Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Sorita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti kreditorės prašymą patikslinti jos finansinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ nemokumo byloje, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Nikosparta“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Po 2020 m. birželio 12 d. teismo nutarties priėmimo UAB „Sorita“ pateikė prašymą patikslinti kreditorinį reikalavimą - BUAB „Finiens“ bankroto byloje patvirtinti trečios eilės kreditorės UAB „Sorita“ kreditorinį reikalavimą bendrai 567 813,81 Eur sumai. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4159-258/2020, UAB „Sorita“ prašymas dėl patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo buvo atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-260-450/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

4. UAB „Sorita“ teismui pateikė pakartotiną prašymą patikslinti jos kreditorinį reikalavimą, grindžiamą nepagrįsto praturtėjimo institutu. UAB „Sorita“ prašė padidinti jos 2020 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą (102 048,51 Eur) papildoma 465 765,30 Eur suma, iš kurių 398 090 Eur pagrindinis reikalavimas ir 67 675,30 Eur palūkanos.

5. Kreditorės manymu, jos prašymą patvirtina 2015 m. balandžio 13 d. tarp jos ir UAB „Finiens“ sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Sorita yra sumokėjusi UAB „Finiens“ 398 090 Eur. Sumokėjimo faktą patvirtina ir pirminiai apskaitos dokumentai bei jų pagrindu sudaryti apskaitos registrai: UAB „Sorita“ 2015 m. gruodžio 23 d. kasos išlaidų orderis Nr. KIO-5, patvirtinantis, kad UAB „Sorita“ vadovui I. S. R. iš UAB „Sorita“ kasos grynaisiais pinigais išmokėta 398 090 Eur suma; UAB „Sorita“ kasos knyga už 2015 m. gruodžio mėn., patvirtinanti, kad UAB „Sorita“ kasoje 2015 m. gruodžio 23 d. grynųjų pinigų suma buvo – 400 000 Eur, iš kurių UAB „Sorita“ sumokėjo UAB „Finiens“ 398 090 Eur pagal kasos išlaidų orderį Nr. KIO-5; UAB „Sorita“ sąskaitos (272) apyvarta už 2015 m. gruodžio mėn., patvirtinanti, kad 2015 m. gruodžio 23 d. kredito suma 398 090 Eur; UAB „Sorita“ kasos pajamų orderiai: 2015 m. lapkričio 16 d., Nr. 10 ir 2015 m. gruodžio 7 d. Nr. 11, patvirtinantys 2015 m. gruodžio 23 d. UAB „Sorita“ kasoje buvusių pinigų kilmę, pagal minėtus orderius UAB „Sorita“ priėmė iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 400 000 Eur pagal sutartį. 2015 m. lapkričio 16 d. priimta 200 000 Eur ir 2015 m. gruodžio 7 d. priimta 200 000 Eur; UAB „Finiens“ 2015 m. gruodžio 23 d. kasos pajamų orderis Nr. 261A, patvirtinantis, kad UAB „Finiens“ vadovas V. K. priėmė iš UAB „Sorita“ 398 090 Eur sumą.

6. UAB „Sorita“ taip pat nurodo, kad pareikštas reikalavimas ir pateikiami įrodymai patvirtina egzistuojant visas sąlygas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino prejudicinių faktų taikymą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu.

12.2. Teismo išvados nėra pakankamai motyvuotos.

Motyvuojamoji dalis

12.3. Skundžiama nutartis priimta neįvertinus ir neištyrus UAB „Sorita“ prašymui pagrįsti pateiktų įrodymų.

13. BUAB „Finiens“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Reniva“ ir trečiasis asmuo UAB „Nikosparta“ atsiliepimuose į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti skundžiamą nutartį nepakeistą ir priteisti iš UAB „Sorita“ bylinėjimosi išlaidas.

14. Atsiliepimai į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šioje byloje vadovavosi aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusias teismų sprendimais. Jais neginčytinai konstatuotas faktas, kad UAB „Sorita“ nėra sumokėjusi 398 090 Eur UAB „Finiens“.

