- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-25
- Bylos Nr.
- e2A-2290-413/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03421-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis, Anita Sereikienė
- Ieškovas
- E. S., J. S.
- Atsakovas
- A. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Anitos Sereikienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. S., J. S. ir atsakovo A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. S. ir J. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovams dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo arba atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys pagal ieškinį – I. B., O. S. ir G. S., pagal priešieškinį –atsakovai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai E. S. ir J. S. (toliau – ir ieškovai, kiekvienas atskirai –ieškovas, ieškovė) teismui pateiktu ieškiniu prašė atidalyti atsakovui A. S. (toliau – ir atsakovas) (duomenys neskelbtini) priklausančią 1/4 dalį ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir ūkio pastatas) ir 1/4 dalį pastato-sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir sandėlis) iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant šias dalis ieškovams bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, o atsakovui iš ieškovų – 2 557,50 Eur dydžio kompensaciją; priteisti ieškovams iš atsakovo 400 Eur nuostolių, patirtų už nekilnojamojo turto vertinimą, atlyginimą.
2. Ieškovai nurodė, kad atsakovas niekada nesinaudojo, nesinaudoja ir visiškai nesirūpina jam priklausančio nekilnojamojo turto dalimi, yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos. Ieškovas, siekdamas išlaikyti ginčo turtą, pakeitė supuvusias sandėlio duris naujomis, išardė supuvusias ūkio pastato ir sandėlio grindis, visas grindis užbetonavo, o atsakovas prie šių darbų nei fiziškai, nei finansiškai neprisidėjo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors ir yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau dažnai grįžta į Lietuvą. Jis negali patekti į ginčo turtą, kadangi ieškovai jo neįleidžia ir neduoda raktų. Anot atsakovo, ieškovai turtą naudoja išskirtinai savo nuožiūra, nesitardami ir nebendradarbiaudami su atsakovu, atlieka be atsakovo žinios statybos darbus.
Šalies argumentai
4. Teismui pateiktu priešieškiniu atsakovas prašė nustatyti ūkio pastato ir sandėlio naudojimosi tvarką pagal architektės V. I. 2024 m. lapkričio mėnesį parengtą pagalbinio ūkio pastatų naudojimosi tvarkos nustatymo planą (toliau – ir Planas) (2 t., b. l. 31-39). Netenkinus šio reikalavimo, atidalinti ieškovams priklausančias 1/4 ūkio pastato ir 1/4 sandėlio dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant šias dalis natūra atsakovui, o iš atsakovo ieškovams – 3 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją; priteisti iš ieškovų 494,10 Eur nuostolių atlyginimą (240 Eur už Plano parengimą ir 254,10 Eur už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą). Jei teismas manytų, kad 240 Eur išlaidos nelaikytinos žala, šias išlaidas priteisti iš ieškovų kaip atsakovo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Atsiliepimas
5. Ieškovai prašė atsakovo priešieškinį atmesti, nurodydami, kad atsakovo pateiktas Planas neatitinka tikrovės. Atsiliepime į atsakovo priešieškinį ieškovai pažymėjo, kad jie tikslina savo ieškinio dalyką dėl prašomos priteisti atsakovui kompensacijos dydžio, t. y. vietoje 2 557,50 Eur prašo priteisti atsakovui 3 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė valstybei iš kiekvieno ieškovo ir atsakovo po 55,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Teismas nustatė, kad ginčo statiniai (1974 metų statybos 41 kv. m ploto ūkio pastatas ir 1986 metų statybos 17 kv. m ploto sandėlis) yra pastatyti žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Sklypas), kurio 5/16 dalys priklauso trečiajam asmeniui G. S., po 3/32 dalis – tretiesiems asmenims I. B. ir O. S., 1/4 dalis nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. yra įregistruota kaip ieškovų nuosavybė pagal 2022 m. rugsėjo 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10961, o 1/4 dalis priklauso Lietuvos Respublikai. Ūkio pastato ir sandėlio kadastro duomenys nustatyti 1996 m. rugsėjo 16 d. (1 t., b. l. 8-11).
