Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LitSpecMet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3392-565/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LitSpecMet“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ dėl viešojo pirkimo rezultatų pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Plienmetas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „LitSpecMet“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ prašydamas pripažinti negaliojančiais 2013 m. gruodžio 9 d. atsakovo rašte Nr. 2-3925 nurodytą pirkimo komisijos 2013 m. gruodžio 8 d. posėdyje priimtą sprendimą nustatyti supaprastinto atviro konkurso Juodųjų metalų ruošinių pirkimo (Nr. VLRD-36/2013) preliminarią pasiūlymų eilę ir 2014 m. sausio 10 d. atsakovo rašte Nr. 2-85 nurodytą pirkimų komisijos 2014 m. sausio 8 d. posėdyje priimtą sprendimą patvirtinti šio pirkimo preliminarią pasiūlymų eilę, taip nutraukiant atsakovo vykdomą viešąjį pirkimą VLRD-36/2013 juodųjų metalų ruošiniams pirkti.

Nurodė, kad atsakovas yra bendrovės AB „Lietuvos geležinkeliai“, finansuojamos iš valstybės biudžeto, dukterinė įmonė; yra valdomas ir visi esminiai atsakovo veiklos sprendimai yra priimami akcininko, t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“; yra įsteigtas ir skirtas AB „Lietuvos geležinkeliai“ poreikių, teikiant viešąsias paslaugas, tenkinimui. Atsižvelgdamas į tai, darė išvadą, kad ginčo pirkimo atveju turėjo būti taikomas Viešųjų pirkimų įstatymas, nes atsakovas tenkino specialiai viešuosius interesus, esančius nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio. Tuo tarpu, atsakovas ginčo pirkimą vykdė nesilaikydamas Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytų reikalavimų bei imperatyvių normų, todėl laikė atsakovo sprendimus negaliojančiais.

Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas pažeidė skaidrumo principą ir ribojo konkurenciją, nes nustatė per trumpą laiko tarpą konkurencingiems pasiūlymams parengti (atsakovas ginčo pirkimo sąlygas paskelbė 2013 m. lapkričio 29 d., o pasiūlymai turėjo būti pateikti iki 2013 m. gruodžio 11 d.). Be to, atsakovas nustatė nepagrįstai žemus tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus; per trumpą prekių pristatymo terminą (5 kalendorinės dienos, skaičiuojant nuo užsakymo gavimo dienos); pasiliko teisę nepirkti visų prekių; atsakovo rengiamus konkursus nuolatos laimėjo tie patys tiekėjai.

Atsakovas UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas buvo įsteigtas vykdyti komercinio pobūdžio ūkinę veiklą bei siekti pelno. Be to, atsakovas veikia konkurencinėje aplinkoje su kitais rinkos dalyviais, nėra finansuojamas viešojo sektoriaus lėšomis, jo valdymui nėra daroma jokia reali viešojo sektoriaus įtaka.

Atsakovo teigimu, ieškovas taip pat neįrodė, kad atsakovas pažeidė viešųjų pirkimų principus. Pažymėjo, kad ieškovas turėjo teisę iki pasiūlymo pateikimo teikti atsakovui pretenziją, tačiau ją pateikė tik atsakovui pranešus apie nugalėtojų eilę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, aiškindamas Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodė, kad perkančioji organizacija ne tik privalo būti susijusi ar valdoma viešojo sektoriaus įmonės, tačiau taip pat savo veiklą ar jos dalį turi skirti specialiai viešiesiems interesams, esantiems nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti.

Teismas nustatė, kad atsakovas buvo įsteigtas 2003 m. spalio 1 d. reorganizuojant AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus lokomotyvų depą į dvi savarankiškas bendroves: UAB “Vilniaus lokomotyvų depas” ir UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ (t. 1 b. l. 196-197); tai pelno siekianti įmonė, racionaliai naudojanti bendrovės lėšas, turtą bei kitus išteklius, užtikrinanti turtinius akcininkų interesus (t. 1 b. l. 51-57); pagrindinę veiklą sudaro naujų lokomotyvų, skirtų tiek Lietuvos, tiek užsienio rinkoms, gamyba, lokomotyvų kapitalinis ir einamasis remontas, riedmenų remontas, kiti remontai ir techninės priežiūros (t. 1 b. l. 158-160).

