Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Pauliaus Veršekio,

dalyvaujant prokurorui Romualdui Betingiui (nuotoliniu vaizdo ir garso konferencijos būdu),

nuteistajam R. M. (nuotoliniu vaizdo ir garso konferencijos būdu), jo gynėjui advokatui Jonui Jasiulevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M., jo gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus ir nuteistosios M. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

R. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 259 straipsnio 2 dalį 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme uždraudžiant turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims narkotines ar psichotropines medžiagas; vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

M. M. pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir nubausta 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas M. M. laikinajame sulaikyme laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 22 d. 13.00 val. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. 13.04 val. išbūtas laikas (dvi dienos) vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistosios sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

5.15. M. M. atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu teismas pripažintų, jog šioje byloje padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai paskiriant bausmę, kuri yra aiškiai per griežta ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui, bausmė galėtų būti mažintina paskiriant ją mažesnę nei numatyta sankcijoje.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė, nuteistųjų R. M. ir M. M. veikos kvalifikuotos tinkamai. R. M. atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles, už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra proporcinga ir teisinga, subendrinta tinkamai. Vis dėlto M. M. nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl šioje dalyje sprendimas keičiamas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi sumažinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį (BPK 328 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo R. M. ir M. M. pripažįstant kaltais padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą

12. Pažymima, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

13. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, plačiai ir išsamiai išanalizavęs tiek nuteistuosius kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, todėl 2020 m. spalio 6 d. nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nešališkai ir tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

19.2. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remiamasi tik konkrečiomis liudytojų policijos pareigūnų nurodytomis įvykio aplinkybėmis, o ne jų subjektyviu vertinimu apie R. M. ir M. M. praeitį ar jų veiklą apskritai. Šios aplinkybės sutampa, byloje nenustatytas pareigūnų šališkumas, todėl apygardos teismas neturi pagrindo jais netikėti.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. M. bendrininkavimą su R. M. platinant narkotikus įrodo tolesni įvykiai, susiklostę po R. M. sulaikymo, bei atliktos kratos rezultatai.

23.4. Byloje nėra ginčo dėl to, kad R. M. ir M. M. žinojo, jog maišelyje, įmestame į tualetą, yra narkotinės medžiagos.

25. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kratos metu bute buvo rasti ir paimti daiktai (objektai), kurie gali būti susiję su tiek nagrinėjamais, tiek ir galimai su ankstesniais įvykiais, apie kuriuos policijos pareigūnams ir teismui pasakojo R. M.. Iš 2019 m. rugpjūčio 22 d. kratos protokolo matyti, kad atlikus kratą minėtame bute apžiūrėjus virtuvę, dešinėje pusėje virtuvinės spintelės stalčiuje buvo rastas folijos ritinys ir šalia jo folijos atraižos, pagalvės viduje yra įdėta dvi kupiūros po 20 Eur, ant spintelės rastas vienas folijos ritinys, po čiužiniu padėtoje piniginėje rasta 60 Eur monetomis (t. 1, b. l. 21-26). Be to, Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro 2019 m. spalio 30 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog ant juodos / baltos spalvų suknelės, 2019 m. rugpjūčio 22 d. pateiktos M. M. rasti narkotinių medžiagų – karfentanilio ir metadono pėdsakai (t. 1, b. l. 50-52), kurie kaip matyti, sutampa su kratos metu rastomis medžiagomis. Taip pat iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2019 m. lapkričio 26 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad keturių rankų pirštų pėdsakai, rasti ant folijos atraižos ir folijos ritinio, paimtų kratos metu 2019 m. rugpjūčio 22 d. bute, adresu (duomenys neskelbtini), yra tinkami asmeniui identifikuoti (t. 2, b. l. 114-117) ir sutampa su M. M. rankos antspaudais (t. 3, b. l. 71-74). Nors apeliantai vertina kaip nepagrįstą prielaidą apylinkės teismo išvadą, jog tokie įrodymai reiškia, kad būtent M. M. pakavo narkotines medžiagas į folijos lankstinukus, tačiau apygardos teismas sutinka, jog tokia logiška išvada gali būti daroma atsižvelgus tiek į kratos metu rastų daiktų pobūdį, jų suradimo vietos aplinkybes, tiek ir į jau minėtus M. M. veiksmus siekiant nuslėpti narkotikus.

26. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nesutinka, jog padarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kadangi jo turėtos ir paimtos narkotinės medžiagos nesudaro didelio kiekio. Su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti.

27. Kaip matyti, R. M. ir M. M. laikė narkotines medžiagas turėdami tikslą jas parduoti ar kitaip platinti – karfentanilį, kurio bendroji masė 0,000042 g, metadoną, kurio bendroji masė 0,002 g, kuriuos pardavė, be to, laikė narkotines medžiagas karfentanilį, kurio bendroji masė 0,002283 g, metadoną, kurio bendroji masė 0,093 g, turėdami tikslą jas parduoti ar kitaip platinti.

27.1. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.V-239, II sąrašo pavadinimu „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams“ (toliau – ir Sąrašas) 155¹ punktą karfentanilio nedidelis kiekis laikomas ne daugiau kaip 0,00006 g, didelis kiekis laikomas daugiau kaip 0,0006 g, o labai didelis kiekis yra daugiau kaip 0,018 g. Pagal Sąrašo 163 punktą metadono nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 0,2 g, didelis kiekis daugiau kaip 1 g.

27.2. Nuteistųjų laikytų ir dalies parduotų narkotinių medžiagų kiekiai – karfentanilis, kurio bendroji masė 0,002283 g ir 0,000042 g, ir metadonas, kurio bendroji masė 0,002 g ir 0,093 g. Karfentanilio kiekis – 0,002325 g (0,002283 g + 0,000042 g) – yra didesnis nei Sąraše nustatyta didelio šių medžiagų kiekio minimali riba, tačiau neviršija labai didelio kiekio šių medžiagų žemutinės ribos. Nors metadono kiekis – 0,095 g (0,002 g + 0,093 g) – yra mažesnis nei Sąraše nustatytas didelis šių medžiagų kiekis, tačiau nustačius bendrą laikytą ir parduotą karfentanilio didelį kiekį daroma išvada, kad R. M. ir M. M. veikdami kartu padarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl nuteistajam R. M. paskirtos bausmės

28. R. M. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas R. M. skirdamas bausmę pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Visų pirma, rastas ir parduotas narkotinių medžiagų kiekis ir R. M. paskirtos bausmės dydis adekvatumo prasme yra nesuderinami dalykai. Antra, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad R. M. yra pakankamai jauno amžiaus. Nors ir buvo teistas, tačiau už nesunkius nusikaltimus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais gynėjo argumentais.

29. Aukštesnysis teismas pažymi, kad R. M. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo padarytas nusikaltimas vertinamas kaip pavojingas tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias jo padarymo aplinkybes, atitinkantis rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Nuteistasis R. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą jos pobūdį, norėjo taip veikti, neteisėtai laikė turėdamas tikslą platinti ir pardavė bendrą didelį kiekį dviejų rūšių narkotines medžiagas (karfentanilį ir metadoną). Nors karfentanilio bendras kiekis yra mažesnis už šios medžiagos didelio kiekio vidurkį, kuris yra 0,0093 g (0,0006 g + 0,018 g / 2), o metadono kiekis yra daugiau nei dvigubai mažesnis už minimalią nedidelio kiekio viršutinę ribą, kuri yra 0,2 g, tačiau vien ši aplinkybė nuteistojo R. M. atveju nesudaro pagrindo mažinti ar švelninti jam paskirtą bausmę.

30. Pastebima, kad R. M. vaidmuo jam veikiant bendrininkų grupėje su M. M. buvo pagrindinis – jis pardavė R. M. dalį M. M. namuose laikomų ir skirtų pardavimui narkotinių medžiagų. Taigi jis atliko narkotinių medžiagų platinimo veiksmus.