8. Ūkio pastatas turi šešis bendraturčius (du ieškovai, atsakovas ir trys tretieji asmenys). Ieškovui priklauso 7/32 dalys ūkio pastato, ieškovams bendrai priklauso 1/32 dalis ūkio pastato, trečiajam asmeniui G. S. priklauso 5/16 dalys ūkio pastato, tretiesiems asmenims O. S. ir I. B. priklauso po 3/32 dalis ūkio pastato, atsakovui nuo 1996 m. gegužės 2 d. priklauso 1/4 dalis ūkio pastato.
9. Sandėlis turi tris bendraturčius (du ieškovai ir atsakovas). Ieškovui priklauso 23/32 dalys sandėlio, bendrai ieškovams priklauso 1/32 dalis sandėlio, o atsakovui nuo 1996 m. gegužės 2 d. priklauso 1/4 dalis sandėlio.
10. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kaip nuo 1996 m. gegužės 2 d. atsakovas įgyvendino savo nuosavybės teisę į dalį ūkio pastato ir sandėlio, kaip atsakovo įgaliotas asmuo (atsakovo sutuoktinė) tokią atsakovo teisę įgyvendino nuo 2023 m. vasario 28 d. (pagal atsakovo išduotą įgaliojimą).
11. Pasisakydamas dėl ieškovų atliktų darbų, teismas nurodė, kad į bylą nepateikta duomenų, kokius ūkio pastato ir sandėlio priežiūros darbus atliko ieškovai. Ieškovai pateikė į bylą įrodymus, jog ieškovas įgijo iš M. O. (M. O.) prekių (paslaugų) už 2 000 Eur (2 t., b. l. 76), tačiau iš pridėto kvito, kuriame nėra tikslios kvito datos (nurodyta 2023 m. rugsėjis), ir kvito numerio negalima daryti išvados, kad ieškovas pirko ūkio pastatui ir (ar) įdėjo naujas duris. Minėtame kvite prekės pavadinimas nurodytas „102“. Todėl, teismo vertinimu, šis rašytinis įrodymas nei patvirtina, nei paneigia ieškovų ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl atliktų sandėlio pagerinimo darbų. Pasisakydamas dėl ieškovų įrodinėjamos aplinkybės, kad ūkio pastate ir sandėliuke ieškovai išbetonavo grindis, teismas pažymėjo, kad ieškovų pateiktas į bylą UAB „HC Betonas“ 2022 m. gegužės 24 d. krovinio gabenimo važtaraštis Nr. V3B14128, kuriame užsakovu nurodytas J. T. (J. T.), iškrovimo vieta - Naujoji Vilnia, Vilnius, ieškovų nurodytų aplinkybių nepatvirtina (2 t., b. l. 77). Be to, ieškovai nepateikė įrodymų, kad apie statinių pagerinimo darbus jie informavo atsakovą ir kitus statinių bendraturčius, kad pastarieji būtų atsisakę prisidėti prie minėtų statinių priežiūros ir (ar) gerinimo išlaidų (jei tokios iš tiesų buvo patirtos).
12. Pasisakydamas dėl teismo nekilnojamojo turto ekspertizės išvados, teismas nurodė, kad iš esmės visi ūkio pastato ir sandėlio bendraturčiai (ne tik atsakovas) netinkami rūpinosi šių statinių priežiūra. Todėl ieškovų argumentus, susijusius su atsakovo netinkama statinių priežiūra, teismas pripažino kaip teisiškai nereikšmingus. Teismo nuomone, eksperto nustatytos aplinkybės paneigia ieškovų ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ieškovas išardė sandėlio ir ūkio pastato supuvusias grindis ir „visas grindis užbetonavo“. Iš ieškovų į bylą pateiktų nuotraukų teismas nustatė, kad sandėlio durys yra senos, medinės (1 t., b. l. 143). Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo statinių neprižiūrėjo ir jais iš esmės nesirūpino ne tik atsakovas, bet ir kiti bendraturčiai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju negalima daryti išvados, jog tarp bendraturčių kilo ginčas dėl statinių naudojimosi ar disponavimo jais tvarkos.
