Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-1583-281/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00235-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.3; 12.2.3(S)

2018 m. birželio 21 d.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. K. 2018-01-16 teismui paštu pateikė skundą, kurį 2018-02-09 papildė, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016-11-30 sprendimą Nr. (44.1) FR0682-679; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017-04-20 sprendimą Nr. 68-56; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017-10-30 sprendimą Nr. S-226 (7-128/2017).

Paaiškino, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo pakartotinį patikrinimą už 2006-2007 m. ir nustatė, kad pareiškėjo bei jo sutuoktinės patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl pareiškėjui apskaičiavo 19 332,14 Eur GPM, 21 774,35 Eur GPM delspinigių bei skyrė 1 933 Eur GPM baudą. VMI patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą, o MGK patvirtino VMI sprendimą dėl apskaičiuotų sumų mokėjimo ir atleido pareiškėją nuo 10 887,18 Eur delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas su MGK sprendimu nesutinka, teigia, kad netinkamai buvo vertinamos faktinės aplinkybės.

Nurodė, jog 2008-09-02 buvo pradėtas mokestinis tyrimas Nr. MT-522, su kuriuo pareiškėjas taip ir nebuvo supažindintas. Pareiškėjui geranoriškai net nebuvo suteikta galimybė susipažinti su pirmuoju patikrinimo aktu. Taip pat dėl mokesčių administratoriaus kaltės užsitęsė visas patikrinimų laikotarpis. Šiaulių AVMI visiškai netyrė visų faktinių aplinkybių (susijusių su paskoliniais santykiais tarp pareiškėjo ir uošvio S. K. K.) ir jų tarpusavio ryšio, o vadovavosi tik atskirais duomenimis, nesiekdami nustatyti jų sąsajų, loginio bei faktinio ryšio. Komisijos sprendime dėl pareiškėjui suteiktos S. K. K. paskolos minimos visiškai tikrovės neatitinkančios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teiktais paaiškinimais, taip pat nustatyta aplinkybė, jog pavedimuose rašoma tik pinigų pervedimas arba sąskaitos papildymas, tik patvirtina, kad tuo metu su buvusiu uošviu pareiškėjas dar buvo geruose santykiuose. Teigia, kad nebuvo tinkamai ištirta aplinkybė, kad S. K. K. pareiškėjui paskolą suteikė iš AB SEB banko 2006-09-18 gautos 700 000 Lt paskolos, nes ši jam suteikta paskola buvo tikslinė, t. y sumokėti už jo perkamą žemės sklypą, kurį jis ir įsigijo. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi S. K. K. tuo metu pirko dar kelis žemės sklypus, todėl ir nenorėjo deklaruoti pareiškėjui paskolintų pinigų. Visa tai buvo galima nesunkiai patikrinti registruose ir sąskaitų išrašuose. Tiek pareiškėjo, tiek S. K. K. patikrinimą vykdė ta pati Šiaulių AVMI specialistė ir, kadangi buvusio uošvio patikrinimas buvo baigtas pirmiau, mano, kad galimai AVMI laikėsi tos pačios versijos, nes kitu atveju tektų pripažinti netinkamai atlikus S. K. K. patikrinimą.

Ginčijamuose sprendimuose padaryta prielaida, kad daliniai pervedimai, tai galimai gautos lėšos atliekant minėtų asmenų įgaliojimuose nurodytus veiksmus, visiškai neatitinka tikrovės ir prasilenkia su sveika logika, nes tuo metu šis turtas niekam nebuvo išnuomotas ar parduotas atidedant mokėjimus periodiniais daliniais mokėjimais ir nebuvo gauta jokių kitų pajamų iš turto, kuriam buvo suteikti įgaliojimai ir pagal kuriuos pareiškėjas turėtų pervedinėti pinigus. Daliniai pervedimai buvo dalinis paskolos grąžinimas S. K. K.. Teigia, kad netinkamai sulyginami skirtingi dokumentai, t. y. vekseliai, pagal kuriuos pareiškėjas buvo pasiskolinęs iš brolio N. K. ir buvusio uošvio. Sulygindama šiuos dokumentus MGK prieštarauja pati sau, nes laikosi versijos, jog pinigų brolis pareiškėjui negalėjo suteikti, o kitu atveju pinigus, kuriuos pareiškėjas gavo pervedimu į sąskaitą, galėjo grąžinti po vieno mėnesio grynais, nors tokių lėšų ir neturėjo. V. K. vardu 2005-02-08 už (duomenys neskelbtini) Lt R. S. nupirko (duomenys neskelbtini) ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Visos su šiuo sandoriu susijusios išlaidos buvo apmokėtos R. S.. Pabrėžė, jog šis žemės sklypas buvo pirktas ne už K. asmenines lėšas. MGK nepagrįstai kritiškai vertino galimybę V. K. pasiskolinti iš fizinio asmens N. K. 60 000 Lt 2006-02-01 ir 70 000 Lt 2006-04-24, nes pareiškėjo brolis jau daug metų dirba užsienyje ir jie visą gyvenimą vienas kitam padeda, taip pat ir finansiškai. Pareiškėjo teigimu, iš esmės visos šios aplinkybės buvo nagrinėtos baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjas buvo pilnai išteisintas.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjas turėjo 244 017,82 Lt (488 035,63 Lt/2) Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Šiaulių AVMI patikrinimo metu remdamasi surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis bei įvertinusi kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2006-2007 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Nustatyta, kad 2006 m. sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas – 312 579,65 Lt, o 2007 m. sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas – 175 455,98 Lt.

