Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjos atstovo nuomone, 2017-12-07 sprendimas yra nepagrįstas, dėl ko turėtų būti panaikintas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos atstovo 2016-11-04 prašymą.

Be to, BVTT sprendime niekaip nepasisakoma dėl akivaizdaus fakto, kad pareiškėjos šeima nežinia dėl ko 2007-04-20 buvo įrašyta į SPIS duomenų bazę „dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo“. Nėra jokių duomenų, patvirtinančių nei pareiškėjos šeimos girtavimą, nei psichotropinių medžiagų vartojimą. BVTT, savo sprendimu nepripažindama savivaldos darbuotojų 2007-04-20 padarytos klaidos bei pareigos ją taisyti (inicijuojant atitinkamų teisės aktų priėmimą ar kitas VTAS prievolių nustatymo priemones), sukėlė pareiškėjai didelius išgyvenimus ir mažiausiai 5000 Eur neturtinę žalą, kadangi didino jos bejėgiškumo prieš viešojo administravimo subjektus jausmą, demonstruodama nesiskaitymą su 5 vaikus auginančia pareiškėja, sukeldama nusivylimą ir ilgalaikį nepasitikėjimą visa savivaldos bei vaiko teisių apsaugos sistema. Taip pat nurodė, kad BVTT jokio atsiprašymo už kaltus kitų savivaldybės tarnautojų veiksmus (dėl pareiškėjos įrašymo į SPIS duomenų bazę) neišreiškė, nors to prašė pareiškėja. Teigia, kad neatsiprašymas pareiškėjos bei BVTT ignoravimas aiškaus 2017-09-18 prašyme išdėstyto reikalavimo sudaryti sąlygas bei nustatyti pareigas VTAS ir jo darbuotojams tai padaryti teisės aktų inicijavimo keliu, sukėlė pareiškėjai stiprius emocinius išgyvenimus, kurie tęsiasi iki šiol.

Pareiškėja, dėl atsakymo vilkinimo bei dėl atsakovų atstovų įžeidžiančių pasisakymų apie pareiškėją minėtų teisminių nagrinėjimų metu, patyrė neturtinę 3000 Eur žalą, nes išgyveno pažeminimą netikrumo bei bejėgiškumo jausmą.

Atsakovas, vykdydamas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. el-2321-505/2017, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos atstovo 2016-11-04 ir 2016-12-27 prašymus bei papildomai gautus 2017-09-18 ir 2017-11-08 pareiškėjos atstovo raštus ir priėmė skundžiamą BVVT 2017-12-07 raštą Nr. B24-2-4. Skundžiamu raštu buvo išsamiai atsakyta į visus pareiškėjos atstovo keltus klausimus.

Dėl 2017-03-21 garso įrašo nepateikimo, paaiškino, kad 2017 m. kovo 21 d. posėdžio įrašo nepavyko padaryti ir tokio įrašo nėra, pareiškėjos atstovas apie tai buvo informuotas BVVT 2017 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. B24-2-2, apie šias aplinkybes buvo kalbama nagrinėjant administracinę bylą Nr. el-2321-505/2017, taigi pareiškėjai ir jos atstovui apie šias aplinkybes buvo žinoma.