13. Teismo vertinimu, ieškovai, prieš kreipdamiesi į teismą, neišnaudojo visų galimybių suderinti savo valią su atsakovu dėl bendro turto, šalys nebendradarbiavo, nesikooperavo ir aktyviai neieškojo visiems priimtino ir optimaliausio sprendimo būdo. Todėl teismas padarė išvadą, kad tarp bendraturčių nebuvo ginčo dėl naudojimosi turtu, ieškovai iš tiesų siekė nupirkti atsakovo dalį, o atsakovui su tuo nesutikus, buvo pateiktas ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tokiu būdu netiesiogiai siekiant to paties tikslo – atsakovo dalies įsigijimo. Ieškovai turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutą naudoja ne siekdami išvengti ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant savo teises į bendrą daiktą, o kitais tikslais, kas turi piktnaudžiavimo teise požymių.
14. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas atmetė ieškovų ieškinį kaip nepagrįstą.
15. Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas nurodė, kad iš atsakovo pateikto Plano (2 t., b. l. 46) nėra aišku, kaip į sandėlį patektų atsakovas ir kaip į sandėlį patektų ieškovai (patekimui į sandėlį iš išorės yra tik vienos durys). Nors sandėlis iš esmės yra sujungtas su ūkio pastatu, tačiau patekimo iš ūkio pastato į sandėlį nėra. Plane atvaizduota, jog sandėlyje yra penkios izoliuotos patalpos, tačiau byloje tarp šalių iš esmės nebuvo ginčo, kad sandėlyje yra tik viena patalpa. Pagal Planą ūkio pastate yra 5 patalpos, tačiau tarp šalių nebuvo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ūkio pastate yra tik viena siena, skirianti ūkio pastatą per vidurį į dvi dalis. Nors architektė V. I. Planą parengė 2024 m. lapkričio 26 d., tačiau dėl nesuprantamų priežasčių buvo vadovaujamasi Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022 m. spalio 12 d. išrašu. Plane pažymėtos tam tikros ginčo statinių dalys, skirtos atskirai naudotis jos bendraturčiams, tačiau dalis bendraturčių savo turimas sandėlio dalis bylos nagrinėjimo metu padovanojo ieškovui, todėl Plane nurodytos bendraturčių nuosavybės dalys neatitinka šiuo metu turimų nuosavybės į sandėlį dalių. Be to, kaip pažymėjo teismas, Plane iš viso nepažymėta, kokiomis ūkio pastato ir sandėlio dalimis naudosis statinių bendraturtė J. S.. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo Planas yra parengtas nekorektiškai ir naudojimosi tvarka pagal šį Planą negali būti patvirtinta.