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas veikia konkurencinėje aplinkoje, dalyvauja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje organizuojamuose pirkimuose bei konkursuose siūlydamas parduoti ir parduodantis savo prekes ir paslaugas (t. 1 b. l. 164-196); planuojantis 2015 m. gauti 40 proc. pajamų iš pardavimų bendrovei AB „Lietuvos geležinkeliai“, 2016 m. – 15 proc. pajamų, 2015 – 2016 metais planuojantis pajamų augimą ir pelną (t. 1 b. l. 196-203). Atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovo veiklos nevertino kaip viešojo intereso, esančio aktualaus visiems valstybės piliečiams, darė išvadą, kad atsakovas veikė konkurencinėje aplinkoje, ieškojo naujų rinkų ir galimybių plėtoti komercinę veiklą ir gauti pelną.

Teismas nurodė, kad atsakovas gavo pajamas iš kitos perkančiosios organizacijos (AB „Lietuvos geležinkeliai“) už paslaugas pagal sudarytas sutartis, tačiau šio fakto nelaikė kaip valstybės finansavimu. Nesant byloje įrodymų apie valstybinės institucijos priimtą norminį aktą, kuriame yra nustatytas atsakovo finansavimo dydis ir mechanizmas, apie atsakovo priimtą dokumentą ar valstybės institucijos priimtą norminį aktą, kuriame būtų nustatyta galimybė atsakovo nuostolius padengti iš viešųjų lėšų, teismas konstatavo, kad pats atsakovas prisiėmė su savo veikla susijusią riziką.

Teismas taip pat nustatė, kad Europos Komisijos ekspertai konstatavo, jog atsakovas nelaikytinas perkančiąja organizacija pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB, kadangi jo tikslai neapėmė viešųjų interesų tenkinimo. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas nelaikė atsakovo perkančiąja organizacija.

Teismas, įvertinęs atsakovo priimtus sprendimus, nepripažino jų negaliojančiais, kadangi ieškovas neįrodė, jog pirkimo sąlygos riboja konkurenciją, diskriminavo ir pažeidė skaidrumo principus. Be to, ieškovas, pateikdamas pasiūlymą, ne tik sutiko su visomis pirkimo sąlygomis (pirkimo sąlygų 13 p.), tačiau iki pasiūlymo pateikimo nesikreipė į atsakovą su pretenzija dėl pirkimo sąlygų, o tokią pretenziją pateikė tik po to, kai buvo paskelbti ieškovui nepriimtini pirkimo rezultatai.

Teismas taip pat nelaikė 11 kalendorinių dienų termino pateikti pasiūlymą per trumpu, kadangi ieškovas atsakovo organizuojamuose pirkimuose dalyvavo ne pirmą kartą, buvo tapęs šių pirkimų (jų dalies) laimėtoju (ieškovo ir atsakovo atstovų paaiškinimai teismo posėdžio metu).

Pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog pirkimo sąlygos, kuriose nustatytas 5 kalendorinių dienų prekių pristatymo terminas ir atsakovo teisė nepirkti visų prekių kiekio, diskriminavo mažesnius tiekėjus, pažeidė skaidrumo principą. Ieškovas nenurodė, kaip keistųsi jo pasiūlymas, jei pirkimo dokumentuose būtų kitaip nustatytos sąlygos, susijusios su prekių pristatymo terminu ir atsakovo teise neįsigyti visų prekių.