14.2. UAB „Sorita“ jau antrą kartą reiškia reikalavimą dėl papildomo kreditorinio reikalavimo BUAB „Finiens“ bankroto byloje patvirtinimo, kuris grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis – UAB „Sorita“ tariamai sumokėta BUAB „Finiens“ 398 090 Eur suma pagal 2015 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Nepaisant pakeisto reikalavimo teisinio pagrindo, šioje byloje UAB „Sorita“ pareikšto papildomo kreditorinio reikalavimo faktinis pagrindas yra tapatus reikalavimui, kuris jau buvo atmestas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4159-258/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje bylojeNr. 2-260-450/2021), todėl UAB „Sorita“ neturi teisės reikalauti teismą iš naujo vertinti aplinkybes dėl 398 090 Eur sumos sumokėjimo UAB „Finiens“, remiantis papildomai pateiktais įrodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti UAB „Sorita“ patikslintą finansinį reikalavimą BUAB „Finiens“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl faktinės ginčo situacijos

16. Remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad 2015 m. balandžio 13 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Finiens“ buvo sudaryta Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria UAB „Finiens“ pardavė, o UAB „Sorita“ už bendrą 398 090 Eur kainą įsigijo pastatus. Pastatų kaina atsakovei UAB „Finiens“ pagal sutarties 4.1 punktą turėjo būti sumokėta iki 2016 m. balandžio 13 d.

17. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi UAB „Finiens“ iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratorė UAB „Reniva“ susipažino su perduotais įmonės dokumentais ir nustatė, kad UAB „Finiens“ negavo pinigų už parduotus pastatus, todėl kreipėsi į teismą prašydama nutraukti 2015 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti vienašalę restituciją.

18. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-860-653/2019 ieškinį tenkino ir pripažino 2015 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį nutraukta bei taikė vienašalę restituciją – grąžino UAB „Finiens“ nuosavybėn pastatus. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, jis neturi pakankamo pagrindo laikyti įrodyta aplinkybę, jog atsakovė UAB „Sorita“ atsiskaitė su ieškove UAB „Finiens“ už parduotą turtą.

19. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjęs UAB „Sorita“ apeliacinį skundą, 2020 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-244-943/2020, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, spręsdama ginčą dėl tarp šalių 2015 m. balandžio 13 d. sudarytos Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo tuo aspektu, ar pirkėja (atsakovė UAB „Sorita“) įvykdė pareigą sumokėti už įsigytus daiktus, konstatavo, kad UAB „Sorita“ pateikti įrodymai (2015 m. gruodžio 25 d. kasos pajamų orderio kvito, serija Nr. 261A, kopija, kurioje nurodyta, kad UAB „Finiens“ iš UAB „Sorita“ priėmė pagal 2015 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį 398 090 Eur bei 2015 m. gruodžio 23 d. kvitas, serija Nr. 261A), ir faktinės aplinkybės, kuriomis apeliantė grindžia atsiskaitymo su UAB „Finiens“ faktą, nelaikytini pakankamais konstatuoti, kad atsakovė UAB „Sorita“ atsiskaitė su ieškove pagal sutartį.

20. Teisėjų kolegija 2020 m. kovo 12 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad UAB „Sorita“, siekdama pagrįsti savo argumentus ir pateiktų įrodymų tikrumą, turėjo galimybę pateikti teismui UAB „Finiens“ išduotą apskaitos dokumentą (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 10 punktas) arba prašyti išreikalauti kasos knygą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovė UAB „Sorita“ teigdama, jog atsiskaitė su ieškove, sumokėdama jos buvusiam vadovui grynaisiais pinigais, taip pat turėjo galimybę pateikti kasos išlaidų orderį, patvirtinantį, kad iš įmonės kasos buvo išimtos lėšos. Nesant šių įrodymų bei kilus pagrįstų abejonių dėl atsakovės pateiktų kasos pajamų orderio kvitų tikrumo, teisėjų kolegija nusprendė, jog pirmiau nurodyti apeliantės pateikti įrodymai (kvitai) nelaikytini pakankamais konstatuoti, kad atsakovė atsiskaitė su ieškove pagal ginčijamą sutartį.

21. Nepaisant įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Sorita“ sumokėjo UAB „Finiens“ 398 090 Eur, UAB „Sorita“, UAB „Finiens“ iškėlus bankroto bylą, prašė patvirtinti jos 398 090 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį kildino iš 2015 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4159-258/2020, prašymas buvo netenkintas, teismui konstatavus, kad tokiu prašymu iš esmės siekiama pripažinti, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais taikyta vienašalė restitucija būtų pakeista ir priimtas naujas sprendimas – taikyti dvišalę restituciją.

22. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-260-450/2021, pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad skųsdama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliantė formuoja kitą prašymo patvirtinti jos finansinį reikalavimą pagrindą (nepagrįstas praturtėjimas). Aptariama Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi UAB „Sorita“ buvo išaiškinta, kad apeliantei neužkirstas kelias iš naujo kreiptis į BUAB „Finiens“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą su reikalavimu patikslinti finansinį reikalavimą, aiškiai suformuluojant reikalavimo pagrindą bei nurodant jį pagrindžiančias aplinkybes.