Dėl argumentų, kad BVVT turėjo imtis priemonių, jog būtų patikrinta informacija ir mažametis vaikas būtų apsaugotas nuo neleistino poveikio jam, nepagrįstumo, atsakovų atstovas nurodė, jog BVVT nagrinėdama pareiškėjos atstovo skundus, tikrino visą jai prieinamą informaciją - apžiūrėjo teisme vykstančių bylų kopijas, išklausė Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimus dalyje dėl V. V. ir jo dukros E. V. lankymosi religinės bendruomenės G12 susirinkimuose. Skundžiamu raštu pagrįstai buvo nurodyta, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 dienos nutartimi (civilinė byla Nr. e2S-2674-601/2016) netenkino prašymo uždrausti atsakovui V. V. leisti šalių nepilnametei dukrai E. V. dalyvauti religinės bendruomenės G12 Lietuva organizuojamuose susirinkimuose ir kelionėse, skaityti jos leidinius, būti bet kokiose jos naudojamose patalpose ir kituose jos narių susirinkimuose bei renginiuose. Teigia, kad BVVT neturi jokio teisinio pagrindo spręsti dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartyje išdėstytų argumentų pagrįstumo ir juos komentuoti ir/ar aiškinti ir pagrįstai laikė, jog aukščiau išdėstyti teismo argumentai yra pagrįsti ir dėl jų iš naujo pasisakyti nėra teisinių galimybių. Taip pat BVVT ginčijamame rašte nurodė, kad religinė bendruomenė G12 Lietuva buvo įregistruota Teisingumo ministerijoje nuo 2002 m. kaip Kauno bažnyčia „Naujoji karta“. 2010 metų rugpjūčio 14 d. Kauno bažnyčios „Naujoji karta“ visuotiniame narių susirinkime buvo nuspręsta pakeisti Bažnyčios pavadinimą į G12 Lietuva. Kadangi Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, todėl visiškai pagrįstai pažymėta, jog BVVT jokiais teisės aktais nėra suteikta teisė vertinti šios bažnyčios įsteigimo teisėtumo, skleidžiamų vertybių vertinimo ir pan. Be to pareiškėja teismui pateiktame skunde nenurodo, kokius gi veiksmus dar turėjo atlikti BVVT spręsdama pareiškėjos skundą šioje dalyje. Akcentavo, kad BVVT nėra Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus priežiūros institucija.

Dėl atsakovų vilkinimo atsakyti į pareiškėjos 2017 m. spalio 6 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d. prašymus ir dėl to patirtos 3000 Eur neturtinės žalos, atsakovų atstovė nurodė, kad minėtas prašymas nėra suprantamas, kadangi pareiškėja 2017 m. lapkričio 8 d. prašymu kreipėsi ne į Kauno miesto savivaldybės administraciją, kaip, kad nurodo skunde, o į BVVT, kuri jį išnagrinėjo ir į jį atsakė skundžiamu 2017 m. gruodžio 7 d. raštu.

Pareiškėjai neįrodžius nei vienos iš sąlygų viešajai atsakomybei kilti - neįrodžius nei neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nei žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos - 3000 Eur neturtinė žala nepriteistina.

Prašė taikyti senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl 2013-04-09 Kauno apylinkės teismo posėdyje (civilinė byla Nr. 2-3872-924/2013) pasakytų Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojo E. B. žodžių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atstovas 2016 m. lapkričio 4 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybą (toliau – ir BVTT) nurodydamas, jog neteikiamas vaiko teisių adekvatus gynimas Vaiko teisių apsaugos tarnyboje ir prašydamas kuo skubiau imtis visų įmanomų priemonių, kad jo pateikta informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas apsaugotas nuo neleistino poveikio jam, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo. Prašyme nurodė, kad klientės 7 metų dukros E. tėvas, kuris serga psichine liga, kartu su mažamete dukra lanko religinės bendruomenės G12 susirinkimus, kuriuose demonstruojamos abejotinos kilmės „bažnyčios“ vertybės ir apeigos.

Pareiškėjos atstovas advokatas D. V. 2016 m. gruodžio 27 d. prašymu kreipėsi į BVTT, nurodydamas, jog atsakymo į 2016 m. lapkričio 4 d. laišką negavo, todėl prašė atsakyti ar komisija jį gavo ir nagrinėja minėtus prašymus, taip pat jeigu jų negavo ir nenagrinėja - prašo juos išnagrinėti.

Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos taryba 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. B24-2-1 „Dėl prašymo“, informavo, kad 2016 m. gruodžio 27 d. pareiškėjos advokato D. V. siųsto prašymo, skirto Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybai, ši taryba nagrinėti negali.

Pareiškėjos atstovas 2017 m. rugsėjo 18 d. prašymu prašė padaryti BVTT 2017-03-21 posėdžio garso įrašo kopiją ir apsvarstyti galimybę bei inicijuoti Savivaldybės teisės aktų priėmimą, tikslu sudaryti sąlygas bei nustatyti pareigas Kauno m. savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui ir jo darbuotojams, nepagrįstai ir be jokių pagrindžiančių dokumentų įrašiusiems šeimas į Kauno m. savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą (apskaitą) „dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo“, bent raštu atsiprašyti nukentėjusiųjų nuo tokių neteisėtų veiksmų, o šiuos nebūtus „duomenis“ sukūrusius bei į SPIS įrašiusius tarnautojus nustatyti ir įvertinti jų veiksmus teisės aktų nustatyta tvarka. 2017 m. lapkričio 8 d. prašymu pareiškėjos atstovas pateikė papildomus dokumentus ir įžvalgas (dėl mažamečių vaikų vedimo į „velnio išvarymo“ apeigas) nagrinėjant jo 2016-11-06 ir 2016-12-27 prašymus.

Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos taryba, vykdydama teismo sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos atstovo 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymus bei papildomai gautus 2017 m. rugsėjo 18 d. bei 2017 m. lapkričio 8 d. pareiškėjos atstovo raštus ir priėmė skundžiamą 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. B24-2-4.

Ginčas byloje kilo dėl Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. B24-2-4 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjos atstovas, prašydamas panaikinti skundžiamą sprendimą, teigia, kad juo iš esmės nebuvo atsakyta į minėtais prašymais keltus klausimus.

BVVT yra sudaryta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. T-567 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“. Vadovaujantis minėtu sprendimu patvirtintais šios tarybos nuostatais, bendruomenės tarybos paskirtis - pagal savo kompetenciją teikti Savivaldybės tarybai siūlymus dėl vaiko teisių apsaugos politikos ir strategijos formavimo ir prioritetų nustatymo bendruomenėje, vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos priemonių rengimo ir įgyvendinimo bendruomenėje.

Pareiškėjos atstovas prašymuose atsakovui, taip pat skunde teismui, nedetalizavo, kokių konkrečiai, jo manymu, priemonių BVVT turėjo imtis patikrinant informaciją apie mažametį vaiką. Kaip ir yra nurodyta skundžiamame sprendime, BVVT nagrinėdama pareiškėjos atstovo skundus, tikrino visą jai prieinamą informaciją - apžiūrėjo teisme vykstančių bylų kopijas, išklausė Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimus ir skundžiamo rašto dalyje dėl V. V. ir jo dukros E. lankymosi religinės bendruomenės GI2 susirinkimuose, pagrįstai nurodė, kad Kauno apylinkės teismas savo 2016 m. lapkričio 10 dienos nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-2674-601/2016 netenkino prašymo uždrausti atsakovui V. V. leisti šalių nepilnametei dukrai E. dalyvauti religinės bendruomenės GI2 Lietuva organizuojamuose susirinkimuose ir kelionėse, skaityti jos leidinius, būti bet kokiose jos naudojamose patalpose ir kituose jos narių susirinkimuose bei renginiuose. Taip pat BVVT ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, kad religinė bendruomenė GI2 Lietuva buvo įregistruota Teisingumo ministerijoje nuo 2002 m. kaip Kauno bažnyčia „Naujoji karta“. 2010 metų rugpjūčio 14 d. Kauno bažnyčios „Naujoji karta“ visuotiniame narių susirinkime buvo nuspręsta pakeisti Bažnyčios pavadinimą į GI2 Lietuva. Kadangi Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, todėl visiškai pagrįstai pažymėta, kad BVVT jokiais teisės aktais nėra suteikta teisė vertinti šios bažnyčios įsteigimo teisėtumo, skleidžiamų vertybių vertinimo ir pan.

Dėl V. V. negalėjimo pasirūpinti dukra, BVVT skundžiamu sprendimu taip pat išsamiai ir aiškiai atsakė pareiškėjai, kad nėra duomenų apie tai, jog V. V. negalėtų pasirūpinti mažamete dukra. Vien ta aplinkybė, kad V. V. yra nustatytas neįgalumas, nesudaro pagrindo teikti, jog asmuo negali pasirūpinti savo nepilnamečiu vaiku. Nei BVVT, nei Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nėra kompetentingi spręsti ar V. V. nustatyta liga įtakoja gebėjimą pasirūpinti vaiku. Pažymėtina, kad Ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 386 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. V-803 redakcija) yra taikomas asmenims, kurie siekia tapti ar yra paskirti vaiko globėjais (rūpintojais), jei liga paaiškėjo jau nustačius globą (rūpyba). Šis teisės aktas nėra ir negali būti taikomas vaiko tėvams, auginantiems savo vaikus. Pažymėtina, kad 2013 m. balandžio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3872-924/2013 Kauno apylinkės teismas sprendė klausimą dėl nepilnametės E. V. gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu V. V.. Teismui buvo žinoma ta aplinkybė, kad V. V. yra nustatytas neįgalumas ir tai nesutrukdė teismui išspręsti klausimą iš esmės, t. y. nustatyti nepilnametės gyvenamąją vietą su tėvu.