31. R. M. Lietuvos Respublikoje iki šio nusikaltimo padarymo per pastaruosius aštuonerius metus buvo teistas 7 kartus, šį nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, be to, po nusikaltimo padarymo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 2 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas aštuntąjį kartą. R. M. iš esmės daro tokio pat pobūdžio nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiosiomis medžiagomis (BK XXXVII skyrius), dažniausiai pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (vieną kartą teistas už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką). Taip pat jis buvo baustas administracine tvarka vienuolika kartų per pastaruosius aštuonerius metus, tame tarpe kelis kartus ir už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (t. 2, b. l. 32-35). Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas linkęs nesilaikyti teisės aktų nustatytos tvarkos ir visuomenės gyvenimo taisyklių, nuolat ir sistemingai daro įvairaus pavojingumo laipsnio teisės pažeidimus, todėl neturi didelės reikšmės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog anksčiau buvo daromi tik nesunkūs nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai. Nors R. M. yra jauno amžiaus (šiuo metu jam 25 metai), tačiau tokio amžiaus žmogus paprastai puikiai suvokia savo veiksmų pobūdį, jų pasekmes, sistemingumą, geba iš anksto numatyti galimą riziką ir ją prisiimti, atsakyti už savo sąmoningai atliktus veiksmus. Jis išsiskyręs, nedirba (t. 2, b. l. 30), paskutinį kartą buvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. vasario 13 d., registracijos pabaiga 2018 m. kovo 1 d., turi 2 klasių išsilavinimą. VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė (t. 2, b. l. 44), negydytas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 46), taip pat į Respublikinį priklausomybės ligų centrą Vilniaus filialą per penkerių metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo (t. 2, b. l. 47). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Jo atsakomybę sunkina tai, kad jis padarė nusikaltimą veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta R. M. paskyrus tik griežčiausios rūšies bausmes – laisvės atėmimą. Pažymima, kad skirti ne laisvės atėmimo bausmę šiuo atveju nėra pagrindo ir dėl to, jog nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės paprastai skiriamos tik asmeniui, kuris teisiamas pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), o šiuo atveju R. M. teisiamas jau devintąjį kartą.

33. Pažymima, jog R. M. paskirtos bausmės dydis buvo parinktas proporcingas ir teisingas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Už BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato vienintelę, griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dešimties metų. Nagrinėjamu atveju už šio nusikaltimo padarymą apylinkės teismas R. M. paskyrė devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra atitinkančią vidurkį. Pažymima, kad skiriant tokio dydžio bausmę, buvo vertintos visos aplinkybės, charakterizuojančios tiek nuteistąjį, tiek jo padarytą veiką (šios aplinkybės aptartos 29-31 punktuose ir skundžiamo nuosprendžio 76 punkte).

35. Apibendrindamas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, jog R. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė bei nustatytas jos dydis yra proporcingas ir jokiu būdu nėra per griežtas.

Dėl nuteistajai M. M. paskirtos bausmės

36. M. M. apeliaciniu skundu prašo, be kita ko, skirti jai mažesnę bausmę nei paskirta skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu.

37. BK numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.

38. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio nuostatų taikymo pagrindų M. M. nenustatyta. Pažymima, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kuria, tikėtina, vadovaujantis M. M. apeliaciniu skundu prašo sumažinti jai paskirtą bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

39. BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo, t. y. teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015; Nr. 2K-449-942/2016; Nr. 2K-268-942/2017).

40. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas iš pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymima ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013; Nr. 2K-64-303/2018).

41. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra aplinkybių (kurios nebūtinai yra išskirtinės ar išimtinės) leidžiančių tai padaryti ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018). Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių, šis bausmės švelninimo pagrindas, kaip minėta, sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nustatyti aplinkybes, rodančias, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui labai svarbi kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013, 2K-24-689/2019).

42. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia patikrina paskirtos bausmės rūšies pagrįstumą, o po to jos dydį.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas M. M. bausmę ir parinkdamas bausmės rūšį laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nustatytų reikalavimų nepažeidė.

43.1. Kaip ir R. M., M. M. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Nuteistosios padarytas nusikaltimas vertinamas kaip pavojingas tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias jo padarymo aplinkybes, atitinkantis rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Nuteistoji M. M. nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą jos pobūdį, norėjo taip veikti, neteisėtai disponavo (laikė) dideliu kiekiu dviejų rūšių narkotinėmis medžiagomis (karfentaniliu ir metadonu) turėdama tikslą jas platinti ir dalį jų, abiejų rūšių, kartu su R. M. platino. Nepaisant to, kad, kaip ir minėta šio nuosprendžio 29 punkte, laikytų ir platintų medžiagų kiekis yra mažesnis nei šių medžiagų atitinkami vidurkiai, tačiau vis dėlto jų bendra suma sudaro didelį kiekį, be to, šiuo atveju svarbu yra pačių narkotinių medžiagų pavojingumas, o ne jų vizualus ar sveriamas kiekis.