23. Apeliantė UAB „Sorita“, remiantis nurodytais Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais 2021 m. kovo 15 d. pakartotinai kreipėsi į BUAB „Finiens“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą prašydama patvirtinti jos patikslintą finansinį reikalavimą 465 765,30 Eur sumai, iš kurių 398 090 Eur pagrindinis reikalavimas ir 67 675,30 Eur palūkanos. Apeliantė nurodė, kad remiantis įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotu faktu, kad pripažinus 2015 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia ir pritaikius vienašalę restituciją UAB „Sorita“ neatgavo už pastatus sumokėtų lėšų bei Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus apeliantės teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą iš naujo ir prašyti patvirtinti papildomą finansinį reikalavimą, grindžiamą kitu faktiniu pagrindu –nepagrįsto praturtėjimo institutu, patvirtinti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi prašymą atmetė. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada apeliantė prašo nutartį panaikinti dėl nepakankamo motyvavimo, įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimo bei netinkamai pritaikytų teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų taikymą.

25. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija susipažinusi su bylos medžiaga ir skundo argumentais mano, kad nesutikimo su skundžiama nutartimi motyvai nesudaro pagrindo jos keisti ar naikinti.

26. Apeliantei visų pirma išaiškinama, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-260-450/2021, nurodydamas, kad apeliantė turi teisę pakartotinai kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir prašyti patvirtinti papildomą finansinį reikalavimą kitu teisiniu pagrindu (nepagrįsto praturtėjimo institutu) nurodė tik hipotetinę, galimą apeliantės teisių gynimo priemonę, kurios nereikėtų vertinti kaip teismo konstatavimą apie neabejotiną tokios teisės pagrįstumą. Įstatymas visais atvejais įpareigoja į teismą besikreipiantį asmenį pagrįsti savo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, patvirtinančias procesinio dokumento dalyką bei pateikti įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

27. Šiuo atveju apeliantė, teikdama pakartotiną prašymą, nurodė, kad prašymas patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo institutu, tačiau teisėjų kolegijos manymu, apeliantė byloje nepagrindė sąlygų, būtinų aptariamo instituto taikymui, dėl ko jos reikalavimas atmestas pagrįstai.

28. CK 6.242 straipsnis reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, kokio dydžio yra nepagrįstai įgytas turtas.

29. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

30. Šiuo atveju pirmiau aptartais įsiteisėjusiais teismų sprendimais (nutarties 18-19 punktai) konstatuota, kad apeliantė nėra sumokėjusi BUAB „Finiens“ nurodomų lėšų, dėl ko nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti bankrutavusios įmonės praturtėjimą apeliantės sąskaita (neegzistuoja pirmoji iš sąlygų nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti), kuris sudarytų pagrindą patvirtinti jos patikslintą finansinį reikalavimą.

31. Be to, apeliacinio skundo 5 punkte apeliantė nurodo, kad „Nors Sorita žino, kad piginus BUAB „Finiens“ mokėjo būtent pagal 2015 m. balandžio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams, kurias nustatyta, kad už perkamą turtą atsiskaityta nebuvo (dėl įrodymų nepakankamumo), Sorita reikalavimo teisę į Finiens įgyvendina kitu teisiniu pagrindu“. Iš išdėstyto akivaizdu, kad apeliantė pareikšdama reikalavimą, grindžiamą nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, tik dar kartą bando kitomis teisinės gynybos priemonėmis pakeisti įsiteisėjusiais teismų sprendimais sukurtą teisinę situaciją.

32. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino prejudicinių faktų taikymą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu.

33. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas šių sąlygų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kaip matyti, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020).

34. Nagrinėjamu atveju vienas iš pagrindinių pirmiau nurodytais teismų sprendimais keltų klausimų buvo – ar UAB „Sorita“ atsiskaitė su UAB „Finiens“ pagal 2015 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, bylose dalyvavo tos pačios šalys, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuoti faktai, sprendžiant dėl UAB „Sorita“ reikalavimo patikslinti jos finansinį reikalavimą, turi prejudicinę galią.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl teismo netinkamai pritaikytų ir aiškintų teisės normų, reglamentuojančių prejudicijos taikymą, taip pat pažymi, kad apeliantė, prašydama šiuo pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą, nenurodė jokių konkrečių argumentų, kurie pagrįstų skundo teiginių pagrįstumą, bei nenurodė teismų praktikos, kuriai, apeliantės teigimu, prieštarauja skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, todėl nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

36. Skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį prašoma panaikinti ir dėl jos, apeliantės vertinimu, nepakankamo motyvavimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu procesiniu sprendimu ir jo motyvais, nemano, kad egzistuoja aptariamas pagrindas teismo procesinį sprendimą naikinti. Skundžiama nutartimi teismas aptarė byloje susiklosčiusią situaciją, įvertino įrodymus bei remiantis tuo priėmė procesinį sprendimą, konstatavęs, kad apeliantė nepagrindė prašymo pagrįstumo. Nutarties turinyje išdėstyti teismo argumentai, kuriais remiantis prašymas netenkintas, nors jie nėra detalūs, tačiau yra pakankami bylos šalims įvertinti, kokiu pagrindu prašymas buvo netenkintas. Be to, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad pagal CPK329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Taigi, vien tai, kad teismas trumpai atsakė į pagrindinį byloje keliamą klausimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

37. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigia, kad jos prašymas buvo atmestas neįvertinus pateiktų rašytinių įrodymų – buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriais apeliantė grindė teiginių apie UAB „Finiens“ sumokėtas lėšas, pagrįstumą.