Pagal 2005-03-03 sutartį pareiškėjas įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), už (duomenys neskelbtini) Lt. Minėtas sklypas pagal 2008-04-01 pirkimo pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) parduotas. VMI vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog žemės sklypas pirktas ne už šeimos lėšas, yra nepagrįstas. Taip pat, pajamų šaltinių pagrindimui už 2006 metus, pareiškėjas pateikė laisvos formos, notaro nepatvirtintas paskolos sutartis su broliu N. K., pagal kurias N. K. pareiškėjui 2006-02-01 paskolino 60 000 Lt, 2006-04-24 – 70 000 Lt. Paskolos suteiktos neatlygintinai, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis. Pagal VMI informacinių duomenų bazių duomenis, N. K. nuo 2004-06-16 iki 2010-08-24 nedirbo, N. K. 2005 metais pajamų negavo, 2006 metais gavo (duomenys neskelbtini) Lt turto pardavimo pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad N. K. kviečiamas į Klaipėdos AVMI neatvyko, mokesčių administratoriaus nurodymo neįvykdė, operatyvaus patikrinimo metu Klaipėdos AVMI neturėjo galimybės nustatyti N. K. sandorių su pareiškėju dėl paskolos gavimo ir/ar jos grąžinimo aplinkybių. VMI vertinimu, Šiaulių AVMI pagrįstai minėtų paskolų, pagal 2006-02-01 ir 2006-04-24 paskolos sutartis, nepripažino realiu pajamų šaltiniu. N. K. galimybė sukaupti 130 000 Lt paskoloms vertinta kritiškai. Pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti paskolą realiai suteikta, nepateikė. Vertinant 2006-10-03 paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėjas pasiskolino iš S.K. K. 475 000 Lt, VMI pažymėjo, kad aplinkybę, jog S.K. K. paskola 2006 metais nebuvo grąžinta, pareiškėjas nurodė tiktai teikdamas pastabas dėl 2015-09-22 pakartotinio patikrinimo akto, t. y. jau po S. K. K. mirties.

Teismo posėdyje atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, o trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Vadovaujantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad Šiaulių AVMI 2016-11-30 sprendimu Nr. 944.1) FR0682-679 patvirtino 2016-08-12 patikrinimo aktą Nr. (42.2)FR0680-527 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 19 332,14 Eur GPM, 21 774,35 Eur GPM delspinigius, 1 932 Eur GPM baudą (b. l. 35–48).

VMI 2017-04-20 sprendimu Nr. 68-56 patvirtino Šiaulių AVMI 2016-11-30 sprendimą Nr. 944.1) FR0682-679 (b. l. 49–53).

MGK ginčijamu 2017-10-30 sprendimu Nr. S-226 patvirtino VMI 2017-04-20 sprendimą Nr. 68-56 (7-128/2017) ir atleido pareiškėją nuo 10 887,18 Eur GPM delspinigių mokėjimo (b. l. 10–22).

Pareiškėjas su nurodytais sprendimais nesutinka, todėl byloje yra kilęs ginčas dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. VMI prie FM viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 punktas). Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taisyklių 28 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 6.3 punkte įtvirtinta, kad siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti tokius vertinimo metodus: 1) palyginamąjį; 2) analogijos; 3) išlaidų; 4) grynosios vertės; 5) lėšų bankų sąskaitose; 6) ekonominių modelių.

Išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Toks vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (Taisyklių 14-17 punktai).