16. Pasisakydamas dėl atsakovo alternatyvaus reikalavimo, kuriuo jis prašė ieškovams priklausančias statinių dalis natūra priteisti atsakovui, o ieškovams už tai priteisti iš atsakovo 3 000 Eur piniginę kompensaciją, teismas pažymėjo, kad atsakovas laikėsi pozicijos, jog tarp bendraturčių nekils ginčai dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo į bendrą daiktą. Atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad jis nėra konfliktiškas žmogus, su juo visada galima susitarti, kad jis turi pinigų ir galėtų prisidėti prie turto remonto išlaidų apmokėjimo. Atsakovo duoti paaiškinimai leido teismui daryti išvadą, kad šalys gali susitarti ir bendrai įgyvendinti savo teises į bendrą turtą, todėl atsakovo alternatyvaus reikalavimo tenkinimas taip pat nėra galimas, juolab, kad pats atsakovas prioritetą nurodė teikiantis turto naudojimosi tvarkos nustatymui. Teismo vertinimu, toks ginčo sprendimo būdas būtų įmanomas, jei atsakovas pateiktų tinkamai parengtą naudojimosi turtu planą, prieš tai pabandęs dėl naudojimosi tvarkos nustatymo susitarti gražiuoju su kitais ūkio pastato ir sandėlio bendraturčiais.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovai E. S. ir J. S. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimą, priimti byloje naują sprendimą ir ieškovų ieškinį tenkinti – atidalyti atsakovui A. S. (duomenys neskelbtini), priklausančią 1/4 dalį ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/4 dalį pastato-sandėlio (unikalus Nr. 4197-4017-5030) iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant šias dalis ieškovams bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, o atsakovui iš ieškovų priteisti 3 000 Eur dydžio kompensaciją, 400 Eur nuostolių, patirtų dėl nekilnojamojo turto vertinimo, atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
17.1. Teismas netinkamai vertino įrodymus. Į bylą pateiktas kasos kvitas (tomas 2, b. l. 76) įrodo, kad ieškovas 2023 m. rugsėjo mėn. už 2000 Eur nupirko ūkiniam pastatui lauko duris, kurias pats ir pakeitė. Šią aplinkybę apeliantas paaiškino teisme, jos neginčijo ir atsakovas, teismo posėdyje paaiškindamas, kad ieškovas išmetė senus medinius vartus, įdėjo naujas duris, nuo kurių raktų atsakovas neturi. Kad ūkio pastate yra įrengtos šarvo durys nurodyta ir Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 749, kuriame pažymėta: durys šarvuotos, metalo apdailos (tomas 3, psl. 25). Į bylą pateikti krovinio gabenimo važtaraštis ir kasos kvitas (tomas 2 psl. b. l. 77, 75) patvirtina, kad apeliantai ūkio pastato dalyje, kurią pagal priešieškinį sau prašė paskirti naudotis atsakovas, išbetonavo grindis. Šios aplinkybės yra nurodytos ir Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės akte Nr. A/SKR 749, kuriame pažymėta: Grindys: vienoje pusėje monolitinio betono, kitoje pusėje plūktas gruntas (tomas 3, psl. 25). Priešingai nei nurodė teismas, šie įrodymai patvirtina aplinkybę apie atliktus ūkio pastato pagerinimo darbus, kad visi bendraturčiai, išskyrus atsakovą, rūpinasi pastatų priežiūra, kad sandėlis dėl savo nusidėvėjimo turi būti iš esmės pertvarkytas, kad atsakovas juo visiškai nesirūpino ir nesirūpina. Apeliantas pažymi, kad tretieji asmenys savo nuosavybės dalis į sandėlį perleido ieškovui.
17.2. Apeliantas ir trečiasis asmuo I. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad visas žemės sklypas, namas ir ūkinis pastatas fiziškai padalinti į dvi lygias dalis, kurias skiria tvora, o ūkinio pastato dalis – siena, įrengta pastato viduje, dalinantį pastatą į dvi dalis. Apeliantas, pakeitė ūkio pastato duris, išbetonavo grindis toje dalyje, kuria jis naudojasi ir kurią sau prašė priteisti atsakovas.
17.3. Apeliantas bandė tartis su atsakovu dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės – siūlė atsakovui 3000 Eur kompensacija, tačiau atsakovas nesutiko su kompensacijos dydžiu ir reikalavo 5000 Eur. Todėl, priešingai nei nurodė teismas, ginčas tarp šalių dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi yra ir jį reikia spręsti iš esmės. Tai, kad šioje byloje yra ir apeliantų, ir atsakovo ieškiniai, savaime įrodo, kad yra ginčas dėl statinių naudojimo ir disponavimo jais. Kadangi atsakovas nesinaudojo savo turto dalimi nuo 2012 metų, jis neturi galimybės teisėtai patekti į savo turto dalis (neturi nei nuosavybės teisė į žemės sklypo dalį, nei servituto ir pan.), jis turi ženkliai mažesnes ginčo turto dalis (po vieną ketvirtadalį). Teismas ginčo iš esmės neišnagrinėjo, palikdamas ikiteisminę situaciją, neužtikrino, kad ateityje būtų išvengta ginčų tarp bendraturčių įgyvendinant jiems savo teises į ginčo pastatus.