43.2. M. M. Lietuvos Respublikoje iki šio nusikaltimo padarymo nebuvo teista. Ji buvo bausta administracine tvarka vieną kartą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 446 straipsnio 4 dalį už 2019 m. sausio 29 d. įvykį (t. 2, b. l. 80). M. M. yra jauno amžiaus (šiuo metu jai 23 metai), netekėjusi, turi tris mažamečius vaikus (t. 2, b. l. 76), turi 6 klasių išsilavinimą, nedirba, neregistruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ji draudžiama kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų (t. 1, b. l. 18, 19, t. 2, b. l. 78, 79). VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė (t. 2, b. l. 84), taip pat negydyta VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 86), į Respublikinį priklausomybės ligų centro Vilniaus filialą per penkerių metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo (t. 2, b. l. 87). Jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Jo atsakomybę sunkina tai, kad ji padarė nusikaltimą veikdama bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43.3. Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta M. M. paskyrus vienintelę sankcijoje galimą nurodytą, griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o ją švelninti ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi skirti švelnesnę bausmės rūšį nėra pagrindo.

44. Kita vertus, teisėjų kolegija pritaria nuteistosios pozicijai, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę (parinkdamas jos dydį) neįvertino visų tam reikšmingų aplinkybių ir paskyrė jai savo dydžiu neteisingą, BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio reikalavimų neatitinkančią bausmę.

45. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje už šioje normoje numatyto nusikaltimo padarymą asmeniui numatyta tik griežta, alternatyvų neturinti, laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dešimties metų. M. M. apylinkės teismas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nubaudė 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimu.

46. Teisėjų kolegija pritaria nuteistosios apeliacinio skundo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jai bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį neįvertino visų tam reikšmingų aplinkybių, o tai turėjo įtakos netinkamam BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui.

47. Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajai bausmę įvertino jos padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą (akcentuojant, kad M. M. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 260 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), veikė tiesiogine tyčia), nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pat atsižvelgta į tai, kad M. M. yra jauno amžiaus, praeityje neteista, bausta administracine tvarka, nedirba. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į socialinio tyrimo išvadoje (t. 3, b. l. 110-117) pateiktus duomenis.

48. Apygardos teismas pažymi, kad nuteistoji padarė vieną nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Baudžiamasis įstatymas šią veiką priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai ir už jo padarymą numato itin griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra aštuoneri metai. Nors ta aplinkybė, kad bendras narkotinių medžiagų (karfentanilio) kiekis viršija ribą, kuriai esant neteisėtai disponuotų ir platintų šių medžiagų kiekis vertinamas dideliu, teismų praktikoje pripažįstama kaip didesnį veikos pavojingumą apibūdinantis požymis, tačiau, kolegijos vertinimu, teismo nustatytas neteisėtai disponuotų narkotinių medžiagų kiekis nėra toks, kuris pats savaime atmestų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą nuteistosios atžvilgiu.

49. Vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgia teismai, taikydami BK 54 straipsnio 3 dalį šios kategorijos bylose, yra tai, kiek kartų neteisėtai disponuotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis viršija nustatytą minimalią ribą. Pavyzdžiui, teismai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, kai buvo neteisėtai disponuota 4 303,185 g kanapių (antžeminių dalių), o nustatyta šios medžiagos labai didelio kiekio apatinė riba yra 2 500 g (taigi viršyta 1,72 kartus) (žr., pvz., Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-354/2017). Taip pat, kai buvo neteisėtai disponuota 5,414 gramo narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), o nedideliu narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) – kiekiu reikia laikyti ne daugiau kaip 5 g šios medžiagos (taigi viršyta 1,08 kartus) (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-133-651/2016, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-363-380-2014). Be to, kai buvo neteisėtai disponuota 7,479 g metadono, o nustatyta šios medžiagos labai didelio kiekio apatinė riba yra 6 g (taigi viršyta apytiksliai 1,25 kartus) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-213/2012). Kai buvo neteisėtai parduota 0,125 g lorazepamo, o nustatyta šios medžiagos didelio kiekio apatinė riba yra 0,12 g (taigi viršyta apytiksliai 1,04 kartus) (žr., pvz., Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. kovo 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. N1-19-337/2019); kai buvo neteisėtai disponuota 0,00125 g narkotinės medžiagos – karfentanilio ir 0,042 g narkotinės medžiagos – metadono (taigi viršyta karfentanilio didelio kiekio žemutinė riba apytiksliai 2,08 kartus, o metadono nedidelio kiekio viršutinė riba 0,21 karto) (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. spalio 27 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-261-626/2020); kai buvo neteisėtai disponuota 0,256 g amfetamino, o nustatyta šios medžiagos nedidelio kiekio viršutinė riba yra 0,2 g (taigi viršyta 1,28 kartus) (žr., pvz., Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-299-875/2019).

