- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-25
- Bylos Nr.
- e2A-454-739/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- M. B.
- Ieškovas
- D. K.
- Kategorijos
- 2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.2.1Netesybos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-630-1105/2022 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei M. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 2 000 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2021 m. lapkričio 7 d. pamatė skelbimą, jog yra parduodamas gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Tą patį vakarą paskambino skelbime nurodytu telefono numeriu ir su savo tėčiu bei drauge nuvyko šio nekilnojamojo turto apžiūrėti. Namą aprodė atsakovė M. B.. Namas ieškovui patiko, jis norėjo jį pirkti, todėl pasiderėjęs su atsakove sutarė, kad namą pirks už 190 000 Eur. Atsakovė paprašė sumokėti 5 000 Eur dydžio avansą, tačiau jis turėjo tik 2 000 Eur, kuriuos davė atsakovei kaip avansą už namo pirkimą, namas buvo parduodamas su visais baldais. Name norėjo apsigyventi su savo drauge, kadangi abu planavo vestuves. Nurodė atsakovei sakęs, kad gyvenamąjį namą pirks su banko paskola, buvo tikras, kad banko paskolą gaus. Pinigų pradiniam įnašui turėjo. Sekančią dieną internete banko puslapyje užpildė užklausą dėl banko paskolos jam suteikimo, kalbėjo telefonu su banko darbuotoja ir suprato, kad banko paskolos jis negaus, kadangi vykdo individualią veiklą ir ne visi gaunami pinigai yra jam pervedami į banko sąskaitą. Todėl jau sekančią dieną paskambino atsakovei ir jai pranešė, kad namo nebepirks, nes neturi pinigų. Abu su atsakove susitiko 2021 m. lapkričio 11 d., pastaroji sutiko grąžinti avansą, bet nurodė pinigų nebeturinti, pažadėjo avansą grąžinti kai atsiras kiti namo pirkėjai. 2021 m. lapkričio 15 d. atsakovė atsisakė grąžinti avansą.
2. Atsakovė M. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2021 m. lapkričio 6 d. patalpino skelbimą dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Namą ketino parduoti su visu žemės sklypu ir name esančiais baldais. 2021 m. lapkričio 7 d. vakare paskambino ieškovas, norėjo apžiūrėti namą. Jis atvyko su savo tėčiu ir drauge. Namą apžiūrinėjo nuosekliai, apie 1 valandą laiko, pradėjo derėtis dėl namo kainos. Atsakovė sutiko parduoti namą už 190 000 Eur, paprašė 5 000 Eur avanso ir pasiteiravo ar nebus problemų su pinigais, kadangi matė, jog namą ketina pirkti jaunas žmogus. Ieškovas patikino, kad jokių problemų su pinigais nebus, ieškovas turi daug nekilnojamojo turto, tačiau nurodė su savimi turįs tik 2 000 Eur avanso. Ieškovas pats paprašė atsakovės parašyti raštelį apie tai, kad ji gavo 2 000 Eur avansą, be to, prašė parengti preliminarią namo pirkimo–pardavimo sutartį, kuri turėjo būti patvirtinta notaro, prašė išimti skelbimą dėl namo pardavimo. Atsakovė sutiko, todėl jau sekančią dieną paskambino teisininkui ir paprašė parengti namo pirkimo–pardavimo preliminarią sutartį, kurios su ieškovu taip ir nepasirašė, nes pastarasis atsisakė pirkti nekilnojamąjį turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovės M. B. ieškovui D. K. 2 000 Eur avanso, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo teismo priteisto sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2021 m. gruodžio 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 495 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovės M. B., 13,44 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
4. Teismas nustatė, kad civilinės bylos šalių paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtina, jog rašytinė preliminari gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau šalys neginčija, kad tarp jų vyko ikisutartinės derybos dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad abi civilinės bylos šalys sutarė, jog atsakovė kreipsis į teisininką dėl rašytinės preliminarios gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kuri turėjo būti patvirtinta notaro. Teismas sprendė, kad tarp civilinės bylos šalių nebuvo sudaryta žodinė preliminari nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovės atstovas, kadangi tai iš esmės neigė abi civilinės bylos šalys, nurodydamos, kad ieškovo primygtinu reikalavimu rašytinė preliminari pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti parengta netolimoje ateityje, kurioje bylos šalys turėjo susitarti dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino bei kitų šios sutarties sąlygų.