Teismas taip pat laikė nepagrįstus ieškovo teiginius dėl atsakovo nustatytų per žemų kvalifikacijos reikalavimų. Teismas nurodė, kad konkurencija gali būti ribojama tik nustačius itin aukštus arba specifinius, neadekvačius pirkimo pobūdžiui ar neproporcingus jo sąlygoms reikalavimus, kurie atima galimybę pirkimo procedūruose dalyvauti sutartį galintiems įvykdyti pirkėjams. Tuo tarpu, šiuo atveju pirkimo objektas nebuvo specifinis, o pirkimo kaina nebuvo ypatingai aukšta, kad būtų būtinybė nustatyti papildomus kvalifikacinius reikalavimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas UAB „LitSpecMe“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visa apimtimi; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Teismas neteisingai įvertino atsakovo vykdomą veiklą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovo veikla nėra susijusi su viešojo intereso tenkinimu;

2) Teismas atsakovo UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ įsteigimą vertino formaliai, atsižvelgdamas tik į jo įstatus, todėl nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas buvo įsteigtas tam, kad užsiimtu ūkine komercine veikla ir siektų pelno. Iš tikrųjų, atsakovo tikslas - tenkinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ poreikius, susijusius su viešųjų interesų tenkinimu - specialios AB „Lietuvos geležinkeliai“ užduoties, manevrinių lokomotyvų atnaujinimo programos vykdymas;

3) Teismas nepagrįstai darė išvadą, jog atsakovas veikia konkurencinėje aplinkoje. Teismas nevertino, ar atsakovas veikė konkurencinėje aplinkoje 2013 metų pabaigoje (kai buvo vykdomas konkursas), tačiau rėmėsi atsakovo vizijomis bei prognozėmis 2015-2016 metams;

4) Teismas neteisingai interpretavo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir atsakovo santykį. Šiuo atveju pajamos yra gaunamos iš perkančios organizacijos per vidaus sandorius, kas gali lemti, jog atsakovas, sudaręs vidaus sandorį su perkančiąja organizacija, pats įgys statusą perkančiosios organizacijos santykyje su trečiaisiais asmenimis. Be to, teismas privalėjo ištirti, ar atsakovas, kurį kontroliuoja bendrovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuris iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ gauna daugiau nei 90 proc. visų savo pajamų, kurio 90 proc. veiklos yra nukreipta į AB „Lietuvos geležinkeliai“ poreikių tenkinimą, sudaręs vidaus sandorius su AB „Lietuvos geležinkeliai“, neįgijo/įgijo perkančiosios organizacijos statusą;

5) Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Europos Komisijos ekspertų 2012 m. išvada, nes ginčas kilo dėl viešojo konkurso, vykusio 2013 m. pabaigoje. Be to, teismas privalėjo išspręsti klausimą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 dalies nuostatos dalies „viešieji interesai, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio“ išaiškinimo ir prejudicinio sprendimo priėmimo.

6) Teismas nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į Viešųjų pirkimų tarnybos išvadas, todėl tinkamai neišnagrinėjo bylos, neatskleidė jos esmės, priėmė nemotyvuotą, įrodymais nepagrįstą ir neteisėtą bei naikintiną sprendimą;

7) Teismas pažeidė šalių rungtyniškumo principą, apsunkino ieškovo įrodinėjimo pareigos vykdymą bei apribojo galimybę pagrįsti savo poziciją įrodymais, nes nepagrįstai nesprendė klausimo dėl dokumentų išreikalavimo ir jų neišreikalavo;

8) Teismas nepagrįstai nenustatė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimo. Atsakovas pažeidė imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo normas, nesilaikė šio įstatymo nustatytos viešųjų pirkimų tvarkos, principų. Be to, atsakovas pažeidė lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus, kadangi suteikė per trumpą - 7 darbo dienų terminą pasiūlymams pateikti konkurse naujai dalyvaujantiems tiekėjams, palyginti su ankstesnių metų laimėtojais, buvo sudarytos nelygiavertės konkuravimo sąlygos, ribojant galimybę pateikti konkurencingą pasiūlymą; nustatė per žemus kvalifikacijos reikalavimus; nustatė per trumpą 5 kalendorinių dienų prekių pristatymo terminą; nurodė neprivalanti pirkti visų prekių kiekų; keli tie patys tiekėjai, nuolatos laimintys atsakovo rengiamus konkursus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo šiuos atsikirtimus:

1) Ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovo veikla yra skirta viešiesiems interesams tenkinti. Ginčijame sprendime motyvuotai ir pagrįstai yra įvertinti pripažinimo perkančiąja organizacija pagrindai, vertinta, ar atsakovas atitinka komuliatyvines sąlygas, t. y. ar atsakovo vykdoma veikla yra susijusi su viešųjų interesu, kurie nėra komercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinimu. Teismas taip pat atsižvelgė į atsakovo steigimo tikslą, veiklos pobūdį, rinką, kurioje vykdo veiklą, ar veikloje vadovaujasi produktyvumo ir kainų efektyvumo principais, ar atsakovas prisiima ekonominę riziką;

2) Ieškovas nepagrįstai teigia, jog teismas nesirėmė Viešųjų pirkimų tarnybos išvada. Priešingai, teismas vadovavosi Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje nurodytomis sąlygomis, kurias būtina įvertinti, siekiant atsakovą pripažinti perkančiąja organizacija, be to Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje nurodyta, jog ši išvada neprieštarauja Europos Komisijos ekspertų išvadai;

3) Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo;

4) Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai neišreikalavo ieškovo prašomų įrodymų, nes apelianto prašomi išreikalauti įrodymai yra nesusiję su ginču, t. y. nepagrindžia apelianto argumentų dėl atsakovo statuso kvalifikavimo;

5) Teismas teisingai ir pagrįstai įvertino konkurso sąlygų atitikimą sąlygose nurodytiems principams ir sąžiningos konkurencijos reikalavimui.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. rugsėjo 15 d. gauti apelianto UAB „LitSpecMe“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuos apeliantas prašo prijungti prie bylos bei vadovautis priimant procesinį sprendimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „LitSpecMet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3392-565/2014 sprendimo, sprendžia, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar atsakovas UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ yra perkančioji organizacija pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, ar pirkimą jis turėjo vykdyti pagal Viešųjų pirkimų įstatymą nuostatas; ar pirkimo sąlygos nepažeidė viešųjų pirkimų principų, taip pat lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų.

Dėl apelianto UAB „LitSpecMet“ pateiktų rašytinių paaiškinimų

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip minėta, apeliantas UAB „LitSpecMe“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo prijungti prie bylos bei vadovautis priimant procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, teisėjų kolegija apelianto rašytinius paaiškinimus priima į bylą bei vertina.

Dėl atsakovo kaip perkančiosios organizacijos statuso

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo nelaikė perkančiąja organizacija pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kurio vykdytam pirkimui nėra taikomas Viešųjų pirkimų įstatymas. Tuo tarpu, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, laiko šiuos apelianto argumentus teisiškai nepagrįstais dėl sekančių priežasčių.

Pirma, Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato kriterijus, kuriais remiantis nustatoma, ar juridinis asmuo yra laikytinas perkančiąja organizacija. Teisėjų kolegija pažymi, tam, jog ūkio subjektas būtų pripažintas perkančiąja organizacija, jis privalo savo veiklą skirti specialiai viešajam interesui tenkinti ir tai turi būti nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio veikla.

Nagrinėjamu atveju, apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino atsakovo vykdomą veiklą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, jog atsakovo veikla nėra susijusi su viešojo intereso tenkinimu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas vertindamas faktines aplinkybes, pagal kurias gali būti nustatytas viešųjų interesų neturinčių komercinio ir pramoninio pobūdžio, įvertino, kas yra laikytina viešuoju interesu neturinčių komercinio ir pramoninio pobūdžio.