38. Pasisakant dėl skundo argumentų, kuriais teigiama, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neparemtas byloje esančių įrodymų visuma, dalies šių įrodymų neišnagrinėjus, teisėjų kolegija nurodo, kad įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai), pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, ar išanalizuotos visos galinčios turėti reikšmę faktų nustatymui įrodymų grupės ir pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Šiuo atveju, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantės pateikti įrodymai nelaikytini patikimais ir patvirtinančias siekiamą pagrįsti aplinkybę – lėšų perdavimą UAB „Finiens“, todėl prašymą atmetė.

39. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymu vertinimu. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi konstatuodamas, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, kad atsakovė (UAB „Sorita“) atsiskaitė su ieškove (UAB „Finiens“) pagal ginčijamą sutartį, nurodė, kokius įrodymus galėjo pateikti UAB „Sorita“, siekdama pagrįsti savo argumentus (nutarties 20 punktas). 2021 m. kovo 15 d. teikdama prašymą patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą apeliantė pateikė (nutarties 5 punktas) iš esmės tuos įrodymus, kuriuos 2020 m. kovo 12 d. nutartyje išvardino Lietuvos apeliacinis teismas ir kuriems nesant pateiktiems, buvo konstatuota, kad UAB „Sorita“ pinigų sumokėjimo faktas UAB „Finiens“ laikytinas neįrodytu.

40. Antra, įvertinus apeliantės kartu su prašymu patvirtinti patikslintą kreditorinį reikalavimą pateiktus įrodymus, nėra pagrindo spręsti apie tai, kad jie neabejotinai patvirtina lėšų sumokėjimo UAB „Finiens“ faktą. Pateiktais įrodymais siekiama įrodyti, kad UAB „Sorita“ 2015 m. lapkričio 16 d. iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ gavo 200 000 Eur, šias lėšas, kartu su kasoje buvusiais 200 000 Eur UAB „Sorita“ panaudojo 2015 m. gruodžio 23 d. atsiskaitant su UAB „Finiens“. Teisėjų kolegijos manymu, selektyviai atrinkti UAB „Sorita“ buhalteriniai įrodymai, nesant nei pirminių įrodymų, kurie pagrįstų, kokiu pagrindu UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sumokėjo UAB „Sorita“ 200 000 Eur, nei įrodymų apie UAB „Sorita“ kasos duomenis 2015 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tik leidžia spręsti apie galimai UAB „Sorita“ kasoje aptariamu laikotarpiu buvusias lėšas, bei jų išėmimą (išgryninimą), tačiau nepatvirtina fakto, kad jais buvo atsikaityta būtent su UAB „Finiens“, t. y. jai nepaneigiamas pirmiau aptartais įsiteisėjusias teismų sprendimais konstatuotas faktas, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Sorita“ atsiskaitė su UAB „Finiens“ (sumokėjo 398 090 Eur). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl 2015 m. gruodžio 23 d. kasos pajamų orderio kvito Nr. 261A įrodomosios reikšmės Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-244-943/2020 pasisakė atskirai, pažymėjo, kad orderis neatspindi atliktos ūkinės operacijos, t. y. pinigų sumokėjimo UAB „Finiens“ fakto.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, bet iš esmės siekia, kad remiantis byloje pateiktais įrodymais būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė nuostatas, kuriomis reglamentuojamas įrodymų vertinimas, t. y. to neįrodžius, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir (ar) faktinių aplinkybių interpretavimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą, ir remiantis byloje esančių įrodymų visuma priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

43. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. UAB „Nikosparta“ prašė priteisti iš apeliantės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu patirtas atstovavimo išlaidas, kurios sudaro 300 Eur. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pateikti įrodymai, patvirtinantys išlaidų dydį, bei atsižvelgusi į Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatytą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, sprendžia, kad prašymas yra pagrįstas, todėl UAB „Nikosparta“ iš UAB „Sorita“ priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Sorita“, juridinio asmens kodas 302845291, trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Nikosparta“, juridinio asmens kodas 124517936, naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.