Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai ir E. K. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui V. K. papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų už 2006–2007 m., nustačius, kad jo patirtos išlaidos viršijo pajamas, ir konstatavus, kad jis turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų, kurių šaltiniai nėra pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais.

Remiantis administracinėje ir MGK byloje Nr. 7-128/2017 (toliau – ir MGK byla) surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Šiaulių AVMI Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimų skyrius, atlikęs pagal Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-92 pakartotinį V. K. patikrinimą, surašė 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-527 (toliau – Patikrinimo aktas). Šio pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, išanalizavus duomenis apie V. K. ir E. K. pajamas ir išlaidas nustatyta, kad jų faktinės išlaidos 2006-2007 m. laikotarpiu 488 035,63 Lt (2006 m. – 312 579,65 Lt + 2007 m. – 175 455,98 Lt) viršijo gautas pajamas, t. y. tuo metu buvę sutuoktiniai realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų, todėl padaryta išvada, kad šeima 2006 - 2007 m. turėjo 488 035,63 Lt kitų neapmokestintų pajamų, iš kurių, vadovaujantis CK 3.87 straipsnio 1 dalimi ir 3.88 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas iš sutuoktinių turėjo po 244 017,82 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota 19 332,14 Eur (66 750 Lt) gyventojų pajamų mokesčio, vietoje 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 35-53 patvirtintos 562 551 Lt GPM sumos, t. y. 143 593,89 Eur (495 801 Lt) mažiau (MGK byla, 1 t., b. l. 59–83). Nesutikdamas su padarytomis išvadomis, pareiškėjas pateikė skundą dėl Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo akto (MGK byla, 1 t., b. l. 188-191). Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-679 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. (42.2)FR0680-527 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 19 332,14 Eur GPM, 21 774,35 Eur GPM delspinigius ir 1 932 Eur GPM baudą (1 t., b. l. 35–48). Pareiškėjas dėl minėto Šiaulių AVMI sprendimo inicijavo mokestinį ginčą, kurį išnagrinėjo ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos: VMI 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 68-56 „Dėl V. K. 2017-01-20 skundo“ patvirtino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-679 (1 t., b. l. 49–53), MGK ginčijamu 2017 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. S-226 (7-128/2017) „Dėl V. K. 2017-06-13 skundo“ patvirtino VMI 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 68-56 ir atleido pareiškėją nuo 10 887,18 Eur GPM delspinigių mokėjimo (1 t., b. l. 10–22).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimais, inicijavo teisminį ginčą, iš esmės ginčydamas aplinkybes, susijusias su jo sudarytų sandorių vertinimu.

VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 6.3.3 papunktyje reglamentuotą apskaičiavimo nustatytu išlaidų metodu tvarką detalizuoja Taisyklių VI skyrius. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas (14 p.). Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (15 p.). Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (16 p.). Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (17 p.).

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Šiaulių AVMI, apibendrinusi pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų balansą, nustatė, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2006-2007 m. laikotarpiu viršijo gautas pajamas iš viso 488 035,63 Lt, t. y. 2006 m. išlaidos viršijo gautas pajamas 312 579 Lt, o 2007 m. – 175 455,98 Lt (MGK byla, 1 t., b. l. 96–102). Pareiškėjas neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis dengė patiriamas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė, kas lemia, kad pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas (žr. pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018). Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo GPM bazę nustatė vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-27-13/2013, 2019 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1342-422/2018).