17.4. Iš ūkinio pastato, sandėlio, nepadarant jiems žalos, realiai negalima sukurti atskirus nekilnojamojo turto vienetus (su atskirais unikaliais numeriais, izoliuotomis patalpomis, atskirais įėjimais), nebent jie būtų nugriauti ir vietoje jų pastatyti naujai pastatai su atskiromis patalpomis.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
18.1. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą, kad 2022 metais buvo išbetonuotos ūkio pastato grindys ir kad medžiagas pirko bei betonavimo darbus atliko ar užsakė ieškovai. Priešingai, ieškovų pateikti įrodymai ne tik to nepatvirtina, o tik sukelia daugiau abejonių dėl ieškovų teiginių pagrįstumo. Ieškovų pateikti įrodymai yra nepakankami išvadai, kad ieškovas pirko naujas duris ir jas įstatė. Ieškovas nenurodė ir nepaaiškino, kas tokias duris įstatė – jis pats ar rangovai, jeigu rangovai, tuomet nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to, ieškovas dėl šių durų įsigijimo ir sumontavimo niekada nesitarė su atsakovu ir apie tai jo neinformavo, o teiginius apie turto pagerinimus išsakė tik procesiniuose dokumentuose.
18.2. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad jie būtų kreipęsi į atsakovą dėl turto būklės pagerinimo ar priežiūros, kad tarp šalių kilo nesutarimai dėl naudojimosi turtu.
18.3. Iš bylos duomenų matyti, kad ¼ dalis žemės sklypo priklauso Lietuvos valstybei (1 t., b. l. 9). Atsakovui žemės sklypo dalis nepriklauso, tačiau jis turi teisę prašyti Nacionalinės žemės tarnybos, kad jam suformuotų žemės sklypą po tenkančia ginčo statinių dalimi. Be to, kaip nurodo patys ieškovai, atsakovas turi galimybę prašyti nustatyti servitutą. Vien tai, kad atsakovui šiuo metu nepriklauso žemės sklypas po turtu ar nėra nustatytas servitutas nepaneigia jo teisės naudotis savo turto dalimi.
18.4. Teismui atmetus ieškinį ir priešieškinį, bendraturčiai nepraranda galimybės kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, pateikdami kitus projektus ar suformuluodami kitus reikalavimus.
18.5. Ieškovai šioje civilinėje byloje nepateikė turto atidalijimo projekto, kuris paneigtų turto atidalijimo galimybę, arba kad atidalijus turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, būtų padaryta neproporcinga žala turtui.
Šalies argumentai
19. Apeliaciniame skunde atsakovas A. S. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinis, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Teismas visai nesiaiškino ūkinio pastato ir sandėlio vidaus išsidėstymo. Nors byloje pateikta statinių kadastrinių matavimų byla (t. 1, b. l. 41-57,), tačiau joje nėra nei sandėlio, nei ūkinio pastato vidaus plano eksplikacijos. Joje yra tik statinių išsidėstymo žemės sklype planas (t. 1, b. l. 56,), tačiau jame nėra atvaizduotas ūkinio pastato ir sandėlio vidaus išsidėstymas. Todėl nesant byloje dokumentų, kurie atvaizduotų statinių vidaus išsidėstymą, šių aplinkybių nesiaiškinus ir atmetus atsakovo pateiktą Planą kaip nekorektišką, teismas iš esmės nesiaiškino visų bylai svarbių aplinkybių ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės.