50. Nors bendras laikyto ir parduoto karfentanilio kiekis yra 3,87 karto didesnis už minimalią didelio šios medžiagos kiekio ribą (0,002325 g / 0,0006 g), tačiau šiuo atveju negalima neatsižvelgti į tai, kad narkotinių medžiagų laikymas ir jų išplatinimas pagal savo pavojingumą yra skirtingos alternatyvios veikos. Nors abi alternatyvios veikos – tiek narkotinių medžiagų laikymas, tiek platinimas – šiuo atveju yra baigtos, tačiau teisės literatūroje aiškinama, kad „<...> parengtinė nusikalstama veika laikoma mažiau pavojinga nei pabaigta <...> Paprastai kuo didesnis nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnis, tuo pavojingesne pripažintina veika.“ (Švedas, G., ir kiti. Lietuvos baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. II knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2020, p. 145), taigi, narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti yra mažiau pavojingas nei pats platinimas. Dalis laikytų medžiagų vis dėlto nebuvo išplatintos, o atskirai laikyto ir parduoto karfentanilio kiekis nesiekia net ir minimalios didelio kiekio ribos. Metadono netgi bendras kiekis nesiekia nedidelio kiekio viršutinės ribos. Svarbu pažymėti ir tai, kad metadonas rekomenduojamas naudoti gydymo tikslams, t. y. priklausomybei nuo heroino gydyti bei ūminiam ar lėtiniam skausmui malšinti, o ne svaigintis, tai šią veiką daro mažiau pavojingą.

51. Šioje byloje taip pat yra aktuali ir kita aplinkybė, reikšminga vertinant nuteistosios vaidmenį ir jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Byloje nustatyta, kad M. M. tik laikė savo namuose narkotines medžiagas, o jas pardavinėjo – R. M.. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. M. vaidmuo darant inkriminuotą nusikalstamą veiką nebuvo pagrindinis, nes ji neorganizavo narkotinių medžiagų tiekimo narkomanams, o veikdama kaip tarpininkė perdavė turėtas draudžiamas medžiagas R. M., nors ir suvokdama, kad narkotinės medžiagos bus toliau platinamos. Visos šios aplinkybės iš dalies sumažina nuteistosios nustatytų nusikalstamų veiksmų pavojingumą ir teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad M. M. padaryta nusikalstama veika nėra itin pavojinga, o jos pavojingumas yra kiek mažesnis negu įstatymų leidėjo sankcijoje įvertintas analogiškų veikų rūšinis pavojingumas.

52. Atsižvelgiama ir į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, iš kurių matyti, jog M. M. turi tris mažamečius vaikus, juos stengiasi auginti ir jai tai sekasi, deja, jos aplinka yra ypač sudėtinga, visų pirma tuo, kad aplinkoje yra asmenų, vartojančių narkotines medžiagas, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn už narkotikų platinimą, laikymą. Teigiama, kad itin kuklioje, galima sakyti, skurdžioje aplinkoje gyvenanti M. M. buvo vienintelis asmuo, neturėjusi reikalų su teisėsauga dėl narkotinių medžiagų. M. M. šeimoje ne vienas asmuo yra teistas dėl narkotinių medžiagų, tik ji vienintelė nebuvo traukiama atsakomybėn, tačiau dėl gyvenimiškų aplinkybių yra priversta gyventi ten, kur ji gyvena. Nurodoma, kad ji neturi jokio kito pasirinkimo, galimybės rinktis kitą gyvenamąją aplinką, saugesnę tiek vaikams, tiek jai pačiai. Reikalinga atsižvelgti į kontekstą, tam tikras specifinės bendruomenės socialines gyvenimo realijas ir tradicijas, ypač, kiek tai liečia moterų ir vyrų vaidmenis iš esmės uždaroje bendruomenėje. Aukštesnysis teismas pažymi, kad šios aplinkybės nėra nuginčytos. Priešingai, jos brolio, su kuriuo ji kartu veikė darydama šį nusikaltimą, teistumų skaičius ir pobūdis tik patvirtina M. M. motyvą padaryti tokio pobūdžio nusikalstamą veiką.

