- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-376-1053/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42007-2023-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš, Mindaugas Povilanskas
- Nuteistasis
- G. D.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Nukentėjusysis
- Z. J.
- Advokatai
- Rimantas Aliukonis
- Kategorijos
- 1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
- 1.1.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.15.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. ir jo gynėjo advokato R. Aliukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu, padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 50 parų arešto bausmė; civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. D. priteista 117,53 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; nukentėjusiojo Z. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš G. D. priteista 800 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. G. D. 2023 m. spalio 31 d. apie 17.40 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia rankų kumščiais sudavė Z. J. ne mažiau kaip 3 smūgius į galvą bei krūtinę, taip padarė nukentėjusiajam Z. J. odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas skruostuose bei lūpų kampuose, dešinės pusės VIII-X šonkaulių lūžius, atitinkančius nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, t. y padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą G. D. atžvilgiu nutraukti, civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
Šalies argumentai
2.1. Apeliantų teigimu, nuosprendyje teismas pats sau prieštaraudamas nurodė, kad iš nukentėjusiojo parodymų ir bylos medžiagos, liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių niekas iš pašalinių asmenų nematė. Teismas aptarė byloje surinktus įrodymus, t. y. specialisto išvadą, kurioje nustatyta, kad Z. J. nustatyti dešinės pusės VII1-X šonkaulių lūžiai, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosrūvos skruostuose ir lūpų kampuose. Išvadoje nurodyta, kad nustatyti sužalojimai, labiausiai tikėtina, padaryti kietu buku daiktu (-ais), iki kreipiantis medicinos pagalbos 2023 m. spalio 31 d. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Neatmetama galimybė, kad nustatyti sužalojimai, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, labiausiai tikėtina, padaryti kietu buku daiktu (-ais). Nesant detalaus makromorfologinio aprašymo, detaliau pasakyti nėra galimybės. Sužalojimų lokalizacija nenurodo, kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis.
2.2. Skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje trumpai pateikė liudytojų parodymus: A. V. parodė, kad nežino, ar buvo namie įvykio metu, jei būtų buvęs namie ir būtų triukšmaujama pas kaltinamąjį bute ar laiptinėje – būtų girdėjęs. N. A. parodė, kad nieko nežino apie įvykį, nėra girdėjusi. Teismas šių liudytojų parodymais nesivadovauja, nes liudytojai negalėjo patvirtinti, kad įvykio metu buvo namuose, apie incidentą nieko nėra girdėję. Taip pat teismas nesivadovauja liudytojos Z. D. parodymais. Ši liudytoja parodė, kad jos butas yra po G. D. butu, parodė, kad viską girdi, kas vyksta laiptinėje (girdisi net kaip laiptais lipa žmonės, kai plaunama laiptinė) ir pas G. D. (girdi kaip G. D. vaikšto). Tačiau iš liudytojos parodymų matyti, kad įvykio dieną ji negirdėjo, kaip stipriai koja kelis kartus beldėsi į G. D. buto duris ir garsiai balsu reikalavo G. D. atidaryti duris policijos pareigūnai. Negirdėjo, kad policija būtų atvykusi, nors pasak liudytojos, kai atvyksta policija, visas namas iš karto apie tai žino. Todėl neatmetama galimybė, kad liudytojos galėjo nebūti įvykio metu namuose. Akivaizdu, kad teismas selektyviai vertino įrodymų visumą ir vadovavosi įrodymais, pirmenybę duodamas tik nukentėjusiojo Z. J. bei jo žmonos A. J. prieštaringiems parodymams. Vienu atveju teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, kitu atveju tik teisme duotais parodymais.
