Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nuteistojo S. J. gynėjo advokato Vytenio Dziegoraičio, nuteistojo V. D. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (akto redakciją, galiojusią iki 2016 m. sausio 1 d.) (dėl 2011 m. vasarą – 2011 m. rugsėjo 17 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2011 m. vasarą – 2011 m. rugsėjo 17 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (akto redakciją, galiojusią iki 2016 m. sausio 1 d.) (dėl 2011 m. lapkričio mėn. – 2011 m. gruodžio 2 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2011 m. lapkričio mėn. – 2011 m. gruodžio 2 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2012 m. balandžio mėn. – 2012 m. gegužės 24 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei S. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį S. J. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

- pagal BK 199 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (13 000 Lt / 3 765 Eur) bauda;

- pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (akto redakciją, galiojusią iki 2016 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

I. K. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (akto redakciją, galiojusią iki 2016 m. sausio 1 d.) ir 260 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 5 punktu, konfiskuoti vilkikas „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Leci Trailer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantys UAB „AB T“ (duomenys pakeisti); vilkikas „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis AB „S“ (duomenys pakeisti), puspriekabė „Koegel SN24“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti UAB „AB T“ (duomenys pakeisti).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota 14 121 vnt. įvairių drabužių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. ir V. D. nuteisti už tai, kad S. J., veikdamas organizuotoje grupėje, organizavo neteisėtą labai didelio narkotinių medžiagų kiekio gabenimą kontrabanda, V. D., veikdamas bendrininkų grupėje, gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kontrabanda bei gabeno kontrabanda privalomus pateikti muitinės kontrolei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent:

S. J. 2011 m. vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, Lietuvos Respublikoje, veikdamas organizuotoje grupėje su T. B., atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, organizavo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 14 855,36 g kanapių dervos gabenimą kontrabanda, tuo tikslu S. J. parengė nusikalstamos veikos planą ir paskirstė vaidmenis: nurodė T. B. suteikti narkotikų gabenimui reikalingą vilkiką su puspriekabe, surasti transporto priemonės vairuotoją, narkotinę medžiagą paimti sutartoje vietoje – prie teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), šią medžiagą kontrabanda gabenti iš Lietuvos Respublikos per Baltarusijos Respubliką į Rusijos Federaciją, taip pat narkotinės medžiagos platinimo tikslu perdavė T. B. tyrimo nenustatyto asmens kontaktinį telefoną Rusijoje, nurodė Rusijos Federacijoje su šiuo asmeniu susisiekti vairuotojui telefonu ir pastarajam perduoti narkotinę medžiagą.

2011 metų rugsėjo mėnesį, Lietuvoje T. B. suteikė vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe-šaldytuvu „Leci Trailer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei vairuotoją V. D.. 2011 m. rugsėjo 15 d. T. B. paliktą sutartoje slaptavietėje prie teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), narkotinę medžiagą – 14 855,36 g kanapių dervos paslėpė priekabės-šaldytuvo „Leci Trailer“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio nurodytoje teritorijoje, (duomenys neskelbtini), šaldymo įrangos ertmėje. 2011 m. rugsėjo mėn. T. B. susitarė su V. D. gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 15 paketų su 14 855,36 g kanapių dervos ir 5 paketus su 3 986,582 g kokaino, paslėptus vilkiko puspriekabės šaldymo įrangos ertmėje minėtu vilkiku per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, per Baltarusijos Respubliką į Rusijos Federaciją.

2011 m. rugsėjo 17 d., V. D., veikdamas bendrininkų grupėje su T. B., S. J. ir kitais asmenimis, kurie nenustatyti, veikiančiais organizuotoje grupėje, vykdydamas T. B. užduotį, neteisėtai gabeno vilkiku „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabės-šaldytuvo „Leci Trailer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šaldymo įrangos ertmėje paslėptas nurodytas narkotines medžiagas iki Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto, esančio Vilniaus r., Lavoriškėse, A103 kelyje, 2011 m. rugsėjo 17 d., apie 12.40 val., po to, toliau vykdydamas T. B. nurodymą, 2011 m. rugsėjo 17 d., apie 12.40 val., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą, esantį Vilniaus r., Lavoriškėse, A103 kelyje, vykdamas krovininiu automobiliu „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe-šaldytuvu „Leci Trailer LTF3E“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs minėto vilkiko šaldymo įrangos ertmėje, neturėdamas leidimo, gabeno minėtą kiekį narkotinių medžiagų – 14 855,36 g kanapių dervos ir 3 986,582 g kokaino, kurios nuo 2011 m. rugsėjo 17 d. buvo sulaikytame vilkike „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2011 m. lapkričio 14 d., kai papildomos vilkiko apžiūros metu jas surado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Be to, V. D. puspriekabėje paslėpus tarp legaliai gabenamo obuolių krovinio, tokiu būdu ir laiku, išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno iš Lietuvos Respublikos per valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus – 14 121 vnt. plataus vartojimo prekių – įvairių drabužių, supakuotų į 85 vnt. ryšulių, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 317 785,37 litų.

Taip pat S. J. nuteistas už tai, kad 2011 metų lapkričio mėnesį, Lietuvos Respublikoje, veikdamas organizuotoje grupėje su T. B., atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą iš Nyderlandų Karalystės per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respubliką, o būtent:

S. J. parengė nusikalstamos veikos planą ir paskirstė vaidmenis: nurodė T. B. suteikti narkotikų gabenimui reikalingą vilkiką su puspriekabe, surasti transporto priemonės vairuotoją, taip pat narkotinės medžiagos platinimo tikslu perdavė T. B. tyrimo nenustatyto asmens kontaktinį telefoną ir nurodė Nyderlandų Karalystėje su šiuo asmeniu susisiekti vairuotojui telefonu ir iš pastarojo paimti narkotinę medžiagą.

Vykdydamas S. J. nurodymą ir nusikalstamą sumanymą, 2011 metų lapkričio mėnesį, Lietuvoje T. B. suteikė vilkiką „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Koegel SN24“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei vairuotoją I. K..