53. Taip pat atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias M. M. asmenybę. Ji turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kurioje gyvena kartu su trimis mažamečiais vaikais ir broliu. Ji nedirba, augina vaikus, už tai gauna išmokas. M. M. psichiatrinėje ar narkologinėje įskaitoje neregistruota, nėra duomenų, kad ji vartojo narkotikus ar gydėsi nuo priklausomybės jiems. Nusikalstamos veikos padarymo metu M. M. nebuvo bausta administracine tvarka už pažeidimus, susijusius su narkotinių medžiagų vartojimu. Nors M. M. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu neigė savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, tačiau tokia kaltinamosios pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jos asmenybę. Įvertinus šias aplinkybes konstatuojama, kad nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga M. M. ankstesnio gyvenimo pasekmė, o jos pozityvus elgesys po nusikaltimo įvykdymo parodo mažesnį jos asmenybės pavojingumą visuomenei. 2020 m. rugpjūčio 27 d. socialinio tyrimo išvadoje nurodomos ne tik M. M. neigiamai charakterizuojančios savybės ir gyvenimo aplinkybės, daugiausiai susijusios su jos mąstymu ir elgesiu, kurias vertino apylinkės teismas, tačiau ir teigiamos: ji motyvuota susirasti darbą, neturi skolų, galėtų išvykti gyventi į Angliją pas gimines, palaiko socialinius ryšius su sugyventiniu ir vaikų tėvu, supranta ir gerbia įstatymo normas, nėra diskriminacinių nuostatų įrodymų ir t. t.

54. Be abejo, šios aplinkybės turint omeny nusikaltimo padarymo aplinkybes nepašalina M. M. padarytos veikos ir jos asmenybės pavojingumo, jos atsakomybės už padarytą nusikaltimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jos rodo mažesnį M. M. padaryto nusikaltimo ir pačios M. M. asmenybės pavojingumą, ir tai yra pagrindas jos atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad net M. M. paskyrus BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą tokia bausmė nebūtų proporcinga padarytam nusikaltimui, nuteistosios asmenybei, prieštarautų teisingumo principui ir turėtų priešingą efektą – neužtikrintų bausmės paskirties, t. y. dėl laisvės atėmimo bausmės taikymo nutrūktų nuteistosios ryšiai su šeimos nariais, galimybė įsidarbinti ir užsidirbti pragyvenimui, kas turėtų neigiamos įtakos nuteistosios resocializacijai, juolab, kad bausmė skiriama praėjus nemažam laiko tarpui po nusikalstamos veikos padarymo. Ilgalaikis M. M. izoliavimas nuo visuomenės neabejotinai itin neigiamai paveiktų jos asmenybės formavimąsi ir socialinius ryšius, jos sveikatos būklę, taigi, kolegijos nuomone, BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už jai inkriminuoto nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi mažinti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. M. nustatytą bausmę paskiriant M. M. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmę švelnesnę negu sankcijoje numatyta minimali šios bausmės riba. Nustatomas naujas bausmės dydis mažinamas, tačiau iki tokios ribos, kuri, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, realizuotų ir bausmės nubaudimo funkciją. Tokios bausmės paskyrimas, kolegijos įsitikinimu, atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistosios asmenybę. Paskyrus mažesnę bausmę nuteistoji turės galimybę greičiau socializuotis į visuomenę bei materialiai padėti savo šeimai, todėl bus greičiau pasiekti bausmės tikslai (BK 41 straipsnis).

57. Priimdamas tokį sprendimą teismas M. M. suteikia galimybę įrodyti, kad jos padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio ir kad ji ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

58. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nuosprendžiu nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais, padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. R. M. paskirta bausmė už padarytas nusikalstamas veikas nėra per griežta. M. M. paskirta teisinga bausmės rūšis – laisvės atėmimas – už nusikalstamą veiką, padarytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, tačiau nustatytas šios bausmės dydis yra nepagrįstas ir neteisingas, todėl šioje dalyje sprendimas keičiamas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi sumažinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį (BPK 328 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistosios M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nuosprendį dėl M. M. paskirtos bausmės pakeisti.

M. M., pripažintai kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams – sumažinti iki 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.