Pagal mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnį, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio 2 straipsnio 14 dalimi, pajamos – tai pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus nurodytoje dalyje numatytas išimtis. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pajamų mokesčio tarifas yra 15 procentų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Pagal byloje esančią medžiagą matyti, kad Šiaulių AVMI, apibendrinusi pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų balansą, nustatė, jog pareiškėjo su sutuoktine išlaidos 2006-2007 m. laikotarpiu viršijo gautas pajamas iš viso 488 035,63 Lt, t. y. 2006 m. išlaidos viršijo gautas pajamas 312 579 Lt, o 2007 m. – 175 455,98 Lt (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 96–102). Taigi turint duomenis apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas pajamas ir ginčo laikotarpiu patirtas išlaidas, mokesčių administratorius įgijo teisę taikyti išlaidų metodą ir apskaičiuoti mokesčių mokėtojui privalomą mokėti mokestį. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus naudoto metodo ar aritmetinių skaičiavimų. Tačiau pareiškėjas ginčija aplinkybes, susijusias su jo sudarytų sandorių vertinimu.

Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17–301/2007).

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl S. K. K. pareiškėjui suteiktos paskolos, analizuotini šio sandorio sudarymą ir vykdymą pagrindžiantys dokumentai. Byloje pateiktas 2004-01-01 – 2010-12-31 sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas 2006-10-05 bankiniu pavedimu iš S. K. gavo 475 000 Lt (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 70). Pareiškėjo teigimu, šie jam uošvio pervesti pinigai yra paskola (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 104). Į mokestinę bylą pateiktas 2006-10-03 pareiškėjo pasirašytas patvirtinimas, kad jis iš S. K. K. pasiskolino 457 000 Eur, pinigų grąžinimo terminas – 2006-11-05, pareiškėjas parašu patvirtino, kad šiuos pinigus gavo 2006-10-05, taip pat pateiktas S. K. K. pasirašytas 2006-11-05 patvirtinimas, kad jis 475 000 Eur iš V. K. gavo (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 130). Pareiškėjo 2008-11-17 pateiktuose paaiškinimuose prie skilties „Grąžintos pasiskolintos lėšos fiziniams asmenims“ nurodyta 475 000 Eur suma (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 106–107). Taigi apie nurodytos paskolos grąžinimą byloja ne tik S. K. K. parašu patvirtintas įrašas, bet ir paties pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti 2008-11-17 paaiškinimai. Šie įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas grąžino suteiktą paskolą S. K. K. 2006 m. ir sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo teiginius, kad S.K.K. grąžinta nedidelė paskolos dalis, atskirais mokėjimo pavedimais. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomuose mokėjimo nurodymuose, neva, kurie dalinai padengė grąžinamą paskolą, nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad šiais pavedimais atsiskaitoma už suteiktą paskolą. Mokėjimo nurodymo paskirtyse detalizuojama, kad tai yra „papildymas“, „sąskaitos papildymas“ ar „gryni pinigai į sąskaitą“ (2006-11-03, 2006-12-07, 2007-01-16, 2007-01-26) (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 67–72). Teismas sutinka su MGK ginčijamame sprendime nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis paskolos S.K. K. vis dėlto negrąžino, atsirado jau po pirminių paaiškinimu pateikimo. Pažymėtina, kad pareiškėjo 2011-12-09 skunde dėl Šiaulių AVMI 2010-05-26 sprendimo Nr. 35-53 panaikinimo tokios pareiškėjo pozicijos nurodyta nebuvo.

Teismas taip pat kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), R. S. nupirko pareiškėjo vardu ir apmokėjo už sklypą pirkimo kainą. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti šį pareiškėjo teiginį. Priešingai, visi įrodymai liudija, kad už žemės sklypą sumokėjo pats pareiškėjas V. K.. Mokestinėje byloje esanti 2005-03-03 sutartis patvirtina, kad pardavėjos S. G. įgaliotas asmuo S. R. pardavė, o pirkėjas V. K. nupirko (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kaina (duomenys neskelbtini) Lt. Pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad pinigus pirkėjas, t. y. V. K., sumokėjo pardavėjo įgaliotiniui, o pardavėjo įgaliotinis pinigus (duomenys neskelbtini) Lt gavo prieš sutarties sudarymą (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 103–105). Vertinant Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą matyti, kad būtent pareiškėjas V. K. nurodytas kaip šio žemės sklypo savininkas, nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2005-03-03 pirkimo-pardavimo sutartis (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 108–111). Taigi nėra objektyvių įrodymų, išskyrus paties pareiškėjo paaiškinimus, paneigiančių, kad už žemės sklypą sumokėjo pareiškėjas iš savo turimų lėšų.