2012 m. lapkričio 30 d., I. K., nežinodamas S. J. ir T. B. nusikalstamų ketinimų, 2011 m. lapkričio 30 d. / 2011 m. gruodžio 2 d. laikotarpiu gabeno 2012 m. lapkričio 30 d. Nyderlandų Karalystėje S. J. suorganizuotą jam perduotą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 8 979,15 g kanapių dalių, „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Koegel SN24“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iki Salapėraugio k., Liubavo sen., Kalvarijos r. sav., A5 kelio 97 km, esančio 5 km nuo valstybės sienos, iki buvo sulaikytas muitinės pareigūnų 2011 m. gruodžio 2 d., apie 21.15 val., aptikus minėtas narkotines medžiagas.

Taip pat S. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio-gegužės mėnesiais, Lietuvos Respublikoje, veikdamas organizuotoje grupėje su T. B., atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, susitarė neteisėtai gabenti į Rusijos Federaciją labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 1 926,196 g metamfetamino, šią psichotropinę medžiagą iki jos išgabenimo neteisėtai laikyti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

S. J. parengė nusikalstamos veikos planą ir paskirstė vaidmenis: nurodė T. B. suteikti psichotropinių medžiagų gabenimui reikalingą vilkiką su puspriekabe, surasti transporto priemonės vairuotoją, nurodė ir parodė slaptavietėje, esančioje maždaug už 3 kilometrų nuo Trakų, važiuojant Raudonės kaimo kryptimi, po valtimi, paimti psichotropinę medžiagą ir ją vėliau kontrabanda gabenti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Vykdydamas S. J. nurodymą ir nusikalstamą sumanymą, 2012 m. balandžio-gegužės mėn. T. B. iš sutartos slaptavietės, esančios maždaug už 3 kilometrų nuo Trakų, važiuojant Raudonės kaimo kryptimi, po valtimi paėmė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 1 926,196 g metamfetamino, kurią po to gabeno automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), kur po to perdėjo minėtą psichotropinę medžiagą į vilkiką „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir toliau neteisėtai jame laikė iki 2012 m. gegužės 24 d., apie 17 val., kol kratos, atliktos vilkike „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), surado psichotropinę medžiagą – 1 926,196 g metamfetamino.

Be to, S. J. buvo kaltinamas tuo, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto momento iki 2012 m. gegužės 24 d. name atliktos kratos, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip jas platinti, laikė 0,3017 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią minėtos kratos metu surado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Be to, I. K. buvo kaltinamas tuo, kad dalyvaudamas organizuotoje grupėje, kartu su organizuotos grupės nariais įvykdė narkotinių medžiagų kontrabandą ir neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, o būtent:

2011 m. lapkričio mėn., Lietuvos Respublikoje, veikdamas organizuotoje grupėje su S. J., T. B., kuris nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, susitarė su T. B. gabenti neturint leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką narkotines medžiagas bei neturint leidimo disponuoti Lietuvos Respublikoje labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu. Po to, pagal S. J. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens parengtus nusikalstamų veikų planus, T. B., vykdydamas jam paskirtą vaidmenį, t. y. surasti narkotinių medžiagų gabenimui reikalingą transporto priemonę bei vairuotoją, šią užduotį įvykdė ir suteikė vilkiką „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Koegel SN24“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei rado vairuotoją I. K., kuriam susitikimo, vykusio 2011 m. lapkričio 25 d. metu, nurodė pergabenti iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką narkotines medžiagas. I. K., vykdydamas T. B. ir nenustatytų asmenų nurodymus, gautus mobiliojo ryšio telefonu, 2011 m. gruodžio 2 d., apie 20.40 val., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Salapėraugio k., Liubavo sen., Kalvarijos r. sav., A5 kelio 97 km, vykdamas krovininiu automobiliu „Renault Magnum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Koegel SN24“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vilkiko kabinoje, už vairuotojo sėdynės, keturiuose krepšiuose, neturėdamas leidimo, gabeno iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką narkotines medžiagas – Nyderlandų Karalystėje nenustatytų asmenų jam perduotą labai didelį kiekį – 8 979,15 g kanapių dalių ir Lenkijos Respublikoje nenustatytų asmenų jam perduotą labai didelį kiekį – 49 866,16 g kanapių dervos, kurias jis toliau neteisėtai laikė ir gabeno minėtoje transporto priemonėje Lietuvos Respublikoje, nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos, esančios Salapėraugio k., Liubavo sen., Kalvarijos r. sav., A5 kelio 97 km, iki buvo sulaikytas muitinės pareigūnų 2011 m. gruodžio 2 d., apie 21.15 val., aptikus minėtas narkotines medžiagas.

- S. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (dėl 2011 m. vasarą – 2011 m. rugsėjo 17 d. padarytos veikos) paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2011 m. vasarą – 2011 m. rugsėjo 17 d. padarytos veikos) paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (dėl 2011 m. lapkričio – 2011 m. gruodžio 2 d. padarytos veikos) paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2011 m. lapkričio – 2011 m. gruodžio 2 d. padarytos veikos) paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2012 m. balandžio – 2012 m. gegužės 24 d. padarytos veikos) paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei S. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką.

- V. D. pagal BK 199 straipsnio l dalį paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, pagal BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir V. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino S. J. kaltinančius įrodymus, skundžiamo nuosprendžio išvados pagrįstos abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, nuosprendis yra nepakankamai motyvuotas, jame nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. S. J. dėl visų jam inkriminuotų veikų pripažintas kaltu remiantis vieninteliu įrodymu – pagal BK 39¹ straipsnį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto T. B. parodymais, kurie skundžiamame nuosprendyje įvertinti kaip nuoseklūs ir detalūs bei kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, nors nuosprendyje neaptarta, kokie kiti bylos įrodymai patvirtina T. B. parodymus. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad T. B. buvo suinteresuotas apkalbėti S. J. kaip neva organizuotos grupės vadovą ir kitus kaltinamuosius, kadangi norėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad S. J. per pastaruosius 10 metų nebuvo išvykęs į Olandiją ar Lenkiją, byloje nenustatyti jokie S. J. ryšiai su šių valstybių piliečiais. Be to, T. B. parodymai buvo nenuoseklūs – pirmos apklausos metu jis nepripažino kaltės, vėliau savo parodymus daug kartų papildydavo, o bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė duotus parodymus dėl I. K..

Skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodoma, kad aplinkybės, kai asmuo, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, duoda parodymus apie kitus asmenis dalyvavusius organizuotoje grupėje darant nusikalstamas veikas, reikalauja, kad teismas atsargiau vertintų parodymus apie atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kitų nusikaltimo bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga (kasacinė nutartis Nr. 2K-340/2006).

Taip pat skunde nurodoma, kad 2013 m. balandžio 22 d. nutarimas atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės neatitinka BK 39¹ straipsnio reikalavimų. Skunde pažymima, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kad asmuo duoda parodymus apie jo ir bendrininkų nusikalstamas veikas. Asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį tik tada, kai aktyviai padeda atskleisti padarytas nusikalstamas veikas. T. B. nieko nepaaiškino apie „kauniečius“, kurie neva jam davė 5 kg narkotikų, apie „lenką“, kuris organizavo drabužių kontrabandą, todėl nutarime nepagrįstai nurodyta, kad apklausiamas T. B. davė išsamius parodymus ir padėjo atskleisti organizuotos grupės veiklą. Priešingai, akivaizdu, kad pats T. B. buvo visų nusikaltimų vienas iš organizatorių, dėl ko nutarime nepagrįstai nurodyta, kad T. B. neva atlikdavo antraeilius vaidmenis. T. B. vadovavimą nusikalstamai veikai patvirtina ir tai, kad jis į nusikalstamą veiką įtraukė V. D. ir I. K.. Be to, T. B. buvo apklaustas ir dėl cigarečių kontrabandos 2012 m. balandžio 13 d., tačiau byloje nėra duomenų, ar T. B. buvo nuteistas dėl šios nusikalstamos veikos, dėl ko kyla abejonių, ar galėjo būti T. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei nusikalto po nutarime nurodytų nusikaltimų. Gynėjo nuomone, nutarimas dėl T. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti panaikintas, kadangi apie nutarimą kiti asmenys ir gynyba buvo informuoti tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir iš esmės skųsti jį gali tik apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo S. J. gynėjo advokato Vytenio Dziegoraičio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo V. D. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, nuosprendyje padarytos išvados iš dalies neatitinka bylos aplinkybių. Skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai), dėl teismo išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas), taip pat dalis skundžiamo nuosprendžio naikinama ir priimamas naujas nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Skundžiamu nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (akto redakciją, galiojusią iki 2016 m. sausio 1 d.) ir BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, o V. D. – pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (akto redakciją, galiojusią iki 2016 m. sausio 1 d.) ir BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad S. J., veikdamas organizuotoje grupėje, organizavo neteisėtą labai didelio narkotinių medžiagų kiekio gabenimą kontrabanda, V. D., veikdamas bendrininkų grupėje, gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kontrabanda. Nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose prašo S. J. ir V. D. atžvilgiu priimti išteisinamuosius nuosprendžius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 199 straipsnio 2 dalies (akto redakcijos, galiojusios iki 2016 m. sausio 1 d.), 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų požymiai nuteistųjų S. J. ir V. D. veikoje nustatyti tinkamai, šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nors nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose neigia, kad jų ginamieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau tokia pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.

Liudytojas T. B., vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį 199 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis dirbo UAB „S“ (duomenys pakeisti) vadybininku, kur vairuotoju dirbo ir V. D.. 2011 m. ar 2012 m. jam S. J. ir iš matymo pažįstamas kaunietis pasiūlė pervežti narkotikus į Rusiją. Jie sutarė, kad T. B. suras automobilį ir vairuotoją, kuris perveš narkotikus. T. B. sutiko, nes reikėjo pinigų, kadangi maždaug prieš tris metus jis iš S. J. buvo pasiskolinęs 70 000 litų, šiuo metu skolos nėra atidavęs, jo skola su palūkanomis S. J. sudaro virš 200 000 litų. Apie 15 paketų jam perdavė S. J., tikslesnių perdavimo detalių nepamena. Dar 5 paketus jis gavo iš minėto vyriškio, gyvenančio Kaune. Tuo metu vairuotojas V. D. į Rusiją turėjo nuvežti obuolius, todėl jis pasiūlė jam nuvežti ir narkotikus. V. D. sutiko. Minėtus paketus su narkotikais T. B. pakrovė į vilkiko šaldytuvą. Prieš išvažiuojant T. B. pasakė V. D., ką reikės vežti ir kad tai susiję su narkotikais, nurodė, kiek įdėta pakelių. Liudytojas neatsiminė, kaip konkrečiai V. D. įvardijo narkotikus, neneigia, kad galėjo jam pasakyti, jog reikės nuvežti truputį „žolės“. V. D. jis davė S. J. duotus du telefono numerius, kuriais V. D. nuvažiavęs į Maskvą turėjo skambinti tam asmeniui, kuris turėjo perimti atvežtus narkotikus. T. B. V. D. taip pat davė ir kauniečio duotą popieriaus lapelį su jame užrašytu telefono numeriu, kad paskambintų asmeniui, kuris turėjo pasiimti kauniečio įduotus narkotikus. Sulaikius vilkiką, jis apie tai informavo S. J. ir kaunietį. Jis rūpinosi vilkiko Volvo su priekaba grąžinimu. Taip pat liudytojas patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 11, b. l. 23-25).

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus. Aplinkybės, kai asmuo, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, duoda parodymus apie kitus asmenis dalyvavusius organizuotoje grupėje darant nusikalstamas veikas, reikalauja, kad teismas atsargiau vertintų parodymus apie atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kitų nusikaltimo bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2008, 2K-340/2006). Nagrinėjamu atveju T. B., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymus apie nuteistųjų S. J. ir V. D. nusikalstamus veiksmus patvirtina byloje surinkti bei skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.