2.3. Apeliantų teigimu, vertindamas nuteistojo G. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, teismas konstatavo, kad nors kaltinamasis savo kaltės nepripažino, tačiau jo parodymus paneigia nukentėjusiojo Z. J. parodymai, tiek kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, kiti byloje surinkti įrodymai: liudytojų A. J., E. Š., M. L., J. S. parodymai, skambučio bendrajam pagalbos centrui įrašas ir vaizdo įrašai, daryti pareigūnų uniformose esančia (Body) kamera. Teismas nuosprendyje net nepasisakė, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme Z. J. ir A. J. parodymai buvo prieštaringi. Z. J. 2023 m. spalio 31 d. protokole -pareiškime nurodė, kad apie 17 val. 40 min. namo, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo laiptinėje kaimynas G. D., konflikto metu rankų kumščiais sudavė ne mažiau 5 smūgių į galvos ir krūtinės sritį, taip sukeldamas fizini skausmą, taip pat po įvykio RVUL diagnozuota dešinės pusės 7-o ir 8-o šonkaulių lūžiai. Prašė pradėti ikiteisminį tyrimą. Apklaustas 2023 m. spalio 31 d. liudytoju Z. J. paaiškino, kad 2023 m. spalio 31 d. apie 17 val. 40 min. ėjo pas kaimyną, kuris gyvena toje pačioje laiptinėje kaip ir jis, tik 3 aukšte. Užlipęs į 3 aukštą sutiko kaimyną G. D., kuris gyvena (duomenys neskelbtini), jis pradėjo konfliktuoti su juo, klausdamas „kur mano telefonas?“, o jis jam atsakė „nežinau, apie ką kalbi“, kadangi iš tikrųjų nežino apie kokį telefoną jis jo klausė. Po jo atsakymo G. D. nieko nebesakė ir iškart sudavė jam abiejų rankų kumščiais gal kokius 5 kartus į krūtinės sritį abiejose pusėse. Po smūgių nugriuvo ant žemės, dėl smūgių pajuto fizinį skausmą <....>, G. atsisėdo jam ant pilvo ir įkišo abiejų rankų rodomuosius pirštus į burnos ertmę bei pradėjo tempti į šonus link ausų, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Po to kumščiais G. apie 10 smūgių jam sudavė į veido sritį.
2.4. Skunde atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo parodymus, kuriuose jis nurodo, kad jam pavykus ištrūkti, jis atsistojo ir pabėgo namo, atsisėdo miegamajame ant sofos ir po kelių minučių į jo namus atėjo G., atsisėdo prie jo ant lovos. Jis jo paklausė „ką tu čia darai?“ ir sudavė iš dešinės rankos kumščio 2 kartus jam į veido sritį, po ko G. išėjo iš buto. Kadangi skaudėjo galvą ir krūtinę, jis išsikvietė greitąją pagalbą, kuri atvažiavę jį apžiūrėjo ir nuvežė į Lazdynų ligoninę.
2.5. Skunde pažymima, kad 2024 m .vasario 12 d. apklausta liudytoja A. J. parodė, kad 2023 m. spalio 31 d. nakties metu, tikslaus laiko nežino, grįžo jos vyras namo adresu (duomenys neskelbtini), kuomet akivaizdžiai pastebėjo, kad vyro veidas yra sumuštas ir kruvinas, jai paklausus vyro, kas atsitiko, šis atsakė, kad kaimynas G. D. jį sumušė, spardė kojomis, rankomis. Jos vyras buvo išėjęs pas kaimyną G., tuo metu, kai ji miegojo ir nežinojo, kad kažkur išėjo jos vyras. Dėl ko jie tarpusavyje sukonfliktavo, jai nėra žinoma, vyras jai nepasakojo. Kur tiksliai įvyko konfliktas, ji nežino, pačio konflikto nematė. Tiek jos vyras, tiek ji ryšio su kaimynu G. nepalaiko, nebendrauja. Ankščiau, maždaug prieš metus tas pats kaimynas yra sumušęs jos vyrą, kuomet jam buvo lūžę 4 šonkauliai. Grįžus jos vyrui į namus, ji iškvietė greitąją pagalbą, tuomet medikai jos vyrą išvežė į Lazdynų ligoninę. Po kurio laiko jos vyras iš ligoninės grįžo su policija, kurią iškvietė greitoji pagalba, kaip jai sakė vyras.
2.6. Skunde teigiama, kad 2024 m. gegužės 30 d. teismo posėdyje G. D. davė nuoseklius parodymus ir papildomai paaiškino, kad visiškai nepripažįsta kaltės, nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku nebuvo sutikęs nukentėjusiojo, įvykio metu svečiavosi pas J. S. ir M. L., trise vartojo alkoholį ir ten miegojo. Jei būtų buvęs namuose, būtų atidaręs duris policijos pareigūnams.