19.2. Atsakovo įgaliotas asmuo 2025 m. kovo 24 d. 14.00 val. kartu su Registrų centro matininke atvyko adresu (duomenys neskelbtini), norėdami atlikti turto kadastrinius matavimus, tačiau jos nebuvo įleistos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas išnaudojo visas galimybes nustatyti turto vidaus išsidėstymą ir neįpareigojo ieškovų nei įleisti atsakovo į ginčo statinius, nei pateikti teismui turto vidaus eksplikacijas, kurios patvirtintų arba paneigtų Plane atvaizduotą patalpų išsidėstymą ir leistų atsakovui atitinkamai patikslinti Planą.
19.3. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas E. S. įgijo sandėlio dalis iš kitų bendraturčių (G. S., O. S. ir I. B.) tik palengvina naudojimosi šiuo turtu tvarką.
Atsiliepimas
20. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
20.1. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, naudojimosi tvarkos planas neatitinka tikrovės, kadangi: 1) ūkiniame pastate yra tik viena pertvara, skirianti pastatą per pusę (pagal atsakovo pateiktą planą ši pertvara yra tarp patalpos Nr. 2 ir patalpos 3, 4; 2) kitų plane nubraižytų pertvarų šiame ūkiniame pastate nėra, kaip ir nėra plane nubraižytų durų, per kurias neva galima patekti iš lauko į patalpos dalį, pažymėtą indeksu ,,2” (į ieškovams siūlomą patalpą); 3) iš patalpos, plane pažymėtos ,,1“, kurią atsakovas prašo priskirti jam, ieškovai patenka į savo laikiną statinį, kuris plane nepažymėtas; 4) sandėlyje nėra jokių pertvarų, yra tik viena iš plytų išmūryta atrama, kurios pagalba prilaikomas griūvantis stogas.
20.2. Atsakovas įrodinėjimo naštą bando perkelti teismui, nors teismas neturėjo teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl viešojo intereso. Todėl atsakovas privalėjo CPK nustatyta tvarka teikti tokius įrodymus, kurie pagrįstų jo reikalavimus, bet savo procesinėmis teisėmis pasinaudojo netinkamai.
20.3. Atsakovui buvo suteikta teisė teikti į bylą papildomus įrodymus, tikslinti priešieškinio reikalavimus, tačiau šia teise jis nepasinaudojo. Teismas atskleidė bylos esmę, nustatė, kad nepatikslinus priešieškinio ir atsisakius tai daryti, negalima patenkinti reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.
Šalies argumentai
20.4. Ieškovai teikė prašymą surengti išvažiuojamąjį teismo posėdį, kad būtų įsitikinta, jog nėra objektyvios galimybės nustatyti naudojimosi tvarkos, kadangi, pavyzdžiui, sandėlis yra mažas, praktiškai sugriuvęs, tačiau šiam prašymui atsakovas prieštaravo. Atsakovas taip pat neteikė teismui prašymo išduoti teismo liudijimą jo pasamdytai matininkei apžiūrėti ginčo objektus, bet buvo skirta turto vertės nustatymo ekspertizė. Ekspertas apžiūrėjo ūkio pastatą bei sandėlį, surašė išvadą, kurioje yra pateiktos nuotraukos ir planai. Todėl apeliantas turėjo objektyvią galimybę tikslinti planus, tikslinti priešieškinio reikalavimus, bet tai daryti atsisakė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikštų apeliacinių skundų argumentus.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai, atsakovas ir tretieji asmenys yra ginčo statinių – ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1974 metų statybos, 41 kv. m bendro ploto) ir sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1986 metų statybos, 17 kv. m bendro ploto) bendraturčiai.
23. Ieškovui E. S. priklauso 7/32 (21,875 proc.) dalys ūkio pastato, 23/32 (71,875 proc.) dalys sandėlio, ieškovams E. S. ir J. S. bendrai priklauso 1/32 (3,125 proc.) dalis ūkio pastato ir 1/32 (3,125 proc.) dalis sandėlio.
24. Atsakovui A. S. priklauso ¼ dalis (25 proc.) ūkio pastato ir ¼ dalis (25 proc.) sandėlio.
25. Trečiajam asmeniui G. S. priklauso 5/16 (31,25 proc.) dalys ūkio pastato, tretiesiems asmenims I. B. ir O. S. priklauso po 3/32 (po 9,375 proc.) dalis ūkio pastato.