Tai, jog T. B. davė teisingus parodymus apie S. J. nusikalstamas veikas, patvirtina 2012 m. spalio 15 d. ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys bei tarp nuteistojo S. J. ir liudytojo T. B. įvykę ir užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, kurių turinys buvo tinkamai išanalizuotas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Tiek iš S. J. ir liudytojo T. B. užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio, tiek iš S. J. bendravimo SMS žinutėmis su nenustatytu asmeniu matyti, jog S. J. aktyviai domėjosi ir buvo suinteresuotas sulaikyto V. D. vairuoto vilkiko su puspriekabe grąžinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtina liudytojo T. B. nurodytas aplinkybes apie S. J. suinteresuotumą dėl minėtos transporto priemonės grąžinimo bei pastarojo dalyvavimą padarant aptariamus nusikaltimus.

Nuteistojo V. D. gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad, nors V. D. ir T. B. parodymai skiriasi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta jų akistata. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl kaltinamojo kaltumo/nekaltumo. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Šiuo atveju, nors nebuvo atlikti apelianto nurodomi procesiniai veiksmai, tačiau byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 199 straipsnio 2 dalies (akto redakcijos, galiojusios iki 2016 m. sausio 1 d.), 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų požymiai nuteistojo S. J. veikoje nustatyti tinkamai, šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuteistojo S. J. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas I. K. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog I. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje (akto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.) ir BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija, siekdama patikrinti prokuroro apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, o tuo pačiu ir skundžiamo nuosprendžio išvadų teisingumą, atlikusi įrodymų tyrimą mano, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių I. K. kaltumą padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Tai, jog T. B. davė teisingus parodymus dėl I. K. nusikalstamų veiksmų, patvirtina 2012 m. spalio 15 d. ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys bei tarp I. K. ir liudytojo T. B. vykusių ir užfiksuotų telefoninių pokalbių bei SMS žinučių turinys. Teisėjų kolegija, įvertinusi šių pokalbių bei SMS žinučių turinį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nei pokalbiuose, nei SMS žinutėse nėra jokios informacijos, jog I. K. priėmė pervežimui paketus, žinodamas, kad juose yra narkotikai.

Nors nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde neigia, kad jo ginamasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau tokia pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta. Nuteistojo S. J. kaltumą, padarius šioje dalyje aptariamas nusikalstamas veikas patvirtina liudytojo T. B. parodymai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinti kaip patikimas įrodymų šaltinis, kadangi šis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai ir detaliai nurodė, kokius nusikalstamus veiksmus atliko nuteistasis S. J.. Nors nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog T. B. buvo suinteresuotas apkalbėti S. J., kadangi norėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir tokiu būdu siekė išvengti skolos grąžinimo S. J., tačiau teisėjų kolegija, vertindama šio liudytojo parodymus dėl 2011 m. rugsėjo 17 d. neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu ir jų kontrabandos, jau pasisakė, kodėl T. B. parodymai laikomi patikimais ir kodėl nėra jokio pagrindo jais netikėti.

Tai, jog T. B. davė teisingus parodymus dėl S. J. nusikalstamų veiksmų, patvirtina 2012 m. spalio 15 d. ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys bei tarp nuteistojo S. J. ir liudytojo T. B. vykusių ir užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys, kuris buvo tinkamai išanalizuotas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Tai, kad nuteistasis S. J. buvo susijęs su aptariamomis nusikalstamomis veikomis, patvirtina ir 2013 m. spalio 27 d. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolai. Šiuose protokoluose užfiksuota, jog vykdant S. J. mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, buvo gauta informacija, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. vasario 18 d. ir nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. S. J. kontaktuodamas SMS žinutėmis su nenustatytu asmeniu laikosi konspiracijos, aptaria sulaikytas transporto priemones, svarsto transporto priemonių susigrąžinimo galimybes, aptaria vilkikų sulaikymo detales, akcentuojant antroje sulaikytoje transporto priemonėje rastą medžiagų kiekį (60 kg) ir svarstant ar vilkiko vairuotojas „neužsiėmė saviveikla“, t. y. gabeno daugiau narkotinių medžiagų nei buvo su jais sutarta, taip pat bendrauja apie informaciją, paskelbtą internetinėje svetainėje delfi.lt ir per kitas naujienų agentūras, aptaria asmenį pravarde „šefas“, kuris sprendžia su advokatu bei prokuratūra visus klausimus, susijusius su transporto priemonių sulaikymais (t. 5, b. l. 21-58).

Tiek iš S. J. ir liudytojo T. B. užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio, tiek iš S. J. bendravimo SMS žinutėmis su nenustatytu asmeniu matyti, jog S. J. aktyviai domėjosi vairuotojo I. K., siųsto su kroviniu į Europą ir turėjusio tuo pačiu transportu parvežti narkotikus, išvykimu, taip pat, ar tas vairuotojas jau nuvyko į vietą, ar paėmė narkotikus, po I. K. sulaikymo S. J. buvo suinteresuotas sulaikyto I. K. vairuoto vilkiko su puspriekabe grąžinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtina liudytojo T. B. nurodytas aplinkybes apie S. J. dalyvavimą aptariamų nusikaltimų padaryme. Nors nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad S. J. per pastaruosius 10 metų nebuvo išvykęs į Olandiją ar Lenkiją, byloje nenustatyti jokie S. J. ryšiai su šių valstybių piliečiais, tačiau tai nepaneigia ištirtų ir aptartų įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių dėl S. J. dalyvavimo darant nusikalstamas veikas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. J. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje (akto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.) ir BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažįstant I. K. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, S. J. pateiktas kaltinimas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (akto redakciją, galiojusią iki 2016 m. sausio 1 d.) ir BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį tikslintinas, skundžiamas nuosprendis keistinas ir iš kaltinimo šalintina aplinkybė, jog I. K. narkotines medžiagas gabeno, nežinodamas S. J. ir T. B. nusikalstamų ketinimų (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje su T. B., atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, susitarė neteisėtai gabenti į Rusijos Federaciją labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos - 1926,196 g metamfetamino, šią psichotropinę medžiagą iki jos išgabenimo neteisėtai laikyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde prašo S. J. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų požymiai nuteistojo S. J. veikoje nustatyti tinkamai, šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nors nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniuose skunduose neigia, kad jų ginamasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau tokia pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.