Pareiškėjas teigia, kad jis iš brolio N. K. gavo 60 000 Lt ir 70 000 Lt atitinkamai pagal 2006 m. balandžio 24 d. ir 2006 m. vasario 1 d. sudarytas paskolos sutartis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad pinigus būtų realiai gavęs bankiniu pavedimu ar grynaisiais. Vertinant N. K. galimybes suteikti paskolą pareiškėjui, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2012 m. gegužės 10 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. AC5-35 patvirtina, kad N. K. telefonu paaiškino, jog 2006 m. buvo paskolinęs broliui V. K. 130 000 Lt, kuriuos šis jam grąžino (MGK byla, 1 t., b. l. 24). Nepaisant pareiškėjo brolio žodinių paaiškinimų, nustatyta, kad N. K. 2005 m. pajamų negavo, 2006 m. gavo 100 Lt turto pardavimo pajamų bei pagal 2006 m. gruodžio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą už 80 450 Lt, kurį pardavė 2011 m. rugsėjo 9 d. sutartimi J. J. už 0 Lt. N. K. kviečiamas į Klaipėdos AVMI neatvyko ir mokesčių administratoriaus nurodymo neįvykdė. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad 130 000 Lt pinigų iš N. K. gavimo faktą patvirtina tik paties pareiškėjo ir jo brolio N. K. žodiniai paaiškinimai, o kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų gavimo ar jų perdavimo faktą nenustatyta.

Taigi pareiškėjo tvirtinimas apie tai, kad pinigus jam pagal sudarytas paskolos sutartis N. K. perdavė, turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl jų perdavimo realumo, tačiau ši pareiga neįvykdyta – pajamų šaltinis nebuvo pagrįstas pakankamais įrodymais. Todėl tokios sutartys vertintinos kaip formalios, įformintos siekiant mokestinės naudos – išvengti GPM mokėjimo nuo neapmokestintų pajamų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1345-442/2017, kt.). Tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje A-3363-556/2020).

Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-662/2018).

Byloje pateiktas 2004 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas 2006 m. spalio 5 d. bankiniu pavedimu iš S. K. K. gavo 475 000 Lt, kurie, pareiškėjo teigimu, yra paskola (MGK byla, 2 t., b. l. 70, 104). Į MGK bylą yra pateiktas 2006 m. spalio 3 d. pareiškėjo pasirašytas patvirtinimas, kad jis iš S. K. K. pasiskolino 475 000 Lt, pinigų grąžinimo terminas – 2006 m. lapkričio 5 d., pareiškėjas parašu patvirtino, kad šiuos pinigus gavo 2006 m. spalio 5 d., taip pat pateiktas S. K. K. pasirašytas 2006 m. lapkričio 5 d. patvirtinimas, kad jis 475 000 Lt iš V. K. gavo (MGK byla, 2 t., b. l. 130). Pareiškėjo 2008 m. lapkričio 17 d. pateiktuose paaiškinimuose apie gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo ir kitas išlaidas skiltyje „Grąžintos pasiskolintos lėšos fiziniams asmenims“ yra nurodyta 475 000 Lt suma. (MGK byla, 2 t., b. l. 106–107). Nurodytos paskolos grąžinimą patvirtina ne tik S. K. K. parašu patvirtintas įrašas, bet ir paties pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti 2008 m. lapkričio 17 d. paaiškinimai. Teismo vertinimu, šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas grąžino suteiktą paskolą S. K. K. 2006 m. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad S. K. K. grąžinta nedidelė paskolos dalis atskirais mokėjimo pavedimais, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjo nurodomuose mokėjimo nurodymuose, kurie, jo teigimu, dalinai padengė grąžinamą paskolą, nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad šiais pavedimais atsiskaitoma už suteiktą paskolą. Mokėjimo nurodymo paskirtyse detalizuojama, kad tai yra „papildymas“, „sąskaitos papildymas“ ar „gryni pinigai į sąskaitą“ (2006 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gruodžio 7 d., 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 26 d.) (MGK byla, 2 t., b. l. 67–72). Teismas sutinka su MGK ginčijamame sprendime nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis paskolos S. K. K. negrąžino, atsirado jau po pirminių paaiškinimų pateikimo, nes pareiškėjo 2011 m. gruodžio 9 d. skunde dėl Šiaulių AVMI 2010 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 35-53 panaikinimo tokios pozicijos pareiškėjas nebuvo išreiškęs.