Antra, bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovo tikslas – siekti pelno, racionaliai naudoti bendrovės lėšas, turtą bei kitus išteklius, užtikrinti turtinius akcininkų interesus (įstatų 10 punktas). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog atsakovas veikia visoje Europos Sąjungos ekonominėje erdvėje, laisvoje konkurencinėje aplinkoje su kitomis privačiomis įmonėmis ir jokia atsakovo veiklos dalis nėra skirta viešiesiems interesams tenkinti. Atsakovas prekes ir paslaugas teikia ne vien AB „Lietuvos geležinkeliai“, bet taip pat ir kitiems subjektams tiek Lietuvos rinkoje, tiek užsienyje (t. 1 b. l. 99-130). Be to, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta, kad viešojo intereso buvimą lemia prekių ir/ ar paslaugų, kurios yra svarbios visiems valstybės piliečiams, teikimas (ESTT 1998 m. sausio 15 d. sprendimas Mannesmann Anlagenbau Austria AG ir kt. prieš Strohal Rotationsdruck GesmbH Nr. C-44/96, Rink. 1998, p. I- 00073). Nors AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikla yra susijusi su tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio transporto paslaugas, teikimu naudoti ir jų eksploatavimu, t. y. viešuoju interesu, tačiau atsakovo yra naujų šilumvežių gamyba bei šilumvežių ir dyzelinių traukinių remontas, metalo gaminių gamyba, lokomotyvų gamyba ir remontas, vagonų gamyba ir remontas, atliekų ir laužo didmeninė prekyba, nekilnojamo turto operacijos ir kt., t. y. nesusijusi su viešųjų interesų tenkinimu, nėra skirta visos visuomenės gerovės didinimui, o, priešingai, susijusi su komercinio ir pramoninio pobūdžio veikla, privačių subjektų interesų tenkinimu bei pelno siekimu (t. 1 b. l. 51-57; 99-130).

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs bylos medžiagą, pagrįstai darė išvadą, jog atsakovas buvo įsteigtas tam, kad užsiimtu ūkine komercine veikla ir siektų pelno.

Trečia, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog teismas vertino ne tik apelianto nurodomas ateities prognozes, bet taip pat atsakovo pateiktus įrodymus dėl atsakovo gaunamų pajamų iš kitų subjektų bei įrodymus dėl dalyvavimo kituose konkursuose. Be to, pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nekomercinis viešasis interesas negali būti konstatuojamas, jei įmonė konkrečia veikla vykdo rinkos konkurencinėmis sąlygomis, siekia gauti su šia veikla susijusį pelną ir prisiima visišką su tuo susijusią atsakomybę (ESTT 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimas Arkkitehtuuritoimisto Riitta Korhonen Oy, Arkkitehtitoimisto Pentti Toivanen Oy et Rakennuttajatoimisto Vilho Tervomaa prieš Varkauden Taitotalo Oy, C-18/01, Rink. 2003, p. 1-5321; ESTT 1998 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Gemeente Arnhem ir Gemeente Rheden prieš BFI Holding BV Nr. C-360/96, Rink. 1998, p. 1-06821). Byloje surinkti leistini įrodymai patvirtina, kad atsakovas veiklą vykdo visoje Europos ekonominės erdvės teritorijoje, jo rinka neapsiriboja vien Lietuvos teritorija, ar vien prekių ir paslaugų teikimu bendrovei AB „Lietuvos geležinkeliai“. Dėl to teisėjų kolegija laiko apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo veikimo konkurencinėmis sąlygomis, rėmėsi tik ateities prognozėmis, o ne situacija ginčo metu, teisiškai nepagrįstais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai, visapusiškai analizuodamas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus įvertino atsakovo veikimą konkurencinėmis sąlygomis(CPK 185 str.).

Ketvirta, Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reglamentuoja vidaus sandorių mechanizmą. Kaip jau buvo minėta, atsakovo statusas yra nustatinėjamas Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio pagrindu, todėl teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįstus apelianto argumentus, jog atsakovo ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ vidaus sandoriai turėjo įtakos atsakovo statusui. Be to, nors apeliantas teigia, jog atsakovo finansavimo dydį ir mechanizmą nustato valstybės institucijos priimtas norminis aktas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių leistinų įrodymų (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo nėra dėl to, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ kontroliuoja atsakovą, kuris iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ gauna daugiau nei 90 proc. visų savo pajamų. Šiuo atveju apeliantas privalėjo įrodyti, kad ūkio subjektas yra įsteigtas specialiems viešiesiems interesams tenkinti, o jo veikla turi būti skirta visuomenės interesų tenkinimui. Visgi, bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovo veiklos rizika, nepaisant to, kad bendrovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra vienintelis jo akcininkas, yra priskiriama tik atsakovui, o patiriamų nuostolių valstybė nefinansuoja (t. 1 b. l. 96-97).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, į byloje nustatytas aplinkybes, teismų praktiką, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovas – pelno siekiantis subjektas, o jo veikla nėra skirta viešųjų interesų, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio, tenkinimui.

Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos išvados

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Europos Komisijos ekspertų 2012 m. išvada, nes ginčas kilo dėl viešojo konkurso, vykusio 2013 m. pabaigoje. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Komisijos ekspertai vertino subjekto atitikimą Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/18/EB 2004 m. kovo 31 d. dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 str. 9 d. (atitinka VPĮ 4 str.) bendrai atsakovo veiklos kontekste, atsižvelgiant į tas faktines aplinkybes, kurios galėjo lemti sąlygų pripažinti subjektą perkančiąja organizacija atsiradimą (t. 2 b. l. 114). Dėl to nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos eismas nepagrįstai rėmėsi ekspertų išvada.

Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti klausimą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 9 dalies nuostatos dalies „viešieji interesai, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio“ išaiškinimo ir prejudicinio sprendimo priėmimo. Šis apelianto argumentas taip pat laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog klausimai dėl atsakovo kaip perkančiosios organizacijos statuso turi būti sprendžiami remiantis esama teismų praktika, tarp jų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais (t. 2 b. l. 101-102). Šia praktika vadovavosi ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Be to, pažymėtina, jog ši institucija išvadoje tik nurodė sąlygas, kurioms esant kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą būtų tikslingas, tačiau neįpareigojo pirmosios instancijos teismo į jį kreiptis. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neprivalėjo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/18/EB 2004 m. kovo 31 d. dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 str. 9 d. nuostatos „viešieji interesai, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio“ išaiškinimo ir prejudicinio sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstus apelianto argumentus, jog teismas nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į Viešųjų pirkimų tarnybos išvadą. Šiuo atveju, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje nurodytomis sąlygomis, kurias buvo būtina įvertinti, siekiant nustatyti, atsakovo statusą.

Dėl pirkimo sąlygų atitikimo Viešųjų pirkimų įstatymo normoms, sąžiningos konkurencijos reikalavimui, sąžiningumo, nediskriminavimo principams

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimo. Apelianto teigimu, atsakovas pažeidė imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo normas, nesilaikė šio įstatymo nustatytos viešųjų pirkimų tvarkos, principų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jau buvo minėta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo nelaikė perkančiąja organizacija, todėl atsakovui nėra taikomos Viešųjų pirkimų įstatymo normos. Tačiau siekiant racionaliai panaudoti lėšas, atsakovas taikė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų analogiją, t. y. atsakovas pasirinko perkamų prekių savybes, nustatė jas apibūdinančius kriterijus, užtikrinančius atsakovo vykdomame konkurse konkurenciją ir tiekėjų nediskriminavimą.

Be to, pažymėtina, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas, pateikdamas pasiūlymą, ne tik sutiko su visomis pirkimo sąlygomis (pirkimo sąlygų 13 p.), tačiau iki pasiūlymo pateikimo nesikreipė į atsakovą su pretenzija dėl pirkimo sąlygų, o tokią pretenziją pateikė tik po to, kai buvo paskelbti ieškovui nepriimtini pirkimo rezultatai.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, jog atsakovas nustatė tiekėjams per žemus kvalifikacijos reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog konkurenciją riboja tik itin aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūruose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2008).

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog atsakovas pažeidė lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus, kadangi suteikė per trumpą - 7 darbo dienų terminą pasiūlymams pateikti konkurse naujai dalyvaujantiems tiekėjams. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas atsakovo rengiamame konkurse dalyvavo ne pirmą kartą ir netgi buvo pripažintas laimėtoju vienoje iš pirkimo dalių. Dėl to darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasiūlymų pateikimo terminas nebuvo per trumpas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat neturi pagrindo laikyti apelianto argumentų dėl per trumpo 5 kalendorinių dienų prekių pristatymo termino, taip pat dėl atsakovo teisės atisakyti pirkti kai kurias tiekėjų prekes teisiškai pagrįstais. CPK 178 straipsnis nustato įrodymų pareigą, t. y. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Tuo tarpu, apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, nenurodė aplinkybių, patvirtinančių jo minimų argumentų pagrįstumą, o subjektyvi apelianto nuomonė bei nepagrįsti motyvai negali būti pagrindu laikyti jo nurodytus argumentus pagrįstais.