26. Nekilnojamojo turto duomenimis, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tretieji asmenys savo dalis į dalį turto – sandėlį – perleido ieškovui E. S..
27. Taigi, ieškovams bendrai priklauso ¾ (75 proc. = 71,875 proc. + 3,125 proc.) dalys sandėlio, atsakovui ¼ (25 proc.) dalis sandėlio, ieškovams priklauso ¼ (25 proc. = 21,875 proc. +3,125 proc.) dalis ūkio pastato, atsakovui priklauso ¼ (25 proc.) dalis ūkio pastato, tretiesiems asmenims (atsakovams pagal priešieškinį) bendrai priklauso ½ (50 proc. = 31,25 proc. + 9,375 proc. + 9,375 proc.) dalis ūkio pastato.
28. Ieškovai ieškiniu prašė atidalyti juos iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovui priklausančias ūkio pastato ir sandėlio dalis (po ¼ dalis) priteisti natūra ieškovams, o atsakovui priteisti 3 000,00 Eur kompensaciją pinigais. Atsakovas priešieškiniu pirmiausia prašė nustatyti naudojimosi ginčo turtu tvarką pagal V. I. parengtą planą, o teismui netenkinus pirmojo reikalavimo, atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ieškovams priklausančias ūkio pastato ¼ (25 proc.) ir ¾ (75 proc.) sandėlio dalis priteisti natūra atsakovui, o ieškovams priteisti 3 000,00 Eur kompensaciją pinigais.
29. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2025 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Pasisakydamas dėl šalių priešpriešiniuose reikalavimuose nurodyto turto atidalijimo būdo išmokant kompensaciją, teismas konstatavo, kad ieškovai, prieš kreipdamiesi į teismą, neišnaudojo visų galimybių suderinti savo valią su atsakovu dėl bendro turto, šalys nebendradarbiavo, nesikooperavo, ieškovai iš esmės siekė nupirkti atsakovo dalį. Atsakovo alternatyvus reikalavimas dėl kompensacijos taip pat nėra galimas, nes šalys gali susitarti ir bendrai įgyvendinti savo teises į bendrą turtą, juolab kad pats atsakovas prioritetą teikė turto naudojimosi tvarkos nustatymui. Tenkinti atsakovo reikalavimą ir nustatyti naudojimosi ginčo turtu tvarką taip nėra galimybės, kadangi atsakovo pateiktas Planas neatitinka faktinės statinių situacijos ir yra nekorektiškas (ydingas).
30. Apeliaciniais skundais šalys prašo panaikinti teismo sprendimą, kadangi teismas netyrė ir nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, ginčo iš esmės neišnagrinėjo, paliko ikiteisminę situaciją, neužtikrino, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčo įgyvendinant jiems savo teises į pastatus.
Dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
31. CK 4.80 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (1 dalis); jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (2 dalis). CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012; 2025 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-701/2025).
33. Sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011; 2025 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-701/2025).
34. Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Taigi konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, tačiau toks teismo sprendimas turi būti teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).
35. Aiškindamas CK 4.81 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-701/2025).
36. Apibendrinant aukščiau aptartą teisinį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, galima daryti išvadą, kad teismui sprendžiant tokio pobūdžio ginčą pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, tačiau ši nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Kai teismas nustato, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina jam galimybę naudotis daiktu ateityje. Taigi, kompensacijos išmokėjimas pinigais yra kraštutinis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas, kuris gali būti taikomas, jeigu nėra galimybės nustatyti turto atidalijimo natūra arba naudojimosi tvarkos.