Liudytojas T. B., vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad vieno pokalbio metu S. J. pasiūlė jam pervežti maišelį su narkotikais. Jie susitarė, kad S. J. paslėps narkotikus po valtimi prie ežero Trakų rajone, prie S. J. gyvenamojo namo. Jis turėjo tuos narkotikus, paslėptus po valtimi, paimti ir organizuoti jų išvežimą į Rusiją. Praėjus maždaug savaitei po pokalbio su S. J., jis po valtimi padėtus narkotikus paėmė, parsivežė į bendrovės teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini) ir perdėjo juos į sunkvežimį „Volvo“, kuris buvo sugedęs, nenaudojamas. Liudytojas buvo suimtas, kai, darant kratą, buvo rasti tie narkotikai. Tada liudytojas sužinojo, kad narkotikų buvo apie 5 kg. Taip pat liudytojas patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 11, b. l. 27). Pažymėtina, kad T. B. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 8, b. l. 104-110; 111-118; 156-157), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 8, b. l. 140-150), tiek ir pirmosios instancijos teisme, todėl jais abejoti kaip patikimu įrodymu šaltiniu nėra jokio pagrindo. Šis liudytojas nuosekliai ir detaliai nurodė, kokius nusikalstamus veiksmus atliko nuteistasis S. J.. Nors nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog T. B. buvo suinteresuotas apkalbėti S. J., kadangi norėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir tokiu būdu siekė išvengti skolos grąžinimo S. J., tačiau teisėjų kolegija, vertindama šio liudytojo parodymus dėl 2011 m. rugsėjo 17 d. neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu ir jų kontrabandos, jau pasisakė, kodėl T. B. parodymai laikomi patikimais ir kodėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti šių parodymų nepatikimais ir juos atmesti, nes juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

Nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo pakankamai išsamiai ir objektyviai įvertinti duomenys dėl S. J. psichinės būsenos. Pasak apelianto, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atsižvelgta į S. J. ribotą pakaltinamumą, tačiau teisminio bylos proceso metu iki teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo išnaudotos visos galimybės išsiaiškinti dabartinę S. J. psichinę būseną. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį, teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Tiek nepakaltinamumą, tiek ribotą pakaltinamumą apima du kriterijai: 1) medicininis (biologinis), apibūdinantis bendrą psichinę žmogaus būseną; 2) juridinis (psichologinis), apibūdinantis žmogaus intelektą ir valią darant pavojingą veiką. Nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu asmuo tampa tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijų.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. J. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre gydėsi nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2005 m. balandžio 18 d., nuo 2005 m. gegužės 30 d. iki 2005 m. gruodžio 2 d., nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. gegužės 6 d., nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. birželio 17 d. (t. 7, b. l. 25), Antakalnio psichikos sveikatos centre – nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2010 m. gegužės 26 d., Žirmūnų psichikos sveikatos centre – nuo 2010 m. balandžio 2 d. (t. 6, b. l. 122), visais atvejais jam diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas. Atsižvelgiant į nurodytus medicininius dokumentus, ikiteisminio tyrimo metu kilo abejonių dėl S. J. pakaltinamumo, todėl 2012 m. birželio 7 d. paskirta užduotis atlikti psichiatrinį tyrimą ir atsakyti į klausimą, ar tikslinga skirti S. J. teismo psichiatrinę ekspertizę (t. 7, b. l. 32-33). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 2 teismo psichiatrijos skyriaus 2012 m. birželio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 90TPK-94 nurodyta, jog šiuo metu klinikiniame vaizde šizoafektiniam sutrikimui būdingos simptomatikos nestebima, pokalbio eigoje labiau išryškėjęs mąstymo smulkmeniškumas, aplinkybiškumas, labiau būdingas organinės kilmės psichikos sutrikimui. Diagnozės patikslinimui reikalinga stebėti S. J. psichikos būseną ilgesnį laiką stacionare, todėl rekomenduojama jam skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 7, b. l. 35-37). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartimi S. J. buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams (t. 7, b. l. 42-43). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus 2012 m. rugsėjo 5 d. – lapkričio 9 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-48/2012 konstatuota, kad S. J. jam inkriminuojamų veikų padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, mišriu tipu, dėl kurio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ekspertizės atlikimo metu jis ir toliau serga (nustatyta ta pati diagnozė), dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. S. J. dėl psichikos sveikatos būsenos negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, stoti prieš teismą. S. J. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas (t. 7, b. l. 56-62). Ikiteisminiam tyrimui vadovavusiam prokurorui kilus abejonių dėl minėto ekspertizės akto išvadų, 2013 m. birželio 6 d. pareiškimu buvo kreiptasi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašant priimti nutartį skirti pakartotinę komisinę stacionarinę teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę (t. 7, b. l. 89-93). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi prokuroro prašymas patenkintas ir S. J. paskirta pakartotinė komisinė stacionarinė teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė (t. 7, b. l. 100-104). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. – spalio 11 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 82 TPK-8/2013 konstatuota, kad S. J. inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu sirgo psichikos sutrikimu - šizoafektiniu sutrikimu, depresinis tipas (medikamentinė remisija), jis ne visiškai galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Šiuo metu jis ir toliau serga (nustatyta ta pati diagnozė), tačiau dėl šio sutrikimo jis gali suprasti savo veiksmus, gali juos valdyti, jis procesiškai veiksnus, jam jokios priverstinio pobūdžio med. priemonės nėra reikalingos, jis gali suprasti padaryto nusikaltimo esmę, gali dalyvauti atliekant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant bylą teisme. Šiame ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad ankstesnės ekspertizės aktas nepakankamai motyvuotas, inkriminuojamo nusikaltimo metu nėra psichinės būklės įvertinimo (t. 7, b. l. 186-192).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pakartotinę stacionarinę kompleksinę psichiatrinę-psichologinę ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Nors 2013 m. rugsėjo 24 d. – spalio 11 d. ekspertizės akte Nr. 82 TPK-8/2013 pateiktos išvados iš dalies skiriasi nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. – lapkričio 9 d. ekspertizės akte Nr. 75U-I-48/2012 pateiktų išvadų, tačiau buvo nurodytos aiškios to priežastys, t. y. kad pirmiau atliktos ekspertizės išvados nebuvo pakankamai motyvuotos, nebuvo įvertinta S. J. psichinė būklė jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu. Apeliantas nepateikė 2013 m. rugsėjo 24 d. – spalio 11 d. ekspertizės akte Nr. 82 TPK-8/2013 pateiktas išvadas paneigiančių įrodymų, taip pat būtinumą nuteistajam S. J. skirti pakartotinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę pagrindžiančių duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2013 m. rugsėjo 24 d. – spalio 11 d. ekspertizės akte Nr. 82 TPK-8/2013 pateiktomis išvadomis. S. J. skirti pakartotinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę nėra pagrindo.

Nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutarties skirti S. J. pakartotinę psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę buvo išnagrinėtas grubiai pažeidžiant BPK reikalavimus, nes skundą nagrinėjo teisėja Vitalija Norkūnaitė, kuri privalėjo nusišalinti nuo skundo nagrinėjimo dėl giminystės ryšių su ikiteisminį tyrimą atliekančia pareigūne. Pasak apelianto, skundą nagrinėjusiai teisėjai nenusišalinus, buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šiai teisei užtikrinti BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu jis toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės bylos Nr. 2K-228/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad S. J. gynėjo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutarties skirti S. J. pakartotinę psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo teisėjos Vitalijos Norkūnaitės, kuri 2013 m. liepos 16 d. nutartimi šį skundą atmetė (t. 7, b. l. 109-113). Iš 2013 m. liepos 8 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėja posėdžio metu pranešė proceso dalyviams, jog tyrėja D. N., kuri šioje byloje atliko tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus, yra jos brolio žmona, ir paklausė, ar jie neteiks nušalinimų. Nei teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras, nei S. J. gynėjas nušalinimo teisėjai nepareiškė (t. 7, b. l. 107). Teisėjų kolegija nenustatė teisėjos šališkumo priimant 2013 m. liepos 16 d. nutartį. Bylos duomenys nepatvirtina, jog teisėja Vitalija Norkūnaitė demonstravo išankstinį nusistatymą S. J. atžvilgiu, kad buvo nesilaikyta rungtyniškumo ar kitų principų, pažeidžiamos S. J. teisės ir pan. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad S. J. gynėjo skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutarties skirti S. J. pakartotinę psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę išnagrinėjo šališkas teismas.

Dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo.

Pagal BK 76 straipsnio 2 dalį, asmuo, kuris po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, gali būti atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, ligos pobūdį ir atliktos bausmės laiką. Nuo bausmės dėl ligos nuteistasis paprastai gali būti atleidžiamas tik tada, kai dėl sveikatos būklės jis įprasta tvarka negalėtų atlikti bausmės, kai bausme nebūtų įgyvendinti jai keliami tikslai arba bausmės atlikimas taptų panašus į kankinimą ir žmogaus orumo žeminimą, taip pat, kai bausmės atlikimo metu nuteistajam nebūtų suteikiama tinkama medicinos pagalba ir būtina priežiūra. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, kad liga yra įtraukta į sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku, sąrašą. Kas yra laikoma sunkia nepagydoma liga nustatoma vadovaujantis Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo S. J. gynėjas pateikė medicininius dokumentus, iš kurių matyti, kad S. J. buvo diagnozuotas IV stadijos vėžys su daugybinėmis vėžio metastazėmis kepenyse, 2015 m. liepos 28 d. jam atlikta operacija, jam taikomos chemoterapijos procedūros (t. 12, b. l. 34-37). Kilus abejonių dėl nuteistojo S. J. sveikatos būklės ir jo galėjimo atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, kurią pavesta atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertams (t. 12, b. l. 45-46). 2016 m. sausio 14 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. EKG 30(156)/2016 (V-01), kuriame pateikta išvada, kad S. J. diagnozuotas IV stadijos riestinės žarnos vėžys su daugybinėmis metastazėmis kepenyse. Vadovaujantis „Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo“ 1 priedu „Sunkių nepagydomų ligų sąrašu“, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247, S. J. nenustatyta ligų, pasiekusių minėtame sąraše apibrėžtą lygį (stadiją), dėl kurių jam būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę (t. 12, b. l. 50-52). Minėtą ekspertizės aktą pateikęs ekspertas R. L. apklaustas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad S. J. nustatyta liga yra nepagydoma, tačiau ji nėra pasiekusi to stadijos lygio, kuris yra nurodytas Sunkių nepagydomų ligų sąraše (t. 12, b. l. 86-88).

Atsižvelgiant į ekspertizės akte Nr. EKG 30(156)/2016 (V-01) padarytas išvadas ir eksperto R. L. paaiškinimus, kad S. J. nenustatyta ligų, pasiekusių Sunkių nepagydomų ligų sąraše apibrėžtą lygį (stadiją), dėl kurių jam būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam S. J. nėra pagrindo taikyti BK 76 straipsnio nuostatų.

Nuteistojo V. D. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti nutarimą atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės ir įpareigoti prokurorą patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal visas inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nurodo, kad 2013 m. balandžio 22 d. nutarimas atleisti T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės neatitinka BK 39¹ straipsnio reikalavimų.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2013 m. balandžio 22 d. nutarimu, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą organizuotos grupės nariui įtariamajam T. B., aktyviai padėjusiam išaiškinti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, kurių požymiai numatyti BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šis prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo patvirtintas 2013 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu (t. 8, b. l. 151-155). BPK 212 straipsnio 7 punkte numatyta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai įtariamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39¹ straipsnyje nurodytomis sąlygomis padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas. BPK 214 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio Kodekso 212 straipsnio 3–9 punktuose numatytais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. BPK 214 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje numatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas gali būti skundžiami šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Taigi, įstatyme yra aiškiai numatyta procesinio sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą aptariamu pagrindu apskundimo tvarka. Byloje nėra duomenų, kad minėtas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas buvo apskųstas įstatyme nustatyta tvarka, jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju yra sprendžiamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, todėl dėl minėto procesinio sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl bausmės I. K..

