- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-13
- Bylos Nr.
- eA-1345-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05737-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- A. Ž., Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija Olympic Casino Group Baltija
- Kategorijos
- 12.2.3Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą
- 12.10.4Mokestinių ginčų nagrinėjimas teismuose
- 12.13.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.19Kiti mokesčių, įmokų ir kitų privalomųjų mokėjimų klausimai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir A. Ž. dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 68-195 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2015 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-484 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais sprendimais jis įpareigotas sumokėti 10 841,34 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 4 272,86 Eur GPM delspinigių, 1 168,04 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 672,26 Eur PSD įmokų delspinigių, 1 084 GPM baudą, 116 Eur PSD įmokų baudą. Mokestinė prievolė pareiškėjui apskaičiuota dėl to, kad, atlikus mokestinį patikrinimą, buvo nustatyta, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. Ž. 2009–2012 metais patirtos išlaidos viršijo pajamas ir šias išlaidas sutuoktiniai dengė iš nenustatytų pajamų šaltinių, kurių nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Mokestinę prievolę mokesčių administratorius nustatė vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nesutikdamas su ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais pareiškėjas nurodė, kad, jo įsitikinimu, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo mokestinės prievolės apskaičiuoti, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, nes pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, vykdė jam įstatymo nustatytas pareigas, t. y. deklaravo pajamas, mokėjo mokesčius. Pareiškėjo teigimu, teritorinis mokesčių administratorius, remdamasis UAB „Olympic Casino Group Baltija“ (toliau – ir lošimų bendrovė) pateiktais duomenimis ir nustatęs, kad nėra aišku, iš kokių pajamų šaltinių buvo dengiamos pareiškėjo išlaidos azartinių lošimų priemonių įsigijimui, nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad UAB „Olympic Casino Group Baltija“ neturėjo galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo laimėjimus, kurie buvo mažesni nei 3 500 Lt. Pareiškėjo tvirtinimu, būtent šiais laimėjimais (mažesniais nei 3 500 Lt) jis ir dengė patirtas lošimų priemonių įsigijimo išlaidas, kurių mokesčių administratorius nenustatė. Mokesčių administratorius nurodydamas, kad pareiškėjas azartinių lošimų priemonėms įsigyti disponavo pajamomis, gautomis iš neaiškių šaltinių, nepagrįstai visą įrodinėjimo pareigą paneigti priskaičiuotų mokesčių pagrįstumą perkėlė būtent pareiškėjui, kai duomenų apie išloštas mažesnes nei 3 500 Lt sumas gauti net nebuvo galimybės. Pareiškėjas, aktyviai bendraudamas su mokesčių administratoriumi, paaiškino, kad iš lošimų gautas sumas, įskaitant ir mažesnes nei 3 500 Lt, kurių lošimų bendrovė nefiksavo, jis vėl investuodavo į lošimus. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad patirtų išlaidų ir laimėjimų skirtumas visuomet buvo artimas nuliui, t. y. pareiškėjas nepatirdavo nei nuostolių, nei pelno, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo saugoti azartinių lošimų priemonių įsigijimo kvitų. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad kvitų rinkti nereikia, nes metų gale lošimų bendrovė galės išduoti pažymą apie gautus laimėjimus. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo jo žodiniais paaiškinimais, kad jis laimėjo būtent tiek pinigų, kiek įnešė į lošimų bendrovės kasą. Teigė, kad iš jo, kaip fizinio asmens, yra reikalaujama pagrįsti, jog lošimus organizuojanti bendrovė nesilaikė buhalterinės apskaitos taisyklių.