5. Teismas vertino, kad šalys vedė ikisutartines derybas, preliminariai aptarė pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, tačiau preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, nors ją ketino sudaryti, todėl atsakovės ranka parašytas raštelis apie tai, kad ji gavo 2 000 Eur dydžio avansą dėl gyvenamojo namo pardavimo tik patvirtina pinigų gavimo faktą bei ieškovo ketinimą įsigyti nekilnojamąjį turtą nuosavybėn.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovas nesąžiningai ir lengvabūdiškai derėjosi su atsakove dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir sumokėjo jai 2 000 Eur dydžio avansą, taip atsakovei suteikdamas pagrįstą tikėjimą, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta. Ieškovas sumokėjo atsakovei 2 000 Eur dydžio avansą dėl nekilnojamojo turto pirkimo, pats nebūdamas įsitikinęs, kad jam bus suteikta paskola šio būsto įsigijimui, bei atsisakė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, neišnaudojęs visų galimybių savo prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti. Todėl teismas sprendė, kad būtent ieškovas D. K. turi būti laikomas atsakingu dėl to, kad tarp civilinės bylos šalių ikisutartinės derybos dėl nekilnojamojo turto perleidimo ieškovui nutrūko.
7. Analizuodamas atsakovės 2021 m. lapkričio 7 d. surašytą raštelį, teismas konstatavo, kad nurodytą dieną ieškovas D. K. atsakovei M. B. sumokėjo ir pastaroji gavo 2 000 Eur dydžio avansą, ko šalys neginčijo viso civilinės bylos nagrinėjimo metu, atsakovės ranka surašytas raštelis buvo pasirašytas tik pastarosios, jame nurodant ketinamo parduoti gyvenamojo būsto su jame esančiais baldais kainą. Teismas pažymėjo, kad šalys raštu nesutarė dėl ieškovo sumokėto 2 000 Eur dydžio avanso likimo, kuriai nors šalių atsisakius sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. civilinės bylos šalys raštu nesusitarė dėl netesybų, o atsakovė neįrodė tarp šalių buvus žodiniam sutarimui dėl sumokėto avanso netesybų funkcijos atlikimo, nors ieškovui neigiant šios sąlygos buvimą, tokią pareigą turėjo.
8. Remdamasis civilinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teismų praktika, teismas sprendė, kad, nesant ieškovo ir atsakovės rašytinio sutarimo dėl netesybų ir iš bylos duomenų negalint daryti išvados, jog civilinės bylos šalys avansui buvo suteikusios ne tik mokėjimo, bet ir nuostolių atlyginimo ar užtikrinimo netesybomis funkciją, kas teiktų pagrindą atsakovei negrąžinti ieškovui jo sumokėto avanso, ieškovo reikalavimas dėl avanso grąžinimo yra pagrįstas, todėl jį tenkino. Pažymėjo, kad atsakovė byloje taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad dėl nutrūkusių derybų ji patyrė nuostolių dėl kurių atlyginimo teismas galėtų spręsti priimdamas sprendimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atsakovė M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą ir ieškinį atmesti.
9.1. Apeliantė teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė preliminari namo pirkimo–pardavimo sutartis. Šalys neginčija, kad tarp jų vyko ikisutartinės derybos dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, tačiau šalys sudarė ir žodinę preliminarią sutartį, kurios sąlygas turėjo perkelti į rašytinę preliminarią sutartį, kurią atsakovė teisininko pagalba buvo paruošusi, tačiau ją pasirašyti atsisakė ieškovas. Pagal žodinę preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas sumokėjo 2 000 Eur avansą, ir teismas šį įrodymą įvertino, jis, pasak atsakovės, patvirtina ne tik preliminariosios sutarties sudarymą, bet ir šalių susitarimą dėl netesybų, t. y. jeigu ieškovas nepagrįstai atsisako sudaryti pagrindinę žemės sklypo su namu pirkimo–pardavimo sutartį, sumokėtas avansas, kaip netesybos baudos forma, lieka atsakovei, ir avansas negrąžinamas. Taigi teismas nepagrįstai vertino, jog šalys raštu nesusitarė dėl netesybų, nes nors preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, žodžiu sudarytas sandoris galioja.