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu I. K. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalies (akto redakcijos, galiojusios iki 2016 m. sausio 1 d.), 260 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas I. K. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą, susijusį su narkotinių medžiagų kontrabanda, ir vieną tyčinį labai sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, nustatyto BK 199 straipsnio 2 dalyje (akto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), padarymą nustato laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų, už nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistojo gabentų narkotinių medžiagų – kanapių dervos (hašišas) – kiekis (49 866,16 g) beveik 400 kartus viršijo minėtose Rekomendacijose numatytą labai didelį šios narkotinės medžiagos kiekį, o kanapių kiekis (8 979,15 g) – daugiau nei 35 kartus viršijo minėtose Rekomendacijose numatytą labai didelį šios narkotinės medžiagos kiekį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad I. K. padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai, buvo gerai organizuoti, nuteistasis juos padarė veikdamas bendrininkų grupėje. I. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė, veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, kad I. K. anksčiau trauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau teistumas išnykęs (t. 10, b. l. 5), 2011 m. gruodžio 15 d. duomenimis 11 kartų baustas administracine tvarka (t. 10, b. l. 6-11), dirbantis (t. 10, 137), vedęs, turi mažametę dukrą (t. 9, b. l. 87-88), psichikos sveikatos centro ir priklausomybių ligų centro įskaitose neregistruotas, psichiatrijos ligoninėje negydytas (t. 10, b. l. 12-14). Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija I. K. už nusikaltimų, nustatytų BK 199 straipsnio 2 dalies (akto redakcijos, galiojusios iki 2016 m. sausio 1 d.), 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą parenka minimalias šių straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Atsižvelgiant į tai, kad I. K. veikos padarytos idealiąja sutaptimi, šiuo nuosprendžiu jam skiriamos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis.

Dėl bausmės S. J..

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad skiriant S. J. bausmes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nuteistajam paskirtos neteisingos, t. y. per švelnios, bausmės. Nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad S. J. paskiriant laisvės atėmimo bausmę sankcijos ribose buvo nesivadovauta teisingumo principu. Gynėjo vertinimu, visuma išdėstytų aplinkybių, atsižvelgiant į S. J. sveikatos būklę ir ribotą pakaltinamumą, sudaro pagrindą išimtinei situacijai, kuriai esant taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtik­rinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistasis padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus, susijusius su narkotinių medžiagų kontrabanda, ir tris tyčinius labai sunkius nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. J. padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai, buvo gerai organizuoti, nuteistasis juos padarė veikdamas organizuotoje grupėje ir būdamas šių nusikaltimų organizatoriumi. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmes apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad S. J. anksčiau trauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau teistumas išnykęs (t. 7, b. l. 197-202), Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu S. J. yra nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 5 metams, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, šis nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. spalio 15 d. Apygardos teismas taip pat įvertino tai, kad S. J. yra vedęs, nedirbantis (t. 7, b. l. 145). Pirmosios instancijos teismas nustatė S. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis veikas padarė, būdamas riboto pakaltinamumo (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas), atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalto veikdamas organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors S. J. jau buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, o skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už dviejų sunkių ir trijų labai sunkių didelio pavojingumo nusikaltimų padarymą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog jis ilgą laiką praleido kardomojo kalinimo bei sveikatos priežiūros įstaigose (nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. spalio 17 d.), į pakankamai ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose trukmę (virš 3 metų), į tai, jog S. J. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė, būdamas riboto pakaltinamumo būsenoje, taip pat į dabartinę sunkią nuteistojo sveikatos būklę (S. J. diagnozuotas IV stadijos riestinės žarnos vėžys su daugybinėmis metastazėmis kepenyse), yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmes, nei numatyta įstatyme. Teisėjų kolegijos nuomone, S. J. įstatymo sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į tai, kad dalis S. J. veikų yra padarytos idealiąja sutaptimi, šiuo nuosprendžiu už šias nusikalstamas veikas skiriamos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, kitos šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės bendrinamos jas iš dalies sudedant, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis.

Skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl bausmės V. D..

Nuteistojo V. D. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jo ginamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta bendrininkų grupe. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Be to, veikos padarymas bendrininkų grupe yra ir viena iš įstatyme numatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje (akto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius V. D. realizavo veikdamas bendrininkų grupe. Tai davė pagrindą nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti, kad veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl nėra pagrindo panaikinti šios V. D. atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Nuteistojo V. D. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo ginamajam netaikė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes V. D. pripažino savo kaltę dėl BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, padėjo atskleisti jos organizatorių T. B., dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo (neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan.), tačiau būtina nustatyti ir kaltininko prisipažinimą kaltu dėl šios veikos padarymo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo atveju, kai pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-7-54-677/2015 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. rugsėjo 18 d. apklaustas įtariamuoju V. D. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, nepripažino visiškai (t. 9, b. l. 10-13), 2012 m. birželio 14 d. ir 2012 m. birželio 18 d. apklausų metu V. D. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje (akto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), 260 straipsnio 3 dalyje, pripažino visiškai, labai gailėjosi (t. 9, b. l. 17-18, 20-23), 2013 m. balandžio 30 d. apklausos metu ir apklaustas pirmosios instancijos teisme V. D. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų prisipažino iš dalies, neigė padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje (akto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), 260 straipsnio 3 dalyje (t. 9, b. l. 26; t. 11, b. l. 66-67). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad viso proceso metu nuteistojo pozicija dėl jam inkriminuotų nusikaltimų buvo nepastovi. Be to, nenustatytas ir nuoširdus gailėjimasis, nes nuteistasis tik deklaratyviai nurodė savo gailestį, neigiamai nevertino savo poelgių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius kaltininko nuoširdaus galėjimosi ir visiško prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Nuteistojo V. D. gynėjas apeliaciniame skunde prašo V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties. Pagal teismų praktiką atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės padėties arba beviltiškos padėties – buvimas paprastai pripažįstamas tada, kai nustatoma, kad kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, pavyzdžiui, darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan., o ne dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (pvz., nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113/2011, 2K-154/2011, 2K-456/2013, 2K-531/2014 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad V. D. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė atlikdamas savo darbines funkcijas, t. y. dirbdamas vairuotoju, bylos duomenimis, jis šiuo metu taip pat turi darbą, UAB „Sa“ (duomenys pakeisti) dirba tarptautinių reisų vairuotoju (t. 11, b. l. 61). Byloje nėra jokių duomenų apie sunkią nuteistojo turtinę padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis nusikaltimus padarė ne dėl sunkios turtinės padėties, o dėl noro greitai ir neteisėtu būdu – darant nusikalstamas veikas – gauti pajamų. Dėl to nėra pagrindo V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikaltimus padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos savo padėties.