Dėl gautos paskolos iš T. J. pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, vertindamas paskolos gavimo faktą, neatsižvelgė į jo pateiktus paaiškinimus, o tik nurodė, kad nėra pakankamų įrodymu paskolos suteikimo faktinei aplinkybei pagrįsti. Pažymėjo, kad T. J. ir pareiškėją ilgą laiką sieja artimi ir draugiški santykiai, todėl T. J. net nedvejodama sutiko pareiškėjui paskolinti reikalingą pinigų sumą, tačiau nei ji, nei pareiškėjas tiksliai nefiksavo kiekvienos paskolos davėjos duodamos paskolos dalies, taip pat neįsidėmėjo, kada ir kiek konkrečiai pinigų pareiškėjui buvo perduodama. 2009 m. vasario 19 d. paskolos sutartis (toliau – ir paskolos sutartis) buvo pasirašyta tik formaliai, jos sąlygų griežtai nebuvo laikomasi. Paskolos suteikimo datų neatitikimas negali paneigti paskolos davimo pareiškėjui fakto. Šie neatitikimai atsirado dėl to, kad pareiškėjas buvo verčiamas prisiminti ilgo laikotarpio įvykius, todėl galėjo būti ir nesutapimų, o kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta vėliau, nei buvo pradėti skolinti pinigai, sutartyje buvo nurodyta mažesnė paskolintų pinigų suma. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui pinigai buvo skolinti anksčiau, nei sudaryta paskolos sutartis, pareiškėjo nuomone, T. J. galimybė suteikti paskolą turėjo būti vertinama analizuojant tuo metu buvusią jos finansinę padėtį.
Pareiškėjas pabrėžė, kad nebuvo vertinamos ir jo išdėstytos aplinkybės dėl jo sutuoktinės gautų pajamų dirbant užsienyje. Pareiškėjo sutuoktinė 2008–2010 metais dirbo Švedijoje, kur gavo 20 000 Lt pajamų. Darbas buvo legalus, dirbo pagal darbo sutartį, nuo gautų pajamų buvo mokami mokesčiai Švedijos valstybei. Nors įrodymų apie dirbtą darbą sutuoktinė pateikti negalėjo, tačiau ši aplinkybė yra pagrįsta dėl to, kad sutuoktinė 2009 m. gavo tik 3 197,80 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų Lietuvoje, o 2010 m. jokių pajamų apskritai negavo. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius pats galėjo kreiptis į kompetentingas Švedijos institucijas dėl reikiamų dokumentų pateikimo, o ne reikalauti iš pareiškėjo pateikti 5 metų senumo neaktualius dokumentus. Šiuo metu sutuoktinė dėl objektyvių priežasčių negali pateikti sutarties su užsienio bendrove. Tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad visos mokesčių administratoriui iškilusios abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo ir jo sutuoktinės naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad mokestinė prievolė pareiškėjui buvo apskaičiuota vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi (kai nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu), nes pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu (2009–2013 metų mokestiniai laikotarpiai) negalėjo pagrįsti lėšų, kuriomis disponavo, gavimo šaltinių. Nurodė, kad mokesčių administratoriai priimdami sprendimus vadovavosi oficialiais lošimų bendrovės pateiktais duomenimis apie pareiškėjo išloštas ir praloštas lėšas, o pareiškėjas savo poziciją grindė tik žodiniais paaiškinimais, kurie nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kiek pareiškėjas lėšų laimėjo ar kiek įnešė į lošimų bendrovės kasą. Dėl pareiškėjo gautos paskolos iš T. J. atsakovas nurodė, kad nustatė, jog 2009–2013 metais T. J. gautos pajamos viršijo išlaidas 56 520 Lt, t. y. mažesnė suma, nei nurodyta paskolinta (T. J. nurodė, kad paskolino 60 000 Lt) ir gauta (pareiškėjas nurodė, kad gavo 75 000 Lt dydžio paskolą). 2008 m. T. J. pati ėmė paskolą iš banko automobiliui pirkti, dengė paskolas ir palūkanas. Todėl buvo prieita išvada, kad T. J. pareiškėjui paskolinti pinigų neturėjo finansinių galimybių. VMI pažymėjo, kad taip pat buvo atsižvelgta ir į abiejų paskolos sutarties šalių nurodytų argumentų nesutapimus. Apibendrindamas atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pagrįstumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimų, kuriais patvirtintos, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal pateiktus duomenis teismas nustatė, kad skirtumas tarp pareiškėjo laimėtų ir įmokėtų į lošimų bendrovės kasą sumų yra 676 406,40 Lt, t. y. pareiškėjas lošimų priemonių įsigijimui pinigų išleido daugiau, nei išlošė. Nors pareiškėjas teismui teigė, kad mokesčių administratoriaus nustatyta neigiamą skirtumą tarp laimėtų ir išleistų lošimų priemonėms įsigyti sumų sudaro niekur nefiksuoti išlošti laimėjimai iki 3 500 Lt, tačiau rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, pareiškėjas teismui nepateikė. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtintas Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašas, kurio 9 punkte nustatyta, kad visi ūkio subjektai, organizuojantys azartinius lošimus, privalo įrengti kasos aparatą ir kiekvienam asmeniui išduoti kasos aparato kvitą, jeigu kasoje keičiami grynieji pinigai į žetonus, o žetonai – į grynuosius pinigus, išskyrus tuos atvejus, kai žetonai už grynuosius pinigus įsigyjami lošimo metu prie lošimo stalo. Vadovaujantis minėta nuostata, teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo visas galimybes gauti kasos kvitus, žetonus keičiant į grynuosius pinigus (išlošimo atveju). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas ir gana aktyviai lošiantis asmuo, todėl žinojęs ar turėjęs žinoti minėtas nuostatas, privalėjo pasirūpinti kvitų gavimu, kuriais vėliau galėtų pagrįsti gautas pajamas mažesnes nei 3 500 Lt. Pareiškėjas šiuo atveju vadovaudamasis nuostata, kad privalomai registruojami tik išlošimai, kurie yra didesni nei 3 500 Lt ir pasikliaudamas jam pateikta lošimų bendrovės informacija apie pažymų išdavimą metų pabaigoje, iš esmės savo valia prisiėmė riziką dėl ateityje galimai kilsiančių neigiamų pasekmių. Pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų apie išloštas mažesnes nei 3 500 Lt sumas, kaip neįrodytą teismas vertintino aplinkybę, kad pareiškėjo pajamos iš azartinių lošimų prilygo nuliui (kiek išlošė, tiek vėl išleido lošimams).
Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius išvadą dėl suteiktos paskolos nerealumo priėjo atsižvelgęs į tai, kad T. J. 2009–2013 metais gautos pajamos viršijo jos patirtas išlaidas 56 520 Lt, o tai yra mažesnė suma už pareiškėjui suteiktą paskolą. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyti neatitikimai dėl paskolos suteikimo aplinkybių. Paskolos sutartyje buvo nurodyta paskolinta 60 000 Lt suma iki 2014 m. vasario 19 d., o paaiškinime mokesčių administratoriui pareiškėjas nurodė, kad iš T. J. dalimis gavo 75 000 Lt paskolą, kurią skolinosi 2008–2013 metų laikotarpiu. T. J. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad 60 000 Lt paskolą dalimis pareiškėjui suteikė 2003–2014 metais. Teismo posėdžio metu liudytoja T. J. teigė, kad pareiškėjui dalimis iš viso paskolinusi 70 000 Lt. Jokių pinigų perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų nebuvo pateikta. Įvertinęs minėtas paskolos sutarties su T. J. sudarymo aplinkybes, teismas pripažino, jog byloje nėra pateikta realių įrodymų, kad ši sutartis realiai buvo vykdoma, t. y., kad nurodyta paskolos suma realiai buvo paskolinta pareiškėjui.
Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas aplinkybės, jog jo sutuoktinė uždirbo 20 000 Lt sumą Švedijoje, nepagrindė realiais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė, kokios objektyvios priežastys sutrukdė kreiptis į darbdavį Švedijoje dėl įrodymų apie dirbtą darbą ir gautas pajamas pateikimo. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas, ginčydamas mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokestinės prievolės pagrįstumą, turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo sutuoktinės gautas pajamas Švedijoje.
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinka pakankamai duomenų, pagrindžiančių mokesčių apskaičiavimą pareiškėjui. Todėl panaikinti ginčijamus Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimus nėra pagrindo. Nepatenkinęs pagrindinių reikalavimų, pareiškėjo prašymo priteisti teismo išlaidas teismas taip pat netenkino.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo išreikalauti iš UAB „Olympic Casino Group Baltija” 2009–2013 metų PVM sąskaitas faktūras, kurios nurodytos PVM sąskaitų faktūrų registre.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ginčijamų mokesčių administratorių priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, neatsižvelgė į paduoto skundo pastabas, objektyviai neįvertino, ar mokestinio patikrinimo metu tinkamai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo, taip pat nevertino, ar mokesčių administratorius turėjo pakankamų įrodymų išvadoms dėl pareiškėjo nesumokėtų mokesčių prieiti. Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo apskaičiuoti pareiškėjui mokestines nepriemokas, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, kadangi pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, visuomet vykdė jam įstatymo nustatytas pareigas: deklaravo pajamas, mokėdavo mokesčius, aktyviai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kai tai buvo reikalinga. Mokesčių administratorius pareiškėjo sąžiningumo mokestinio patikrinimo metu nepaneigė.
Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius net netikrino ir nenustatė, ar UAB „Olympic Casino Group Baltija” tinkamai vedė ir veda apskaitą, nevertino teisės aktų spragos, kuria minėta lošimų bendrovė naudojasi. Pareiškėjas pabrėžė, kad teisės aktai neįpareigojo jo rinkti kvitus ar žetonus, patvirtinančius jo gautus mažesnius nei 3 500 Lt dydžio laimėjimus. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad jis pats privalėjo pasirūpinti kvitų jam išdavimu net ir tuo atveju, jeigu dėl tam tikrų priežasčių lošimus organizuojanti bendrovė kvitų jam neišduodavo, yra nesąžiningas ir neteisingas jo atžvilgiu, kadangi tokiu būdu pareiškėjui perkeliama atsakomybė dėl kito subjekto prievolių tinkamo įvykdymo bei iš galimų pažeidimų kylančios neigiamos pasekmės. UAB „Olympic Casino Group Baltija“, kurios lošimų salonuose pareiškėjas žaisdavo azartinius lošimus, jam ne kartą patvirtino, jog rinkti kvitų už gautus laimėjimus nereikia, kadangi metų pabaigoje lošimų bendrovė vis vien galės išduoti pažymą, patvirtinančią tiek asmens laimėjimus, tiek pralaimėjimus, tačiau tokios pažymos lošimų bendrovė pareiškėjui niekuomet neteikė.
Dėl suteiktos jam paskolos pareiškėjas pabrėžia, kad jis skunde centriniam mokesčių administratoriui atkreipė dėmesį į tai, jog Klaipėdos AVMI 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte Nr. (9.6.) FR0680-353 ir teritorinio mokesčių administratoriaus sprendime yra prieštaravimas dėl termino, per kurį T. J. skolino pareiškėjui pinigines lėšas. Minėtame patikrinimo akte nurodoma, kad T. J. patvirtino skolinusi pareiškėjui pinigines lėšas nuo 2003 m. įvairiomis sumomis nuo 2 500 iki 3 000 Lt, o Klaipėdos AVMI sprendime pažymima, kad T. J. paskolą pareiškėjui suteikė tik nuo 2013 iki 2014 metų. Todėl pats mokesčių administratorius vertindamas reikšmingas faktines aplinkybes sąmoningai klysta ir siekia suklaidinti kitus bei iškreipia faktines aplinkybes, dėl kurių atsiranda neaiškumai ir neatitikimai. Paskolos davėja patvirtino pinigines lėšas pareiškėjui teikusi nuo 2003 m., o pareiškėjas pažymėjo, kad paskolą dalimis gavo nuo 2008 m., tačiau tai savaime nepaneigia paskolos pareiškėjui suteikimo fakto. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikra paskolos dalis pareiškėjui buvo suteikta iki 2009 m. vasario 19 d., t. y. rašytinės paskolos sutarties sudarymo dienos, T. J. finansinės galimybės paskolinti jam minėtą pinigų sumą turėjo būti vertinamos ne nuo 2009 m., tačiau nuo 2003 m. Neturėjo kelti abejonių faktas, kad 2014 m. pradžioje pareiškėjas nesugrąžino T. J. susikaupusio įsiskolinimo, kaip privalėjo pagal 2009 m. vasario 19 d. paskolos sutartį. Dėl artimų ir draugiškų tarpusavio santykių paskolos sutarties šalys paskolos davimo sąlygų griežtai nesilaikė ir, pareiškėjui paprašius, T. J. sutiko, kad jis paskolą dalimis sugrąžintų per ilgesnį laikotarpį. Pareiškėjo nuomone, jeigu pirmosios instancijos teismas ir mokesčių administratorius nustatė, jog T. J. negalėjo suteikti pareiškėjui tokio dydžio paskolos, kokia nurodoma rašytinėje paskolos sutartyje, mokestinio patikrinimo metu turėjo būti nustatyta ir įvertinta, kiek piniginių lėšų paskolos davėja galėjo pareiškėjui paskolinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo skunde teiktų paaiškinimų, kad faktą, jog pareiškėjo sutuoktinė dirbo užsienyje, patvirtina aplinkybė, kad 2009 m. A. Ž. gavo tik 3 197,80 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų Lietuvoje, o 2010 m. tokių pajamų visiškai negavo. Todėl neturėtų kilti abejonių, kad, siekdama išlaikyti šeimą finansiškai, jo sutuoktinė dirbo užsienyje. Siekdamas objektyviai atlikti mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius privalėjo kreiptis teisinės pagalbos dėl duomenų gavimo iš Švedijos kompetentingų institucijų, o ne perkelti įrodinėjimo pareigą jam ir jo sutuoktinei. Pareiškėjas pabrėžia, kad, jeigu 2009 ar 2010 metų laikotarpiu mokesčių administratoriui būtų kilę klausimų, kaip sutuoktiniai padengė savo išlaidas, jo sutuoktinė būtų galėjusi pateikti sutartį su užsienio bendrove, tačiau šiuo metu dėl objektyvių priežasčių ji nebegalinti to padaryti.