9.2. Apeliantės manymu, liudytojai nepaneigė atsakovės M. B. paaiškinimų dėl susitarimo, kad 2 000 Eur avansas atliks baudinę netesybų funkciją, ir atsakovė jo ieškovui, nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, negrąžins. Minėti liudytojai nurodė negirdėję, kad atsakovė būtų sakiusi, jog ieškovui atsisakius pirkti gyvenamąjį namą, pastaroji sumokėto 2 000 Eur dydžio avanso negražins.
9.3. Teigia, kad teismas, pagrįstai nustatė ieškovo kaltę dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, tačiau nepagrįstai motyvavo, kad nesant ieškovo ir atsakovės rašytinio sutarimo dėl netesybų, ieškovo reikalavimas dėl avanso grąžinimo yra pagrįstas. Mano, kad teismas ne tik padarė procesinės ir materialiosios teisės pažeidimus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, bet ir nepagrįstai gynė nesąžiningo asmens (ieškovo) neteisėtus interesus.
9.4. Taip pat mano, kad jeigu teismas vertino, jog tarp šalių vyko tik ikisutartinės derybos dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, per sąžiningumo prizmę turėjo vertinti ir ieškovo pareigos elgtis sąžiningai pažeidimo teisinius padarinius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.165 straipsnio 4 dalis), t. y., ieškovui nepagrįstai atsisakius sudaryti rašytinę preliminarią sutartį ir pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, jis privalo atlyginti ir netesybas.
9.5. Pasak apeliantės, šioje byloje ieškovo pareikštame ieškinyje yra nurodytas materialinis – teisinis reikalavimas (ieškinio dalykas), nukreiptas atsakovei – grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą. Teismas, priimdamas sprendimą, vertino, jog nėra ieškovo ir atsakovės rašytinio sutarimo dėl netesybų, todėl ieškinį tenkino. Mano, kad pagal esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas turėjo kvalifikuoti tarp šalių susitarimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, ieškovui sumokant dalį sutartos kainos iš 190 000 Eur – 2 000 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.309 straipsnio 2 dalis). Taip pat mano, kad iš esmės teisingai nustatęs, jog tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, šalių ginčui išspręsti teismas taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti, t. y. be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimą reglamentuojančias teisės normas, ir netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti, t. y. pirkimo–pardavimo santykius reglamentuojančių teisės normų.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10.1. Teigia, kad preliminari sutartis nebuvo paruošta, šalys detaliau neaptarinėjo jos sąlygų, todėl ieškovas ir negalėjo atsisakyti ją pasirašyti, šalys nebuvo sudarę ir žodinės preliminarios sutarties, nes tarp šalių nebuvo aptartas pats pirkimo–pardavimo sutarties objektas, šalys kalbėjo tik apie gyvenamąjį namą, bet nieko nesitarė dėl žemės sklypo, kuriame stovi minėtas gyvenamasis namas.
10.2. Mano, kad faktiškai šalys gali sudaryti žodinę preliminarią sutartį, tačiau tokiu atveju yra svarbios tokios sutarties teisinės pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.165 straipsnio 2 dalyje. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančia.
10.3. Teigia, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog sumokėtas avansas turėjo atlikti baudinę netesybų funkciją. Šios aplinkybės, išskyrus pačios apeliantės aiškinimą, nepatvirtina joks kitas įrodymas. Pakvitavime dėl avanso gavimo tai nenurodyta ir ieškovas tokį susitarimą paneigė.