2.7. Apeliantai skunde teigia, kad nukentėjusysis Z. J. į teismo klausimus parodė, kad „2023 m. spalio 31 d. A. buvo pas G. A. grįžo ryte. Buvo išėjusi vakare ir pas jį nakvojo. Atėjo ryte ir sakė, kad G. pagrobė jos telefoną ir laikrodį. Aš su A. nuėjau pas G.. Aš paėmiau savo telefoną ir skambinau į jos telefoną. Signalas buvo, bet tolimas. Tas telefonas buvo jau parduotas. O laikrodį atidavė. <...> Tada dar kartą aš nueinu pas G., kad atiduotų telefoną. Durys buvo atviros, tai aš užėjau. G. buvo girtas. Jis mane paėmė ir pradėjo daužyti. <...> Aš ištrukti iš jo negalėjau. Aš buvau ir sąmonę praradęs. Vėliau atsikėliau, grįžau namo ir A. iškvietė greitąją pagalbą“. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje apklausoje nukentėjusysis jau nurodė, kad „čia ne pirmas kartas. 2022 m. mane G. laiptinėje sumušė. <...> Vakar prieš įvykį A. liko nakvoti pas G., nes ji ėjo su juo išgerti. Aš neleidau, bet vis tiek nuėjo pas G.. A.grįžo ryte, kažkur apie 9.00 val. ir tada man pasakė, kad G. pavogė jos telefoną ir laikrodį. Tada aš paėmiau savo telefoną ir nuėjau pas jį su A.. <...> Nuėjom kartu su A. G. duris atidarė, mes įėjome, viduje buvo jo kažkoks draugelis iš Panevėžio. G. laikrodį atidavė, o telefono nebuvo. <....> Tada grįžome namo. <....> Toliau, kai su A. išėjome iš G. namų, grįžome pas save į butą, bet vėliau vėl nuėjau pas G. Tą kartą A. liko namuose. Aš vienas nuėjau, žiūriu, kad durys atviros, tai ir užėjau. Sakau, kad atiduotų telefoną. Tada stvėrė mane ir pradėjo daužyti. Buvau pas G. kambaryje. Mane G. griebė už atlapų, už pečių ir tada pasodino ir daužė į šonkaulius. <...> G. sugriebė mane už atlapų ir pradėjo daužyti. Nežinau, kiek smūgių G. sudavė. Mušė kojomis ir rankomis. Aš gulėjau ant grindų. <...>Įvykio metu aš buvau blaivus <...> kai G. atidavė laikrodį A., tai mes abudu išėjome iš G. buto. <...> Ikiteisminio tyrimo parodymuose kalbama apie kitą įvykį.<...> Po įvykio išgėriau 100 gramų degtinės“.
2.8. Skunde pažymima, kad į prokuroro klausimą Z. J. atsakė, kad „konfliktas įvyko dėl to, kad G. pavogė A. telefoną“. Apklausta liudytoja A. J. davė visiškai skirtingus parodymus. Į teismo klausimus A. J. atsakė, kad „2023 m. spalio 31 d. ryte buvo namie. Naktį praleido namie. Atsikėlė, tada pas mane buvo išeiginė diena, nežinau kelintą valandą atsikėliau, lauke buvo šviesu. Nieko neveikiau, buvau su Z. namuose. Neatsimenu, ką kalbėjau su Z. namie. Prisimenu, kad išgėriau litrą alaus. <...> Tuo metu Z. buvo namie, o išėjo vakare, bet nelabai prisimenu. <...> Manau, kad 2023 m. spalio 30 d. buvau darbe. Po darbo buvau namie. Taip, mano telefonas buvo dingęs. Čia buvo 2023 m spalio 18 d. Mes su G. gėrėme nuo spalio 16 d. iki spalio 18 d., aš pas jį nakvojau ir tada spalio 18 d. prapuolė mano laikrodžiai ir telefonas. <...> Taip, dėl telefono dingimo ėjau su Z. aiškintis pas G. Čia gal spalio 20 d., nežinau tiksliai, o telefonas buvo pavogtas spalio 18 d. Tai kartu su Z. nuėjau, skambinome į duris, bet niekas neatidarė durų. Neatidarė durų, tai taip ir nepakalbėjome.“