Atsakovas VMI padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Įvertinus bylos faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. (6.5)FR0682-484, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 10 841,34 Eur GPM ir 4 272,86 Eur GPM delspinigių, 1 168,04 Eur PSD įmokų, 672,26 Eur PSD įmokų delspinigių bei paskirtos 1 084 Eur GPM ir 116 Eur PSD įmokų baudos, mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2009–2012 metais patirtos išlaidos 460 412 Lt viršijo pajamas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 68-195 patvirtino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-484.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą dėl ginčijamų Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimų panaikinimo, nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas padavė prašymą apeliacinės instancijos teismui, kuriuo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos jo pateiktus papildomus duomenis (dokumentus).
ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Vadovaudamasis minėta nuostata, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Taigi įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra susiję su nagrinėjama byla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-3022/2011).
Kaip matyti, pateikta UAB „Olympic Casino Group Baltija“ didelio laimėjimo išmokėjimo pažyma Nr. DLP 17960 ir kasos kvitas išduoti 2017 m., todėl šie duomenys nėra reikšmingi šioje byloje (mokestiniame ginče), kurioje nagrinėjama, ar pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotos papildomos GPM ir PSD įmokų sumos, atlikus 2009–2013 metų pareiškėjo veiklos mokestinį patikrinimą. Pateiktose lošimų bendrovės pažymose apie patirtas išlaidas ir azartinių lošimų laimėjimus (Nr. 170313-20, Nr. 160307-1, Nr. 150121-2) nurodyti duomenys yra ne apie pareiškėją, o apie kitą asmenį, dėl to minėtos pažymos taip pat nėra reikšmingos šiam mokestiniam ginčui.
Pateiktame R. L. paaiškinime nurodytos aplinkybės (apie tai, kad lošimų bendrovė jo mažesnių nei 3 500 Lt (1 000 Eur) laimėjimų neapskaitydavo ir į tai atsižvelgė mokesčių administratorius atlikęs jo mokestinį patikrinimą ir nepriskaičiavęs papildomų mokesčių), nėra susijusios su šiuo mokestinių ginču, t. y. jos negali patvirtinti, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju padengė mokesčių administratoriaus nustatytas išlaidas lošimo priemonėms įsigyti mažesnėmis nei 3 500 Lt laimėjimų sumomis. Be to, nėra pateikta R. L. nurodytas aplinkybes patvirtinančių kompetentingos institucijos (šiuo atveju – mokesčių administratoriaus) aktų (dokumentų).
Pareiškėjo prašomas prijungti T. J. 2015 m. birželio 22 d. paaiškinimas dėl paskolos jam suteikimo aplinkybių iš esmės yra neįskaitomas. Be to, teisėjų kolegijai T. J. pozicija dėl paskolos suteikimo pareiškėjui yra žinoma tiek iš byloje esančių duomenų, tiek iš jos liudijimų pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nenurodė, kodėl šio paaiškinimo negalėjo pateikti proceso pirmosios instancijos metu, nepagrindinė, kokias naujas aplinkybes šis paaiškinimas galėtų patvirtinti. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, minėto paaiškinimo vertinti šioje proceso stadijoje nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad Klaipėdos AVMI 2014 m. lapkričio 21 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. FR1041-2720 (II t., b. l. 185–199) jau yra pateikta šioje byloje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas prijungti prie bylos apeliacinio proceso stadijoje jo pateiktus duomenis (dokumentus), netenkintinas.
Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš UAB „Olympic Casino Group Baltija” 2009–2013 metais išrašytas jam PVM sąskaitas faktūras. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi UAB „Olympic Casino Group Baltija“ pateikė išrašus iš PVM sąskaitų faktūrų registro (II t., b. l. 411–445) šiame mokestiniame ginče, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti PVM sąskaitas faktūras, kurių duomenys yra nurodyti minėtuos išrašuose.
Pareiškėjas, ginčydamas Klaipėdos AVMI sprendimą, teigia, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo mokestinės prievolės apskaičiuoti, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi.
Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1542/2010; 2014 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1219/2014).
Kaip minėta, mokesčių administratorius, įvertinęs surinktus įrodymus, priėjo išvados, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2009–2012 metais 460 412 Lt suma viršijo pajamas, t. y., mokesčių administratoriaus vertinimu, nebuvo pateikti faktiniai duomenys, pagrindžiantys visas patikrinto asmens turėtas pinigines lėšas. Pareiškėjo argumentai, kad jis vykdė jam įstatymo nustatytas pareigas, t. y. deklaravo visas pajamas, mokėjo visus mokesčius, yra abstraktaus pobūdžio ir nepatvirtinti konkrečiais įrodymais šiame mokestiniame ginče. Todėl, pareiškėjui nepateikus pirminių leistinų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiesiogiai nustatyti mokesčio bazę, buvo abi būtinosios sąlygos, sudarančios prielaidas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, t. y. apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus atliekama įvertinimą.
Pareiškėjas, ginčydamas tiek mokesčių administratorių sprendimus, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat teigia, kad: 1 ) nei mokesčių administratoriai, nei teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog laimėjimais, kurie buvo mažesni nei 3 500 Lt, jis ir dengė patirtas lošimų priemonių įsigijimo išlaidas; 2) nei mokesčių administratoriai, nei teismas nepagrįstai nepripažino iš T. J. gautos paskolos; 3) nei mokesčių administratoriai, nei teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjo žmona 2009 ir 2010 metais dirbdama Švedijoje uždirbo 20 000 Lt.
Vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.
Aiškinant šias proceso teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).
Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007).
UAB „Olympic Casino Group Baltija“ mokesčių administratoriui pateikti duomenys (2014 m. birželio 27 d. pažyma dėl pareiškėjo patirtų išlaidų lošimų priemonėms įsigyti bei gautų laimėjimų Nr. OC140627-1 (II t., b. l. 312–313), išrašas iš PVM sąskaitų faktūrų registrų (II t., b. l. 411–445), didelių laimėjimų išmokėjimo pažymos ir didesnių laimėjimų nei 3 500 Lt išrašai iš registracijos žurnalų (II t. b. l. 447–599)) patvirtina, kad 2009–2013 metais pareiškėjo lošimo priemonėms įsigyti išleista bendra pinigų suma gerokai viršijo bendrą laimėjimų sumą. Pareiškėjas nurodo, kad minėta nustatyta aplinkybė yra nepagrįsta, kadangi jis išlaidas lošimų priemonėms įsigyti padengdavo mažesniais laimėjimais nei 3 500 Lt. Jis taip pat teigia, kad lošimų bendrovė jam ne kartą buvo patvirtinusi, jog rinkti kvitų už gautus laimėjimus nereikia, kadangi metų pabaigoje lošimų bendrovė galės išduoti pažymą, patvirtinančią tiek asmens laimėjimus, tiek pralaimėjimus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad lošimų bendrovė būtų nesilaikiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo 9 punkto nuostatos, pagal kurią visi ūkio subjektai, organizuojantys azartinius lošimus, privalo įrengti kasos aparatą ir kiekvienam asmeniui išduoti kasos aparato kvitą, jeigu kasoje keičiami grynieji pinigai į žetonus, o žetonai – į grynuosius pinigus, išskyrus tuos atvejus, kai žetonai už grynuosius pinigus įsigyjami lošimo metu prie lošimo stalo. Priešingai, byloje esantys išrašai iš PVM sąskaitų faktūrų registro patvirtina, kad, įsigyjant lošimų priemones, kvitai pareiškėjui buvo išduodami. Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju turėdamas pareigą įrodyti savo teiginį, jog lošimo išlaidos buvo padengiamos iš laimėjimų mažesnių nei 3 500 Lt, nepateikė duomenų, kad jis iš tiesų išlaidas lošimo priemonėms įsigyti padengė iš šiame mokestiniame ginče nenustatytų laimėjimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti lošimų bendrovės mokesčių administratoriui pateiktų duomenų pagrįstumu. Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių, kad minėti duomenys yra neteisingi, nepateikė. Todėl, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas išlaidas, viršijančias laimėtas sumas, padengė šiame mokestiniame ginče nenustatytais laimėjimais mažesniais nei 3 500 Lt.
