. paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – už tuo metu galiojusios redakcijos ATPK 130² straipsnio pažeidimą, turėjo būti nutrauktas. Tokiu būdu nėra pagrindo pripažinti, kad 2008-02-21 M. T. teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta. Tai, kad tuo metu asmeniui vairuotojo pažymėjimas nebuvo sugrąžintas, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti imperatyvios ATPK 307 straipsnio nuostatos, nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo nutraukimą susiejančios su administracinę atsakomybę nustatančio akto panaikinimu”.
Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame LVAT nutarime nurodytas imperatyvus ATPK 307 straipsnio pobūdis reiškia, jog nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojus bylai aktualiems ATPK pakeitimams ir atsiradus teisinei pareigai nutraukti nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą, tokia pareiga turėjo būti įvykdyta 2008 m. sausio 1 d. Vis dėlto kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tokia teisinė pareiga nebuvo laiku įvykdyta, nes pareiškėjo atžvilgiu nutarimo dėl teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo vykdymą Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba nutraukė tik 2008 m. vasario 21 d. (ATP byla, b.l. 40). Jeigu už šių veiksmų įgyvendinimą atsakinga policijos institucija būtų tokią pareigą laiku įgyvendinusi, pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiam pareigūnui nebūtų sudarytos prielaidos minėtą protokolą surašyti. Kaip nurodo atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l. 16), „pareigūnui buvo tik žinoma, kad M. T. atimta teisė vairuoti (remiantis duomenų bazės duomenimis)“. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo atžvilgiu laiku nutraukusi nutarimo dėl teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo vykdymą, kompetentinga policijos institucija būtų sudariusi teisinę ir faktinę prielaidą atitinkamai pakeisti duomenų bazėje esančią informaciją apie pareiškėjo turimą teisę vairuoti automobilį. Taip pat pastebėtina, kad nors atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas pažeidė KET, nes policijos pareigūnui nepateikė dokumento, patvirtinančio jo teisę vairuoti automobilį, iš 2008 m. vasario 21 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. E 846712 matyti, kad pareiškėjui ATP protokolas buvo surašytas ne už tai, kad jis nepateikė dokumento, patvirtinančio jo teisę vairuoti automobilį, o būtent už tai, kad jis neturėjo teisės vairuoti (KET 59 punktas). Taigi tarp ATPK 307 straipsnyje įtvirtintos pareigos tinkamo neatlikimo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo ir, atitinkamai, ATPK 269 straipsnio 7 dalies taikymo pareiškėjo atžvilgiu yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas aptariamu atveju padarė ATPK 128 straipsnio 2 dalies pažeidimą (šiuo atveju subjektyvus pareiškėjo elgesys (jo sutikimas su padarytu pažeidimu ar jo neneigimas) nėra teisiškai reikšmingas, juo labiau, kaip matyti iš ATP protokolo (ATP byla, b.l. 2), jis aiškiai nurodė, kad jo vairuotojo pažymėjimas paimtas už balus), o faktinio pagrindo nekilti tokiems įtarimams neužtikrino už nutarimo dalies vykdymo nutraukimą atsakinga policijos institucija.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas jo nurodomą žalą sieja būtent su priverstiniu jo automobilio nuvežimu, o pastarasis tiesiogiai susijęs su policijos pareigūnų neveikimu. Taigi, konstatavus, kad nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą už tariamą ATPK 128 straipsnio 2 dalies pažeidimą, darytina išvada, kad nebuvo jokio pagrindo taikyti ir ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytą užtikrinimo priemonę. Nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad policijos pareigūnui galėjo kilti pagrįstų abejonių, jog pareiškėjas ir toliau valdydamas automobilį gali kelti grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdyti saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ar pažeisti KET ar kitų teisės aktų reikalavimus, toks teiginys nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Kaip matyti iš 2008 m. vasario 21 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. E 846712 (ATP byla, b.l. 2), surašyto pareiškėjui, jis buvo surašytas už KET 59 punkto („draudžiama vairuoti transporto priemonę neturintiems šios teisės“) ir 275 punkto („draudžiama eksploatuoti mopedus, motorines transporto priemones, priekabas ir puspriekabes, jeigu jie neįregistruoti, neatlikta jų valstybinė techninė apžiūra arba jie nustatytąja tvarka neapdrausti“) pažeidimus. Atitinkamai, protokole nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė ATPK 128 straipsnio 2 dalį („transporto priemonių vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones”) ir 123 straipsnio 5 dalį („transporto priemonės vairavimas neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu”). Todėl šiuo atveju ATPK 269 straipsnio 7 dalies taikymas pareiškėjui sietas būtent su tariamu ATPK 128 straipsnio 2 dalies pažeidimu, o ne su kitomis (apeliaciniame skunde nurodytomis) faktinėmis aplinkybėmis, nes ginčui aktualioje ATPK 269 straipsnio 7 dalies redakcijoje nebuvo numatyta, kad joje įtvirtintą priverstinį transporto priemonės nuvežimą galima taikyti pažeidus ATPK 123 straipsnio 5 dalį, o kitoks teisinis ar faktinis pagrindas taikyti tokią priemonę minėtame ATP protokole nėra nurodytas. Atitinkamai, teisėjų kolegija mano, kad teiginys, jog byloje aptariamu atveju buvo kiti pagrindai ATPK 269 str. 7 d. taikymui, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šioje byloje yra pagrindas konstatuoti esant neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.
Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat išdėstė abejones dėl priteistos turtinės žalos dydžio, konkrečiai, dėl automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, be kita ko, priteisė 692 litų turtinės žalos, kurią sudarė nuvežto automobilio saugojimo paslaugų kaina, atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, tarp 2008 m. vasario 21 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. E 846712 surašymo pareiškėjui ir jo automobilio nutempimo į saugojimo aikštelę yra tiesioginis priežastinis ryšys. Vadinasi, pareiškėjas nebūtų patyręs jo vairuoto automobilio saugojimo išlaidų, jei toks protokolas nebūtų surašytas. Pareiškėjas pateikė minėtas išlaidas ir jų dydį pagrindžiantį įrodymą (b.l. 10). Kaip matyti iš pinigų priėmimo kvito, pareiškėjas automobilį atsiėmė 2008 m. gegužės 17 d. LVAT 2009 m. balandžio 7 d. nutarime administracinėje byloje Nr. N-756-705/2009 nusprendė, kad pareiškėjas ATP byloje už ATPK 128 straipsnio 2 dalies pažeidimą atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai. Taigi kadangi, kaip minėta 2008 m. vasario 21 d. administracinis teisės pažeidimo protokolas Nr. E 846712 pareiškėjui už ATPK 128 straipsnio 2 dalies pažeidimą buvo surašytas nesant tam teisinio pagrindo, ir, atitinkamai, nepagrįstai pritaikyta ATPK 269 straipsnio 7 dalis, tarp neteisėto reikalavimo užtikrinimo priemonės (priverstinio transporto priemonės nuvežimo) taikymo ir pareiškėjo patirtų nuvežto automobilio saugojimo išlaidų priežastinis ryšys yra. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat teisėtas ir pagrįstas.
Atsižvelgdama į pirmiau atliktą vertinimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.