2.9. Apeliantų teigimu, atsižvelgdamas į Z. J. ir A. J. parodymus, teismas padarė nieko nepagristą išvadą, nurodydamas, kad nukentėjęs Z. J. teisme parodė, kad tuo metu, kai kaltinamasis jį sumušė savo bute, bute buvo tik jis ir kaltinamasis. Parodė, kad dieną prieš įvykį jo sutuoktinė A. buvo pas kaltinamąjį, nakvojo, o grįžusi apie 9 val. ryte pasakė, kad kaltinamasis pavogė jos telefoną ir laikrodį. Jis su A. nuėjo pas kaltinamąjį, kaltinamasis atidavė tik laikrodį. Grįžo namo, o vėliau jis vienas nuėjo pas kaltinamąjį į namus dar kartą, sakė atiduoti telefoną, kaltinamasis buvo girtas, sugriebė jį už atlapų, pasodino ir pradėjo daužyti šonkaulius. Po to paėmė dviem pirštais ir traukė už burnos, dar iki šiol dėmė likusi. Po to dar kojomis spardė, buvo praradęs sąmonę. Vėliau atsikėlė, grįžo namo, A. pamatė, kad jis visas kruvinas ir iškvietė greitąją pagalbą. Dėl burnos tempimo negalėjo nei valgyti nei gerti visą mėnesį. Po įvykio išgėrė 100 g degtinės. Prieš eidamas pas kaltinamąjį sakė A., kad eina pas G. aiškintis dėl jos telefono. Paskelbus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad parašant parodymus supainioti įvykiai, laiptinėje G. D. jį mušė 2022 m.
2.10. Skunde teigiama, kad 2024 m. gegužės 30 d. teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, jog „sugriebė jį už atlapų, pasodino ir pradėjo daužyti šonkaulius“ yra, tačiau yra ir kita nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad „G. sugriebė mane už atlapų ir pradėjo daužyti. Nežinau kiek smūgių G. sudavė. Mušė kojomis ir rankomis. Aš gulėjau ant grindų“. Nukentėjusiojo parodymuose nėra ir to fakto, kad „Prieš eidamas pas kaltinamąjį sakė A, kad eina pas G aiškintis dėl jos telefono.“ To fakto nepatvirtino ir A. J., kuri net nežinojo, kur ir kada išėjo Z. J..
2.11. Skunde pažymima, kad teismas, atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus, padarė išvadą, kad jie, dėl įvykių sekos (kada buvo dingęs nukentėjusiojo sutuoktinės telefonas ir laikrodžiai, kada A. J. nakvojo pas kaltinamąjį, kada ėjo aiškintis dėl dingusio telefono pas kaltinamąjį, ar išeidamas nukentėjusysis sakė A. J. apie tai, kad eina pas kaltinamąjį aiškinis dėl telefono) skiriasi. Tačiau vertinant nukentėjusiojo parodymus, teismas atsižvelgia į tai, kad šie neatitikimai gali būti sveikatos būklės ir amžiaus, nesaikingo alkoholinių gėrimų vartojimo padarinys, dėl ko teismas nustatė būtinumą skirti nukentėjusiajam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Be to, iš pareigūnų kūno kamera daryto vaizdo įrašo matyti, kad (kaip nurodė nukentėjusiojo sutuoktinė) ji su nukentėjusiuoju tiek įvykio dieną, tiek prieš tai dieną vartojo alkoholį. Sklindantis alkoholio kvapas nukentėjusiajam iš burnos užfiksuotas gydytojų medicininiuose dokumentuose. Taip pat nėra ginčijama aplinkybė, kad nukentėjusiojo ir kaltinamojo santykiai nėra draugiški, nukentėjusiajam manant, kad tarp kaltinamojo ir sutuoktinės gali būti intymių santykių. Visa tai sudaro pagrindą itin atidžiai vertinti nukentėjusiojo parodymus, todėl teismas jais vadovaujasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.