Šalies argumentai
10.4. Ieškovas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas turi būti laikomas atsakingu, jog nutrūko šalių ikisutartinės derybos dėl nekilnojamojo daikto perleidimo, mano, jog tokia išvada neturi jokios įtakos teismo sprendimui, ši teismo padaryta išvada galėtų turėti įtakos sprendimui kitokioje byloje, pavyzdžiui, dėl nuostolių atlyginimo, bet šioje byloje tokio reikalavimo nėra pareikšta. Todėl ieškovas net nebandė tokias aplinkybes įrodinėti ir atitinkamai nedėjo pakankamai pastangų pateikti atitinkamus įrodymus, kurie, jo manymu, šioje byloje neturi jokios reikšmės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ginčo šalių apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja juos pagal apeliantų nurodytas ribas, kai byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
12. Apeliaciniu skundu yra skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo ieškinį dėl atsakovei sumokėto avanso grąžinimo. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdama, kad teismas neteisingai sprendė, jog tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis ir nepagrįstai nelaikė ieškovo atsakovei sumokėto avanso netesybomis.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
13. Byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad 2021 m. lapkričio 6 d. 11.29 val. interneto svetainėje www.aruodas.lt atsakovė M. B. patalpino skelbimą apie parduodamą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas D. K. 2021 m. lapkričio 7 d. apžiūrėjo gyvenamąjį namą, buvo sutarta, kad atsakovė ieškovui namą parduos už 190 000 Eur, ieškovas sumokėjo atsakovei 2 000 Eur dydžio avansą, atsakovės ranka buvo surašytas tai patvirtinantis raštelis. 2021 m. lapkričio 8 d. interneto svetainėje www.aruodas.lt atsakovės patalpintas skelbimas dėl gyvenamojo namo pardavimo buvo pažymėtas žyma „Objektas rezervuotas“, tačiau ieškovas atsisakė sudaryti gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį ir , kad atsakovė grąžintų jai sumokėtą 2 000 Eur avansą. Atsakovė su avanso grąžinimu nesutiko, laikydama jį kaip netesybas.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo
14. Kaip matyti iš atsakovės atsikirtimų pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio skundo argumentų, apeliantė siekia įrodyti, kad tarp bylos šalių buvo sudaryta žodinė preliminarioji prikimo–pardavimo sutartis, o ieškovo atsakovei sumokėtas avansas turi būti laikomas kaip atsakovės patirti nuostoliai – netesybos dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad tarp civilinės bylos šalių nebuvo sudaryta žodinė preliminari nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nes šalys sutarė, kad atsakovė parengs rašytinę preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį ir šalys pasirašys ją pas notarą. Įvertinęs šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą bei bylos šalių paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, pirmosios instancijos teismo išvada dėl žodinės preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties nebuvimo yra teisėta ir pagrįsta.
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra suformulavęs pagrindinius kriterijus, kuriais remiantis šalių ikisutartinių derybų metu pasiektas susitarimas kvalifikuotinas kaip preliminarioji sutartis: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010).
16. Preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020).
17. Visų pirma, byloje nėra ginčo, kad preliminarioji sutartis nebuvo sudaryta raštu, ką numato įstatymas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė pradėjo sutartines darybas, suderėjo dėl turto kainos, ieškovas sumokėjo atsakovei avansą, sutarė, kad atsakovė parengs preliminarią gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, kuri turės būti pasirašoma pas notarą (ginčo dėl to byloje nekilo), tačiau akivaizdu, kad tokia sutartis taip ir nebuvo pasirašyta. Be to, šalys derėdamosi žodžiu nesusitarė dėl esminių preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties elementų, t. y. nesutarė nei dėl pagrindinės sutarties pasirašymo terminų, nei pagrindinės sutarties esminių elementų (išskyrus kainą). Priešingą išvadą leidžiančių daryti leistinų įrodymų byloje nėra (CPK 178 straipsnis), o atsakovės 2021 m. lapkričio 7 d. surašytas raštelis dėl avanso gavimo negali būti prilyginamas preliminariai sutarčiai. Atsižvelgus į tai ir į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad ieškovo ir atsakovės ikisutartinių derybų metu pasiektas susitarimas (žodinis) negali būti kvalifikuotinas kaip preliminarioji sutartis.
18. Preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti netesybų, kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje. Tai reiškia, kad tik tuo atveju, jei preliminarioji sutartis būtų sudaryta, o ją sudariusi šalis (ieškovas) nepagrįstai vengtų ar atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį, jam galėtų kilti CK 6.165 straipsnio 4 dalyje numatyti padariniai, todėl atsakovės argumentai, kad teismas, nustatęs, jog ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti tiek preliminarią, tiek pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, bet kokiu atveju turėjo taikyti CK 6.165 straipsnio 4 dalyje numatytas teisines pasekmės, yra nepagrįsti ir atmestini.
19. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė iš esmės prašo taikyti netesybų institutą, nurodydama, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl netesybų ir teigdama, kad šią aplinkybę patvirtina 2021 m. lapkričio 7 d. atsakovės pasirašytas raštelis (ant kalendoriaus lapelio) apie avanso gavimą bei pats avanso davimo faktas. Atsakovė teigia, kad teismas, pažeisdamas CK 6.72 straipsnio nuostatas, nepagrįstai vertino, kad šalys nesusitarė dėl netesybų. Tačiau šalių perduodama pinigų suma, pavadinta avansu, gali turėti užtikrinamąją funkciją tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių išreikštą bendrą ketinimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/ 2012).
20. CK 6.71 straipsnyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 6.72 straipsnyje įtvirtinta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).
21. Svarbu tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno atsakovės teiginius apie šalių sutartas netesybas patvirtinančio tiesioginio bei netiesioginio įrodymo, tokios aplinkybės nepatvirtina nei atsakovės parašytas raštelis dėl avanso gavimo, nei liudytojų parodymai. Pažymėtina, kad šioje byloje būtent atsakovei teko pareiga įrodyti buvus susitarimą dėl netesybų, o ne ieškovui paneigti atsakovės nurodomas aplinkybes, kad kartu su ieškovu apžiūrint ginčo namą buvę asmenys girdėjo apie susitarimą dėl netesybų (CPK 178 straipsnis).
22. Apeliaciniame skunde atsakovė kalba ir apie patirtus nuostolius dėl ieškovo atsisakymo sudaryti sutartį. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustačius tarp šalių vykusias ikisutartines derybas dėl namo pirkimo–pardavimo, svarbi CK 6.163 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taikant ikisutartinę atsakomybę, siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010).
23. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas nesąžiningai ir lengvabūdiškai derėjosi su atsakove dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir sumokėjo jai 2 000 Eur dydžio avansą, taip atsakovei suteikdamas pagrįstą tikėjimą, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaryta, kad sumokėjo atsakovei avansą dėl nekilnojamojo turto pirkimo, pats nebūdamas įsitikinęs, kad jam bus suteikta paskola šio būsto įsigijimui.
24. Tačiau pažymėtina, kad už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Tuo tarpu atsakovė, deklaruodama nuostolius, byloje jai padarytos žalos neįrodinėjo, ir ne tik nepateikė į bylą nei vieno leistino įrodymo apie realiai patirtus nuostolius dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų nutraukiant derybas, bet ir nenurodė nei vienos aplinkybės, kaip ši žala pasireiškė. Atsižvelgus į tai, spręstina, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo sumokėto avanso kaip nuostolių užskaitymo yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.
25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai šioje byloje taikė nepagrįsto praturėjimo institutą, kad turėjo būti pripažinta, jog, esant sumokėtam avansui, susitarimas dėl pirkimo–pardavimo buvo sudarytas ir buvo sumokėta dalis kainos. Pažymėtina, kad avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Nors pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu) ir jis iš tiesų vykdo mokėjimo paskirtį, kaip ir teisingai teigia atsakovė, šia paskirtimi gali būti naudojamasi tik tokiu atveju, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Todėl jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 26 punktas). Be to, jeigu lėšos kvalifikuojamos kaip avansas, nesudarius sutarties pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir jos turi būti grąžintos pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai nustatomas pagrindas įskaityti kitos šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007).
26. Kadangi byloje buvo nustatyta, kad ieškovas sumokėjo avansą, o pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo (ginčo dėl to pirmosios instancijos teisme nekilo), byloje neįrodžius, kad šalys sutarė, jog sumokėtas avansas nesudarius preliminarios ar pagrindinės sutarties bus užskaitomas kaip netesybos (bauda), pirmosios instancijos teismas šioje byloje visiškai pagrįstai ieškovo ieškinį dėl avanso grąžinimo patenkino.
Dėl bylos procesinės baigties
27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, įvertinus tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvus, tiek apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti nėra teisinio pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
28. Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas patyrė 350 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos yra pagrįstos, atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 350 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.