Pareiškėjos atstovas taip pat prašė apsvarstyti galimybę bei inicijuoti Savivaldybės teisės aktų priėmimą, tikslu sudaryti sąlygas bei nustatyti pareigas Kauno m. savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui ir jo darbuotojams, nepagrįstai ir be jokių pagrindžiančių dokumentų įrašiusiems šeimas į Kauno m. savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą (apskaitą) „dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo“, bent raštu atsiprašyti nukentėjusiųjų nuo tokių neteisėtų veiksmų, o šiuos nebūtus „duomenis“ sukūrusius bei į SPIS įrašiusius tarnautojus nustatyti ir įvertinti jų veiksmus teisės aktų nustatyta tvarka.

Skundžiamu sprendimu atsakovas išsamiai ir aiškiai atsakė pareiškėjai dėl jos įrašymo (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. A-564) į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros. Paaiškino, kad šeimą įrašius į apskaitą, Vaiko teisių apsaugos skyrius įrašo duomenis apie socialinės rizikos šeimą į kompiuterinę duomenų bazę (toliau – ir SPIS).

Teisėjų kolegijos vertinimu, BVVT visiškai pagrįstai ir teisėtai įvertino pareiškėjos atstovo prašymą dėl pareiškėjos įrašymo į SPIS duomenų bazę, skundžiamu sprendimu išsamiai paaiškino visas įrašymo į duomenų bazę aplinkybes ir motyvuotai atsakė pareiškėjai, kad į SPIS duomenų bazę pareiškėja įrašyta pagrįstai, priežastis parenkant pagal unifikuotą priežasčių sąrašą.

Pažymėtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. A-564, kuriuo S. J. buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus apskaitą, nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka.

Taip pat akcentuotina, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-973-406/2018) pagal S. J. skundą Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Minimoje byloje pareiškėja neturtinę žalą kildino iš neteisėtų atsakovo veiksmų, įtraukiant jos šeimą 2007 m. vasario 15 d. dėl tariamo jos girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo į Kauno miesto savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą bei tokius melagingus duomenis 2007 m. balandžio 20 d. įrašant į Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų bazę (SPIS). Teismas atmesdamas skundą konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovas, įrašydamas 2007 m. balandžio 20 d. pareiškėją į SPIS duomenų bazę ir nurodydamas įtraukimo priežastį, vykdė visas įstatymuose jam nustatytas pareigas, rėmėsi savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. A-564 „Dėl šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, sąrašo patvirtinimo“, veikė teisėtai, taip, kaip pagal teisės aktus ir privalėjo veikti vaikų interesais ir iš esmės neatliko jokių veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti.

Skundžiamu sprendimu atsakovas taip pat atsakė ir į pareiškėjos atstovo prašymą inicijuoti Savivaldybės teisės aktų priėmimą ryšium su pareiškėjos keliamais klausimais. Atsakovas labai aiškiai paaiškino, kad vaiko teisių apsaugos skyrių teritorinių padalinių, kaip ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiklą ir atskiras jų veiklos sritis reglamentuoja pakankamai daug tiek tarptautinių, tiek valstybinių, tiek Kauno miesto savivaldybės priimtų teisės aktų, taip pat yra išleistos ir rekomendacijos dėl teisės aktų taikymo vaiko teisių apsaugos srityje, todėl papildomai reglamentuoti šio padalinio veiklą, nėra jokio pagrindo, todėl BVTT neinicijuos papildomų teisės aktų priėmimo vaiko teisių apsaugos srityje.

Pareiškėjos atstovas taip pat nurodė, kad BVTT skundžiamu sprendimu niekaip neišsprendė prašymo pateikti jos pačios 2017-03-21 posėdžio garso įrašo kopiją.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes akivaizdu, kad ginčas dėl garso įrašo nepateikimo jau buvo išnagrinėtas, todėl pareiškėjos atstovas, neginčydamas fakto, kad žinojo, jog garso įrašo padaryti nepavyko ir teigdamas, kad šis prašymas liko neišspręstas, iš esmės piktnaudžiauja administraciniu procesu (ABTĮ 83 str. 1 d. 6 p.).

Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šiomis nuostatomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Iš ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos 2017-12-07 sprendimo Nr. B24-2-4 turinio matyti, kuo vadovaujantis priimtas sprendimas, juo išsamiai ir laiku atsakyta į pareiškėjos atstovo keltus klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamame sprendime neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, dėl ko jį naikinti nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau - ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-l50/2011 ir kt.). Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-l50/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). ”

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pareiškėja į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tokiam reikalavimui reikšti CK 125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja teigia nežinojusi apie Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojo E. B. žodžius pasakytus 2013-04-09 Kauno apylinkės teismo posėdyje ir nurodo, kad apie tai sužinojusi tik iš savo advokato 2016 m. gruodžio mėnesį. Tokias jos nurodomas aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra, todėl darytina išvada, kad pareiškėjai teisė į reiškiamą reikalavimą atsirado nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos – 2016 metų gruodžio mėnesio, todėl ieškinio senatis netaikytina.

Pareiškėja neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų priimant skundžiamą 2017-12-07 sprendimą ir neatsakant į jos prašymuose keliamus klausimus. Pareiškėja teigia, kad BVTT skundžiamu sprendimu neišsprendusi visų jos prašymuose išdėstytų reikalavimų, sukėlė pareiškėjai didelius išgyvenimus ir mažiausiai 5000 Eur neturtinę žalą, kadangi didino jos bejėgiškumo prieš viešojo administravimo subjektus jausmą, demonstruodama nesiskaitymą su 5 vaikus auginančia pareiškėja, sukeldama nusivylimą ir ilgalaikį nepasitikėjimą visa savivaldos bei vaiko teisių apsaugos sistema. Taip pat nurodė, kad BVTT jokio atsiprašymo už kaltus kitų savivaldybės tarnautojų veiksmus (dėl pareiškėjos įrašymo į SPIS duomenų bazę) neišreiškė, nors to prašė pareiškėja. Teigia, kad neatsiprašymas pareiškėjos bei BVTT ignoravimas aiškaus 2017-09-18 prašyme išdėstyto reikalavimo sudaryti sąlygas bei nustatyti pareigas VTAS ir jo darbuotojams tai padaryti teisės aktų inicijavimo keliu, sukėlė pareiškėjai stiprius emocinius išgyvenimus, kurie tęsiasi iki šiol.

Pareiškėja 3000 Eur neturtinę žalą kildina ir iš atsakovo veiksmų vilkinant atsakymo davimą bei dėl atsakovų atstovų įžeidžiančių pasisakymų apie pareiškėją teisminių nagrinėjimų metu. Pareiškėja nurodo, kad patyrė neturtinę 3000 Eur žalą, nes išgyveno pažeminimą netikrumo bei bejėgiškumo jausmą.

Pareiškėjos atstovas teigė, kad jokio atsakymo dėl faktais nepagrįstos informacijos apie pareiškėjos šeimą bei dėl jos šeimos 2007-04-20 įrašymo į SPIS „dėl girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo“ atsakovo administracijos 2017-11-24 rašte nenurodoma, t. y. minėtu raštu atsakovas neatsakė į dalį pareiškėjos 2017-10-06 prašymo, t. y. vilkino jo išsprendimą. Pažymėtina, kad 2017-11-24 raštas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau bet kokiu atveju teismas jau konstatavo, kad pareiškėjos šeima buvo pagrįstai ir teisėtai 2007-04-20 įrašyta į SPIS, todėl nesant atsakovo neteisėtų veiksmų - įrašant pareiškėją į SPIS, negalima ir civilinė atsakomybė kildinama iš šių veiksmų.

Pareiškėja teigia, kad dėl atsakovų atstovų minėtų įžeidžiančių pasisakymų apie pareiškėją teisminių nagrinėjimų metu, patyrė neturtinę žalą, nes išgyveno pažeminimą netikrumo bei bejėgiškumo jausmą.

Pareiškėja visiškai neįrodė, kad 2013-04-09 Kauno apylinkės teismo posėdyje Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojo E. B. pasakyti žodžiai yra įžeidžiantys pareiškėją. Iš pareiškėjos pacituotų E. B. žodžių, teismas taip pat neįžvelgia, jog jie būtų kaip nors užgaunantys ar įžeidžiantys pareiškėją.