2.12. Apeliantų teigimu, teismas siekė paneigti G. D. versiją ir nurodė, kad pasak kaltinamojo, nukentėjusysis galėjo griūti ir susižaloti pats arba jį galėjo sumušti sutuoktinė A. J.. Jo nebuvo įvykio metu namuose, svečiavosi pas draugus ir grįžo tik kitą dieną. Tačiau ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą priešingoms išvadoms. Tikrinant kaltinamojo teisme išsakytą gynybinę versiją, kad įvykio dieną buvo svečiuose pas liudytojus J. Š. ir M. L., buvo apklausti liudytojai J. Š. ir M. L., kurie patvirtino, kad įvykio dieną, t. y. 2023 m. spalio 31 d. vakare kaltinamasis svečiavosi pas juos namuose, kartu vartojo alkoholinius gėrimus ir kaltinamasis liko nakvoti. Abu liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti laiko, kada atėjo pas juos kaltinamasis. Tačiau iš liudytojos M. L. parodymų matyti, kad jis atėjo vakare, galėjo būti ir 17 val. ir 18 val. ir 19 val. Tad pats kaltinamojo svečiavimosi faktas nepatvirtina kaltinamojo nurodytos aplinkybės, kad smurto prieš nukentėjusįjį metu jo nebuvo namuose. Be to, liudytoja M. L. teisme paliudijo, kad vartojant alkoholį kaltinamasis jai, kai J. Š. galimai buvo tualete, pasakojo, jog tą dieną sumušė vaikiną, yra „nemalonumai“. Ši liudytoja nurodyta paties kaltinamojo, ji yra visiškai nešališka šioje byloje, todėl netikėti jos parodymais apie tai, ką jai pasakojo kaltinamasis, teismas neturi jokio pagrindo. Taigi iš šios liudytojos parodymų matyti, kad kaltinamasis prieš atvykstant į svečius, buvo panaudojęs tą dieną smurtą prieš kitą vyriškos lyties asmenį.
2.13. Skunde pažymėdami apeliacinės instancijos teismo paskirtį ir nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo pagrindus apeliantai teigia, kad nuosprendis, kuriuo G. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo baudžiamojo įstatymo, todėl naikintinas ir G. D. atžvilgiu priimtinas naujas nuosprendis. Teismas, G. D. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, o būtent: pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo bei BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, kas savo ruožtu sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kiekvienas paminėtas pažeidimas atskirai ir jie kartu sąlygoja nuosprendžio neteisėtumą bei sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas).
2.14. Skunde cituojant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio reikalavimus, įrodymų vertinimą, ir jas aiškinančią Lietuvos ir tarptautinių teismų praktiką, teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis 1 dalis, BPK 44 straipsnis 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
2.15. Apeliantai skunde teigia, kad šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nuosprendyje padarytos išvados dėl G. D. kaltės nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstą ir nemotyvuotą pirmenybę teikiant G. D. kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšminant tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertinant šių įrodymų kitų, jų neatitinkančių, bylos duomenų kontekste. Nuosprendyje visi neaiškumai vertinami išimtinai G. D. nenaudai, o išvados yra grindžiamos prielaidomis ir duomenų interpretavimu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo ir teismo posėdžio metu išsakytais proceso dalyvių argumentais, daro išvadą, kad G. D. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai nuteistas už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje darydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės išdėstė išsamius ir detalius motyvus, tinkamai ir nešališkai įvertino visus byloje surinktus duomenis, jų pagrindu padarė neabejotinas išvadas dėl nuteistojo kaltės, tinkamai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką, paskyrė teisingą bausmę bei tinkamai įvertino priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Todėl teisėjų kolegija, pritardama skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir jų pagrindu padarytoms teismo išvadoms, jų išsamiau neanalizuoja ir toliau nebekartoja, o tik papildo atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.
5. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Skunde teigiama, kad teismas selektyviai vertino įrodymų visumą ir vadovavosi įrodymais, pirmenybę duodamas tik nukentėjusiojo Z. J. bei jo žmonos A. J. prieštaringiems parodymams. Vienu atveju teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, kitu atveju tik teisme duotais parodymais. Apeliaciniame skunde detaliai akcentuojami prieštaravimai tarp skirtingu laiku duotų nukentėjusiojo bei liudytojos A. J. parodymų, taip pat prieštaravimai tarp šių asmenų parodymų, taip pat cituojamos skundžiamo nuosprendžio išvados dėl minėtų duomenų vertinimo.
6. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo ir liudytojos A. J. parodymuose yra prieštaravimų ir kitų netikslumų, tačiau ši aplinkybė buvo įvertinta skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiojo parodymus atsižvelgė į tai, kad šie prieštaravimai gali būti nulemti nukentėjusiojo sveikatos būklės ir amžiaus, nesaikingo alkoholinių gėrimų vartojimo, ką patvirtino pareigūnų kūno kamera daryti vaizdo įrašai, medicininiai dokumentai. Teismas be paminėtų, įvertino ir aplinkybę, kad nukentėjusiojo ir kaltinamojo santykiai nėra draugiški. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą itin atidžiai vertinti nukentėjusiojo parodymus, todėl teismas jais vadovavosi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir jų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-697/2021, 2K-19-594/2023).
8. Taigi pirmosios instancijos teismo pasirinktas nukentėjusiojo ir liudytojos A. J. parodymų vertinimo metodas, nuosprendyje vadovaujantis tik ta jų parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, gali būti vertinamas kaip tam tikra prasme selektyvus, tačiau jokiu būdu ne kaip pažeidžiantis BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
9. Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 35-36), kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti iki nukentėjusiajam kreipiantis medicininės pagalbos 2023 m. spalio 31 d., neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Iš skambučio bendrajam pagalbos centrui matyti, kad apie nukentėjusiojo sumušimą pranešta 2023 m. spalio 31 d. 18.17 val., o pranešėja nurodė, kad jos vyrą sumušė kaimynas. Tas pačias aplinkybes liudytoja A. J. nurodė ir atvykusiems policijos pareigūnams, be kita ko, įvardindama nuteistąjį kaip asmenį galimai sumušusį nukentėjusįjį, ir nors įvykio pati nematė, tačiau paaiškino, kad su nukentėjusiuoju vartojo alkoholį, jis išėjo ir grįžo kraujuotu veidu, skundėsi, kad skauda šonkauliai ir nurodė, kad nuteistasis jį sumušė. Šias aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūnų vaizdo įrašai, kuriuose matosi sukrešėjęs kraujas aplink nukentėjusiojo burną, girdisi, kaip gydytojas konstatuoja šonkaulių lūžius, o nukentėjusysis rodė, kaip buvo tempiamos lūpos į skirtingas puses.
10. Teisėjų kolegija sutinka, kad nukentėjusysis ir liudytoja A. J. gali būti suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį – jie nurodė, kad nuteistasis pagrobė A. J. daiktus (telefoną, laikrodį), o nukentėjusysis galimai pavyduliauja, kad A. J. lankėsi pas nuteistąjį. Be to, yra duomenų, jog nukentėjusysis aptariamu laiku vartojo alkoholinius gėrimus, todėl galėjo judėti nestabiliai ir nugriūti. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam buvo padaryti ir specifiniai kūno sužalojimai – odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos skruostuose ir lūpų kampuose, kurie nėra būdingi sužalojimams asmeniui pačiam griūnant ir atitinka nujkentėjusiojo parodymus apie patirtų smurtinių veiksmų mechanizmą.