Byloje yra pateikta 2009 m. vasario 19 d. pareiškėjo ir T. J. pasirašytos paskolos sutartis (II t., b. l. 181–182), pagal kurią pareiškėjas turėjo gauti 75 000 Lt paskolą ir ją grąžinti iki 2014 m. vasario 19 d. Tačiau pažymėtina, kad vien atskirų formalių duomenų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie gautas pinigų sumas pateikimas, nesant realaus pinigų sumų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pinigų gavimo nepagrindžia. Todėl nagrinėjamu atveju minėtos paskolos sutarties nepakanka, kad būtų įrodyta, jog pareiškėjas pagal šią sutartį pinigus iš tiesų gavo. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo ir T. J. paaiškinimai apie suteiktos paskolos aplinkybes nesutampa – skiriasi minėtų asmenų parodymai dėl suteiktos paskolos dydžio, laiko, nėra aišku, kada konkrečiai ir kur pinigai pareiškėjui buvo perduodami. Pareiškėjas mokesčių administratoriui teigė gavęs 75 000 Lt dalimis 2008–2013 metų laikotarpiu (II t., b. l. 165–169). Visgi atlikto operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad 2009–2013 metais T. J. gautos pajamos viršijo patirtas išlaidas 56 520 Lt, t. y. mažesne suma nei nurodyta paskolos sutartyje (II t., b. l. 185–189). T. J. mokesčių administratoriui nurodė pareiškėjui skolinusi 60 000 Lt dalimis 2003–2014 metų laikotarpiu (II t., b. l. 183–184). Tačiau jau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu T. J. paliudijo, kad pareiškėjui paskolino 70 000 Lt, teigė, jog paskola dar negrąžinta. Įvertinusi šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius priėjo pagrįstos išvados, jog pareiškėjas nepagrindė realaus pajamų gavimo iš T. J. fakto.
Atkreiptinas dėmesys, kad T. J. 2014 m. spalio 13 d. paaiškinime (II t., b. l. 183–184) nurodyta, jog ji 60 000 Lt paskolą dalimis pareiškėjui suteikė nuo 2003 iki 2014 metų, o ginčijamame Klaipėdos AVMI sprendime pažymėta, jog minėtame paaiškinime T. J. nurodė, jog pareiškėjui paskolą suteikė nuo 2013 iki 2014 metų. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad tai yra rašymo apsirikimo klaida, kuri esminės reikšmės Klaipėdos AVMI sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo sutuoktinė 2009 ir 2010 metais dirbdama Švedijoje uždirbo 20 000 Lt, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas aiškindamas, kad negali pateikti sutuoktinės darbo sutarties su darbdaviais Švedijoje dėl objektyvių priežasčių, konkrečiau nedetalizuoja, kokios būtent tos objektyvios priežastys. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nenurodo, kokios objektyvios priežastys taip pat sutrukdė kreiptis į darbdavį Švedijoje dėl įrodymų apie jo sutuoktinės dirbtą darbą ir gautas pajamas pateikimo. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad dalį mokesčių administratoriaus nustatytų išlaidų sudarė pareiškėjo sutuoktinės uždirbta 20 000 Lt suma Švedijoje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, prieina išvados, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti mokesčių administratorių išvadas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčijami Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.