37. Nagrinėjamu atveju šalys neprašė atidalyti turto natūra, atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti ūkinio pastato ir sandėlio naudojimosi tvarką pagal projektuotojos V. I. 2024 m. lapkričio 22 d. parengtą naudojimosi ūkio ir sandėlio patalpomis planą, parengtą vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro 2022 m. spalio 12 d. išrašu Nr. 44/472033 (2 t., b. l. 46). Pirmosios instancijos teismas šį planą pripažino ydingu, neatitinkančiu faktinės situacijos tiek statinių, tiek jų bendraturčių (tretieji asmenys savo nuosavybės dalis į sandėlį perleido ieškovui) atžvilgiu, todėl šį atsakovo reikalavimą atmetė.
38. Teisėjų kolegija, pritardama minėtoms teismo išvadoms, papildomai pažymi, kad pagal atsakovo pateikta Planą naudojimosi tvarka negali būti nustatyta dar ir todėl, kad ginčo statiniai neturi izoliuotų patalpų (realių dalių), kuriomis galėtų naudotis jų bendraturčiai po turto atidalijimo. Tačiau teisėja kolegija atkreipia dėmesį ir kitą byloje nustatytą aplinkybę – atsakovas (jo atstovas) negalėjo įgyvendinti savo teisių patekimui į ginčo statinius ir tinkamo Plano parengimui, kadangi negalėjo patekti į statinius ir juos apžiūrėti. Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas išspręsti šalių ginčą iš esmės, turėjo pasiūlyti atsakovui pateikti naują planą, prieš tai panaikinęs tai sąlygojusias priežastis ir užtikrindamas atsakovo teisę teikti į bylą objektyvius įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis), spręsti dėl ekspertizės byloje paskyrimo CPK 212 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų patikslinti šalių naštą įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (CPK 159 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 18d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-916/2025, 32 punktas ir joje nurodyta teismų praktika).
39. Kaip jau buvo nurodyta, šalys šioje byloje prašė taikyti ir kitą atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą – kompensaciją pinigais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad šiose reikalavimų dalyse teismas iš esmės ginčo neišnagrinėjo ir padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią ir teisiškai nepagrįstą išvadą, kad šalys turėtų imtis priemonių pirmiausia susitarti tarpusavyje (CK 4.80 straipsnio 1, 2dalys). Iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad bandymas tartis ikiteismine tvarka rezultatų nedavė, o šalių pozicija teisminio bylos nagrinėjimo šią aplinkybę tik dar labiau patvirtina.
40. Minėta, kad atidalijimas iš bendrosios nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės be neproporcingos žalos daikto paskirčiai arba nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką, mokėtina kompensacija turi atitikti realią rinkos vertę.
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra tokios sąlygos: išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau daikto negalima padalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat kitus reikšmingus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).
42. Savo reikalavimams dėl kompensacijos priteisimo pagrįsti į bylą buvo pateikta Turto vertinimo ataskaita; 2025 m. rugsėjo 25d. antstolio faktinių aplinkybių protokolas; 2025 m. gegužės 25 d. teismo ekspertizės aktas (1 t., b. l. 16-35, 119-123, 3 t., b. l. 1-49), kiti rašytiniai įrodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šalių ieškinius dėl kompensacijos, ginčijamam klausimui spręsti įrodymų tyrimo neatliko, o šios nutarties 40-41 punkte nurodytų aplinkybių iš viso nenustatinėjo, dėl jų sprendime nepasisakė, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad šalys turėtų imtis tolesnio bendradarbiavimo priemonių ir bandytų susitarti (nutarties 39 punktas).
43. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso normas, netinkamai taikė atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuojančias materialiosios teisės normas, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėtas šalių ginčas. Todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
44. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstąjį teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
45. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent jame, remiantis civilinio proceso įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis, užtikrinant šalių rungimosi principą, turi būti išsamiai ištirtos visos su byla susijusios aplinkybės (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 179, 185 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).
46. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme), turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 27 punktas).
47. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl to procesas pirmosios instancijos teisme turi būti pakartotas – panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
48. Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas bus išspręstas galutiniu procesiniu sprendimu, atsižvelgus į bylos baigtį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.