11. Nuteistojo kaltę patvirtina ir jo parodymus paneigia ir liudytojų J. Š. bei M. L. parodymai. Nors jie parodė, kad įvykio dieną vakare kaltinamasis svečiavosi pas juos, tačiau jie negalėjo tiksliai nurodyti, kada nuteistasis pas juos atėjo. Liudytoja M. L. parodė, kad nuteistasis atėjo vakare, galėjo būti ir 17 val. ir 18 val. ir 19 val. Šios aplinkybės iš esmės nepaneigia nuteistojo galimybės padaryti nusikalstamą veiką. Liudytoja M. L. taip pat parodė, kad nuteistasis jai pasakojo, jog tą dieną sumušė vaikiną, yra „nemalonumai“. Šie parodymai patvirtina, kad nuteistasis minėtą dieną smurtavo prieš kitą vyrą.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde yra akcentuojamos tik tos nukentėjusiojo ir liudytojos A. J. parodymų dalys, kuriose yra prieštaravimų, tačiau šiais jų parodymais pirmosios instancijos teismas ir nesirėmė skundžiamame nuosprendyje. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų, kuriais būtų reiškiama teisinė kritika pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms dėl byloje surinktų įrodymų visumos, kuri pagrindžia nuteistojo kaltę. Apeliaciniame skunde iš esmės yra pateikiami bendro pobūdžio teiginiai, kuriais akcentuojami reikalavimai nuosprendžiui, įrodymų vertinimo taisyklės, iš nekaltumo prezumpcijos kylantis baudžiamųjų bylų įrodinėjimo standartas.
13. Teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes bei padarytas išvadas, konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu G. D. pagrįstai pripažintas kaltu, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
14. Apeliaciniu skundu prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos. Tai reiškia, kad tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės; ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes; ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus; ar tinkamai išspręstas civilinis ieškinys ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).
15. Skirdamas nuteistajam G. D. bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, stadiją, kaltininko asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
16. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).
17. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą kito žmogaus sveikatai, nėra nustatytų jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis yra darbingo amžiaus, nedirba, tačiau registruojasi Užimtumo tarnyboje. Nuteistasis baustas administracine tvarka už tai, kad savo gyvenamojoje vietoje trikdė kitų asmenų rimtį, poilsį bei ramybę, anksčiau – už smulkią vagystę, važiavimą viešuoju transportu be bilieto, KET pažeidimą. Nuteistasis praeityje teistas, paskutinį kartą 2017 m. lapkričio 10 d. taip pat už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką realia 3 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausme, kurią atliko 2021 m. sausio 12 d. Nors nuo bausmės atlikimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, tačiau nuteistasis vėl įvykdė smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad anksčiau atlikta reali laisvės atėmimo bausmė savo tikslų nepasiekė – nuteistasis padarė naują nusikalstamą veiką, todėl sutiktina su nuosprendyje daroma išvada, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė nepasiektų BK 41 straipsnyje numatytų tikslų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam parinko arešto bausmės rūšį, kuri BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje nėra nei švelniausia (laisvės apribojimas), nei pati griežčiausia (laisvės atėmimas) ir nustatė bausmės dydį neženkliai viršijantį šios bausmės vidurkį – 50 parų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. D. bausmę, tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padaryta nusikalstama veiką, tiek su jo asmenybe, ir paskyrė ne per griežtą bausmę.
18. Skundžiam nuosprendžiu buvo tenkintas civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys ir iš nuteistojo priteista 117,53 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Šią turtinę žalą civilinė ieškovė patyrė dėl nukentėjusiojo gydymo, ją patvirtina byloje pateikti įrodymai, todėl pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra.
19. Nuosprendžiu taip pat iš dalies tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys ir jam iš G. D. priteista 800 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nėra abejonių, jog nukentėjusysis dėl nuteistojo veiksmų, patyrė neigiamus išgyvenimus, skausmą, nepatogumus, kurį laiką turėjo gydytis. Dėl šonkaulių sulaužymo, nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai. Todėl nukentėjusysis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad praėjus daugiau nei mėnesiui nukentėjusysis su nuteistuoju vartojo alkoholinius gėrimus, galimai kirviu kapojo nuteistojo buto duris. Šios aplinkybės nepatvirtina ieškinyje nurodomos aplinkybės, jog nukentėjusysis bijo nuteistojo. Teismas taip pat įvertino nuteistojo turtinę padėtį, taip pat jog nėra duomenų, kad nukentėjusiojo sveikatai yra liekamųjų reiškinių ir įvertinęs šias aplinkybes, nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 800 Eur.
20. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su byloje nustatytų aplinkybių įvertinimu dalyje dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio neturtinė žala atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, taip pat tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. D. ir jo gynėjo advokato Rimanto Aliukonio apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.