Be to, pareiškėjo argumentai, kad Žemės sklypą pareiškėjo vardu nupirko ir už jį apmokėjo R. S., vertintini kaip nepagrįsti, nes byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti šiuos pareiškėjo argumentus. Visi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad už Žemės sklypą sumokėjo pats pareiškėjas V. K.. MGK esanti 2005 m. kovo 3 d. sutartis patvirtina, kad pardavėjos S. G. įgaliotas asmuo S. R. pardavė, o pirkėjas V. K. nupirko (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kaina 216 000 Lt. Pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad pinigus pirkėjas, t. y. V. K., sumokėjo pardavėjo įgaliotiniui, o pardavėjo įgaliotinis pinigus (216 000 Lt) gavo prieš sutarties sudarymą (MGK byla, 1 t., b. l. 103–105). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad būtent pareiškėjas V. K. nurodytas kaip Žemės sklypo savininkas, o nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2005 m. kovo 3 d. pirkimo-pardavimo sutartis (MGK byla, 1 t., b. l. 108–111). Darytina išvada, kad išskyrus paties pareiškėjo paaiškinimus, nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų, kad už Žemės sklypą pareiškėjas sumokėjo iš savo lėšų.

Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius pakeitė nuomonę dėl iš A. T.-K. 2007 m. vasario 1 d. gautos 120 000 Lt pinigų sumos. Pažymėtina, kad MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytos centrinio mokesčių administratoriaus teisės pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis – pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo (LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1882/2013). Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (LVAT 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010). Sprendimas pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą gali būti priimtas ne tik tais atvejais, kai būtina surinkti papildomų duomenų, bet ir tais atvejais, kai būtina pašalinti mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir mokesčių administravimą reguliuojančių teisės normų pažeidimus, kuomet tokių teisės normų pažeidimų pašalinimas negalimas be pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą (LVAT 2013 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2805/2012). Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių AVMI sprendimas dėl pareiškėjo patikrinimo akto patvirtino priimtas 2010 m. gegužės 26 d., pakartotinio patikrinimo aktas surašytas 2015 m. rugsėjo 22 d., o dar vienas pareiškėjo pakartotinis mokestinis patikrinimas baigtas 2016 m. rugpjūčio 12 d. Pažymėtina, jog skirtingas faktinių aplinkybių traktavimas ir jų vertinimas pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjo naudai nėra pagrindas konstatuoti netinkamus ar neteisėtus mokesčių administratoriaus veiksmus, nes pakartotinio patikrinimo metu faktinės aplinkybės gali būti įvertinamos skirtingai.

Pareiškėjas teigia, jog jis nebuvo supažindintas su 2008 m. rugsėjo 2 d. pradėtu mokestiniu tyrimu Nr. MT-522, tačiau iš MGK bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jo mokestinio patikrinimo metu turėjo teisę ir nuolat teikė paaiškinimus, dokumentus, kitus įrodymus. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A575–3527/2011 pagal jo skundą atsakovei VMI teismas konstatavo, jog pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (11.6-34)S-3725 pareiškėjui buvo išsiųstas 2009 m. vasario 17 d. su nurodymu atvykti į Šiaulių AVMI II Patikrinimų skyrių, 2009 m. kovo 4 d. pareiškėjas atvyko į Šiaulių AVMI ir susipažino su pavedimu tikrinti. Šios įsiteisėjusiame teismo 2001 m. lapkričio 7 d. sprendime nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniu faktu, todėl pareiškėjo argumentai apie jo nesupažindinimą su pradėtu mokestiniu patikrinimu šioje administracinėje byloje iš naujo nevertinami.

Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr. pvz., 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-877-438/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1399-438/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-363-442/2019 ir kt.).

Teismo vertinimu, anksčiau paminėtą pareigą mokesčių administratorius įvykdė tinkamai. Mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamiesi įstatymu ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nėra pagrindo naikinti Šiaulių AVMI, 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (44.1) FR0682-679, VMI 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 68-56 ir MGK 2017 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. S-226 (7-128/2017). Tenkinti pareiškėjo skundo, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.