Nuteistojo V. D. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta aplinkybė pripažįstama lengvinančia tuo atveju, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybių pasirinkti teisėtą elgesio variantą, t. y. asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, tačiau nusikalstamos veikos iniciatorius prievartą palenkė jį atlikti neteisėtus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K–328/2013). Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. B. įmonės vairuotojui V. D. kartu su legaliu kroviniu pasiūlė į Rusijos Federaciją nuvežti ir narkotines medžiagas bei plataus vartojimo prekių. V. D. su šiuo pasiūlymu sutiko. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad prieš V. D. būtų panaudota psichinė ar fizinė prievarta, šių aplinkybių nenurodė ir pats V. D. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Dėl to nėra pagrindo V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė dėl psichinės ar fizinės prievartos.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistasis padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus, susijusius su privalomų pateikti muitinei daiktų ir narkotinių medžiagų kontrabanda, bei tyčinį labai sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistojo gabentų privalomų pateikti muitinei daiktų vertė (317 785,37 litų, 92 037 eurų) daugiau nei 9 kartus viršijo BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą 250 MGL dydžio sumą. Nuteistojo gabentų narkotinių medžiagų – kanapių dervos (hašišas) – kiekis (14 855,36 g) daugiau nei 118 kartų viršijo minėtose Rekomendacijose numatytą labai didelį šios narkotinės medžiagos kiekį, o kokaino (3 986,582 g) – daugiau nei 39 kartus viršijo minėtose Rekomendacijose numatytą labai didelį šios narkotinės medžiagos kiekį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. D. padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai, buvo gerai organizuoti, nuteistasis juos padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmes apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad V. D. anksčiau neteistas (t. 9, b. l. 39), per paskutinius 3 metus jis baustas 1 kartą administracine tvarka už gatvės perėjimą neleistinoje vietoje (t. 9, b. l. 40), jis nėra gydytas psichiatrinėje ligoninėje, nebuvo įskaitoje dėl psichikos sutrikimų, nebuvo narkologo įskaitoje (t. 9, b. l. 41-45), dirba (t. 11, b. l. 61). Pirmosios instancijos teismas nenustatė V. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė, veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nors pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes V. D. nurodė, kad jo vaidmuo, padarant nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, buvo antraeilis, jis padarė nusikaltimus, būdamas pavaldus bei priklausomas nuo T. B., įtraukusio jį į nusikalstamas veikas, tačiau teisėjų kolegija su tokia apygardos teismo išvada nesutinka. Pažymėtina, kad, nors V. D. nebuvo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų organizatoriumi, tačiau nuteistasis atliko šių nusikaltimų sudėtyse aprašytus veiksmus, t. y. jis buvo minėtų veikų vykdytojas (BK 24 straipsnio 3 dalis). Be to, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis nusikalstamas veikas padarė niekieno neverčiamas, sutikdamas su T. B. pasiūlymu, tokiu būdu norėdamas neteisėtai – darant nusikalstamas veikas – gauti pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. D. už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismai netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir V. D. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą nepagrįstai paskyrė mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, nei numatytą įstatyme. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad V. D. už nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirtina minimali šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. D. už nusikaltimo, nustatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – bauda, savo dydžiu mažesnė nei įstatyme numatytas vidurkis (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktą už sunkų nusikaltimą nustatoma iki 1 500 MGL dydžio bauda), taip pat už nusikaltimo, nustatyto BK 199 straipsnio 2 dalyje (akto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), padarymą paskirta minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos. Atsižvelgiant į tai, kad V. D. veikos padarytos idealiąja sutaptimi, šiuo nuosprendžiu jam skiriamos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl BK 39 straipsnio nuostatų taikymo.

Nuteistojo V. D. gynėjo apeliaciniame skunde iškeliamas klausimas dėl galimybės taikyti BK 39 straipsnį, atleidžiant V. D. nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių. BK 39 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. D. padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus ir tyčinį labai sunkų nusikaltimą. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė V. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taigi, nagrinėjamu atveju BK 39 straipsnyje numatytos sąlygos nenustatytos.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. kovo 10 d. buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22.) TPA-764, kuriame prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 135,10 Eur iš nuteistojo V. D. (t. 12, b. l. 12). Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nes teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, matyti, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėja advokatė Silva Mardosaitė nuteistajam V. D. buvo parinkta vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kur imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. D. atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį, kurioje I. K. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį bei 260 straipsnio 3 dalį, ir priimti naują nuosprendį.

I. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 3 (trejus) metus laisvės atėmimo.

I. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir I. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti I. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. gegužės 30 d.

Paskirti I. K. kardomąją priemonę suėmimą ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo I. K. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Nuteistajam S. J. iš kaltinimo dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje pašalinti aplinkybę, kad I. K. narkotines medžiagas gabeno, nežinodamas S. J. ir T. B. nusikalstamų ketinimų.

Taikyti S. J. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį ir laisvės atėmimo bausmę, paskirtą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį sumažinti iki 2 (dvejų) metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį – iki 3 (trejų) metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 2 dalį – iki 2 (dvejų) metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį – iki 3 (trejų) metų; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį – iki 3 (trejų) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei S. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Panaikinti V. D. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, kurios pagrindu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė buvo sumažinta iki 3 (trejų) metų laisvės atėmimo, ir paskirti V. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį naują bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmę, naujai paskirtą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį subendrinti apėmimo būdu bei V. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.