Teisėjų kolegija taip pat laiko deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstais jokiais leistinais įrodymais apelianto argumentus dėl neskaidraus konkurso vykdymo proteguojant tuos pačius, nuolatos laiminčius atsakovo rengiamus konkursus tiekėjus, kadangi pastarasis nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.).

Atsižlegiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog apeliantas neįrodė, jog pirkimo sąlygos riboja konkurenciją, diskriminavo ir pažeidė skaidrumo principus, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą (CPK 185 str.).

Dėl įrodymų išreikalavimo

Apelianto teigimu, teismas pažeidė šalių rungtyniškumo principą, nes nepagrįstai nespręsdamas klausimo dėl dokumentų išreikalavimo ir jų neišreikalaudamas, apsunkino ieškovo įrodinėjimo pareigos vykdymą bei apribojo galimybę pagrįsti savo poziciją įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog faktų nustatymas yra bylą nagrinėjančių teismų prerogatyva, t. y. dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 str.). Atsižvelgiant į tai, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą.

Nagrinėjamu atveju apeliantas prašė teismo išreikalauti įrodymus, patvirtinančius atsakovo kaip perkančiosios organizacijos statusą, taip pat įrodymus, patvirtinančius atsakovo vykdytus kitus pirkimus. Atsižvelgdama į tai, kad minėti dokumentai neįrodo jokių nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nereikalavo atsakovo juos pateikti (CPK 180 str.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą įpareigoti atsakovą pateikti ieškovo teigimu būtinus dokumentus, apsunkino ieškovo įrodinėjimo pareigos vykdymą bei apribojo jo galimybę pagrįsti savo poziciją įrodymais.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

Apeliantas nurodo, kad teismas priėmė neteisėtą bei nemotyvuotą sprendimą. Nesutikdama su šiais argumentais teisėjų kolegija pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino ieškovo pateiktų faktinių ir teisinių argumentų. Kaip minėta, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas įvertina juos atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą bei kitas įrodinėjimo taisykles. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Nagrinėjamu atveju, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šio reikalavimo laikėsi ir atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmos instancijos teismo sprendimo

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo UAB ,,LitSpecMe“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ viešojo pirkimo rezultatų pripažinimo negaliojančiais, visapusiškai ir objektyviai išaiškino ir nustatė bylos aplinkybes, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas, principus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantui UAB „LitSpecMe“ nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovas UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti jam iš apelianto UAB „LitSpecMe“ patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančius įrodymus. Iš 2014 m. rugpjūčio 8 d. PVM sąskaitos faktūros MAQS Nr. 14-0919 bei sąskaitos matyti, kad atsakovas už teisines paslaugas sumokėjo 11 434,50 Lt. Iš klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos matyti, jog ieškovo UAB „LitSpecMe“ apeliacinio skundo teisinei analizei atlikti, atsikirtimam ir atsiliepimui parengti reikėjo 21 valandos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008).

Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.5 MMA. Tačiau teismas išimtinais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (rekomendacijų 11 p.).

Atsižvelgiant į atsakovo pateiktą apeliacinės instancijos teismui išsamią paslaugų ataskaitą, į bylos sudėtingumą, atsiliepimo apimtį bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos mažintinos CPK 98 straipsnio 2 dalies ir Rekomendacijų 11 punkte nustatytu pagrindu ir iš apelianto ieškovui priteistina 5 000 Lt bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 98 str. 1, 3 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „LitSpecMe“, į. k. 300518227, atsakovui UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“, į. k. 126280418, penkis tūkstančius litų / vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir dešimt euro centų (5 000 Lt / 1 448,10 EUR) bylinėjimosi išlaidų.