Teismas taip pat atmeta kaip objektyviai nepagrįstus pareiškėjo nurodomus teiginius, kad pareiškėjas iš brolio N. K. gavo 60 000 Lt ir 70 000 Lt pagal 2006-04-24 ir 2006-02-01 paskolos sutartis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad pinigus būtų realiai gavęs bankiniu pavedimu ar grynaisiais. Vertinant N. K. galimybes suteikti paskolą pareiškėjui, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-05-10 priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. AC5-35 patvirtina, kad N. K. susisiekus telefonu paaiškino, jog 2006 m. buvo paskolinęs broliui V. K. 130 000 Lt, kuriuos brolis jam grąžino (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 24). Nepaisant tokių žodinių paaiškinimų, nustatyta, kad N. K. 2005 m. pajamų negavo, 2006 m. gavo (duomenys neskelbtini) Lt turto pardavimo pajamų bei pagal 2006-12-20 pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą už 80 450 Lt, kurį pardavė 2011-09-09 sutartimi J. J. už 0 Lt. N. K. kviečiamas į Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją neatvyko ir mokesčių administratoriaus nurodymo neįvykdė.

Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad 130 000 Lt pinigų iš N. K. gavimo faktą patvirtina tik paties pareiškėjo ir jo brolio N. K. žodiniai paaiškinimai. Tuo tarpu nei pinigų gavimo nei jų perdavimo fakto nėra niekaip užfiksuota. Teismo vertinimu, perduodama 130 000 Lt pinigų suma yra pakankamai ženkli, todėl vidutinio apdairumo ir rūpestingumo asmuo turėtų užfiksuoti pinigų perdavimo faktą rašytiniais objektyviais įrodymais, kurių šioje byloje nėra. Taigi byloje nėra jokios rašytinės medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas būtų faktiškai gavęs 130 000 Lt pinigų sumą iš N. K.. Vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis įtvirtina turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Akcentuotina, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl to šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikdamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13; 2013-01-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2010-12-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010). Be to, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111-11). Todėl teismas daro išvadą, kad nesant jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių 60 000 Lt ir 70 000 Lt pagal 2006-04-24 ir 2006-02-01 paskolos sutartis gavimo faktą, mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai pareiškėjo brolio N. K. suteiktų paskolų nepripažino pareiškėjo pajamų šaltiniu 2006 m.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1379/2014).

Kadangi, Šiaulių AVMI pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo išlaidos laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2007 m. viršijo gaunamas pajamas, jis įgijo teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą, pasitelkiant išlaidų metodą. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Ginčo situacija, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme, lemia, kad šiuo atveju pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, t. y. pateikti papildomus tiesioginius ir/ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų.

Nors pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius pakeitė nuomonę dėl iš A. T.-K. 2007-02-01 gautos 120 000 Lt pinigų sumos, teismas pažymi, kad MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytos centrinio mokesčių administratoriaus teisės pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis – pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo (LVAT 2013-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1882/2013). Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (LVAT 2010-10-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010). Sprendimas pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą gali būti priimtas ne tik tais atvejais, kai būtina surinkti papildomų duomenų, bet ir tais atvejais, kai būtina pašalinti mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir mokesčių administravimą reguliuojančių teisės normų pažeidimus, kuomet tokių teisės normų pažeidimų pašalinimas negalimas be pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą (LVAT 2013-01-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2805/2012). Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad Šiaulių AVMI sprendimas dėl pareiškėjo patikrinimo akto patvirtino priimtas 2010-05-26, pakartotinio patikrinimo aktas surašytas 2015-09-22, o dar vienas pareiškėjo pakartotinis mokestinis patikrinimas baigtas 2016-08-12. Taigi skirtingas faktinių aplinkybių traktavimas ir jų vertinimas pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjo naudai nėra pagrindas konstatuoti netinkamus ar neteisėtus mokesčių administratoriaus veiksmus, nes, kaip minėta, pakartotinio patikrinimo metu faktinės aplinkybės gali būti įvertinamos skirtingai.

Papildomai pastebėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl nesupažindinimo su 2008-09-02 pradėtu mokestiniu tyrimu Nr. MT-522 nagrinėjamos bylos atveju laikytini teisiškai nereikšmingais, nes, pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jo mokestinio patikrinimo metu turėjo teisę ir nuolat teikė paaiškinimus, dokumentus, kitus įrodymus. Taip pat, pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A575–3527/2011 pagal pareiškėjo skundą atsakovei VMI, teismas konstatavo, jog pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (11.6-34)S-3725 pareiškėjui buvo išsiųstas 2009-02-17 su nurodymu atvykti į Šiaulių AVMI II Patikrinimų skyrių, 2009-03-04 pareiškėjas atvyko į Šiaulių AVMI ir susipažino su pavedimu tikrinti. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.). Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo nesupažindinimo su pradėtu mokestiniu patikrinimu šioje administracinėje byloje iš naujo nevertinamos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami Šiaulių AVMI 2016-11-30 sprendimas Nr. (44.1) FR0682-679, VMI 2017-04-20 sprendimas Nr. 68-56, MGK 2017-10-30 sprendimas Nr. S-226 (7-128/2017) priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.